Sveikas.info

Ilgą laiką pagrindinės visuomenės sveikatos problemos buvo susijusios su trūkumu – ne tik maistinių medžiagų, bet ir švaros, saugaus vandens bei higienos. Todėl ir mitybos mokslas formavosi kaip atsakas į šias problemas, kartu su platesniais visuomenės sveikatos pokyčiais.

Vitaminų ir mineralų atradimas atnešė realią naudą, o higienos ir sanitarijos pažanga ženkliai sumažino infekcinių ligų paplitimą – buvo suvaldyti choleros, dizenterijos, vidurių šiltinės protrūkiai, sumažėjo vaikų mirtingumas nuo žarnyno ir kvėpavimo takų infekcijų. Tuo pat metu tokios ligos kaip skorbutas, rachitas ar pelagra tapo suprantamos ir iš esmės suvaldomos. Tai sustiprino pasitikėjimą naujuoju mokslo modeliu – jei randame, ko trūksta, ir tai kompensuojame, žmogus sveiksta.

Tačiau XX amžiaus viduryje situacija pradėjo keistis.

Kai problemos pasikeitė, bet mąstymas liko tas pats

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų pasaulyje pradėjo ryškėti visai kitokio pobūdžio ligos:

• širdies ir kraujagyslių ligos,
• nutukimas,
• II tipo diabetas,
• kai kurios autoimuninės ir uždegiminės būklės.

Tai nebebuvo staigios, aiškiai apibrėžtos trūkumo ligos. Tai buvo lėtiniai, ilgai besiformuojantys procesai, susiję ne su vienos medžiagos stoka, o su viso gyvenimo būdu ir mitybos pobūdžiu.

Tačiau mitybos mokslas į šias naujas problemas iš pradžių pažvelgė per tą pačią seną prizmę: jei yra liga – vadinasi, problema slypi viename veiksnyje, kurį galima izoliuoti.

Taip atsirado:

• „kaltieji“ riebalai,
• „blogasis“ cholesterolis,
• vėliau – cukrus, druska, angliavandeniai,
• dar vėliau – nebe produktai, o atskiros riebalų rūšys, baltymų pilnavertiškumas, aminorūgštys ir mikroelementai.

Problema nebuvo priežasčių ieškojimas. Tuo metu buvo natūralu remtis modeliu, kuris jau buvo pasiteisinęs sprendžiant trūkumo ligas, ir jį taikyti naujoms, dar menkai suprastoms lėtinėms problemoms. Tik vėliau paaiškėjo, kad šios problemos kyla ne iš vieno veiksnio, o iš sudėtingų viso organizmo sąveikų, kurių tuo metu dar nebuvo įmanoma nei pastebėti, nei išmatuoti.

Kai maistas tapo skaičiais, o žmogus – formule

Šiame etape mitybos mokslas dar labiau sustiprino redukcinį požiūrį:

• maistas = kalorijos + makroelementai + mikroelementai;
• sveikata = tinkamos proporcijos;
• sprendimas = reguliavimas, ribojimas, pakeitimas.

Taip gimė:

• kalorijų skaičiavimas,
• procentinės normos,
• „leidžiami“ ir „draudžiami“ produktai,
• lentelės, grafikai ir gairės.

Visa tai atrodė logiška ir moksliška. Visuminiai procesai ilgą laiką liko už dominuojančių tyrimų metodų ribų: kaip maistas veikia ne tik atskirus rodiklius, bet visą organizmą – medžiagų apykaitą, hormonų pusiausvyrą, žarnyno mikrobiotą, uždegiminius procesus.

Kodėl rekomendacijos pradėjo taip dažnai keistis

Kadangi lėtinės ligos yra daugiafaktorės, moksliniai rezultatai ėmė prieštarauti vieni kitiems. Vieni tyrimai rodė vieną kryptį, kiti – priešingą. Tai, kas vieną dešimtmetį buvo laikoma pavojinga, kitą tapdavo priimtina.

Todėl:

• rekomendacijos keitėsi kas kelerius metus;
• visuomenė pradėjo jaustis sutrikusi;
• pasitikėjimas „mokslu“ silpnėjo.

Pavyzdžiui: 

• Riebalai ir cholesterolis ilgą laiką buvo laikomi pagrindiniu širdies ligų kaltininku, vėliau jų vaidmuo buvo peržiūrėtas. 

• Kiaušiniai iš „pavojingo produkto“ tapo neutraliu pasirinkimu. 

• Cukrus ir rafinuoti angliavandeniai, ilgai laikyti saugiais, vėliau imti sieti su lėtinėmis ligomis. 

• Net druskos poveikis pasirodė esąs individualus, o ne vienareikšmis. 

Tai parodo, kaip rekomendacijos keitėsi ne dėl „mokslo klaidų“, o dėl riboto gebėjimo iš anksto aprėpti visą sudėtingą sistemą.

Antroji svarbi išvada

Lėtinių ligų epocha atskleidė esminį dalyką: mitybos mokslas labai gerai padeda analizuoti pasekmes. Jis gali parodyti, kas tam tikromis sąlygomis blogina sveikatą, o kas ją gerina.

Tačiau dėl tyrimų fragmentiškumo, skirtingų rezultatų ir nuolat kintančių rekomendacijų žmogus lengvai pasimeta – tampa nebeaišku, kas iš tiesų yra teisinga ir kuo verta vadovautis. Tai natūraliai kelia klausimą: kiek dar svarbių procesų ir ryšių žmogaus organizme mums šiandien vis dar lieka nepažinti?

Klausimas apie autoritetą

Apibendrinus viską, klausimas apie autoritetą tampa ne teorinis, o labai praktiškas.

Jei žmogų laikome tik biologine sistema, tuomet logiška nuolat reguliuoti, taisyti, kompensuoti.
Tačiau jei žmogus yra Dievo kūrinys, tuomet kyla kitas klausimas: ar Kūrėjas jau nuo pradžių nenumatė to, kas žmogui tinka?

Šis klausimas neišsprendžiamas laboratorijoje.
Bet jis būtinas, jei norime suprasti, kaip vertinti tai, ką laboratorijos mums parodo.

Trečioje dalyje pažvelgsime, ką reiškia turėti nekintantį atskaitos tašką – žmogaus prigimtį ir Kūrėjo sumanymą – ir kaip tai keičia mūsų santykį su mitybos mokslu, tyrimais ir kasdieniais pasirinkimais.

Kai šiandien kalbame apie mitybą, dažnai sakome: „taip rodo mokslas“. Tai skamba tvirtai ir užtikrintai. Tačiau retai susimąstome, kaip tas mokslas apie mitybą apskritai formavosi, kokius klausimus jis kėlė skirtingais laikotarpiais ir kodėl jo rekomendacijos taip dažnai keitėsi.

Tai svarbu suprasti, jei norime sąžiningai atsakyti į klausimą:
ar mokslas gali būti galutinis autoritetas sprendžiant, kas žmogui tinkama valgyti?

Seniausia mitybos samprata: pasaulėžiūra ir autoritetas kaip atskaitos taškas

Didžiąją istorijos dalį mityba nebuvo tiriama laboratorijose. Ji buvo aiškinama remiantis to meto pasaulėžiūra. Antikos ir viduramžių medicinoje vyravo humoralinė teorija: maistas buvo skirstomas į „šildantį“, „šaldantį“, „sausą“, „drėgną“, o sveikata suprantama kaip pusiausvyra.

Ši sistema buvo laikoma moksliška, logiška ir autoritetinga. Ji dominavo šimtmečius ir nekėlė didelių abejonių.

Tai leidžia pastebėti svarbų dalyką:
žmonės visada manė, kad remiasi patikimu žinojimu – net ir tada, kai vėliau paaiškėdavo, jog tas žinojimas buvo labai ribotas.

Lūžis: kai mokslas pradėjo tirti pasekmes

Tik XVIII amžiuje prasidėjo tai, ką šiandien vadintume eksperimentiniu mitybos mokslu. Kai tapo akivaizdu, kad tam tikrų ligų galima išvengti pakeitus mitybą, atsirado priežasties–pasekmės mąstymas. Pavyzdžiui, kai žmonės masiškai sirgo skorbutu, niekas neklausė, ar citrinos „šildo ar šaldo“. Buvo pastebėta: tie, kurie valgo citrusinius vaisius, neserga.

Tai buvo didelis proveržis. Tačiau kartu įvyko ir gilesnis pokytis:
žmogus pradėtas suvokti kaip mechanizmas, kuriame galima rasti „trūkstamą detalę“ ir ją pakeisti.

Trūkumų era: kai žmogus tapo medžiagų rinkiniu

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo atrasti vitaminai ir mineralai. Tai išgelbėjo daugybę gyvybių ir buvo neabejotina pažanga. Tačiau tuo pat metu susiformavo mąstymo modelis, kuris išliko iki šiol:

jei yra problema – vadinasi, trūksta konkrečios medžiagos;
jei duosime tą medžiagą – problema bus išspręsta.

Šiame etape mitybos mokslas pradėjo:

• skaidyti maistą į atskirus komponentus;
• vertinti maistą pagal tai, ką iš jo galima „išgauti“;
• žmogų matyti kaip sistemą, kurią galima koreguoti lentelėmis ir normomis.

Būtent čia gimė „lentelinė“ mąstysena:
kur lengviau gauti geležį, kur „pilnesni“ baltymai, ką reikia kompensuoti papildais.

Problema, kuri tada dar nebuvo matoma

Tuo laikotarpiu dar nebuvo taip aiškiai matomos problemos, kurios šiandien mums gerai pažįstamos:

• lėtinis uždegimas,
• širdies ir kraujagyslių ligos,
• cukrinis diabetas,
• žarnyno mikrobiotos disbalansas.

Šios ligos egzistavo, tačiau dar nebuvo tapusios dominuojančiomis visuomenės sveikatos problemomis, kurios kryptingai formuotų mitybos mokslo tyrimus.

Mokslas tyrė tai, ką tuo metu matė.
O tai, ko dar nematė – nebuvo laikoma problema.

Tai nėra kaltinimas mokslui. Tai jo prigimtis: mokslas reaguoja į iškylančius klausimus, bet ne visada mato visumą iš anksto.

Pirmoji svarbi išvada

Iš šios mitybos mokslo raidos aiškėja svarbi pamoka:

mitybos mokslas niekada nebuvo vien tik faktų rinkinys.
Jį visada formavo to meto žmogaus samprata, matomos problemos ir siekiami sprendimai.

Tai reiškia, kad mokslas gali būti labai naudingas – bet jis negali pats nustatyti krypties. Jis gali padėti spręsti konkrečias problemas, bet neatsako į klausimą, koks maistas žmogui yra tinkamas pagal jo prigimtį.

Todėl klausimas apie autoritetą nėra teorinis ar filosofinis priedas.
Jis yra būtinas, jei norime suprasti, kaip vertinti kintančius mokslinius teiginius.

Apie tai, kas nutiko, kai mitybos mokslas susidūrė su lėtinėmis ligomis ir kodėl rekomendacijos pradėjo kardinaliai keistis, pasidalinsime kitame įraše.