Kaip pasirinkti tinkamus prioritetus savo gyvenime, kad būtume laimingi ir saugūs

Baigiantis metams dažnai apmąstome praėjusius metus, galbūt planuojame – ko norėtumėme ateinančiais… Neseniai klausiausi paskaitos, kuri paskatino mane susimąstyti apie savo planus daug giliau… Kviečiu ir jus skirti tam laiko. Pažadu – jūsų smegenims tai bus gera mankšta.

SVARBU!!! Neskaitykite viso teksto prieš pradėdami daryti užduotis. Tokiu atveju jūs prarasite didelę naudą sau. Skaitykite po truputį ir iš karto atlikite užduotis.

Taigi, dalinuosi gydytojo psichiatro–narkologo Jurijaus Bondarenko užduotimis jūsų savianalizei.

– 1. Užrašykite tris svarbiausius/globalius savo gyvenimo tikslus/planus, kuriuos norėtumėte įgyvendinti iki savo žemiškojo gyvenimo pabaigos.

Parašykite tai, ko neatlikus/nepasiekus jums būtų gėda mirti.

Nerašykite abstrakčių frazių (Dievas, šeima…), tai nėra tikslai. Suformuluokite konkrečiai, ko jūs norėtumėte.

– 2. Parašėte, puiku. O dabar žemiau parašykite tris tikslus, kuriuos esate numatę ateinantiems 3 metams. Ką norėtumėte pasiekti per ateinančius trejus metus.

Taigi, jau užrašėte šešis tikslus: tris tikslus likusiam gyvenimui ir tris tikslus ateinantiems 3 metams.

– 3. O dabar parašykite tris tikslus, tai yra tris dalykus, kuriuos darytumėte, jei žinotumėte, kad jums liko gyventi 9 mėnesiai. Rašykite konkrečiai.

– 4. Keliaukime toliau. Pirmoje, visam likusiam gyvenimui skirtų tikslų grupėje, pažymėkite tą tikslą, kurį laikote prioritetiniu/svarbiausiu.

– 5. Tą patį padarykite antroje tikslų grupėje, kuri skirta ateinantiems 3 metams. Pažymėkite prioritetinį tikslą – tą, kurį pradėsite įgyvendinti pirmiausia.

– 6. O paskutinėje tikslų grupėje, kur užrašėte tris dalykus, kuriuos darytumėte, jei žinotumėte, kad jums liko gyventi 9 mėnesiai, pažymėkite tą, be kurio įgyvendinimo tikrai nesutinkate mirti. Privalote tai padaryti!

Puiku, keliaukime toliau.

– 7. Dabar užrašykite, kokia yra jūsų gyvenimo prasmė.

Mano gyvenimo prasmė… Užrašykite savo gyvenimo prasmę keturiais ar penkiais žodžiais, nerašykite ilgo teksto.

Aš gyvenu šioje planetoje tam kad… Konkrečiai aš, o ne žmonija apskritai.

Jei nežinote, dėl ko gyvenate, parašykite: dar nežinau, arba dar nesugalvojau. Tai irgi sąžiningas atsakymas.

– 8. Dar parašykite – laimė man yra…

– 9. Dabar parašykite – kokios yra jūsų perspektyvos, kas jūsų laukia, kokias galimybes turėsite ateityje.

– 10. Jei esate tikintis žmogus, dar parašykite – mano amžinojo gyvenimo prasmė yra…

Tai buvo paskutinis klausimas. Dabar aptarsime, koks yra šios jūsų nervų sistemai sukeltos audros tikslas. Jei pavargote, pailsėkite ir pratęskite po pertraukos.

– Taigi, nustatėte ir užrašėte pagrindinius savo gyvenimo tikslus. Toliau po tikslais parašėte gyvenimo prasmę. Įdėmiai pažvelkite į savo tikslus ir gyvenimo prasmę, jie draugauja tarpusavyje ar eina skirtingomis kryptimis? Jei draugauja, tai gerai. Prasmė ir tikslai turėtų būti kažkaip susiję. Jei jie žvelgia skirtingomis kryptimis, kils vidinis konfliktas.

