Kategorija: Poilsis

Paskelbta

Ar mokame iš tikrųjų ilsėtis?

Pagaliau laisvas vakaras. Dienos darbai baigti, galima atsisėsti, įsijungti televizorių, panaršyti internete ar tiesiog nieko neveikti. Atrodytų, dabar jau tikrai ilsimės. Tačiau kartais po tokio vakaro vis tiek jaučiamės pavargę.

Ar gali būti, kad turėti laisvo laiko ir pailsėti – ne visai tas pats?

Poilsį dažniausiai suprantame kaip darbo ar kitos veiklos pertrauką. Tačiau žmogus gali nustoti dirbti, o mintimis vis dar būti įsitraukęs į dienos rūpesčius. Jis prisimena nemalonų pokalbį, svarsto, ką reikės padaryti rytoj, nerimauja dėl artimojo. Nors kūnas ilsisi, mintys ir emocijos tebėra užimtos.

Mokslininkai, tiriantys, kaip žmonės pailsi po darbo, pabrėžia, kaip svarbu gebėti bent trumpam mintimis atsiriboti nuo darbo reikalų. Tyrimai rodo, kad žmonės, kuriems tai geriau pavyksta, paprastai patiria mažiau išsekimo ir geriau vertina savo savijautą.

Nors dauguma šios srities tyrimų atlikti su dirbančiais žmonėmis, pati problema pažįstama ir tiems, kurių dienas užpildo namų ruoša, vaikų auginimas ar sergančių artimųjų priežiūra. Juk rūpesčiai ne visada baigiasi tada, kai atsisėdame.

Kodėl vienas ilsisi vaikščiodamas, o kitas – sėdėdamas?

Po kelių valandų įtempto protinio darbo kartais norisi atsistoti, išeiti į lauką, padirbėti sode ar tiesiog pasivaikščioti. Keista: juk ir tai reikalauja pastangų. Kodėl tuomet tokia veikla gali suteikti atgaivos?

Viena priežasčių – pakeitę veiklą, nukreipiame dėmesį kitur. Užuot toliau sprendę problemas, galime stebėti aplinką, judėti, mėgautis buvimu gamtoje.

Tačiau žmogui, kuris visą dieną dirbo fiziškai, poilsis gali reikšti galimybę ramiai atsisėsti ar atsigulti. Po intensyvaus bendravimo gali norėtis tylos, o ilgai buvus vienam – nuoširdaus pokalbio.

Todėl nėra vieno visiems tinkamo poilsio būdo. Tai, kas vienam padeda atsigauti, kitam gali būti dar vienas krūvis. Kartais žmogui labiausiai reikia tiesiog nieko neveikti.

Ar visas laisvas laikas iš tiesų mūsų?

Yra dar viena svarbi aplinkybė: ar galime patys spręsti, ką veikti laisvu laiku?

Įsivaizduokime du žmones, kurie turi po valandą laisvo laiko. Vienas gali ją praleisti taip, kaip pats nori. Kito laikas nuolat pertraukiamas prašymų, skambučių ar netikėtų pareigų. Nors abu turi tiek pat laisvo laiko, jų galimybės iš tiesų pailsėti labai skiriasi.

Tyrimai rodo, kad žmonės, galintys patys spręsti, kaip praleisti laisvalaikį, paprastai geriau pailsi po darbo.

Tai ypač aktualu žmonėms, kurie nuolat rūpinasi kitais. Net ir turėdami laisvo laiko, jie dažnai negali visiškai atsipalaiduoti, nes turi būti pasirengę bet kada atsiliepti į artimųjų poreikius.

Kartais didžiausią atgaivą suteikia visai paprastas dalykas – galimybė ramiai išgerti arbatos, žinant, kad bent trumpam niekas nereikalaus mūsų dėmesio. Nebijokime pasakyti artimiesiems, kada mums reikia ramybės, paprašyti jų pagalbos ar susitarti dėl kasdienių pareigų pasidalijimo.

Jėzaus kvietimas pailsėti

Evangelijoje pagal Morkų pasakojama, kaip apaštalai grįžo pas Jėzų po tarnystės ir papasakojo Jam visa, ką buvo nuveikę. Žmonės nuolat ateidavo ir išeidavo, todėl mokiniai net neturėjo kada pavalgyti.

