Kategorija: Vanduo

Paskelbta

Kodėl grūdintis verta pradėti vasarą, o ne rudenį?

Atvėsus orams kai kurie žmonės nusprendžia: „Nuo šiandien pradėsiu grūdintis.“ Tačiau rudenį pradėti gali būti sunkiau: oras ir vanduo ežeruose, upėse ar jūroje jau būna gerokai vėsesni, todėl šalčio poveikis gali atrodyti itin nemalonus, o naujo įpročio lengva atsisakyti.

Kur kas palankesnis metas pradėti – vasara. Šiltuoju metų laiku prie vėsesnio oro ir vandens galima pratintis pamažu, nepatiriant didelio diskomforto. Jeigu šis įprotis tęsiamas ir orams vėstant, organizmas palaipsniui prisitaiko prie šalčio, todėl jis gali kelti mažiau diskomforto.

Kas iš tiesų yra grūdinimasis?

Grūdinimasis nėra varžybos, kas ilgiau išbus lediniame vandenyje. Tai reguliarus ir kontroliuojamas vėsaus oro ar vandens poveikis, prie kurio organizmas pratinamas palaipsniui.

Patekus į vėsią aplinką, odos kraujagyslės susiaurėja ir taip sumažina šilumos netekimą, o prireikus organizmas padidina šilumos gamybą. Reguliariai ir trumpai veikiamas ne per stipraus šalčio, organizmas palaipsniui prie jo prisitaiko. Todėl ilgainiui toks pats šaltis gali atrodyti nebe toks nemalonus, o organizmo reakcija į jį – ne tokia staigi.

Tačiau svarbu suprasti, kad prisitaikymas nėra neribotas. Net ir nuolat besigrūdinantis žmogus gali pernelyg sušalti, nušalti ar patirti hipotermiją, jeigu šalčio poveikis bus per stiprus arba truks per ilgai.

Ar grūdinimasis tikrai „stiprina imunitetą“?

Grūdinimasis dažnai pristatomas kaip būdas „sustiprinti imunitetą“ ir rečiau sirgti. Tačiau šiuo metu nėra pakankamai patikimų mokslinių duomenų, leidžiančių teigti, kad reguliarus šalčio poveikis patikimai apsaugo nuo kvėpavimo takų infekcijų ar padeda greičiau pasveikti.

Tai nereiškia, kad grūdinimasis negali būti naudingas. Jis gali padėti organizmui geriau prisitaikyti prie vėsios aplinkos, tačiau geresnė šalčio tolerancija nėra tas pats, kas patikimai sustiprėjusi apsauga nuo virusų.

Grūdinimasis gali būti viena iš sveikos gyvensenos dalių, tačiau jo nereikėtų laikyti garantuota apsauga nuo infekcijų. Normalią imuninės sistemos veiklą taip pat padeda palaikyti visavertė mityba, reguliarus fizinis aktyvumas, pakankamas miegas ir poilsis.

Kodėl palanku pradėti vasarą?

Trūksta patikimų tyrimų, kurie būtų tiesiogiai palyginę grūdinimosi pradžią skirtingais metų laikais ir parodę, kad vasara visiems yra tinkamiausias metas. Vis dėlto ji turi aiškių praktinių pranašumų.

Mažesnis temperatūrų skirtumas. Vasarą vanduo natūraliuose telkiniuose paprastai būna šiltesnis nei rudenį, todėl prie vėsaus vandens galima pratintis palaipsniui. Taip sumažėja stiprios šalčio šoko reakcijos tikimybė.

Daugiau galimybių būti lauke. Pasivaikščiojimai, žygiai, darbas sode ir maudynės leidžia natūraliai susidurti su skirtingomis oro bei vandens temperatūromis.

Lengviau išlaikyti reguliarumą. Kai procedūra nesukelia didelio streso, didesnė tikimybė, kad ji taps įpročiu.

