Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Mane prislėgusi tamsa…
Planavimas gali padėti sumažinti stresą
Kasdieniame gyvenime susiduriame su daugybe nedidelių stresą keliančių situacijų. Kiekviena iš jų atskirai galbūt neatrodo reikšminga, tačiau kai jos kartojasi diena iš dienos, įtampa gali kauptis. Nuolatinis skubėjimas, per didelis darbų krūvis ir nerimas, kad visko nespėsime, ilgainiui gali varginti ne tik emociškai, bet ir fiziškai.
Streso metu organizme vyksta daugybė pokyčių. Vienas iš hormonų, dalyvaujančių streso reakcijoje, yra kortizolis. Trumpalaikio streso metu jis atlieka svarbų vaidmenį – padeda organizmui prisitaikyti prie iškilusio iššūkio ir mobilizuoti energijos išteklius. Tačiau užsitęsęs ar dažnai pasikartojantis stresas gali pakeisti kortizolio išsiskyrimą ir ilgainiui neigiamai veikti tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą.
Todėl svarbu ne tik mokytis geriau susidoroti su stresu, kurio negalime išvengti, bet ir, kiek tai priklauso nuo mūsų, nesukurti sau papildomos įtampos ten, kur jos galima išvengti.
Planuokite dienos darbus
Viena iš paprastų priemonių, galinčių padėti sumažinti dalį kasdienės įtampos, – realistiškas savo laiko ir darbų planavimas.
Planuodami dieną, susirašykite darbus, kuriuos norėtumėte atlikti, ir išdėstykite juos pagal svarbą. Pirmiausia imkitės svarbiausių, o mažiau svarbius palikite vėlesniam laikui.
Tačiau planas neturėtų tapti dar vienu streso šaltiniu. Nesistenkite bet kokia kaina atlikti visko, ką buvote numatę. Jeigu matote, kad diena baigiasi, o dalis darbų liko nepadaryti, leiskite sau juos atidėti kitai dienai.
Kartais papildomą įtampą sau sukeliame patys, kai vienai dienai suplanuojame daugiau, negu realiai galime padaryti. Realistiškas planas padeda ne tik nuspręsti, ką turime padaryti, bet ir pripažinti, kad ne viską privalome padaryti šiandien.
Planuose skirkite laiko fiziniam aktyvumui
Į dienos planus verta įtraukti ir fizinį aktyvumą. Kai turime daug darbų, judėjimą lengva atidėti vėlesniam laikui, o dienos pabaigoje jam dažnai nebelieka nei laiko, nei jėgų.
Todėl iš anksto numatykite laiko pasivaikščiojimui, mankštai ar kitai mėgstamai fizinei veiklai. Reguliarus fizinis aktyvumas gali padėti sumažinti jaučiamą įtampą, pagerinti nuotaiką ir bendrą savijautą.
Neskubėkite spręsti konflikto apimti stiprių emocijų
Žinoma, ne viską galime suplanuoti. Netikėtai gali kilti konfliktas darbe, šeimoje ar kitoje aplinkoje. Jei jaučiate, kad emocijos labai stiprios, jei įmanoma, kuriam laikui atsitraukite, nusiraminkite ir tik tada grįžkite prie problemos.Kai emocijos atlėgsta, dažnai tampa lengviau įvertinti situaciją ir apgalvoti, kaip geriausia pasielgti.
Pradėkite dieną nuo bendravimo su Dievu
Pradėkite kiekvieną dieną nuo bendravimo su Dievu. Skirkite laiko maldai, Biblijos skaitymui ir Dievo Žodžio apmąstymui. Patikėkite Jam savo dieną, planus ir rūpesčius.
Pasitikėjimas Dievu gali apsaugoti mus nuo nereikalingo nerimavimo dėl ateities ir dalykų, kurių negalime kontroliuoti. Ne viskas tą dieną vyks taip, kaip suplanavome, tačiau galime prašyti Dievo vedimo bei išminties ir viską patikėti Jam.
„Pavesk savo darbą VIEŠPAČIUI, ir tavo užmojai bus sėkmingi.“
(Patarlių 16, 3)Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”
Mokykimės priimti tai, ko negalime pakeisti
Yra gerai žinoma malda:
„Viešpatie, duok man jėgų susitvarkyti su tuo, ką galiu padaryti, duok man romumo susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, ir duok man išminties atskirti viena nuo kito.“
Jeigu negalime pasitraukti nuo streso šaltinio ar pakeisti savo gyvenimo aplinkybių, turime pakeisti požiūrį į tai, kas tuo metu vyksta. Kartais reikia susitaikyti ir priimti tai, kas neišvengiama, antraip galime nuolat gyventi patirdami stresą ir dėl to net sutrumpinti savo gyvenimo trukmę.