Jėzus jiems tarė:

„Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ (Morkaus 6, 31)

Nors mokiniai buvo užsiėmę geru ir prasmingu darbu, Jėzus pats pasiūlė jiems pasitraukti nuo minios ir pailsėti.

Knygoje „Marijos Sūnaus gyvenimas“ Elena Vait plačiau aprašo šį įvykį. Ji pasakoja, kad mokiniai buvo pavargę fiziškai ir protiškai, o per pirmąją misijų kelionę patyrė ir sunkumų, ir nesėkmių. Jėzus norėjo, kad mokiniai pailsėtų, pasidalytų savo patirtimi ir gautų Jo pamokymų, reikalingų tolesnei tarnystei. Bendrystė su Jėzumi turėjo sustiprinti jų tikėjimą, suteikti naujų jėgų ir drąsos.

Jėzus žinojo, kokia svarbi mokinių tarnystė, tačiau nepamiršo ir jų žmogiškųjų poreikių.

Ar mūsų dienoje lieka vietos atokvėpiui?

Ne kiekvienas gali lengvai pakeisti savo dienotvarkę. Kai kurių žmonių pareigos tęsiasi nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, o rūpinantis vaikais ar sergančiais artimaisiais laisvo laiko kartais beveik nelieka.

Todėl patarimą „tiesiog skirkite daugiau laiko sau“ ne visiems lengva įgyvendinti.

Vis dėlto verta pastebėti, kas kasdienybėje labiausiai išsekina ir kas bent šiek tiek padeda atgauti jėgas. Vienam tai bus trumpas pasivaikščiojimas, kitam – kelios minutės tylos, malda, muzika ar ramus pokalbis.

Moksliniai tyrimai rodo, kad net trumpos pertraukos gali sumažinti jaučiamą nuovargį ir šiek tiek padidinti energingumą.

Linkiu jums ne tik laisvo laiko, bet ir tikro, jėgas grąžinančio poilsio.

Šaltiniai:

https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/18457495

https://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1002/job.672

https://journals.plos.org/plosone/article?id=10.1371/journal.pone.0272460

Paskelbta

Kodėl organizmui svarbus reguliarus miego ritmas?

Vieną vakarą einame miegoti dešimtą, kitą – gerokai po vidurnakčio. Kartais keliamės anksti, o kartais leidžiame sau pamiegoti iki vėlyvo ryto. Ar mūsų organizmui svarbu, kada miegame, jeigu išmiegame pakankamai valandų?

Mūsų organizmas turi vidinį laikrodį

Žmogaus organizmas turi vidinį biologinį laikrodį, kuris reguliuoja daugelį fiziologinių procesų maždaug 24 valandų ritmu. Šis ritmas vadinamas cirkadiniu. Jis padeda reguliuoti ne tik mūsų miegą ir budrumą, bet ir kūno temperatūros svyravimus, hormonų išsiskyrimą bei medžiagų apykaitos procesus.

Vienas svarbiausių signalų, padedančių reguliuoti biologinį laikrodį, yra šviesa.

Ryte ir dieną šviesa padeda organizmui palaikyti budrumą. Artėjant vakarui ir mažėjant šviesos, organizmas pradeda ruoštis poilsiui. Tamsoje paprastai padidėja melatonino – hormono, padedančio reguliuoti miego ir budrumo ritmą, – išsiskyrimas.

Taigi žmogaus organizmas natūraliai prisitaikęs prie dienos ir nakties kaitos: šviesusis paros metas skirtas aktyvumui, o tamsusis – poilsiui.

Kas nutinka, kai gyvename ne pagal šį ritmą?

Šiandien galime dirbti, mokytis, pramogauti ar žiūrėti į ekranus gerokai po saulėlydžio. Dirbtinė šviesa leidžia pratęsti dieną, tačiau mūsų biologinis laikrodis vis tiek reaguoja į šviesos ir tamsos signalus.

Jeigu vakarais ilgai būname ryškioje šviesoje, biologinis laikrodis gali pasislinkti, todėl natūralus mieguistumas atsiranda vėliau. Vėlai užmigę neretai norime ir vėliau atsikelti. Taip mūsų dienos ritmas gali vis labiau tolti nuo natūralios šviesos ir tamsos kaitos.