Galima tęsti kartu su sezonu. Vasaros pabaigoje pradėjus maudytis gamtoje, o rudenį tai darant reguliariai, vanduo vėsta palaipsniui. Vis dėlto natūraliuose vandens telkiniuose būtina ypač rūpintis saugumu.

Kaip pradėti grūdintis?

Vieno moksliškai patvirtinto grūdinimosi plano, tinkančio visiems, nėra. Todėl svarbiausi principai yra laipsniškumas, reguliarumas ir individuali savijauta.

1. Daugiau laiko praleiskite lauke

Kasdien vaikščiokite, judėkite ir dirbkite gryname ore įvairiomis oro sąlygomis. Renkitės taip, kad būtų patogu: neperkaiskite, bet ir sąmoningai nekentėkite šalčio. Suprakaitavus ir sustojus kūnas gali greitai atvėsti, todėl drėgnus drabužius reikėtų pakeisti sausais.

Grūdinimasis oru nereiškia, kad reikia vaikščioti netinkamai apsirengus ar ilgai šalti.

2. Dušą užbaikite vėsesniu vandeniu

Iš pradžių įprastą šiltą dušą galima užbaigti trumpu, pavyzdžiui, 15–30 sekundžių, apsiliejimu maloniai vėsiu vandeniu.

Kai toks poveikis nebekelia didelio diskomforto, galima:

  • po truputį mažinti vandens temperatūrą;
  • vėsiąją dušo dalį pailginti iki 30–60 sekundžių;
  • vėsiu vandeniu palaipsniui aplieti ne tik rankas ir kojas, bet ir liemenį.

Vandens temperatūrą keiskite palaipsniui, o srovės iš karto nenukreipkite į veidą ar galvą. Procedūros metu turėtumėte gebėti valdyti kvėpavimą.

3. Maudykitės gamtoje, bet neplaukite vieni

Jeigu vasarą maudotės ežere, upėje ar jūroje, galite tai tęsti ir vandeniui palaipsniui vėstant. Tačiau natūralus vandens telkinys nėra tas pats, kas dušas: čia prisideda gylis, bangos, srovės, slidus dugnas ir skendimo rizika.

Į vėsesnį vandenį įeikite pamažu, nešokite staiga ir neplaukite vieni. Staigus panirimas gali sukelti nevalingą oro įkvėpimą, labai padažninti kvėpavimą, širdies ritmą ir padidinti kraujospūdį. Net gerai plaukiantis žmogus dėl šalčio gali greitai prarasti judesių koordinaciją.

4. Didinkite tik vieną dalyką

Vienu metu ilginkite buvimo laiką arba mažinkite vandens temperatūrą. Nedarykite abiejų iš karto. Didesnis šalčio poveikis nebūtinai suteikia didesnę naudą, tačiau rizika didėja.

5. Po procedūros sušilkite

Nusišluostykite, apsirenkite sausai ir ramiai pajudėkite. Tikslas – kad kūnas netrukus sušiltų pats. Jeigu ilgai nepavyksta sušilti, šalčio poveikis buvo per stiprus arba truko per ilgai.

Grūdinimasis nėra tas pats, kas sušalimas

Grūdinimasis yra trumpas ir kontroliuojamas dirgiklis, po kurio žmogus greitai sušyla ir jaučiasi gerai. Sušalimasprasideda tada, kai organizmas praranda daugiau šilumos, negu sugeba pagaminti.

Procedūrą reikia nutraukti ir sušilti, jeigu:

  • prasideda stiprus ar ilgai nepraeinantis drebulys;
  • nutirpsta rankų ar kojų pirštai;
  • svaigsta galva ar atsiranda silpnumas;
  • darosi sunku valdyti kvėpavimą;
  • pajuntamas krūtinės skausmas ar neįprastas širdies plakimas.

Svarbu! Sutrikusi koordinacija, neaiški kalba, ryškus mieguistumas ar sumišimas gali būti hipotermijos požymiai. Tokiu atveju būtina nedelsiant nutraukti šalčio poveikį, pradėti saugiai šildyti žmogų ir kreiptis skubiosios medicinos pagalbos.

