Autorius: viktorija

Straipsnių ciklas ”Kaip neišprotėti” tęsia pokalbį apie PSICHOSOMATINES ligas. Naudodamiesi Šventame Rašte atskleistais gydymo mechanizmais, galime efektyviai pagerinti savo PROTO ir KŪNO sveikatą. Šiandien mes kalbėsime apie tai, kaip išmokti sakyti “ne”, kai būtina.

Pirmajame knygos “Ribos” skyriuje Dr. Henry Cloud ir Dr. John Townsend pasakoja apie perpildytą grafiką žmogaus, kuris stengiasi patenkinti visus aplinkinių reikalavimus, lūkesčius ir prašymus. Ši problema daugeliui pažįstama ne iš nuogirdų. Šio požiūrio į gyvenimą rezultatas tai begalinis sąrašas neužbaigtų darbų, pastovus miego trūkumas, nervingumas, įvairios sveikatos problemos ir kt. Kaip tokioje situacijoje gali padėti Biblija?

JĖZAUS KRISTAUS PAVYZDYS

Gelbėtojo gyvenimas buvo užpildytas tarnavimu žmonėms: “Juk žmogaus sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Morkaus 10, 45). Tačiau Evangelijos atskleidžia, kad Jėzus mokėjo pasakyti ir “ne”, kartais atsisakydamas parodyti dėmesį, suteikti pagalbą.

“Vakare, saulei nusileidus, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius. Visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daug sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų ir neleido demonams kalbėti, nes jie pažino Jį. Anksti, rytą gerokai prieš aušrą, Jėzus atsikėlė ir nuėjo į nuošalią vietą ir ten meldėsi. Simonas ir buvę su Juo, nusekė iš paskos ir, suradę Jį, pasakė: „Visi Tavęs ieško“. Jis atsakė: Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten pamokslaučiau, nes tam esu atėjęs“. (Morkaus 1, 32-38). Jėzus pasakė “ne” Kafarnaumo žmonėms! Priežastis: dėl laiko vienumoje su Tėvu ir dėl savo misijos įvykdymo.

Dar vienas epizodas „ Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, lauke sustoję, per kitus prašė jį iškviesti. Aplink jį sėdėjo minia, kai Jam buvo pranešta: „Štai Tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško Tavęs“. O Jis atsakė: „Kas yra mano motina ir broliai?“ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Morkaus 3, 31-35). Jėzus neišėjo pas savo motiną, brolius ir seseris! Šitas fragmentas sukelia sumišimą daugeliui: pasakyti „ne“ artimiausiems? Kontekstas padeda suprasti, kas vyksta: „ Saviškai, apie tai išgirdę, ėjo Jo sulaikyti, sakydami, kad Jis išėjęs iš proto“ (Morkaus 3, 21). Kituose šiuolaikiniuose Biblijos vertimuose giminaičių ketinimai išdėstyti taip: „Atėjo jėga nusivesti, nusprendę, kad jis išprotėjo“. Tai reiškia, kad artimieji atėjo trukdyti Jėzaus tarnystei! Kristus neleido šeimai Save valdyti.

Šios ir kitos Evangelijos ištraukos rodo, kad Jėzus mokėjo pasakyti „ne“. Jis neleido, kad kas nors vietoj Jo priimtų sprendimą, ką daryti vienu ar kitu atveju. Kartais tai reiškė atsisakymą patenkinti kitų reikalavimus, lūkesčius ir prašymus. Kaip nustatyti, kada galime atsisakyti?

ATSISAKYMO TAISYKLĖ

Laiške Galatams yra svarbiausios mūsų tyrimo tezės: „Nešiokite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą. O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja. Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tada galės girtis pats sau, o ne kitam, nes kiekvienas neš savo naštą“ (Galatams 6, 2-5). Iš pirmo žvilgsnio tarp šių frazių yra prieštaravimas: kieno naštą nešti savo ar kito? Situacija paaiškėja, kai kreipiamės į orginalo kalbą.

Orginalo graikų kalba naudoja skirtingus žodžius „naštos“ ir „našta“. Žodis išverstas „naštos“ reiškia „per didelė našta“ arba našta, kuri savo svoriu mus prislegia. Tokia našta yra tarsi akmenys, kurie gali mus sutraiškyti. Negalima reikalauti, kad tokį akmenį neštume vieni! Jis sulaužys mums nugarą. Mums reikia pagalbos nešti tokius akmenis: tai mūsų gyvenimo krizės ar tragedijos laikas.

Kitas graikiškas žodis „našta“ antroje eilutėje reiškia „kasdienių rūpesčių naštą“. Čia turima omeny dalykai, kuriuos mes visi turime daryti kasdien. Kasdienių rūpesčių našta yra tarsi kuprinė. Nešti kuprinę galima. Daroma prielaida, kad kiekvienas iš mūsų neš savo kuprinę, tai yra susitvarkys su Dievo mums duotomis pareigomis, išsiaiškins savo jausmus, suderins santykius, ištaisys savo elgesį. Turime visa tai daryti, nepaisant to, kad reikės įdėti tam tikrų pastangų.

Problemos kyla, kai žmonės supainioja nepakeliamus riedulius su kuprinėmis ir atsisako pagalbos. Arba, priešingai, jie įvardina kasdienines pareigas tragedija, nepakeliama našta ir tuo teisindamiesi, atsisako jas tinkamai atlikti. Pirmuoju atveju rezultatas bus nepaliaujama kančia, antruoju – neatsakingumas (Henry Claud, Džon Tawnsend „ Barjerai“ (Kliūtys“) 2 skyrius).

Šventajame Rašte pareiga padėti kitiems iliustruojama taip: „Jei pastebėtum po našta pargriuvusį savo priešininko asilą, nepalik priešininko vieno; turi padėti jam pakelti asilą“ (Išėjimo 23, 5). Svarbi taisyklė: padėti, kai kitas neturi jėgų nešti – gyvulys nukrito po našta. Tačiau negalima nepastebėti svarbaus elemento: Biblija kviečia pagelbėti, bendradarbiauti, o ne visiškai perkelti naštą ant savęs – parašyta „ne vietoj jo“, bet „kartu su juo“!

Tegul Dievas jums suteikia išminties, kad atskirtumėte šias dviejų rūšių naštas, taip pat drąsos pasakyti „ne“, kai to reikia! Tai padės išsaugoti fizinę ir emocinę sveikatą.

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/nauchites-govorit-net/