Kai miegoti einame ir keliamės vis kitu laiku, organizmui tenka nuolat prisitaikyti prie besikeičiančio režimo.

Tyrimai rodo, kad nereguliarus miego ritmas siejamas su prastesniais sveikatos rodikliais. Dideliame Jungtinės Karalystės gyventojų tyrime nustatyta, kad žmonės, kurių miego ritmas buvo pastovesnis, turėjo mažesnę mirtingumo riziką net ir atsižvelgus į miego trukmę bei kitus veiksnius.

Tai nereiškia, kad vien miego režimas lemia mūsų sveikatą. Tačiau tyrimas primena, jog miego reguliarumas yra svarbi sveiko gyvenimo būdo dalis.

Miegas – organizmo atsinaujinimo metas

Miego metu vyksta svarbūs organizmo atsikūrimo ir reguliavimo procesai. Miegas padeda įtvirtinti naują informaciją atmintyje, palaikyti normalią imuninės sistemos veiklą ir emocinę pusiausvyrą. Todėl pakankamas ir kokybiškas poilsis svarbus ne tik mūsų savijautai kitą dieną, bet ir ilgalaikei sveikatai.

Dar XIX amžiuje krikščionių rašytoja Elena Vait savo darbuose daug dėmesio skyrė sveikos gyvensenos principams, tarp jų – tinkamam poilsiui. Knygoje „Ugdymas“ ji pabrėžė reguliaraus ir pakankamo miego svarbą.

Kaip padėti savo biologiniam laikrodžiui?

Nebūtina iš karto pakeisti viso gyvenimo ritmo. Galima pradėti nuo kelių paprastų pasirinkimų.

  • Laikykitės kuo pastovesnio miego režimo. Stenkitės kasdien eiti miegoti ir keltis panašiu metu.
  • Dieną kuo daugiau būkite natūralioje šviesoje. Ypač naudinga ryte pabūti dienos šviesoje – ji padeda suderinti biologinį laikrodį su aplinkos dienos ir nakties ritmu.
  • Vakarais leiskite organizmui nurimti. Mažinkite ryškų apšvietimą, ribokite laiką prie ekranų ir stenkitės neperkelti intensyvios veiklos į vėlyvą vakarą.
  • Venkite gausios vakarienės prieš pat miegą. Tai gali apsunkinti virškinimą ir trikdyti nakties poilsį.
  • Skirkite miegui pakankamai laiko. Reguliarumas svarbus, tačiau jis nepakeičia organizmui reikalingos miego trukmės.

Ne visiems pavyksta laikytis pastovaus miego režimo. Vieniems tenka dirbti pamainomis, kitiems rūpintis mažais vaikais ar sergančiais artimaisiais. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis verta ieškoti galimybių suteikti savo dienai daugiau pastovumo.

Gyvenimo ritmas, kuris padeda sveikatai

Gamtoje diena keičia naktį, aktyvumas – poilsį. Prie šios kaitos prisitaikęs ir mūsų organizmas.

Ar mūsų kasdieniai įpročiai padeda palaikyti natūralų organizmo ritmą, ar verčia jį nuolat taikytis prie mūsų pasirinkimų?

Šaltiniai:

  1. Miego reguliarumo svarba sveikatai, saugumui ir darbingumui. Mokslininkų ekspertų rekomendacijos, 2023 m.
    https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/37684151/
  2. Miego reguliarumo ir mirtingumo rizikos sąsajos. Didelės apimties stebimasis tyrimas, 2023 m.
    https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC10782501/
Paskelbta

Kai atrodė, kad jėgų nebeliko: Svetlanos istorija

– Ar galėtumėte priimti mane gydytis? – išgirdau silpną moters balsą telefono ragelyje. – Mano gyvenime susiklostė labai sunki situacija, ir aš nebegaliu susitvarkyti su tuo, ką išgyvenu.

Sužinoję šiek tiek daugiau apie jos istoriją, nusprendėme ją priimti. Moterį, vardu Svetlana, reikėjo pasitikti prie pat traukinio ir automobiliu nuvežti į sanatoriją, nes ji buvo labai nusilpusi.

Kai ją sutikau, pamačiau liūdną veidą, kuriame atsispindėjo gilus vidinis skausmas. Jos žvilgsnis buvo švelnus, bet liūdnas.