Dažniausios klaidos

Pradedama nuo ledinio vandens. Staigus šaltis sukelia daug didesnę kvėpavimo ir širdies bei kraujagyslių sistemos reakciją.

Stengiamasi išbūti kuo ilgiau. Prisitaikymui svarbus kartojimas, o ne vienkartinis ištvermės išbandymas.

Grūdinamasi nereguliariai. Pavienė procedūra ilgalaikio prisitaikymo nesukuria.

Nepaisoma organizmo signalų. Stiprus drebulys, dusulys, skausmas ar ilgai nepraeinantis šalčio pojūtis nėra grūdinimosi naudos požymiai – tai signalai, kad šalčio poveikis buvo per stiprus.

Kam reikėtų būti ypač atsargiems?

Staigus panirimas į šaltą vandenį padidina kvėpavimo dažnį, širdies darbą ir kraujospūdį, todėl sergant širdies ir kraujagyslių ligomis jis gali būti pavojingas.

Prieš pradedant intensyvesnes šalčio procedūras su gydytoju reikėtų pasitarti žmonėms, kurie:

  • serga širdies liga ar turi širdies ritmo sutrikimų;
  • turi nekontroliuojamą aukštą kraujospūdį;
  • serga Reino (Raynaud) sindromu;
  • patiria šalčio sukeltą dilgėlinę;
  • serga liga, dėl kurios sutrikęs jutimas ar termoreguliacija;
  • anksčiau yra nualpę dėl šalčio poveikio arba maudydamiesi šaltame vandenyje.

Sergant ūmine liga, karščiuojant ar prastai jaučiantis grūdinimosi procedūras reikėtų atidėti.

Pradėkite ne nuo šalčio, o nuo įpročio

Grūdinimasis nėra vienkartinis drąsos išbandymas. Organizmas prisitaiko tada, kai nestiprus šalčio poveikis kartojamas reguliariai. Jei vasarą pradėtas įprotis rudenį visiškai nutraukiamas, jo teikiamas prisitaikymas ilgainiui silpnėja.

Todėl pradėti verta nuo tokio žingsnio, kurį galėsite pakartoti ir rytoj: trumpo vėsaus dušo, kasdienio pasivaikščiojimo lauke ar saugių maudynių. Vasarą tai padaryti lengviau, o orams pamažu vėstant galima tęsti nepatiriant staigaus temperatūrų šuolio.

Grūdinimosi tikslas – ne išmokti kentėti šaltį, bet padėti organizmui prie jo prisitaikyti.

Paskelbta

Gydymas – pasyvus laukimas ar bendradarbiavimas?

Kai susergame, dažniausiai norime vieno – kad tai kuo greičiau baigtųsi.

Ieškome priemonės, kuri pašalintų skausmą, numuštų temperatūrą, sustabdytų simptomą. Kartais net maldoje prašome Dievo mus išgydyti. Ir tai natūralu. Skausmas vargina, silpnumas trikdo, neapibrėžtumas kelia nerimą.

Tačiau ar kada susimąstome, kad gydymas gali būti ne vienkartinis įvykis, o procesas, kuriame turime dalyvauti ir mes patys?

Kai tikimės, kad kažkas mus „pataisys“

Šiuolaikinė kultūra mus pripratino prie greitų sprendimų. Sugedo – pataisome. Skauda – numalšiname. Trūksta jėgų – paskatiname save. Ir medicinos pažanga iš tiesų padėjo išgelbėti daugybę gyvybių. Tai vertinga.

Tačiau kartu pamažu įsitvirtino ir kita nuostata: kad kažkas kitas turi mus sutvarkyti.

Gydytojas. Vaistas. Procedūra. Greitas sprendimas.

Retai sustojame paklausti: kodėl kūnas susirgo? Ką jis bando pasakyti? Ar simptomai – tik priešas, kurį reikia nutildyti, ar signalas, kurį verta išgirsti?

