Rytas yra dienos vartai…

„Rytas yra dienos vartai, ir juos turi patikimai saugoti malda. Tai vienas siūlo galas, ant kurio suveriami dienos darbai ir užrišami malda. Jeigu mes jaučiame gyvenimo didybę, turėtume daugiau dėmesio skirti jo rytams. Tas, kuris šoka iš lovos ir griebiasi darbų, nepagarbinęs Dievo, yra toks kvailas, tarsi būtų išbėgęs į gatvę nuogas ir nesiprausęs, ir toks neišmintingas, tarsi būtų stojęs į mūšį be ginklų ir šarvų. Prieš tai, kai pradės alinti dykumos karštis ir slėgti dienos našta, nusimaudykime tyliai tekančioje bendravimo su Dievu upėje“.

Čarlzas Sperdženas

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Kai eisiu aš…

Kai eisiu aš per rūką – šaltą, tirštą,
leisk, Viešpatie, tvirtai laikytis Tavo rankos.
Teneatgniauš vargų, nusivylimų šaltis mano pirštų,
kai eisiu aš per rūką – šaltą, tirštą.

Kada palaiminimais kelias bus nusėtas,
leisk, Viešpatie, tvirtai laikytis Tavo rankos
ir nenurimti, neužmigti, neilsėtis,
kada palaiminimais kelias bus nusėtas...

Jei tektų mano artimui kentėti, nusiminti,
leisk, Viešpatie, tvirtai laikytis Tavo rankos,
kad su Tavim galėtume jį apkabinti,
kad mano artimui beviltiškai netektų nusiminti!

Tavųjų rankų Artuma tešildys vienišumo jausmą
ir lyg laukų varpeliai vien Tavo meilę gaus man.

2006 08 09
Romualda Adomaitytė-Chabarina

„…kai kuriomis akimirkomis didžiuotumėtės: jūsų rankos įteikia dovaną, užmauna žiedą kitam ant piršto, sutvarsto žaizdą, ruošia valgį. Bet yra ir kitokių scenų. Rankos, kurios daugiau ėmė nei davė, daugiau reikalavo nei siūlė. Kokia vis dėlto didelė rankų galia! Palikite jas nevaldomas, ir jos taps ginklais: sieks pasiglemžti valdžią, smaugs, kad išliktų, gundys savo malonumui. Tačiau sutramdykite rankas, ir jos taps malonės įrankiais – ne tik įrankiais Dievo rankose, bet paties Dievo rankomis“. (Maksas Lukado)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Nenusimink…

NENUSIMINK!

Kai kopdamas į kalną tu nuilsi,
kai kils pagunda grįžt atgal,
kai netikėtais kelio vingiais nusivilsi,
nesuprastas net artimųjų būsi gal,

kada ne saulė glostys tavo veidą,
o šaltos liūtys plaks pečius,
girdėsi vien tik savo balso liūdną aidą,
ant skruosto ašara karti nedžius,

nenusimink! Gal šitą kelią skyrė tau Aukštybės?
Pats Kristus ėjo nelengvu taku,
ir tau suteiks Jis ištvermės, ramybės.
Tikėk, ne visada, išties ne visada bus taip sunku!

Ir liūtys baigiasi, ir jėgos grįžta,
ir laimi tas, kuris keliauti iki galo pasiryžta!

2006 birželis
Romualda Adomaitytė-Chabarina

„Kad ir kur Jėzus vestų mus, Jis visada keliauja priekyje mūsų. Galbūt nežinome, kur einame, bet žinome, su Kuo einame… Jo tikslai tyri ir geri kiekvieno Jo malonės paveldėtojo atžvilgiu. Mes pamatysime, kaip malonu kartu su Kristumi kopti į pliką kalną; lis ar snigs, mes būsime labiau palaiminti būdami su Juo, nei tie, kurie sėdi namuose ir šildosi rankas prie pasaulio židinio“. (Čarlzas Sperdženas)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM