Kai atrodė, kad jėgų nebeliko: Svetlanos istorija

– Ar galėtumėte priimti mane gydytis? – išgirdau silpną moters balsą telefono ragelyje. – Mano gyvenime susiklostė labai sunki situacija, ir aš nebegaliu susitvarkyti su tuo, ką išgyvenu.

Sužinoję šiek tiek daugiau apie jos istoriją, nusprendėme ją priimti. Moterį, vardu Svetlana, reikėjo pasitikti prie pat traukinio ir automobiliu nuvežti į sanatoriją, nes ji buvo labai nusilpusi.

Kai ją sutikau, pamačiau liūdną veidą, kuriame atsispindėjo gilus vidinis skausmas. Jos žvilgsnis buvo švelnus, bet liūdnas.

Pastaruosius kelis mėnesius Svetlana labai kentėjo dėl vyro neištikimybės. Atrodė, kad jų šeima buvo laiminga – vaikai, darbas, namai. Tačiau netikėtai ji sužinojo, kad vyras slapta susitikinėja su kita moterimi. Ši žinia ją sukrėtė ir sukėlė didžiulį skausmą. Ji jautėsi prislėgta ir ištuštėjusi, tarsi kažkas būtų nutrūkę jos viduje.

Vyras, regis, gailėjosi dėl savo poelgio ir prašė atleidimo, tačiau santykių su kita moterimi nenutraukė. Svetlana su vyru buvo pragyvenusi apie dvidešimt metų, todėl tai, kas vyko, jai buvo labai skaudu.

Patirdama stiprų stresą moteris prarado apetitą, jai pasidarė sunku ryti. Dėl stipraus stemplės spazmo ji negalėjo nuryti net nedidelio maisto kąsnio. Šiek tiek vandens su medumi ar sulčių – tai buvo beveik visas jos maistas. Netrukus ji ėmė jausti silpnumą ir galvos svaigimą, sparčiai neteko jėgų. Artimieji ir draugai nusprendė jai padėti ir išsiuntė į sanatoriją.

Kartais gyvenime susiduriame su skaudžia neteisybe. Tačiau pakeisti susiklosčiusių aplinkybių negalime. Taip buvo ir šį kartą.

Prisimenu, kaip ši kukli moteris sėdėjo ant suolelio ir žvelgė į plačią upę, kurios vandenyje atsispindėjo spindintys saulės blyksniai. Stengėmės padėti mūsų viešniai. Maistas jai buvo ruošiamas specialiai – sutrinamas iki skystos košelės. Buvo ruošiamos šviežios sultys. Ji po truputį jas gėrė šaukšteliu. Taip pat jai buvo atliekamos paprastos procedūros – masažas, šildantys įvyniojimai ir kitos priemonės.

Pirmosiomis dienomis Svetlanos būklė buvo iš tiesų sunki – ji sunkiai galėjo nueiti 10–15 metrų. Tačiau tai, kas vyko vėliau, atrodė kaip tikras stebuklas.

Po kelių dienų Svetlana pajuto, kad jau gali šiek tiek ryti. Tai buvo didelis žingsnis į priekį – dabar ji jau galėjo po truputį daugiau valgyti.

Praėjo maždaug savaitė. Svetlana jau vaikščiojo pati, nors jos eisena dar buvo netvirta. Keitėsi ir jos emocinė būklė. Aplinkos pakeitimas, buvimas gamtoje ir ją palaikantys žmonės padėjo jai atsigauti. Mes daug už ją meldėmės ir matėme, kaip Dievas atsako į mūsų maldas.

Praėjo dar šiek tiek laiko. Gerai prisimenu dieną, kai Svetlana atėjo pietauti į pagrindinį pastatą. Papietavusi ji išėjo. Tuo metu lauke pūtė vėjas ir pradėjo kristi pirmieji lietaus lašai. Lietus greitai stiprėjo. Pro langą stebėjau, kaip Svetlana eina savo korpuso link. Ji paspartino žingsnį, o paskui, nenorėdama peršlapti, pradėjo bėgti ir greitai užlipo laiptais į pastatą.

Kai tai pamačiau, mano akyse pasirodė ašaros. Prisiminiau jos atvykimo dieną, kai ji beveik negalėjo paeiti. Pokytis buvo stulbinantis.

Po kurio laiko Svetlanos fizinė būklė gerokai pagerėjo. Ji jau valgė įprastą maistą ir jautėsi žvalesnė. Po truputį slūgo ir jos vidinis skausmas – moteris dažniau šypsojosi, atgavo vidinį tvirtumą. Ji suprato, kad prireiks dar daug laiko, kol prisiminimai apie tai, ką patyrė, nebeskaudins taip stipriai, tačiau jautė, kad Dievas švelniai ja rūpinasi.