Kūnas – ne priešas, o sąjungininkas

Dažnai į ligą žiūrime kaip į gedimą. Tačiau daugeliu atvejų organizmas ne „genda“, o gina mus.

Temperatūra – tai ne liga, o imuninės sistemos atsakas.
Uždegimas – tai organizmo pastanga apsiginti.
Nuovargis – tai ženklas, kad jėgos išseko.

Kūnas turi savireguliacijos mechanizmus. Jis geba gyti, atsistatyti, atsinaujinti. Tačiau tam reikia sąlygų.

Jeigu nuolat ignoruojame signalus, gyvename be poilsio, nuolat skubame, maitinamės chaotiškai, mažai judame, patiriame nuolatinį stresą – organizmui tampa vis sunkiau atlikti savo darbą.

Tuomet net ir geriausia priemonė dažnai veikia tik laikinai.

Ką reiškia bendradarbiauti?

Bendradarbiauti su savo kūnu – tai ne sudėtingos technikos ar brangūs metodai. Dažnai tai labai paprasti dalykai, kuriuos esame linkę nuvertinti.

  • Pakankamas miegas.
  • Grynas oras.
  • Saulės šviesa.
  • Vanduo.
  • Paprasta, natūralesnė mityba.
  • Reguliarus judėjimas.
  • Vidinė ramybė.

Šie dalykai paprasti, bet būtent jie dažnai sukuria pagrindą tikram sveikimui.

Kartais bendradarbiavimas reiškia sustoti. Kartais – atsisakyti įpročio, kuris ilgai atrodė „nekaltas“. Kartais – išmokti pasakyti „ne“ per dideliam krūviui.

Tai nereiškia, kad niekada nereikia medicininės pagalbos. Tačiau net ir ją gaudami galime likti pasyvūs arba galime tapti aktyviais dalyviais savo sveikimo procese.

Dievo sukurta tvarka

Jeigu tikime, kad žmogus nėra atsitiktinumas, tuomet ir kūnas nėra atsitiktinė struktūra. Dievas mūsų kūną sukūrė su tam tikrais dėsningumais. Yra ribos, yra poreikiai, yra tvarka.

Kai gyvename nepaisydami šių dėsnių, pasekmės anksčiau ar vėliau pasirodo. Ne kaip bausmė, bet kaip natūralus rezultatas.

Ir priešingai – kai pradedame gerbti kūno poreikius, sudarome sąlygas, kuriose organizmas gali atlikti tai, kam jis buvo sukurtas – atsinaujinti ir gyti.

Tuomet gydymas tampa ne tik tuo, ką gauname iš išorės, bet ir tuo, ką kasdien pasirenkame patys.

Klausimas sau

Ar aš tik laukiu, kad kažkas mane „pataisys“?
Ar aš pats dalyvauju savo sveikimo procese?
Ar suteikiu savo kūnui tai, ko jam reikia, kad jis galėtų atlikti savo darbą?

Kartais pirmasis žingsnis į sveikatą nėra nauja priemonė.
Tai sprendimas pradėti bendradarbiauti.

Paskelbta

Genai – ne nuosprendis: ką iš tiesų sako epigenetika?

Ar genai nulemia mūsų likimą?

Šiuolaikinis mokslas rodo, kad ne viskas taip paprasta.

Ilgą laiką buvo manoma, kad mūsų sveikatą lemia genai, kuriuos paveldime iš tėvų ir senelių. Jei šeimoje buvo nutukimas, širdies ligos ar diabetas – atrodė, kad tai neišvengiama.
Tačiau šiuolaikinis mokslas rodo kur kas sudėtingesnį vaizdą ir atskleidžia mūsų pasirinkimų svarbą.

Šiandien vis daugiau kalbama apie epigenetiką – sritį, kuri paaiškina, kodėl genai nėra likimo nuosprendis.

Kas yra epigenetika

Epigenetika tiria, kaip aplinka ir gyvenimo būdas veikia genų aktyvumą, nekeičiant pačios DNR sekos.