Priimti tai, kas neišvengiama, nereiškia nuleisti rankas ir pulti į neviltį. Tai reiškia susitaikyti ir būti pasirengusiems ištverti net pačias nepalankiausias gyvenimo aplinkybes be murmėjimo ir abejonių.
Jeigu sunkiausius gyvenimo kelio tarpsnius pereiname nuolankia širdimi, mums skirtas šis pažadas:
„Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis, kurio vardas – Šventasis, sako taip: „Šventose aukštybėse gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu, kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.“
(Izaijo 57, 15)
Nuolankiai ir romiai pereidami šį kelią būsime atgaivinti Dievo Dvasios.
Kartais tik vėliau suprantame, kad aplinkybės, kurios tuo metu mus nuvylė ar nuliūdino, iš tiesų apsaugojo mus nuo daug didesnės nelaimės.
Kai nusivylimas įgauna kitą prasmę
Viena moteris planavo atostogas praleisti keliaudama kruiziniu laivu. Ji dirbo didelėje įmonėje, kuriai tik kartą per metus būdavo skiriami du kelialapiai. Vienas iš jų turėjo atitekti šiai moteriai, tačiau vėliau sprendimas buvo pakeistas ir ilgai lauktos kelionės ji neteko.
Tai sužinojusi moteris labai pasipiktino ir net norėjo išeiti iš darbo. Tačiau jai teko susitaikyti su tuo, kas įvyko, ir likti.
Praėjo šiek tiek laiko, ir per televiziją ji išgirdo sukrečiančią žinią. Laivas „Admiral Nachimov“ patyrė katastrofą – nuskendo šaltame vandenyje, žuvo daug žmonių. Tai buvo tas pats laivas, kuriuo moteris planavo keliauti.
Sužinojusi šią ją sukrėtusią žinią, moteris buvo dėkinga, kad jos gyvenimo aplinkybės susiklostė būtent taip. Dabar ji džiaugėsi nepatekusi į šį laivą – juolab kad pati visiškai nemokėjo plaukti.
Tai, kas iš pradžių atrodė kaip nusivylimas, apsaugojo šią moterį nuo tragedijos.
Žinoma, jeigu jums nepavyko išvykti atostogų, tai dar nereiškia, kad traukinys, kuriuo būtumėte važiavę, nuvažiuos nuo bėgių ar nukris lėktuvas, kuriuo būtumėte skridę. Tačiau jeigu kažkas vyksta ne taip, kaip norėjome, jeigu mūsų planai ar svajonės neišsipildė, neverta pernelyg nusiminti.
Kai nesuprantame, kodėl
Prisiminkime Šventojo Rašto žodžius:
„Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent Jo valia pašauktiesiems.“
(Romiečiams 8, 28)
Tik ateitis parodys tai, ko šiandien dar negalime matyti. Tačiau svarbu nepamiršti, kam skirtas šis pažadas – mylintiems Dievą.
Net ir tada, kai nesuprantame, kodėl aplinkybės susiklostė būtent taip, galime pasitikėti Dievu. Jis mūsų nepamiršta ir niekas nevyksta be Jo žinios. Galime pasitikėti Jo apvaizda, žinodami, kad net pačias nepalankiausias aplinkybes Jis gali panaudoti mūsų labui.
„Kai ateina tikras išbandymas, Dievas parengia kiekvieną romų ir nuolankų žmogų jį atlaikyti. Kai Dievo apvaizda leidžia mums patirti tokį išbandymą, Jis suteikia pagalbą tai ištverti.“
E. Vait, „Liudijimai Bažnyčiai“, t. 2, p. 641.
Būdas padrąsinti save…
Neskubėkite veikti apimti stiprių emocijų
Stresą dažnai lydi stiprios emocijos, ypač kai susiduriame su konfliktu ar netikėtomis gyvenimo aplinkybėmis. Galime pajusti pyktį, įniršį, nusivylimą, liūdesį ar nuoskaudą. Kartais šios emocijos būna tokios stiprios, kad paskatina mus pasielgti neapgalvotai ir dar labiau pabloginti susidariusią situaciją.
Apimti stiprių emocijų žmonės kartais padaro tai, dėl ko vėliau gailisi. Darbuotojas supykęs parašo prašymą išeiti iš darbo, sutuoktiniai konflikto metu prabyla apie skyrybas, sudaužomas brangus daiktas, o išsprūdę skaudūs žodžiai ilgam įskaudina artimą žmogų.
Todėl stiprios emocinės reakcijos metu verta neskubėti priimti svarbių sprendimų ar veikti vedamam pirmojo impulso. Kartais geriausia, ką tuo metu galime padaryti, – duoti sau šiek tiek laiko nusiraminti.
Kai įtampa veržiasi per kraštus
Stipraus streso metu organizmas pasiruošia veikti: padažnėja širdies plakimas ir kvėpavimas, gali pakilti kraujospūdis, įsitempia raumenys. Todėl galime jausti stiprią vidinę įtampą ir susijaudinimą – kartais atrodo, kad tiesiog sunku ramiai nusėdėti vietoje.