– Taip pat parašėte, kas jums yra laimė. Atidžiai įsižiūrėkite, ar jūsų gyvenimo prasmė ir laimė draugauja tarpusavyje.

– Ir dar apie perspektyvas. Ar jūsų perspektyvos bent maždaug sutampa su jūsų planais. Gal pastebėsite, kad jūsų perspektyvos vienokios, o suplanuoti tikslai, ir prasmė visiškai priešingi.

– Ir, žinoma, palyginkite šio gyvenimo ir amžinojo gyvenimo prasmę, ar jos bent kažkiek sutampa tarpusavyje.

Jau supratote, kad šioje užduotyje, pasirodo viskas turi būti suderinta, t. y. tikslai, prasmė ir laimė turi būti suderinti. Tačiau negalite to pasakyti žmonėms, kuriems ketinate pasiūlyti atlikti šį pratimą. Žmogus pirmiausia turi parašyti, ką jis galvoja, o tada įsivertinti.

– Dabar peržvelkite, ar jūsų gyvenimo prasmė, kurią parašėte, jūsų laimė, perspektyvos gali dėl kažkokių nenumatytų aplinkybių ar nelaimių tapti prarastos. Jei gali, vadinasi, esate labai pažeidžiamoje padėtyje. Jei dėl kažkokių nenumatytų aplinkybių ar nelaimių jūs galite prarasti savo gyvenimo prasmę, šias užduotis jums reikia atlikti iš naujo.

ATMINKITE: Prasmė, laimė, perspektyva – tai kertiniai akmenys, ant kurių visą laiką vaikštome, tai, žemiau ko negalima nukristi. Bet jei jūs galite prarasti savo gyvenimo prasmę, krisite į bedugnę, kažkur žemiau jūsų kertinių akmenų. Jūsų užduotis – pagalvoti, ką galite įdėti į prasmės sąvoką ir laimės sąvoką, ko negali iš mūsų atimti joks žmogus, aplinkybės ar nelaimės. Kaip parašyta apaštalo Pauliaus: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?“ (Romiečiams 8, 35) Iš Dievo Žodžio žinome, kad Kristaus Meilės niekas iš mūsų negali atimti.

Todėl gyvenimo prasmė yra tokia sąvoka, kurią reikia užrašyti taip, kad ji skambėtų jūsų galvoje ir negalėtų būti iš jūsų atimta. Pavyzdžiui, gyvenimo prasmė gali būti „daryti tai, ko nori Dievas“ – pavesti savo gyvenimą Dievui. Niekas niekada negalės iš jūsų atimti galimybės daryti tai, ko nori Dievas. O tai apima labai daug: auginti vaikus, kurti šeimą, įgyti išsilavinimą… Kitas pavyzdys, daryti gera arba padaryti pasaulį geresniu. Atkreipkite dėmesį, veiksmažodis „daryti“ yra su nebaigtu veiksmu, ne padaryti pasaulį geresnį, bet daryti. Tai proceso veiksmažodis.

– Taigi, jei įvertinę supratote, kad jums reikia pakoreguoti savo gyvenimo prasmę, suformuluokite ją iš naujo pagal principus, kuriuos aptarėme.

Aš daugelį metų buvau įsitikinęs, kad mano gyvenimo prasmė yra daryti gerus darbus. Bet paskui ją performulavau. Supratau, kad Dievas ne visada nori, jog daryčiau gerus darbus; kartais Jis nori, kad pasėdėčiau ir nieko nedaryčiau, galbūt kad man kažkas galėtų padaryti gerą darbą. Pasirūpinti savo kūnu taip pat svarbu. Dabar mano gyvenimo prasmė yra tokia: daryti tai, ko nori Viešpats, vykdyti Dievo valią. Jis turi kažkokį planą mano gyvenimui ir konkrečiai mano gyvenimo situacijai. Sakau: „Viešpatie, aš planuoju, o Tu pataisyk mano planą, mano kelią pagal Savo valią.“ Jei pasakiau: „Viešpatie, tebūnie Tavo valia“, vadinasi, gyvenu pagal Dievo valią, darau taip, kaip Jis nori. Ir niekas negali to iš manęs atimti. Jei staiga kas nors nepavyksta, sakau: „Viešpatie, Tu geriau žinai“. Tuomet neturiu priežasties nusiminti ar nusivilti.