Nepraraskite vilties

Jeigu šiandien jūsų gyvenime vyksta kas nors panašaus ir patiriate stiprų stresą, nepraraskite vilties. Pakeiskite aplinką, pabūkite gamtoje ir pabendraukite su žmonėmis, kurie jus palaikys.

Tačiau svarbiausia – artinkitės prie Dievo. Net ir išgyvendami didelį skausmą galime patirti Jo palaiminimą ir sielos išgijimą.

„Jis gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas.“
Psalmyno 147, 3

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Prasmingas tikslas gali padėti išgyventi sunkumus

Gyvenime susiduriame su didesnėmis ar mažesnėmis problemomis, kartais – su netikėtais ir sunkiais išbandymais. Ne visas aplinkybes galime pakeisti, tačiau net ir sunkiais gyvenimo laikotarpiais galime pasirinkti, į ką nukreipsime savo jėgas.

Kartais daug kas priklauso nuo to, kaip žvelgiame į susiklosčiusią padėtį. Susidūrę su didele problema galime matyti vien tai, ką praradome ir ko nebegalime padaryti. Tačiau galime pažvelgti ir į tai, kokios galimybės mums dar liko.

Prasmingas gyvenimo tikslas gali padėti išgyventi sunkumus. Užuot visas jėgas sutelkę į problemą, kurios galbūt negalime pakeisti, galime jas nukreipti į tai, ką dar galime padaryti ir ko galime siekti.

Kai kurių žmonių gyvenimo istorijos parodo, kiek daug žmogus gali pasiekti net tada, kai gyvenimo aplinkybės labai apriboja jo galimybes.

Olivéras Halassy

Vengrų sportininkas Olivéras Halassy vaikystėje per nelaimingą atsitikimą neteko dalies kairės kojos. Tačiau tai nesutrukdė jam sportuoti ir pasiekti išskirtinių rezultatų.

Jis 25 kartus tapo Vengrijos plaukimo čempionu, 1931 m. laimėjo Europos čempionatą 1500 metrų laisvuoju stiliumi, o su Vengrijos vandensvydžio rinktine dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse. 1928 m. komanda iškovojo sidabro medalį, o 1932 ir 1936 m. – aukso medalius.

Lis Hartel

Danijos sportininkė Lis Hartel 1944 m. susirgo poliomielitu. Tuo metu ji laukėsi antrojo vaiko. Liga smarkiai apribojo jos judėjimą, ir niekas nesitikėjo, kad ji dar galės varžytis raita.

Tačiau Hartel pamažu atgavo didelę dalį raumenų funkcijos ir vėl pradėjo treniruotis, nors jos kojos žemiau kelių visą likusį gyvenimą liko paralyžiuotos. Ji negalėjo pati užlipti ant žirgo ir nuo jo nulipti.

1952 m. Helsinkio olimpinėse žaidynėse Hartel iškovojo sidabro medalį individualioje dailiojo jojimo rungtyje. Po ketverių metų ji dar kartą laimėjo olimpinį sidabrą.

Ludwigas van Beethovenas

Žymiam kompozitoriui Ludwigui van Beethovenui dar nesulaukus trisdešimties pradėjo silpti klausa. Muzikantui tai buvo ypač skaudus išbandymas. Klausos praradimas jam sukėlė tokią neviltį, kad jis net svarstė apie savižudybę.

Tačiau Beethovenas nenustojo kurti. Nors klausa vis silpo, o vėliau jis jos beveik visiškai neteko, kompozitorius ir toliau rašė muziką. Dalis reikšmingiausių jo kūrinių buvo sukurta būtent tuo laikotarpiu.

Nobuyuki Tsujii

Japonų pianistas Nobuyuki Tsujii gimė aklas. Tačiau jo muzikiniai gebėjimai atsiskleidė labai anksti. Dar būdamas vaikas jis pradėjo koncertuoti, o dvylikos metų surengė rečitalį Tokijo koncertų salėje „Suntory Hall“.

2009 m., būdamas dvidešimties, Tsujii laimėjo prestižinį Tarptautinį Van Cliburno pianistų konkursą – pirmąją vietą jis pasidalijo su kitu pianistu. Jis tapo pirmuoju neregiu šio konkurso nugalėtoju.

Helen Keller

Amerikietė Helen Keller gimė reginti ir girdinti, tačiau būdama vos 19 mėnesių po sunkios ligos neteko regėjimo ir klausos.

Atrodė, kad mergaitės galimybės bendrauti su aplinkiniu pasauliu bus labai ribotos. Tačiau jos gyvenime atsirado mokytoja Anne Sullivan, padėjusi jai išmokti bendrauti, skaityti ir rašyti.

