Įrašai

Paskelbta

Prasmingas tikslas gali padėti išgyventi sunkumus

Gyvenime susiduriame su didesnėmis ar mažesnėmis problemomis, kartais – su netikėtais ir sunkiais išbandymais. Ne visas aplinkybes galime pakeisti, tačiau net ir sunkiais gyvenimo laikotarpiais galime pasirinkti, į ką nukreipsime savo jėgas.

Kartais daug kas priklauso nuo to, kaip žvelgiame į susiklosčiusią padėtį. Susidūrę su didele problema galime matyti vien tai, ką praradome ir ko nebegalime padaryti. Tačiau galime pažvelgti ir į tai, kokios galimybės mums dar liko.

Prasmingas gyvenimo tikslas gali padėti išgyventi sunkumus. Užuot visas jėgas sutelkę į problemą, kurios galbūt negalime pakeisti, galime jas nukreipti į tai, ką dar galime padaryti ir ko galime siekti.

Kai kurių žmonių gyvenimo istorijos parodo, kiek daug žmogus gali pasiekti net tada, kai gyvenimo aplinkybės labai apriboja jo galimybes.

Olivéras Halassy

Vengrų sportininkas Olivéras Halassy vaikystėje per nelaimingą atsitikimą neteko dalies kairės kojos. Tačiau tai nesutrukdė jam sportuoti ir pasiekti išskirtinių rezultatų.

Jis 25 kartus tapo Vengrijos plaukimo čempionu, 1931 m. laimėjo Europos čempionatą 1500 metrų laisvuoju stiliumi, o su Vengrijos vandensvydžio rinktine dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse. 1928 m. komanda iškovojo sidabro medalį, o 1932 ir 1936 m. – aukso medalius.

Lis Hartel

Danijos sportininkė Lis Hartel 1944 m. susirgo poliomielitu. Tuo metu ji laukėsi antrojo vaiko. Liga smarkiai apribojo jos judėjimą, ir niekas nesitikėjo, kad ji dar galės varžytis raita.

Tačiau Hartel pamažu atgavo didelę dalį raumenų funkcijos ir vėl pradėjo treniruotis, nors jos kojos žemiau kelių visą likusį gyvenimą liko paralyžiuotos. Ji negalėjo pati užlipti ant žirgo ir nuo jo nulipti.

1952 m. Helsinkio olimpinėse žaidynėse Hartel iškovojo sidabro medalį individualioje dailiojo jojimo rungtyje. Po ketverių metų ji dar kartą laimėjo olimpinį sidabrą.

Ludwigas van Beethovenas

Žymiam kompozitoriui Ludwigui van Beethovenui dar nesulaukus trisdešimties pradėjo silpti klausa. Muzikantui tai buvo ypač skaudus išbandymas. Klausos praradimas jam sukėlė tokią neviltį, kad jis net svarstė apie savižudybę.

Tačiau Beethovenas nenustojo kurti. Nors klausa vis silpo, o vėliau jis jos beveik visiškai neteko, kompozitorius ir toliau rašė muziką. Dalis reikšmingiausių jo kūrinių buvo sukurta būtent tuo laikotarpiu.

Nobuyuki Tsujii

Japonų pianistas Nobuyuki Tsujii gimė aklas. Tačiau jo muzikiniai gebėjimai atsiskleidė labai anksti. Dar būdamas vaikas jis pradėjo koncertuoti, o dvylikos metų surengė rečitalį Tokijo koncertų salėje „Suntory Hall“.

2009 m., būdamas dvidešimties, Tsujii laimėjo prestižinį Tarptautinį Van Cliburno pianistų konkursą – pirmąją vietą jis pasidalijo su kitu pianistu. Jis tapo pirmuoju neregiu šio konkurso nugalėtoju.

Helen Keller

Amerikietė Helen Keller gimė reginti ir girdinti, tačiau būdama vos 19 mėnesių po sunkios ligos neteko regėjimo ir klausos.

Atrodė, kad mergaitės galimybės bendrauti su aplinkiniu pasauliu bus labai ribotos. Tačiau jos gyvenime atsirado mokytoja Anne Sullivan, padėjusi jai išmokti bendrauti, skaityti ir rašyti.

Vėliau Helen Keller įgijo aukštąjį išsilavinimą, tapo rašytoja, lektore ir visuomenės veikėja. 1964 m. JAV prezidentas Lyndonas B. Johnsonas jai įteikė Prezidento laisvės medalį – vieną aukščiausių JAV civilinių apdovanojimų.

Ką mums sako šios istorijos?