Kaip jaučiatės atlikę šias užduotis? Mano galvoje ši savianalizė sukėlė audrą, daug ką permąsčiau ir pamačiau naujai. Linkiu jums ateinančiais metais vadovautis savo suformuluota gyvenimo prasme, siekti tikslų, kuriuos numatėte; ir jūsų gyvenimas, manau, įgis naują ir tikrą prasmę. Linkiu jums būti sveikais tiek dvasiškai, tiek emociškai, tiek fiziškai.

Paruošta pagal šią video paskaitą.

Gyventi prasmę randame tada…

„Nebūna tokio ryto, kad Viešpats nubustų su bloga nuotaika, nes Jis visuomet pasiruošęs tarnauti…“ (Danielius Dūda)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Gyvenimas po mirties ar miegas iki Kristaus sugrįžimo?

Tikriausiai nėra žmogaus, kuris nesusimąstytų apie mirtį. Į klausimą: „Kas gi laukia mūsų po mirties?“ Šiandien galime išgirsti įvairius atsakymus. Daugelis tiki, kad nusidėjėliai amžinai kentės pragare, bet Šventasis Raštas atskleidžia visai kitą paveikslą!

Tarp krikščionių labiausiai paplitęs tikėjimas pomirtiniu pragaru ir rojumi. Manoma, kad mirusiųjų sielos, atskirtos nuo kūno, danguje laimingos, o pragare kenčia. Visa tai tariamai prasideda tik numirus ir tęsis iki Jėzaus Kristaus sugrįžimo, kai sielos pateks į Didįjį teismą, kad būtų nuspręstas jų galutinis likimas. Tačiau mąstančiam žmogui kyla klausimas: jeigu nebuvo teismo, tai kas nusprendžia, kur pateks siela?

Atidžiai skaitydami Bibliją matome visiškai kitokį mirusiųjų būsenos vaizdą. Biblijoje niekur nesakoma, kad siela po mirties gali egzistuoti atskirai nuo kūno. Teorijai apie siaubingas nusidėjėlių kančias pragare nėra jokio patvirtinimo. Biblija sako, kad mirties akimirką žmogaus sąmonė dingsta, žmogus tarsi panyra į gilų miegą. Kūnas suyra, bet po antrojo Kristaus atėjimo visi mirusieji bus pažadinti ir prikelti iš kapų. Tie, kurie tikėjo Gelbėtoju, bus apdovanoti amžinuoju gyvenimu, jiems bus duoti nauji negendantys kūnai ir jie amžinai gyvens su Viešpačiu Naujoje žemėje. O tie, kurie nusigręžė nuo Dievo, pamatys visas savo padarytas nuodėmes, o po to bus sunaikinti – sudeginti ugnimi kartu su žemės apvalymu nuo nuodėmės.

▫Biblinio mokymo apie mirtį analizę pradėsime tyrinėdami žmogaus sukūrimo procesą: „tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe (arba gyva siela)“ (Pradžios 2, 7). Pateikus šį tekstą schematiškai, mes gauname tokią lygtį: žemės dulkės (kūnas, cheminiai žemės elementai) + Dievo kvėpavimas (dvasia, gyvybės dovana) = gyva siela (gyvas žmogus).