Vėliau Helen Keller įgijo aukštąjį išsilavinimą, tapo rašytoja, lektore ir visuomenės veikėja. 1964 m. JAV prezidentas Lyndonas B. Johnsonas jai įteikė Prezidento laisvės medalį – vieną aukščiausių JAV civilinių apdovanojimų.

Ką mums sako šios istorijos?

Šių žmonių gyvenimai buvo labai skirtingi. Skirtingi buvo ir jų išbandymai – kojos netektis, poliomielito pasekmės, klausos ar regėjimo netekimas.

Tačiau jų istorijos primena vieną svarbų dalyką: net labai sunkiomis aplinkybėmis žmogui dar lieka galimybių.

Užuot nuolat galvoję apie tai, ko nebegalime pakeisti, galime savęs paklausti:

„Ką aš vis dar galiu padaryti? Kam galiu skirti savo jėgas? Kokio prasmingo tikslo galiu siekti?“

Biblijoje randame dar vieną svarbią mintį. Prasmingas gyvenimas nėra vien savo tikslų siekimas. Dievas kviečia pastebėti šalia esantį žmogų ir jo poreikius:

„Pasidalink maistą su alkanu, benamius ir vargšus parsivesk į namus, pamatęs nuogą, aprenk jį […] Tada tavo šviesa sušvis kaip aušra, tavo sveikata vis stiprės, tavo teisumas eis pirma tavęs ir Viešpaties šlovė lydės tave.“
(Izaijo 58, 7–8)

Net ir patirdami sunkumus galime turėti dėl ko gyventi, ko siekti ir kam būti naudingi. Kartais aplinkybių pakeisti negalime, tačiau galime prašyti Dievo parodyti, ką galime padaryti ten, kur šiandien esame.

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Planavimas gali padėti sumažinti stresą

Kasdieniame gyvenime susiduriame su daugybe nedidelių stresą keliančių situacijų. Kiekviena iš jų atskirai galbūt neatrodo reikšminga, tačiau kai jos kartojasi diena iš dienos, įtampa gali kauptis. Nuolatinis skubėjimas, per didelis darbų krūvis ir nerimas, kad visko nespėsime, ilgainiui gali varginti ne tik emociškai, bet ir fiziškai.

Streso metu organizme vyksta daugybė pokyčių. Vienas iš hormonų, dalyvaujančių streso reakcijoje, yra kortizolis. Trumpalaikio streso metu jis atlieka svarbų vaidmenį – padeda organizmui prisitaikyti prie iškilusio iššūkio ir mobilizuoti energijos išteklius. Tačiau užsitęsęs ar dažnai pasikartojantis stresas gali pakeisti kortizolio išsiskyrimą ir ilgainiui neigiamai veikti tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą.

Todėl svarbu ne tik mokytis geriau susidoroti su stresu, kurio negalime išvengti, bet ir, kiek tai priklauso nuo mūsų, nesukurti sau papildomos įtampos ten, kur jos galima išvengti.

Planuokite dienos darbus

Viena iš paprastų priemonių, galinčių padėti sumažinti dalį kasdienės įtampos, – realistiškas savo laiko ir darbų planavimas.

Planuodami dieną, susirašykite darbus, kuriuos norėtumėte atlikti, ir išdėstykite juos pagal svarbą. Pirmiausia imkitės svarbiausių, o mažiau svarbius palikite vėlesniam laikui.

Tačiau planas neturėtų tapti dar vienu streso šaltiniu. Nesistenkite bet kokia kaina atlikti visko, ką buvote numatę. Jeigu matote, kad diena baigiasi, o dalis darbų liko nepadaryti, leiskite sau juos atidėti kitai dienai.

Kartais papildomą įtampą sau sukeliame patys, kai vienai dienai suplanuojame daugiau, negu realiai galime padaryti. Realistiškas planas padeda ne tik nuspręsti, ką turime padaryti, bet ir pripažinti, kad ne viską privalome padaryti šiandien.

Planuose skirkite laiko fiziniam aktyvumui

Į dienos planus verta įtraukti ir fizinį aktyvumą. Kai turime daug darbų, judėjimą lengva atidėti vėlesniam laikui, o dienos pabaigoje jam dažnai nebelieka nei laiko, nei jėgų.

Todėl iš anksto numatykite laiko pasivaikščiojimui, mankštai ar kitai mėgstamai fizinei veiklai. Reguliarus fizinis aktyvumas gali padėti sumažinti jaučiamą įtampą, pagerinti nuotaiką ir bendrą savijautą.

