Įrašai

Paskelbta

Kas blaško mūsų dėmesį ir kodėl taip sunku susikaupti?

Šiandien mūsų dėmesį nuolat kas nors blaško. Telefono pranešimai, elektroniniai laiškai, socialiniai tinklai – visa tai tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Technologijos suteikia daugybę galimybių, tačiau ar susimąstome, kaip dažnas dėmesio nukreipimas nuo vienos veiklos prie kitos veikia mūsų gebėjimą susikaupti?

Kas nutinka, kai nuolat keičiame veiklą?

Mūsų smegenys geba apdoroti daugybę informacijos, tačiau sąmoningas dėmesys nėra beribis. Kai atliekame susikaupimo reikalaujančią užduotį, o tada staiga pereiname prie kitos, turime iš naujo nukreipti savo mintis.

Mokslininkė Sophie Leroy tyrė, kaip keičiasi mūsų gebėjimas susikaupti pereinant nuo vienos užduoties prie kitos. Jos atlikti eksperimentai parodė, kad pradėjus naują veiklą mintys vis dar gali suktis apie ankstesnę, ypač jei jos nespėjome užbaigti. Dėl to gali būti sunkiau susikaupti. Šį reiškinį mokslininkė pavadino „dėmesio likučiu“ (angl. attention residue).

Įsivaizduokime: skaitome sudėtingesnį tekstą, tačiau telefonas praneša apie gautą žinutę. Perskaitome ją ir grįžtame prie skaitymo. Nors telefoną jau padėjome, dalis minčių vis dar gali suktis apie žinutę. Kartais tenka iš naujo perskaityti pastraipą, kad suprastume jos prasmę.

Kuo dažniau taip pertraukiame savo veiklą, tuo daugiau pastangų gali prireikti norint vėl susikaupti.

Net trumpas pranešimas gali išblaškyti

Įdomu tai, kad mūsų dėmesį gali sutrikdyti net pranešimas, į kurį visai neatsakome.

2015 metais JAV mokslininkai atliko eksperimentą, kuriame tyrė mobiliųjų telefonų pranešimų poveikį dėmesio reikalaujančiai užduočiai. Paaiškėjo, kad net vien telefono garsinis signalas ar vibracija reikšmingai pablogino dalyvių rezultatus, nors jie telefono ir nepaėmė į rankas.

Kodėl taip nutinka? Išgirdus signalą gali kilti automatinis noras sužinoti, kas parašė ir ar pranešimas svarbus. Net jeigu nusprendžiame jo netikrinti, dėmesys trumpam nukrypsta nuo atliekamo darbo.

2016 metais atliktame tyrime dalyvavo 221 universiteto studentas. Dalyvių buvo paprašyta vieną savaitę laikyti įjungtus telefono pranešimų signalus ir telefonus turėti šalia savęs, o kitą – signalus išjungti ir telefonus laikyti atokiau. Kiekvienos savaitės pabaigoje dalyviai įvertino savo savijautą. Paaiškėjo, kad savaitę, kai pranešimų signalai buvo įjungti, o telefonai laikomi šalia, dalyviai nurodė patyrę daugiau dėmesio sutelkimo sunkumų ir neramumo požymių.

Nors tokie trikdžiai trunka vos akimirką, dažnai kartodamiesi jie gali gerokai apsunkinti susikaupimą.

Kodėl vakare jaučiamės protiškai pavargę?

Kai mūsų dėmesys nuolat blaškomas, turime vis iš naujo prisiminti, ką darėme, kur sustojome ir ko siekėme. Tai reikalauja papildomų protinių pastangų.

Žinoma, protinis nuovargis priklauso nuo daugelio veiksnių – darbo pobūdžio, miego, emocinės būsenos ir kitų aplinkybių.

Tačiau nuolatinis dėmesio blaškymas gali būti viena iš priežasčių, kodėl dienos pabaigoje jaučiamės išsekę, nors svarbiausių darbų taip ir nepavyko užbaigti.

Todėl verta savęs paklausti: ar iš tiesų visą dieną buvome labai užsiėmę, ar didelę jos dalį praleidome nuolat keisdami vieną veiklą kita?

Kaip apsaugoti savo dėmesį?

Nebūtina atsisakyti technologijų ar visiškai atsiriboti nuo informacijos. Daug naudingiau išmokti jomis naudotis taip, kad jos tarnautų mums, o ne nuolat valdytų mūsų dėmesį.

  1. Vienu metu atlikite vieną dėmesio reikalaujančią užduotį. Jei rašote, skaitote ar mokotės, stenkitės tuo metu netikrinti socialinių tinklų ir elektroninio pašto.
  2. Išjunkite nebūtinus pranešimus. Ne kiekviena programėlė turi teisę bet kurią akimirką pareikalauti jūsų dėmesio. Svarbių skambučių ir žinučių pranešimus galite palikti įjungtus.
  3. Nusistatykite laiką pranešimams peržiūrėti. Užuot tikrinę telefoną kaskart jam suskambus, pabandykite žinutes ir naujienas peržiūrėti pasirinktu metu.
  4. Prieš pereidami prie kitos veiklos, pasižymėkite kitą žingsnį. Jeigu tenka nutraukti darbą, trumpai užsirašykite, kur sustojote ir ką ketinote daryti toliau. Taip vėliau bus lengviau prie jo sugrįžti.
  5. Kasdien skirkite laiko veiklai, kurios metu niekas neblaškytų jūsų dėmesio. Tai gali būti knygos skaitymas, pokalbis su artimuoju, kūryba, malda ar kita prasminga veikla, kuriai skiriate visą savo dėmesį.

Nebūtina iš karto pakeisti visų įpročių. Kartais pakanka pradėti nuo vieno – pavyzdžiui, nutildyti nereikalingus telefono pranešimus.

Mokykimės pasirinkti tai, kas svarbiausia

Biblijoje pasakojama apie dvi seseris – Mortą ir Mariją. Morta rūpinosi svečių priėmimu ir buvo užsiėmusi daugybe darbų, o Marija atsisėdo prie Jėzaus kojų ir klausėsi Jo žodžių. Kai Morta pasiskundė, kad sesuo jai nepadeda, Jėzus atkreipė jos dėmesį į tai, kad ji rūpinasi ir sielojasi daugeliu dalykų, nors svarbiausia yra viena. Marija pasirinko tai, kas tuo metu buvo vertingiausia – klausytis Jėzaus žodžių (Luko 10, 38–42).

Šis pasakojimas nėra apie šiuolaikines technologijas ar telefono pranešimus. Tačiau jis primena svarbų principą: daugybė rūpesčių ir užsiėmimų, net ir prasmingų, gali atitraukti mūsų dėmesį nuo to, kas iš tiesų svarbiausia.

Galbūt vienas vertingiausių įpročių, kuriuos šiandien galime ugdyti, – sąmoningai pasirinkti, kam skirsime savo laiką ir dėmesį.

Juk ne viską, kas mus pasiekia, būtina perskaityti. Ne į kiekvieną pranešimą reikia atsakyti tą pačią akimirką. O kai kuriems svarbiausiems gyvenimo dalykams – artimiems santykiams, prasmingam darbui, bendravimui su Dievu – reikia mūsų nedalomo dėmesio.

Moksliniai šaltiniai

  1. Leroy, S. (2009). Why Is It So Hard to Do My Work? The Challenge of Attention Residue When Switching Between Work Tasks. 
  2. Stothart, C., Mitchum, A., & Yehnert, C. (2015). The Attentional Cost of Receiving a Cell Phone Notification. 
  3. Kushlev, K., Proulx, J., & Dunn, E. W. (2016). Silence Your Phones: Smartphone Notifications Increase Inattention and Hyperactivity Symptoms. 

Papildoma informacija

Vašingtono universitetas (2024). An Ongoing Study on the Success of Staying Focused.

    Paskelbta

    Japonų valgymo įprotis, siejamas su ilgaamžiškumu

    Pastaraisiais metais šiuolaikinis mokslas vis dažniau patvirtina seniai žinomus išminties principus, ypač mitybos ir gyvensenos srityse. Pavyzdžiui, daugelis mitybos specialistų ir sveikatos organizacijų pripažįsta augalinės mitybos naudą žmogaus sveikatai. Tokia mityba atitinka ir Biblijoje Pradžios knygos 1, 29 aprašytą mitybos principą. Šiuolaikinių mokslo atradimų ir tradicinės išminties sąsajų galima pastebėti ir kitose kultūrose. Vienas tokių pavyzdžių – japonų principas „Hara Hachi Bu“.