Kad išlaikytų žmonių nemirtingumą, Viešpats pasodino Edene „gyvybės medį“ (Pradžios 2, 9). Taip pat Dievas sudarė sandorą su Adomu ir Ieva, pagal kurią žmonės neturėjo valgyti vaisių nuo kito svarbaus sodo medžio – „gėrio ir blogio pažinimo medžio“ (Pradžios 2, 9. 17), kad neprarastų amžinojo gyvenimo: „Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: […] nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pradžios 2, 16–17).

Tačiau mūsų protėviai susigundė šėtono pažadais tapti panašiais į dievus ir pažinti gėrį bei blogį, patikėjo jo apgaule: „Jūs tikrai nemirsite! Ne!” (Pradžios 3, 4) ir sulaužė sandorą su Kūrėju. Po nuopolio Dievas, kaip buvo įspėjęs, padarė žmogų mirtingu, uždrausdamas prieiti prie gyvybės medžio: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios 3, 19). Tai yra, žmogus prarado amžinąjį gyvenimą.

▫ Mirties metu vyksta atvirkštinis kūrimui procesas. Žmogus („gyva siela“) praranda iš Dievo gautą gyvybės alsavimą („dvasią”) ir vėl virsta žemės dulkėmis: „Dulkės sugrįš į žemę, kur kadaise jos ir buvo, o gyvybės alsavimas – pas Dievą, Kuris jį davė“ (Mokytojo 12, 7).

Be to, nereikėtų painioti sąvokų „gyva siela“ (žmogaus asmenybė su jo mintimis ir jausmais) ir „dvasia“ („gyvybės alsavimas“, ateinantis iš Dievo). Dauguma žmonių mano, kad siela yra nemirtinga, bet Dievas per Savo Žodį konkrečiai sako: „Siela, kuri nusikalsta (nusideda), mirs“ (Ezechielio 18, 4).

▫ Iki Didžiojo teismo mirę žmonės tiesiog ilsisi – miega. Šventajame Rašte yra daug tekstų, kuriuose apie tai kalbama: „Dovydas užmigo (orginalo kalboje: guli, miega) su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste“ (1 Karalių 2, 10).

Šventasis Raštas nurodo, kad mirusieji apie nieką negalvoja: „mirusieji nebežino nieko. […] Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. […] nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole (kape) […]“ (Mokytojo 9, 5. 6. 10). „Kai dvasia jį palieka, jis sugrįžta į dulkes, ir tą pačią dieną žūva visos jo svajonės“ (Psalmių 146, 4). „O žmogus miršta, ir nebėra jo […]. Jei jo sūnūs gerbiami, jis nežino; jei jie niekinami, jis nepastebi.“ (Jobo 14, 10. 21)

Ir tai nuostabu, juk kaip būtų sunku iš dangiškojo rojaus stebėti, kaip tavo mylimasis vaikas nusigeria, arba turi problemų šeimoje, ar serga, ar kvailai pasielgė, ar prarado darbą… Argi tai palaima – stebėti savo artimųjų sielvartą?!

Evangelijoje aprašomi trys atvejai, kai Jėzus prikėlė mirusius žmones, ir dvejuose iš jų Kristus mirtį pavadino miegu. Todėl artėjantis prisikėlimas prieš Didįjį teismą Biblijoje dažnai vadinamas pabudimu: „bus išgelbėta […] visi, kurie tik rasti įrašyti knygoje. Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus […]. O tu […] Prisikelsi savo atpildui dienų pabaigoje.“ (Danieliaus 12, 1–2. 13).

▫ Po Didžiojo teismo į atnaujintą žemę nusileis naujas miestas – sodas su gyvybės medžiu. Štai kas parašyta paskutinėje Biblijos knygoje: „Aikštės viduryje, tarp upės atšakų, auga gyvybės medis, […] vedantis vaisių, […] to medžio lapai tinka tautoms gydyti“ (Apreiškimo 22, 2).