Pastaruosius kelis mėnesius Svetlana labai kentėjo dėl vyro neištikimybės. Atrodė, kad jų šeima buvo laiminga – vaikai, darbas, namai. Tačiau netikėtai ji sužinojo, kad vyras slapta susitikinėja su kita moterimi. Ši žinia ją sukrėtė ir sukėlė didžiulį skausmą. Ji jautėsi prislėgta ir ištuštėjusi, tarsi kažkas būtų nutrūkę jos viduje.

Vyras, regis, gailėjosi dėl savo poelgio ir prašė atleidimo, tačiau santykių su kita moterimi nenutraukė. Svetlana su vyru buvo pragyvenusi apie dvidešimt metų, todėl tai, kas vyko, jai buvo labai skaudu.

Patirdama stiprų stresą moteris prarado apetitą, jai pasidarė sunku ryti. Dėl stipraus stemplės spazmo ji negalėjo nuryti net nedidelio maisto kąsnio. Šiek tiek vandens su medumi ar sulčių – tai buvo beveik visas jos maistas. Netrukus ji ėmė jausti silpnumą ir galvos svaigimą, sparčiai neteko jėgų. Artimieji ir draugai nusprendė jai padėti ir išsiuntė į sanatoriją.

Kartais gyvenime susiduriame su skaudžia neteisybe. Tačiau pakeisti susiklosčiusių aplinkybių negalime. Taip buvo ir šį kartą.

Prisimenu, kaip ši kukli moteris sėdėjo ant suolelio ir žvelgė į plačią upę, kurios vandenyje atsispindėjo spindintys saulės blyksniai. Stengėmės padėti mūsų viešniai. Maistas jai buvo ruošiamas specialiai – sutrinamas iki skystos košelės. Buvo ruošiamos šviežios sultys. Ji po truputį jas gėrė šaukšteliu. Taip pat jai buvo atliekamos paprastos procedūros – masažas, šildantys įvyniojimai ir kitos priemonės.

Pirmosiomis dienomis Svetlanos būklė buvo iš tiesų sunki – ji sunkiai galėjo nueiti 10–15 metrų. Tačiau tai, kas vyko vėliau, atrodė kaip tikras stebuklas.

Po kelių dienų Svetlana pajuto, kad jau gali šiek tiek ryti. Tai buvo didelis žingsnis į priekį – dabar ji jau galėjo po truputį daugiau valgyti.

Praėjo maždaug savaitė. Svetlana jau vaikščiojo pati, nors jos eisena dar buvo netvirta. Keitėsi ir jos emocinė būklė. Aplinkos pakeitimas, buvimas gamtoje ir ją palaikantys žmonės padėjo jai atsigauti. Mes daug už ją meldėmės ir matėme, kaip Dievas atsako į mūsų maldas.

Praėjo dar šiek tiek laiko. Gerai prisimenu dieną, kai Svetlana atėjo pietauti į pagrindinį pastatą. Papietavusi ji išėjo. Tuo metu lauke pūtė vėjas ir pradėjo kristi pirmieji lietaus lašai. Lietus greitai stiprėjo. Pro langą stebėjau, kaip Svetlana eina savo korpuso link. Ji paspartino žingsnį, o paskui, nenorėdama peršlapti, pradėjo bėgti ir greitai užlipo laiptais į pastatą.

Kai tai pamačiau, mano akyse pasirodė ašaros. Prisiminiau jos atvykimo dieną, kai ji beveik negalėjo paeiti. Pokytis buvo stulbinantis.

Po kurio laiko Svetlanos fizinė būklė gerokai pagerėjo. Ji jau valgė įprastą maistą ir jautėsi žvalesnė. Po truputį slūgo ir jos vidinis skausmas – moteris dažniau šypsojosi, atgavo vidinį tvirtumą. Ji suprato, kad prireiks dar daug laiko, kol prisiminimai apie tai, ką patyrė, nebeskaudins taip stipriai, tačiau jautė, kad Dievas švelniai ja rūpinasi.

Nepraraskite vilties

Jeigu šiandien jūsų gyvenime vyksta kas nors panašaus ir patiriate stiprų stresą, nepraraskite vilties. Pakeiskite aplinką, pabūkite gamtoje ir pabendraukite su žmonėmis, kurie jus palaikys.