    Kas yra „Hara Hachi Bu“?

    „Hara Hachi Bu“ – tradicinis Okinavos gyventojų mitybos principas, skatinantis valgyti tik tol, kol pasiekiamas maždaug 80 proc. sotumo jausmas. Šis japonų kultūroje giliai įsišaknijęs saikingo valgymo principas ragina nustoti valgyti dar prieš visiškai pasisotinant. Okinavos tarme posakis „Hara Hachi Bu“ apytikriai reiškia „valgyk, kol būsi 80 proc. sotus“.

    Šis principas grindžiamas supratimu, kad tarp valgymo ir sotumo pajutimo yra natūralus laiko tarpas. Paprastai teigiama, kad smegenims prireikia maždaug 20 minučių, kol jos užfiksuoja iš skrandžio siunčiamus sotumo signalus. Nustodami valgyti pasiekę maždaug 80 proc. sotumo, šio principo besilaikantys žmonės suteikia organizmui laiko suvokti, kad maisto jau pakanka, ir taip išvengia persivalgymo.

    „Hara Hachi Bu“ nauda

    Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai vis labiau patvirtina „Hara Hachi Bu“ principo išmintį. Tyrimai rodo, kad toks valgymo būdas gali būti naudingas sveikatai įvairiais aspektais:

    • Svorio kontrolė. Natūraliai sumažindamas suvartojamų kalorijų kiekį, „Hara Hachi Bu“ gali padėti palaikyti sveiką kūno svorį.
    • Geresnis virškinimas. Valgant mažiau, virškinimo sistemai tenka mažesnis krūvis, todėl gali sumažėti tokie negalavimai kaip rūgšties refliuksas ir pilvo pūtimas.
    • Ilgesnė gyvenimo trukmė. Okinavos gyventojai garsėja ilgaamžiškumu ir tradiciškai laikosi „Hara Hachi Bu“ principo. Tyrimai leidžia manyti, kad saikingas kalorijų ribojimas gali prisidėti prie ilgesnės gyvenimo trukmės.
    • Sveikesnis santykis su maistu. „Hara Hachi Bu“ skatina sąmoningą valgymą, padeda geriau įsiklausyti į organizmo poreikius ir ugdyti sveikesnį požiūrį į maistą.
    • Geresnis maistinių medžiagų įsisavinimas. Kai nepersivalgome, organizmas gali daugiau energijos skirti tinkamam maisto virškinimui ir maistinių medžiagų įsisavinimui.

    Kaip pritaikyti „Hara Hachi Bu“ kasdieniame gyvenime?

    Nors pats principas paprastas, jį įgyvendinti ne visada lengva. Štai keletas praktinių būdų, kaip šią išmintį pritaikyti kasdienybėje.

    1. Valgykite lėtai. Dėkite į burną mažesnius kąsnius ir kruopščiai juos sukramtykite. Taip lengviau pastebėsite, kada artėjate prie maždaug 80 proc. sotumo. Šis skaičius nėra tiksliai išmatuojamas dydis – tai priminimas nustoti valgyti, kai alkis jau beveik numalšintas, tačiau dar šiek tiek norėtųsi valgyti.
    2. Naudokite mažesnes lėkštes. Šis paprastas būdas gali padėti natūraliai sumažinti porcijas ir palengvinti saikingą valgymą.
    3. Valgykite sąmoningai. Atkreipkite dėmesį į maisto skonį, tekstūrą ir aromatą. Valgydami be pašalinių trikdžių, tokių kaip televizorius ar telefonas, galėsite geriau atpažinti organizmo siunčiamus sotumo signalus.
    4. Įsiklausykite į savo organizmą. Išmokite atskirti malonų pasisotinimo jausmą nuo pilno skrandžio pojūčio. Stenkitės nustoti valgyti tada, kai jaučiate, kad maisto pakanka.
    5. Rinkitės maistingus produktus. Pirmenybę teikite augalinei mitybai, kurioje gausu vaisių, daržovių, viso grūdo produktų ir ankštinių augalų. Šie produktai natūraliai suteikia sotumo ir padeda palaikyti gerą sveikatą.
    6. Išreikškite dėkingumą. Prieš valgį skirkite akimirką padėkoti Dievui už maistą. Šis įprotis gali paskatinti sąmoningiau valgyti ir labiau vertinti kiekvieną kąsnį.
    7. Būkite kantrūs sau. Įsisenėjusiems valgymo įpročiams pakeisti reikia laiko. Mokydamiesi taikyti šį naują požiūrį, būkite sau supratingi.