Galima tai įsivaizduoti taip:

  • DNR – tai instrukcijų knyga, kurią paveldime.
  • Epigenetiniai mechanizmai – tai žymekliai, kurie nurodo, kurias instrukcijas organizmas skaito aktyviai, o kurias – tyliai „padeda į šalį“.

Genai lieka tie patys, tačiau jų veikimas gali keistis.

Moksliniai tyrimai rodo, kad genų raiškai gali turėti įtakos:

  • mityba,
  • fizinis aktyvumas,
  • lėtinis stresas,
  • miego stoka,
  • toksinai ir aplinkos veiksniai.

Tai ypač svarbu kalbant apie lėtines ligas, tokias kaip:

  • II tipo diabetas,
  • širdies ir kraujagyslių ligos,
  • nutukimas,
  • metabolinis sindromas.

Genetinis polinkis padidina riziką, bet nebūtinai lemia ligą.

Konkretus pavyzdys: įvaikintų vaikų tyrimai

Vienas iš dažnai minimų ir gerai dokumentuotų pavyzdžių – ilgalaikiai stebėjimo tyrimai su vaikais, įvaikintais iš labai nepalankių socialinių sąlygų.

Buvo stebima:

  • kokiomis ligomis jie suserga,
  • kokios jų sveikatos problemos išryškėja suaugus,
  • ir kaip tai susiję su biologinių bei įtėvių šeimų gyvenimo būdu.

Rezultatai parodė svarbų dalyką:
vėlesnė aplinka turėjo didesnę reikšmę jų raidai ir sveikatos eigai, nei būtų galima numanyti vien iš genetinės kilmės.

Tai nereiškia, kad genai „išnyko“.
Tai reiškia, kad aplinka ir kasdieniai pasirinkimai turėjo lemiamą įtaką tam, kaip tie genai „įsijungė“ arba „neįsijungė“.

Svarbi riba: epigenetikos galimybės ir ribos

Epigenetika nereiškia, kad galime „perrašyti“ savo genus ar gyventi bet kaip, tikintis vėliau viską ištaisyti.
Ji taip pat nereiškia, kad viskas priklauso vien tik nuo mūsų pastangų.

Epigenetika padeda suprasti kai ką subtilesnio: kasdieniai pasirinkimai gali stiprinti arba silpninti paveldėtą riziką, tačiau jie nepanaikina biologinių ribų ir nepadaro žmogaus visagaliu.

Tai nėra stebuklingas pažadas.

Tai – atsakomybės ir galimybių pusiausvyra.

Mūsų pasirinkimai:

  • turi pasekmes kūnui,
  • turi pasekmes psichikai,
  • turi pasekmes santykiams,
  • ir galiausiai – visam gyvenimo keliui.

Šiame kelyje yra ir paguoda – žmogus nėra paliktas vienas.

Dievo malonė ir kantrumas lydi net ir tada, kai tenka pripažinti klaidas ir prašyti pagalbos.

Išmintis čia slypi tame, kad:

  • prisiimtume atsakomybę už tai, kas mums patikėta,
  • ir kartu suvoktume, kad ne viską kontroliuojame.

Ką tai reiškia praktiškai kiekvienam iš mūsų

  • Net jei šeimoje buvo ligų – tai nėra nuosprendis.
  • Net maži, nuoseklūs pasirinkimai ilgainiui turi reikšmę.
  • Sveikata nėra tik genetinė loterija – tai procesas.

Ir Dievas mus ragina: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei.“ (Biblija, 1 Korintiečiams 10, 31)

Šaltiniai gilesniam tyrinėjimui:

Epigenetika, sveikata ir ligos – CDC puslapis apie epigenetikos ryšį su sveikata.

English and Romanian Adoptees (ERA) Study – ilgalaikio tyrimo apie ankstyvos aplinkos poveikį raidos eigai apžvalga.