Šių žmonių gyvenimai buvo labai skirtingi. Skirtingi buvo ir jų išbandymai – kojos netektis, poliomielito pasekmės, klausos ar regėjimo netekimas.

Tačiau jų istorijos primena vieną svarbų dalyką: net labai sunkiomis aplinkybėmis žmogui dar lieka galimybių.

Užuot nuolat galvoję apie tai, ko nebegalime pakeisti, galime savęs paklausti:

„Ką aš vis dar galiu padaryti? Kam galiu skirti savo jėgas? Kokio prasmingo tikslo galiu siekti?“

Biblijoje randame dar vieną svarbią mintį. Prasmingas gyvenimas nėra vien savo tikslų siekimas. Dievas kviečia pastebėti šalia esantį žmogų ir jo poreikius:

„Pasidalink maistą su alkanu, benamius ir vargšus parsivesk į namus, pamatęs nuogą, aprenk jį […] Tada tavo šviesa sušvis kaip aušra, tavo sveikata vis stiprės, tavo teisumas eis pirma tavęs ir Viešpaties šlovė lydės tave.“
(Izaijo 58, 7–8)

Net ir patirdami sunkumus galime turėti dėl ko gyventi, ko siekti ir kam būti naudingi. Kartais aplinkybių pakeisti negalime, tačiau galime prašyti Dievo parodyti, ką galime padaryti ten, kur šiandien esame.

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Paskelbta

Planavimas gali padėti sumažinti stresą

Kasdieniame gyvenime susiduriame su daugybe nedidelių stresą keliančių situacijų. Kiekviena iš jų atskirai galbūt neatrodo reikšminga, tačiau kai jos kartojasi diena iš dienos, įtampa gali kauptis. Nuolatinis skubėjimas, per didelis darbų krūvis ir nerimas, kad visko nespėsime, ilgainiui gali varginti ne tik emociškai, bet ir fiziškai.

Streso metu organizme vyksta daugybė pokyčių. Vienas iš hormonų, dalyvaujančių streso reakcijoje, yra kortizolis. Trumpalaikio streso metu jis atlieka svarbų vaidmenį – padeda organizmui prisitaikyti prie iškilusio iššūkio ir mobilizuoti energijos išteklius. Tačiau užsitęsęs ar dažnai pasikartojantis stresas gali pakeisti kortizolio išsiskyrimą ir ilgainiui neigiamai veikti tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą.

Todėl svarbu ne tik mokytis geriau susidoroti su stresu, kurio negalime išvengti, bet ir, kiek tai priklauso nuo mūsų, nesukurti sau papildomos įtampos ten, kur jos galima išvengti.

Planuokite dienos darbus

Viena iš paprastų priemonių, galinčių padėti sumažinti dalį kasdienės įtampos, – realistiškas savo laiko ir darbų planavimas.

Planuodami dieną, susirašykite darbus, kuriuos norėtumėte atlikti, ir išdėstykite juos pagal svarbą. Pirmiausia imkitės svarbiausių, o mažiau svarbius palikite vėlesniam laikui.

Tačiau planas neturėtų tapti dar vienu streso šaltiniu. Nesistenkite bet kokia kaina atlikti visko, ką buvote numatę. Jeigu matote, kad diena baigiasi, o dalis darbų liko nepadaryti, leiskite sau juos atidėti kitai dienai.

Kartais papildomą įtampą sau sukeliame patys, kai vienai dienai suplanuojame daugiau, negu realiai galime padaryti. Realistiškas planas padeda ne tik nuspręsti, ką turime padaryti, bet ir pripažinti, kad ne viską privalome padaryti šiandien.

Planuose skirkite laiko fiziniam aktyvumui

Į dienos planus verta įtraukti ir fizinį aktyvumą. Kai turime daug darbų, judėjimą lengva atidėti vėlesniam laikui, o dienos pabaigoje jam dažnai nebelieka nei laiko, nei jėgų.

Todėl iš anksto numatykite laiko pasivaikščiojimui, mankštai ar kitai mėgstamai fizinei veiklai. Reguliarus fizinis aktyvumas gali padėti sumažinti jaučiamą įtampą, pagerinti nuotaiką ir bendrą savijautą.

Neskubėkite spręsti konflikto apimti stiprių emocijų

Žinoma, ne viską galime suplanuoti. Netikėtai gali kilti konfliktas darbe, šeimoje ar kitoje aplinkoje. Jei jaučiate, kad emocijos labai stiprios, jei įmanoma, kuriam laikui atsitraukite, nusiraminkite ir tik tada grįžkite prie problemos.Kai emocijos atlėgsta, dažnai tampa lengviau įvertinti situaciją ir apgalvoti, kaip geriausia pasielgti.