    Įdomu tai, kad tiek Japonijos Okinava, kurioje laikomasi „Hara Hachi Bu“ principo, tiek Loma Linda Kalifornijoje, kur gyvena didelė Septintosios dienos Adventistų bendruomenė, yra priskiriamos vadinamosioms „mėlynosioms zonoms“ – vietovėms, kurių gyventojai pasižymi išskirtiniu ilgaamžiškumu ir gera sveikata.

    Nepaisant kultūrinių skirtumų, abiem bendruomenėms būdingi panašūs principai: sąmoningas valgymas, augalinė mityba ir saikingumas. Šis nepaprastas panašumas rodo, kad šie principai svarbūs nepaisant kultūrinių skirtumų ir dera su Biblijoje pateikiamomis sveikatos gairėmis.

    Siekdami visapusiškos – fizinės, protinės ir dvasinės – sveikatos, galime semtis įkvėpimo iš šių skirtingų, tačiau viena kitą papildančių tradicijų. Mokydamiesi valgyti sąmoningai, vertinti maistą ir įsiklausyti į savo organizmo poreikius, sujungiame senovės išmintį su šiuolaikiniu moksliniu supratimu.

    Sąmoningas gyvenimas ir valgymas su dėkingumu iš tiesų maitina ne tik mūsų kūną, bet ir protą bei dvasią. Toks visapusiškas požiūris į sveikatą, pagrįstas Šventojo Rašto principais ir pastebimas ilgaamžių žmonių bendruomenėse visame pasaulyje, padeda mums atsakingiau rūpintis Dievo patikėtu kūnu.

    Šaltinis: CREATION Life, „Ancient Wisdom, Modern Health“. Versta ir redaguota pagal originalų straipsnį.

    Paskelbta

    Ar mokame iš tikrųjų ilsėtis?

    Pagaliau laisvas vakaras. Dienos darbai baigti, galima atsisėsti, įsijungti televizorių, panaršyti internete ar tiesiog nieko neveikti. Atrodytų, dabar jau tikrai ilsimės. Tačiau kartais po tokio vakaro vis tiek jaučiamės pavargę.

    Ar gali būti, kad turėti laisvo laiko ir pailsėti – ne visai tas pats?

    Poilsį dažniausiai suprantame kaip darbo ar kitos veiklos pertrauką. Tačiau žmogus gali nustoti dirbti, o mintimis vis dar būti įsitraukęs į dienos rūpesčius. Jis prisimena nemalonų pokalbį, svarsto, ką reikės padaryti rytoj, nerimauja dėl artimojo. Nors kūnas ilsisi, mintys ir emocijos tebėra užimtos.

    Mokslininkai, tiriantys, kaip žmonės pailsi po darbo, pabrėžia, kaip svarbu gebėti bent trumpam mintimis atsiriboti nuo darbo reikalų. Tyrimai rodo, kad žmonės, kuriems tai geriau pavyksta, paprastai patiria mažiau išsekimo ir geriau vertina savo savijautą.

    Nors dauguma šios srities tyrimų atlikti su dirbančiais žmonėmis, pati problema pažįstama ir tiems, kurių dienas užpildo namų ruoša, vaikų auginimas ar sergančių artimųjų priežiūra. Juk rūpesčiai ne visada baigiasi tada, kai atsisėdame.

    Kodėl vienas ilsisi vaikščiodamas, o kitas – sėdėdamas?

    Po kelių valandų įtempto protinio darbo kartais norisi atsistoti, išeiti į lauką, padirbėti sode ar tiesiog pasivaikščioti. Keista: juk ir tai reikalauja pastangų. Kodėl tuomet tokia veikla gali suteikti atgaivos?

    Viena priežasčių – pakeitę veiklą, nukreipiame dėmesį kitur. Užuot toliau sprendę problemas, galime stebėti aplinką, judėti, mėgautis buvimu gamtoje.