Paskelbta

Atsargiai: saulė! Kaip apsisaugoti?

Visa kas gyva džiaugiasi saule. Be jos gyvybės mūsų planetoje nebūtų. Tačiau karšti orai ir kaitri saulė slepia pavojų. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį ir kaip apsisaugoti nuo neigiamo saulės poveikio – pataria specialistai.

Šilumos smūgis ir saulės smūgis
Šilumos smūgis ir saulės smūgis panašūs tuo, kad dėl aukštos temperatūros perkaista smegenys.

Šilumos smūgį galima gauti tiek lauke per karštą orą, tiek automobilyje ar patalpoje, jei ten tvanku ir karšta.

Fizinis krūvis ir darbas karštoje aplinkoje, įskaitant patalpas be oro kondicionavimo, prastai ventiliuojami sintetiniai drabužiai, buvimas palapinėje po atvira saule – visa tai gali sukelti smegenų perkaitimą.

Tam tikros ligos didina šilumos smūgio riziką: širdies ir kraujagyslių ligos, cukrinis diabetas, endokrininiai sutrikimai. Kai kurie vaistai gali dar labiau pabloginti situaciją: beta blokatoriai, diuretikai, antidepresantai. Taip pat lengvai perkaista vaikai iki 7 metų ir vyresnio amžiaus žmonės. Nutukę žmonės taip pat priklauso rizikos grupei.

Karštu oru žmogus pradeda prakaituoti – tai apsauginė organizmo reakcija, nes prakaitas padeda atvėsinti odą. Su prakaitu netenkame skysčių, todėl pirmasis profilaktinis ir atstatomasis veiksmas karštu oru turėtų būti pakankamas švaraus vandens vartojimas. Netenkant daug skysčių, rekomenduojama juos atstatyti pagal formulę – 50 ml vandens 1 kg kūno svorio per dieną. Reikia turėti omenyje, kad kava, gazuoti gėrimai, kompotai ir vaisių gėrimai nėra kokybiški skysčių šaltiniai ir karštu oru gali net pabloginti situaciją, nes skatina skysčių netekimą ir dehidrataciją. Rinkitės paprastą vandenį.  

Antras svarbus dalykas – buvimo saulėje laikas.
Saugus buvimo lauke laikas – iki 11 val. ryto ir po 16 val. popiet. Dienos metu būtina dėvėti galvos apdangalą, ypač vaikams.

Perkaitimo požymiai: vangumas, mieguistumas, galvos skausmas, galvos svaigimas, apalpimas, kūno temperatūros padidėjimas, pykinimas, vėmimas, traukuliai.

Pirmoji pagalba šilumos ar saulės smūgio atveju – galvos vėsinimas šlapiu rankšluosčiu. Rankšluostį reikia gausiai sudrėkinti šiltu vandeniu ir apvynioti galvą. Jei pacientas visiškai sąmoningas ir nereaguoja į šoką, galima naudoti vėsesnį vandenį (ne ledinį!), bet reikia stebėti reakciją. Staigus labai šalto vandens kontaktas su oda gali sukelti kraujagyslių spazmus (susitraukimus). Tai sumažina kraujo tekėjimą į odą ir galvos smegenis, todėl atvėsinimas nebus efektyvus. Šiltas vanduo padeda išlaikyti kraujagysles atviras, todėl kūnas geriau atvėsinamas per odą, o šiluma efektyviau išskiriama. Jei rankšluosčio nėra – sudrėkinkite galvos apdangalą. Tuomet reikia duoti žmogui atsigerti vandens, atlaisvinti ankštus drabužius ir atvėsinti patalpą. Galima žmogų paguldyti. Naudojant oro kondicionierių, ypač automobilyje, reikia stebėti, kad nebūtų peršalimo.

Dėmesio! Niekada nepalikite vaikų ar gyvūnų užrakintame automobilyje karštu oru!

Susanna Bikbajeva, greitosios medicinos pagalbos felčerė

Šaltinis: 8doktorov.ru