Žodis „rojus“ reiškia Edeno sodas. Tai yra, kaip anksčiau rojus su gyvybės medžiu buvo Žemėje, kad palaikytų žmogaus amžinąjį gyvenimą, taip bus ir po antrojo Kristaus atėjimo. Biblijoje nėra tekstų, kuriuose būtų kalbama apie pomirtinę sielų palaimą dangaus rojuje be kūno, o atvirkščiai, visur kalbama apie kūną.

▫ Žinoma, daugeliui krikščionių kyla natūralus klausimas: „O kaip dėl sielos kančių pragare?“ Nes jų bažnyčiose jiems rodė Biblijos tekstus, kuriuose apie tai kalbama…

Iš tiesų, Biblijoje yra tekstų, kuriuose kalbama apie pragarą, tačiau svarbu suprasti apie kokį pragarą kalbama. Žodis „pragaras“ (požemis) Biblijoje išverstas iš hebrajų kalbos žodžio „šeol“, reiškiančio mirtį ir kapą. Anot Biblijos, visi žmonės, tiek teisūs, tiek neteisūs, patenka į pragarą (šeolą), tai yra, kapą: „Koks žmogus gali gyventi ir niekada nemirti? Kas gali išsigelbėti iš Šeolo galybės?“ (Psalmių 89, 49) Pasižiūrėkite, kaip patriarchas Jokūbas kalbėjo apie savo artėjančią mirtį: „Aš liūdėdamas žengsiu į Šeolą pas savo sūnų“ (Pradžios 37, 35). „Šeolo vartai atims man likusius metus” (Izaijo 38, 10). Taigi, kalbant apie pragarą, Biblija tik sako, kad mes visi esame mirtingi ir kažkada būsime kape.

▫ Iš kur kilo mokymas apie sielų pomirtinį kankinimą pragare? Taip, Biblija sako: „Ir eis šitie į amžinąjį nubaudimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mato 25, 46). Bet jei remdamiesi šiais tekstais padarysime išvadą, kad nusidėjėliai bus be galo ilgai kankinami ugnyje, tai prieštaraus kitiems Šventojo Rašto tekstams, kuriuose teigiama, kad nusidėjėlių laukia ne amžinos kančios, o sunaikinimas po Kristaus sugrįžimo ir Didžiojo teismo. Biblija sako: „O dabartiniai dangūs ir žemė […] palaikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių žuvimo dienai“ (2 Petro 3, 7). „Bet nedorėliai žus, Viešpaties priešai dings lyg pievų žolė, išsisklaidys lyg dūmai“ (Psalmių 37, 20).

Mes žinome, kad Biblija negali pati sau prieštarauti. Nuodėmingi žmonės amžinoje ugnyje pražus, išnyks amžiams. Tai yra, šios ugnies rezultatas bus amžinas: galutinis nuodėmės sunaikinimas visatoje. Žmonės, atstūmę Kristų, niekur negyvens amžinai: nei požemyje, nei ugnies ežere; nes amžinos kančios pragare, apie kurias kalba žmonės, bet ne Biblija, tai irgi – amžinas gyvenimas, tik blogas. Nusidėjėliai bus sunaikinti ir neteks išgelbėjimo galimybės, kurią šiandien Kristus maloningai kiekvienam siūlo. Amžinasis gyvenimas įmanomas tik Kristuje Jėzuje: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Romiečiams 6, 23).

Šaltinis: https://sokrsokr.net/

Lyg taku…

LYG TAKU...

Gyvenimu – lyg miško kvepiančio taku.
Prošal praeina medžiai – mūsų metai –
tie ąžuolai, klevai ir drebulės. Sunku
tikėt, kad tiek pavasarių ir vasarų jau matėm...

Kažkur gelsvi lapeliai suvirpės. Kas tai?
Ruduo? Tai – auksas išgyvenimų...
Malonės saulė šypso iš aukštai,
ir Angelo sparnai lyg debesėliai plunksniniai
apgaubs nuo nerimo.