Tačiau svarbiausia – artinkitės prie Dievo. Net ir išgyvendami didelį skausmą galime patirti Jo palaiminimą ir sielos išgijimą.

„Jis gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas.“
Psalmyno 147, 3

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Paskelbta

Kaip padėti sau geriau susidoroti su stresu?

„O, kad turėčiau balandžio sparnus, – sakau, – skrisčiau toli ir rasčiau ramybę! Iš tikrųjų toli toli nulėkčiau; apsigyvenau tyruose.“
(Psalmyno 55, 7–8)

Ar galime pasiruošti stresui dar prieš jam mus užklumpant?

Visų stresą keliančių situacijų išvengti negalime. Tačiau tam, kaip jas išgyvensime, gali turėti įtakos ir tai, ar esame pailsėję, ar jau pavargę ir išsekę.

Įsivaizduokime du žmones, susiduriančius su panašia sudėtinga situacija. Vienas jau kurį laiką neišsimiega, yra pervargęs ir beveik neturi laiko pailsėti. Kitas gerai išsimiega, pakankamai ilsisi ir jaučiasi kupinas jėgų. Nors negalime iš anksto pasakyti, kaip kiekvienas iš jų sureaguos, į sudėtingą laikotarpį jie ateina turėdami nevienodus fizinius ir emocinius išteklius.

Todėl rūpintis savo atsparumu stresui verta ne tik tada, kai jau jaučiamės išsekę. Pakankamas miegas, reguliarus fizinis aktyvumas, visavertė mityba ir poilsis padeda palaikyti fizinę bei psichologinę sveikatą ir geriau susidoroti su kasdieniais sunkumais.

Tai, kaip gyvename šiandien, gali turėti reikšmės tam, su kokiomis jėgomis pasitiksime rytojaus sunkumus.

Ne visada reikia stengtis ištverti dar daugiau

Kai patiriame daug įtampos, kartais pirmiausia verta savęs paklausti: ar galiu pakeisti tai, kas šią įtampą kelia?

Galbūt dalies darbų galima atsisakyti ar juos atidėti. Galima išspręsti užsitęsusį konfliktą, paprašyti pagalbos ar aiškiau nustatyti savo galimybių ribas. Ne kiekvieną stresą keliančią aplinkybę galime pakeisti, tačiau kai tai įmanoma, prasminga spręsti ne tik streso pasekmes, bet ir jo priežastį.

O jeigu pačios situacijos pakeisti negalime, gali būti naudinga bent trumpam nuo jos atsitraukti ir suteikti sau laiko pailsėti.

Tai nėra problemų ignoravimas ar bėgimas nuo jų. Poilsis neišsprendžia pačios problemos, tačiau padeda atgauti jėgas, kurių reikia jai spręsti.

Kartais padeda tiesiog pakeisti aplinką

Jeigu darbas įtemptas, nebūtina laukti atostogų. Kartais galima pradėti nuo paprasto dalyko – per pietų pertrauką atsikelti nuo darbo stalo ir išeiti pasivaikščioti į parką ar ramia gatve.

Savaitgalį skirkite laiko veiklai, kuri leidžia bent trumpam atsitraukti nuo kasdienės įtampos: pasivaikščiokite miške, pabūkite prie vandens telkinio, padirbėkite sode ar susitikite su artimais žmonėmis.

Reguliarus fizinis aktyvumas yra viena iš rekomenduojamų streso valdymo priemonių, o bendravimas su žmonėmis, kuriais pasitikime, gali suteikti emocinę ir praktinę paramą sunkiu metu.

Buvimas gamtoje taip pat gali padėti sumažinti įtampą ir pagerinti emocinę savijautą.

Jeigu žinote, kad laukia sunkus laikotarpis – pasiruoškite

Ne visos stresinės situacijos mus užklumpa netikėtai. Kartais iš anksto žinome, kad laukia sunkus pokalbis, egzaminas, svarbus pasisakymas, įtempta darbo savaitė, kelionė ar kitas daug jėgų pareikalausiantis įvykis.

Tokiu atveju, užuot nerimavus dėl to, kas laukia, verta pagalvoti: ką galiu padaryti jau dabar?

Galima iš anksto apgalvoti veiksmų planą, pasiruošti tam, ką įmanoma numatyti, prieš sunkesnę dieną neplanuoti daugybės papildomų darbų, pasirūpinti miegu ir poilsiu.

Pasiruošimas negarantuoja, kad streso nepatirsime. Tačiau iš anksto apgalvoję, ką galime padaryti, galime jaustis užtikrinčiau ir būti geriau pasirengę sudėtingai situacijai.

Kai norėtųsi nuo visko pabėgti

Ne visada lengva išlikti ramiam, kai susiduriame su pavojumi, sunkumais ar ilgai trunkančia įtampa. Biblijoje skaitome apie Izraelio karalių Dovydą, kuris pats patyrė daug sunkių išgyvenimų, baimės ir nerimo. Vienu tokiu metu jis rašė:

„O, kad turėčiau balandžio sparnus, – sakau, – skrisčiau toli ir rasčiau ramybę!“
(Psalmyno 55, 7–8)

Žvelgdamas į dangaus paukščius Dovydas troško nuskristi toli nuo jį supančių sunkumų. Tikriausiai daugeliui pažįstamas toks jausmas – kai rūpesčių ir įtampos pasidaro tiek daug, kad norėtųsi bent trumpam nuo visko pasitraukti.

Tačiau ne nuo visų gyvenimo sunkumų galime pabėgti. Negalime tiesiog „nuskristi“ nuo sergančio artimojo, šeimos problemų, finansinių sunkumų ar kitų aplinkybių, kurias tenka išgyventi.

Tačiau galime kuriam laikui sustoti ir skirti laiko bendrystei su Kristumi. Maldoje galime Jam išsakyti tai, kas mus slegia, patikėti savo rūpesčius ir prašyti išminties bei stiprybės. Bendraudami su Išgelbėtoju galime įgyti tvirtumo, atgauti prarastas jėgas, o mūsų širdis gali prisipildyti vilties ir ramybės.

E. Vait knygoje „Gydymo tarnystė“ rašo:

„Dievas neliepia mums nugalėti savo jėgomis. Jis kviečia mus prieiti prie Jo arčiau.“

Toliau tame pačiame skyriuje ji priduria:

„Pradėję bendrauti su Atpirkėju, mes patenkame į taikos ir ramybės kraštą.“
„Gydymo tarnystė“, 178 p.

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Paskelbta

Dievo dovana – poilsio laikas

Šiuolaikiniame pasaulyje, kupiname technologijų, didelio tempo, streso ir socialinės įtampos, mums ypač reikia sąmoningai skirti laiko poilsiui. Tačiau poilsis nėra tik šių laikų poreikis – jo žmogui reikėjo visais laikais.

Todėl nuo pat pradžių žmogui buvo duotas aiškus ritmas: šešias dienas dirbti ir vieną dieną ilsėtis. Tai nėra tik dvasinis principas – tai gyvenimo dėsnis, kuris pasitvirtino ir praktikoje.

Kai žmonės bandė nuo šio ritmo nukrypti, pasekmės buvo akivaizdžios.

1793 metais Prancūzijoje buvo įvestas naujas kalendorius: 12 mėnesių po 30 dienų. Žmonės dirbo devynias dienas, o dešimtąją ilsėjosi. Tačiau šios sistemos greitai atsisakyta – žmonėms buvo per sunku tiek ilgai dirbti be poilsio.

Antrojo pasaulinio karo metu Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija siekė padidinti gamybą. Daugelis gamyklų perėjo prie 74 valandų darbo savaitės.

Netrukus paaiškėjo, kad efektyvus darbas vyksta tik apie 66 valandas. Darbuotojai pavargdavo, tapdavo dirglūs, mažėjo motyvacija, daugėjo klaidų ir nelaimingų atsitikimų.

Sutrumpinus darbo laiką, rezultatai pasikeitė:
padidėjo produktyvumas, sumažėjo brokas, sumažėjo pravaikštų, pagerėjo darbuotojų savijauta.

Didžiojoje Britanijoje sumažinus darbo savaitę iki 48 valandų, gamyba pradėjo augti. Vėliau buvo įvesta ir privaloma viena poilsio diena per savaitę bei kasmetinės atostogos.

Visa tai dar kartą patvirtino paprastą tiesą:
žmogus nėra sukurtas nuolatiniam darbui be reguliaraus poilsio.

Poilsis buvo numatytas jau nuo pat žmogaus sukūrimo. Viena poilsio diena per savaitę yra Dievo dovana žmonijai – gyvybei ir sveikatai išsaugoti.

Tai laikas sustoti, atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, atgauti jėgas ir nukreipti mintis į tai, kas iš tikrųjų svarbu.

„Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Morkaus 2, 27).

„Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse.“
(Išėjimo 20, 8–10)

Klausimas tau:
Ar turi savo gyvenime tikrą poilsio dieną – tokią, kuri atstato ne tik kūną, bet ir dvasią?

Šaltinis: knyga „60 būdų pripildyti savo gyvenimą energijos“

Paskelbta

Kodėl kartais nesveikstame?

Praėjusią savaitę kalbėjome, kad gydymas ir sveikimas – tai ne pasyvus laukimas, kol mus kas nors pagydys. Tai bendradarbiavimas su savo kūnu.

Kartais žmogus stengiasi gyventi sveikiau, laikosi įvairių patarimų, tačiau vis tiek jaučia, kad tikro pagerėjimo nėra.

Vis dėlto kartais atrodo, kad darome viską teisingai, bet tikro pagerėjimo vis tiek nejaučiame. Kodėl taip nutinka?

Kūnas gyja tik tada, kai nėra nuolatinės grėsmės

Įsivaizduokite organizmą kaip miestą. Jei mieste kasdien kyla gaisrai, ar galima pradėti rimtą atstatymą?

Lygiai taip pat ir mūsų kūnas.

Jei kasdien patiriame:

  • stiprų stresą,
  • vidinę įtampą,
  • neišspręstus konfliktus,
  • pervargimą,

organizmas veikia išgyvenimo režimu, o ne atsinaujinimo režimu.

Kartais verta paklausti savęs:

Ar mano gyvenime yra laiko sustoti ir nurimti?

Sustojimo svarba

Ramybė ne visada ateina savaime, ypač kai pasaulyje tiek įtampos, neramumų ir konfliktų.

Kartais norime nurimti, bet mums nepavyksta – ir tai visiškai suprantama.

Tačiau be trumpo sustojimo, be sąmoningo atsitraukimo nuo nuolatinio informacijos srauto, organizmas lieka nuolatinės įtampos būsenoje.

Kartais gali padėti labai paprasti dalykai:

  • sumažinti informacijos srautą,
  • išeiti pasivaikščioti į gamtą,
  • išmokti kvėpuoti lėčiau,
  • vakare anksčiau išjungti telefoną ar televizorių.

Tokie paprasti žingsniai tikrai gali padėti.

Tačiau kartais net ir to nepakanka.

Giliausias nerimo šaltinis

Kartais žmogus nerimauja ne todėl, kad pavargęs, o todėl, kad viduje jaučiasi nesaugus.

Nesaugumas gali kilti dėl įvairių priežasčių:

  • dėl ateities,
  • dėl santykių,
  • dėl kaltės jausmo,
  • dėl neišspręstų klausimų su Dievu.

Ir čia nei kvėpavimo pratimai, nei pasivaikščiojimas negali padaryti to, ką gali padaryti susitaikymas su Kūrėju.

Tikras saugumas prasideda tada, kai žmogus supranta:

  • aš nesu atsitiktinumas,
  • mano kaltė gali būti atleista,
  • mano gyvenimas yra Dievo rankose.

Vidinė ramybė ir kūno sveikimas

Biblijoje sakoma:

„VIEŠPATS mano šviesa ir išgelbėjimas,
tad ko turėčiau bijotis?
VIEŠPATS mano gyvenimo tvirtovė,
tad prieš ką turėčiau drebėti?“
(Psalmė 27, 1)

Kai žmogus pagaliau pajunta vidinį saugumą, organizmas gali persijungti iš nuolatinės kovos būsenos į atstatymo būseną.

Tuomet:

  • lėtėja širdies ritmas,
  • gilėja kvėpavimas,
  • nurimsta nervų sistema.

Kūnas pradeda daryti tai, kam buvo sukurtas – atsinaujinti ir gyti.

Galbūt esate pastebėję: kai viduje atsiranda ramybė, kūnas pradeda sveikti lengviau.