Tokiu metu, jei aplinkybės leidžia, gali padėti fizinis aktyvumas. Galima sparčiau pasivaikščioti, lengvai pabėgioti, padirbėti sode ar pasirinkti kitą mėgstamą fizinę veiklą. Judėjimas gali padėti sumažinti jaučiamą įtampą ir lengviau nusiraminti.
Po to galima nusiprausti po šiltu dušu ar išsimaudyti šiltoje vonioje, ramiai pasėdėti su puodeliu mėgstamos žolelių arbatos.
Svarbiausia – neskubėti veikti pačiame emocijų įkarštyje. Kai emocijos ir įtampa šiek tiek atlėgsta, dažnai tampa lengviau įvertinti situaciją ir nuspręsti, kaip iš tiesų norime pasielgti.
O jeigu jau pasielgėme neapgalvotai?
Ne visada pavyksta suvaldyti pirmąją reakciją. Kartais žodis jau pasakytas, balsas pakeltas ar poelgis padarytas. Tačiau net ir tada dar galime pasirinkti, ką darysime toliau.
Jeigu suprantame, kad pasielgėme netinkamai, svarbu nebijoti to pripažinti ir atsiprašyti. Kartais vienas nuoširdžiai pasakytas žodis „atleisk“ gali sustabdyti besitęsiantį konfliktą ir padėti atkurti tarpusavio ryšį.
Šią mintį gerai iliustruoja viena paprasta istorija.
Netoliese gyveno dvi šeimos. Vienuose namuose dažnai kildavo barniai ir abipusiai kaltinimai. Kituose vyravo kur kas daugiau ramybės ir tarpusavio supratimo.
Po dar vieno konflikto pirmosios šeimos vyras nusprendė išsiaiškinti, kokia kaimynų santarvės paslaptis. Vakare jis nuėjo prie jų namų ir pro langą stebėjo, kas vyksta.
Moteris virtuvėje paruošė vakarienę ir ant stalo krašto pastatė vazą su gėlėmis. Netrukus grįžo jos vyras. Eidamas pro stalą jis netyčia užkliudė vazą. Ši nukrito ant grindų ir sudužo.
Stebėjęs kaimynas pagalvojo:
„Dabar tai prasidės!“
Tačiau moteris atsiprašė vyro:
– Atleisk, neatsargiai pastačiau vazą ant stalo krašto.
Vyras atsakė:
– Ne, tu man atleisk. Aš turėjau būti atsargesnis ir ją pastebėti.
Jie abu vienas kito atsiprašė ir ramiai sėdo vakarieniauti.
Kai vyras grįžo namo, žmona nekantriai paklausė:
– Na, ar sužinojai, kokia jų paslaptis?
Jis atsakė:
– Sužinojau. Mūsų šeimoje visi teisūs, o jų – visi kalti.
Ši istorija, žinoma, nėra santykių formulė, kuri išspręs kiekvieną konfliktą. Tačiau ji gerai parodo vieną svarbų principą: konfliktas gali vystytis visai kitaip, kai stengiamės ne pirmiausia įrodyti kito žmogaus kaltę, bet esame pasirengę pamatyti ir pripažinti savo pačių klaidą.
Tam reikia ir nuolankumo. O jo galime mokytis žvelgdami į Kristų. Skirdami laiko bendrystei su Juo, skaitydami Dievo Žodį ir apmąstydami Jo auką dėl mūsų, mokomės kitaip žvelgti ir į save, ir į šalia esantį žmogų.
Suvokdami savo pačių silpnumą ir tai, kiek daug mums patiems reikia Dievo atleidimo bei malonės, galime būti supratingesni ir kito žmogaus silpnumui. Tada gali būti lengviau ne tik pamatyti ir pripažinti savo kaltę, bet ir atleisti kitam.
Stiprių emocijų negalime tiesiog išjungti. Tačiau jų stiprumui gali turėti įtakos ir tai, kaip vertiname susidariusią situaciją ir kokios mintys tuo metu sukasi mūsų galvoje.
Galime mokytis neleisti emocijoms nuspręsti už mus, ką pasakysime ar padarysime. Kartais pirmiausia reikia duoti sau šiek tiek laiko nusiraminti. O jeigu suklydome – drąsos tai pripažinti ir pasakyti: „Atleisk.“
Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”
Jei esi įžeistas…
Įsižeidimas dažniausiai pirmiausia žeidžia ne kitą žmogų, o mus pačius.
Kaip paleisti nuoskaudą? Ką apie tai moko Biblija? Ir kodėl atleidimas gali būti dovana pirmiausia sau?
Skaitykite straipsnį „Trys Biblijos patarimai, kaip įveikti įsižeidimą“.