Gyvenimu – lyg miško vinguliuojančiu taku,
prošal praeina medžiai – mūsų metai.
Vieni – lyg ąžuolai, kiti – lyg drebulės. Sunku
tikėt, kad tiek jau rudenio aušrų ir tiek žiemų jau matėm...

2004 08 11
Romualda Adomaitytė-Chabarina

„Kokie ilgi mūs šešėliai

Saulolaidoj grįžtant iš šienapjūtės,

Šešėliai ilgi, o mes tokie trumpučiai…“

Jaanas Kaplinkis

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Nusivylimas žmonėmis

Sunkūs laikai dažnai sukelia nusivylimą – savimi, žmonėmis, pasaulio tvarka. Tik nedaugelis išvengia šio likimo. Sunkūs laikai – tai stiprybės išbandymas.

Nusivylimas – tai neigiamai nuspalvintas jausmas, kurį sukelia neišsipildę lūkesčiai, viltys ar svajonės, nepasitenkinimo jausmas dėl to, kas nepasiteisino, nepavyko. Nusivylimą galima laikyti tam tikra frustracijos forma, kai žmogus nustoja kovoti dėl to, ko siekia.

Nusivilti yra bIogai, nes:

1. Prarandamas tikėjimas

Susvyruoja arba griūva mūsų tikėjimas Dievu, savimi ir žmonėmis. Prarandame orientaciją, tampame užsisklendę arba agresyvūs.

2. Mes nebepasitikime

Mums sunku pasitikėti kitais, nes jie nepatikimi. Krizės metu kiti mūsų nepalaikė ir nesielgė taip, kaip norėtume.

Nusivilti yra gerai, nes:

1. Išsivaduojame iš iliuzijų:

Iliuzijų, kad kitas žmogus turi būti tobulas ir neklystantis.

Iliuzijų apie mūsų padėties stabilumą.

Pamatome tikrovę, kuriai vis dar galima daryti įtaką.

2. Galime rasti teisingą kryptį

Jei esu nusivylęs, vadinasi, atsakomybę už savo gyvenimą buvau atidavęs kitam žmogui. Tikėjausi, kad jis sugebės geriau pasirinkti ir priimti teisingus sprendimus. Tačiau mūsų gyvenimas yra mūsų atsakomybė.

3. “Viskas atsistoja į savo vietas“

Sunkūs laikai atskleidžia, kur esu, ar noriu išlikti žmogumi, kuris pasitiki kitais labiau nei savimi ir Dievu.

Žinoma, mes esame gyvi žmonės ir mums reikia meilės, rūpesčio ir palaikymo. Gyventi visiškai nepasikliaujant kitais yra neįmanoma. Tačiau nusivylimas ateina tada, kai mane „sužavi“ koks nors žmogus, kai jis tampa mano pasitikėjimo, ramybės ir stiprybės garantu. Kai savo pasirinkimuose, sprendimuose ir viltyse pasikliauju kitu žmogumi. Kai mano paties orientyrai neaiškūs arba jų visai nėra.

Sunkūs laikai atskleidžia silpnąsias mūsų asmenybės puses. Jie mums užduoda klausimus: „Kas negerai?“, „Ką ketini su tuo daryti?

Biblijoje yra Dievo žodžiai apie iliuzinius “dievus”: „Kai šauksiesi pagalbos, tepadeda tau pulkas tavo stabų! Visus juos išnešios vėjas, vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs. Kas pasitiki Manimi, tas valdys kraštą ir paveldės mano šventąjį kalną.“ (Izaijo 57, 13)

– Man šie žodžiai yra padrąsinimas. Kai sudedate viltis į žmones, nusivilsite ir jėgos paliks jus. Kai tikite Tuo, Kuris nesikeičia, Kuris yra ištikimas visada ir visur, esate padrąsintas.

Kiekvienas turi savo svarbią vietą. Supainioti prioritetai veda į nusivylimą. Teisingai nustatyti prioritetai lemia pergales!

Autorius: Tatjana Sacharova, psichologė

Šaltinis: 8doktorov.ru

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM