Pagaliau laisvas vakaras. Dienos darbai baigti, galima atsisėsti, įsijungti televizorių, panaršyti internete ar tiesiog nieko neveikti. Atrodytų, dabar jau tikrai ilsimės. Tačiau kartais po tokio vakaro vis tiek jaučiamės pavargę.
Ar gali būti, kad turėti laisvo laiko ir pailsėti – ne visai tas pats?
Poilsį dažniausiai suprantame kaip darbo ar kitos veiklos pertrauką. Tačiau žmogus gali nustoti dirbti, o mintimis vis dar būti įsitraukęs į dienos rūpesčius. Jis prisimena nemalonų pokalbį, svarsto, ką reikės padaryti rytoj, nerimauja dėl artimojo. Nors kūnas ilsisi, mintys ir emocijos tebėra užimtos.
Mokslininkai, tiriantys, kaip žmonės pailsi po darbo, pabrėžia, kaip svarbu gebėti bent trumpam mintimis atsiriboti nuo darbo reikalų. Tyrimai rodo, kad žmonės, kuriems tai geriau pavyksta, paprastai patiria mažiau išsekimo ir geriau vertina savo savijautą.
Nors dauguma šios srities tyrimų atlikti su dirbančiais žmonėmis, pati problema pažįstama ir tiems, kurių dienas užpildo namų ruoša, vaikų auginimas ar sergančių artimųjų priežiūra. Juk rūpesčiai ne visada baigiasi tada, kai atsisėdame.
Kodėl vienas ilsisi vaikščiodamas, o kitas – sėdėdamas?
Po kelių valandų įtempto protinio darbo kartais norisi atsistoti, išeiti į lauką, padirbėti sode ar tiesiog pasivaikščioti. Keista: juk ir tai reikalauja pastangų. Kodėl tuomet tokia veikla gali suteikti atgaivos?
Viena priežasčių – pakeitę veiklą, nukreipiame dėmesį kitur. Užuot toliau sprendę problemas, galime stebėti aplinką, judėti, mėgautis buvimu gamtoje.
Tačiau žmogui, kuris visą dieną dirbo fiziškai, poilsis gali reikšti galimybę ramiai atsisėsti ar atsigulti. Po intensyvaus bendravimo gali norėtis tylos, o ilgai buvus vienam – nuoširdaus pokalbio.
Todėl nėra vieno visiems tinkamo poilsio būdo. Tai, kas vienam padeda atsigauti, kitam gali būti dar vienas krūvis. Kartais žmogui labiausiai reikia tiesiog nieko neveikti.
Ar visas laisvas laikas iš tiesų mūsų?
Yra dar viena svarbi aplinkybė: ar galime patys spręsti, ką veikti laisvu laiku?
Įsivaizduokime du žmones, kurie turi po valandą laisvo laiko. Vienas gali ją praleisti taip, kaip pats nori. Kito laikas nuolat pertraukiamas prašymų, skambučių ar netikėtų pareigų. Nors abu turi tiek pat laisvo laiko, jų galimybės iš tiesų pailsėti labai skiriasi.
Tyrimai rodo, kad žmonės, galintys patys spręsti, kaip praleisti laisvalaikį, paprastai geriau pailsi po darbo.
Tai ypač aktualu žmonėms, kurie nuolat rūpinasi kitais. Net ir turėdami laisvo laiko, jie dažnai negali visiškai atsipalaiduoti, nes turi būti pasirengę bet kada atsiliepti į artimųjų poreikius.
Kartais didžiausią atgaivą suteikia visai paprastas dalykas – galimybė ramiai išgerti arbatos, žinant, kad bent trumpam niekas nereikalaus mūsų dėmesio. Nebijokime pasakyti artimiesiems, kada mums reikia ramybės, paprašyti jų pagalbos ar susitarti dėl kasdienių pareigų pasidalijimo.
Jėzaus kvietimas pailsėti
Evangelijoje pagal Morkų pasakojama, kaip apaštalai grįžo pas Jėzų po tarnystės ir papasakojo Jam visa, ką buvo nuveikę. Žmonės nuolat ateidavo ir išeidavo, todėl mokiniai net neturėjo kada pavalgyti.
Jėzus jiems tarė:
„Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ (Morkaus 6, 31)
Nors mokiniai buvo užsiėmę geru ir prasmingu darbu, Jėzus pats pasiūlė jiems pasitraukti nuo minios ir pailsėti.
Knygoje „Marijos Sūnaus gyvenimas“ Elena Vait plačiau aprašo šį įvykį. Ji pasakoja, kad mokiniai buvo pavargę fiziškai ir protiškai, o per pirmąją misijų kelionę patyrė ir sunkumų, ir nesėkmių. Jėzus norėjo, kad mokiniai pailsėtų, pasidalytų savo patirtimi ir gautų Jo pamokymų, reikalingų tolesnei tarnystei. Bendrystė su Jėzumi turėjo sustiprinti jų tikėjimą, suteikti naujų jėgų ir drąsos.
Jėzus žinojo, kokia svarbi mokinių tarnystė, tačiau nepamiršo ir jų žmogiškųjų poreikių.
Ar mūsų dienoje lieka vietos atokvėpiui?
Ne kiekvienas gali lengvai pakeisti savo dienotvarkę. Kai kurių žmonių pareigos tęsiasi nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, o rūpinantis vaikais ar sergančiais artimaisiais laisvo laiko kartais beveik nelieka.
Todėl patarimą „tiesiog skirkite daugiau laiko sau“ ne visiems lengva įgyvendinti.
Vis dėlto verta pastebėti, kas kasdienybėje labiausiai išsekina ir kas bent šiek tiek padeda atgauti jėgas. Vienam tai bus trumpas pasivaikščiojimas, kitam – kelios minutės tylos, malda, muzika ar ramus pokalbis.
Moksliniai tyrimai rodo, kad net trumpos pertraukos gali sumažinti jaučiamą nuovargį ir šiek tiek padidinti energingumą.
Linkiu jums ne tik laisvo laiko, bet ir tikro, jėgas grąžinančio poilsio.
Šaltiniai:
https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/18457495
https://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1002/job.672
https://journals.plos.org/plosone/article?id=10.1371/journal.pone.0272460