Neskubėkite spręsti konflikto apimti stiprių emocijų

Žinoma, ne viską galime suplanuoti. Netikėtai gali kilti konfliktas darbe, šeimoje ar kitoje aplinkoje. Jei jaučiate, kad emocijos labai stiprios, jei įmanoma, kuriam laikui atsitraukite, nusiraminkite ir tik tada grįžkite prie problemos.Kai emocijos atlėgsta, dažnai tampa lengviau įvertinti situaciją ir apgalvoti, kaip geriausia pasielgti.

Pradėkite dieną nuo bendravimo su Dievu

Pradėkite kiekvieną dieną nuo bendravimo su Dievu. Skirkite laiko maldai, Biblijos skaitymui ir Dievo Žodžio apmąstymui. Patikėkite Jam savo dieną, planus ir rūpesčius.

Pasitikėjimas Dievu gali apsaugoti mus nuo nereikalingo nerimavimo dėl ateities ir dalykų, kurių negalime kontroliuoti. Ne viskas tą dieną vyks taip, kaip suplanavome, tačiau galime prašyti Dievo vedimo bei išminties ir viską patikėti Jam.

„Pavesk savo darbą VIEŠPAČIUI, ir tavo užmojai bus sėkmingi.“
(Patarlių 16, 3)

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Dievo vedimą kartais pamatome netikėčiausiose aplinkybėse – 2 dalis

Kai susitikimo neįmanoma suplanuoti

Štai dar viena istorija apie netikėtą susitikimą, kurio nė vienas iš šių dviejų žmonių negalėjo suplanuoti.

Du vyrai iš skirtingų kraštų – vienas iš Amerikos, kitas iš Čerkasų srities – ilsėjosi sanatorijoje ir gyveno viename kambaryje. Sanatorijoje jie susidraugavo, o išvykdami apsikeitė telefono numeriais ir susitarė palaikyti ryšį.

Tačiau vėliau vienas iš jų pametė telefono numerį, o kitas dėl kažkokių priežasčių negalėjo jam paskambinti. Taip praėjo maždaug dveji metai.

Po dvejų metų vyras iš Čikagos vėl atvyko į sanatoriją – šį kartą kartu su savo mažu sūnumi ir uošve. Vaiką su močiute apgyvendino kartu, o jam pačiam paskyrė vietą dviviečiame kambaryje kitame pastate.

Registratūroje vyras paklausė, ar nebūtų galima ankstesnių metų įrašuose surasti žmogaus, su kuriuo jis prieš dvejus metus gyveno viename kambaryje, telefono numerio. Dabar, vėl atvykęs į Ukrainą, jis labai norėjo susisiekti su senu pažįstamu.

Registratorė pažadėjo paieškoti, tačiau paprašė šiek tiek palaukti, kol užregistruos kitus atvykusius poilsiautojus.

Vyras pasiėmė savo daiktus ir nuėjo į kitą pastatą, kuriame jam buvo paskirtas kambarys. Atidaręs kambario duris jis negalėjo patikėti savo akimis.

Ant vienos iš lovų sėdėjo tas pats žmogus, kurio telefono numerio jis ką tik prašė registratūroje!

– Nejaugi tu iš čia taip ir nebuvai išvažiavęs?! – nustebęs sušuko jis.

Ne mažiau nustebo ir jo senas pažįstamas. Vyrai džiaugsmingai apsikabino ir ilgai kalbėjosi.

Visą likusį laiką jie negalėjo atsistebėti tokiu netikėtu susitikimu. Jie nebuvo susitarę atvykti tuo pačiu metu ir nieko nežinojo apie vienas kito planus. Ir vis dėlto sanatorijoje jie buvo apgyvendinti ne tik tame pačiame pastate, bet ir tame pačiame kambaryje.

Niekas iš sanatorijos darbuotojų nežinojo apie ankstesnę jų pažintį ir specialiai šio susitikimo neorganizavo.

Viešpats savo apvaizda taip sutvarkė aplinkybes, kad abu vyrai tuo pačiu metu atvyko į sanatoriją ir vėl apsigyveno viename kambaryje.

Žinojimas, kad Dievas veda mus gyvenimo keliu, gali suteikti ramybės net tada, kai nežinome, kas mūsų laukia. Savo planus ir ateitį galime patikėti Jam.

E. Vait rašė:

„Pasišvęskite Dievui rytą. Tebus tai pirmasis jūsų atliktas darbas. Melskitės: „Imk mane, Viešpatie. Aš visas esu Tavo. Visus savo planus aš sudedu prie Tavo kojų. […] Patikėkite Jam savo planus, kad galėtumėte juos arba įvykdyti, arba atsisakyti jų, kaip jums nurodys Apvaizda.“

(E. Vait, „Kelias pas Kristų“, skyrius „Augimas Kristuje“, p. 70–71)

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”