    Tačiau žmogui, kuris visą dieną dirbo fiziškai, poilsis gali reikšti galimybę ramiai atsisėsti ar atsigulti. Po intensyvaus bendravimo gali norėtis tylos, o ilgai buvus vienam – nuoširdaus pokalbio.

    Todėl nėra vieno visiems tinkamo poilsio būdo. Tai, kas vienam padeda atsigauti, kitam gali būti dar vienas krūvis. Kartais žmogui labiausiai reikia tiesiog nieko neveikti.

    Ar visas laisvas laikas iš tiesų mūsų?

    Yra dar viena svarbi aplinkybė: ar galime patys spręsti, ką veikti laisvu laiku?

    Įsivaizduokime du žmones, kurie turi po valandą laisvo laiko. Vienas gali ją praleisti taip, kaip pats nori. Kito laikas nuolat pertraukiamas prašymų, skambučių ar netikėtų pareigų. Nors abu turi tiek pat laisvo laiko, jų galimybės iš tiesų pailsėti labai skiriasi.

    Tyrimai rodo, kad žmonės, galintys patys spręsti, kaip praleisti laisvalaikį, paprastai geriau pailsi po darbo.

    Tai ypač aktualu žmonėms, kurie nuolat rūpinasi kitais. Net ir turėdami laisvo laiko, jie dažnai negali visiškai atsipalaiduoti, nes turi būti pasirengę bet kada atsiliepti į artimųjų poreikius.

    Kartais didžiausią atgaivą suteikia visai paprastas dalykas – galimybė ramiai išgerti arbatos, žinant, kad bent trumpam niekas nereikalaus mūsų dėmesio. Nebijokime pasakyti artimiesiems, kada mums reikia ramybės, paprašyti jų pagalbos ar susitarti dėl kasdienių pareigų pasidalijimo.

    Jėzaus kvietimas pailsėti

    Evangelijoje pagal Morkų pasakojama, kaip apaštalai grįžo pas Jėzų po tarnystės ir papasakojo Jam visa, ką buvo nuveikę. Žmonės nuolat ateidavo ir išeidavo, todėl mokiniai net neturėjo kada pavalgyti.

    Jėzus jiems tarė:

    „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ (Morkaus 6, 31)

    Nors mokiniai buvo užsiėmę geru ir prasmingu darbu, Jėzus pats pasiūlė jiems pasitraukti nuo minios ir pailsėti.

    Knygoje „Marijos Sūnaus gyvenimas“ Elena Vait plačiau aprašo šį įvykį. Ji pasakoja, kad mokiniai buvo pavargę fiziškai ir protiškai, o per pirmąją misijų kelionę patyrė ir sunkumų, ir nesėkmių. Jėzus norėjo, kad mokiniai pailsėtų, pasidalytų savo patirtimi ir gautų Jo pamokymų, reikalingų tolesnei tarnystei. Bendrystė su Jėzumi turėjo sustiprinti jų tikėjimą, suteikti naujų jėgų ir drąsos.

    Jėzus žinojo, kokia svarbi mokinių tarnystė, tačiau nepamiršo ir jų žmogiškųjų poreikių.

    Ar mūsų dienoje lieka vietos atokvėpiui?

    Ne kiekvienas gali lengvai pakeisti savo dienotvarkę. Kai kurių žmonių pareigos tęsiasi nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, o rūpinantis vaikais ar sergančiais artimaisiais laisvo laiko kartais beveik nelieka.

    Todėl patarimą „tiesiog skirkite daugiau laiko sau“ ne visiems lengva įgyvendinti.

    Vis dėlto verta pastebėti, kas kasdienybėje labiausiai išsekina ir kas bent šiek tiek padeda atgauti jėgas. Vienam tai bus trumpas pasivaikščiojimas, kitam – kelios minutės tylos, malda, muzika ar ramus pokalbis.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad net trumpos pertraukos gali sumažinti jaučiamą nuovargį ir šiek tiek padidinti energingumą.

    Linkiu jums ne tik laisvo laiko, bet ir tikro, jėgas grąžinančio poilsio.

    Šaltiniai:

    https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/18457495

    https://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1002/job.672

    https://journals.plos.org/plosone/article?id=10.1371/journal.pone.0272460