Pradėkite dieną nuo bendravimo su Dievu

Pradėkite kiekvieną dieną nuo bendravimo su Dievu. Skirkite laiko maldai, Biblijos skaitymui ir Dievo Žodžio apmąstymui. Patikėkite Jam savo dieną, planus ir rūpesčius.

Pasitikėjimas Dievu gali apsaugoti mus nuo nereikalingo nerimavimo dėl ateities ir dalykų, kurių negalime kontroliuoti. Ne viskas tą dieną vyks taip, kaip suplanavome, tačiau galime prašyti Dievo vedimo bei išminties ir viską patikėti Jam.

„Pavesk savo darbą VIEŠPAČIUI, ir tavo užmojai bus sėkmingi.“
(Patarlių 16, 3)

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Paskelbta

Dievo vedimą kartais pamatome netikėčiausiose aplinkybėse – 2 dalis

Kai susitikimo neįmanoma suplanuoti

Štai dar viena istorija apie netikėtą susitikimą, kurio nė vienas iš šių dviejų žmonių negalėjo suplanuoti.

Du vyrai iš skirtingų kraštų – vienas iš Amerikos, kitas iš Čerkasų srities – ilsėjosi sanatorijoje ir gyveno viename kambaryje. Sanatorijoje jie susidraugavo, o išvykdami apsikeitė telefono numeriais ir susitarė palaikyti ryšį.

Tačiau vėliau vienas iš jų pametė telefono numerį, o kitas dėl kažkokių priežasčių negalėjo jam paskambinti. Taip praėjo maždaug dveji metai.

Po dvejų metų vyras iš Čikagos vėl atvyko į sanatoriją – šį kartą kartu su savo mažu sūnumi ir uošve. Vaiką su močiute apgyvendino kartu, o jam pačiam paskyrė vietą dviviečiame kambaryje kitame pastate.

Registratūroje vyras paklausė, ar nebūtų galima ankstesnių metų įrašuose surasti žmogaus, su kuriuo jis prieš dvejus metus gyveno viename kambaryje, telefono numerio. Dabar, vėl atvykęs į Ukrainą, jis labai norėjo susisiekti su senu pažįstamu.

Registratorė pažadėjo paieškoti, tačiau paprašė šiek tiek palaukti, kol užregistruos kitus atvykusius poilsiautojus.

Vyras pasiėmė savo daiktus ir nuėjo į kitą pastatą, kuriame jam buvo paskirtas kambarys. Atidaręs kambario duris jis negalėjo patikėti savo akimis.

Ant vienos iš lovų sėdėjo tas pats žmogus, kurio telefono numerio jis ką tik prašė registratūroje!

– Nejaugi tu iš čia taip ir nebuvai išvažiavęs?! – nustebęs sušuko jis.

Ne mažiau nustebo ir jo senas pažįstamas. Vyrai džiaugsmingai apsikabino ir ilgai kalbėjosi.

Visą likusį laiką jie negalėjo atsistebėti tokiu netikėtu susitikimu. Jie nebuvo susitarę atvykti tuo pačiu metu ir nieko nežinojo apie vienas kito planus. Ir vis dėlto sanatorijoje jie buvo apgyvendinti ne tik tame pačiame pastate, bet ir tame pačiame kambaryje.

Niekas iš sanatorijos darbuotojų nežinojo apie ankstesnę jų pažintį ir specialiai šio susitikimo neorganizavo.

Viešpats savo apvaizda taip sutvarkė aplinkybes, kad abu vyrai tuo pačiu metu atvyko į sanatoriją ir vėl apsigyveno viename kambaryje.

Žinojimas, kad Dievas veda mus gyvenimo keliu, gali suteikti ramybės net tada, kai nežinome, kas mūsų laukia. Savo planus ir ateitį galime patikėti Jam.

E. Vait rašė:

„Pasišvęskite Dievui rytą. Tebus tai pirmasis jūsų atliktas darbas. Melskitės: „Imk mane, Viešpatie. Aš visas esu Tavo. Visus savo planus aš sudedu prie Tavo kojų. […] Patikėkite Jam savo planus, kad galėtumėte juos arba įvykdyti, arba atsisakyti jų, kaip jums nurodys Apvaizda.“

(E. Vait, „Kelias pas Kristų“, skyrius „Augimas Kristuje“, p. 70–71)

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Paskelbta

Dievo vedimą kartais pamatome netikėčiausiose aplinkybėse – 1 dalis

Kai atsakymas ateina netikėtai

Kartą vasarą į sanatoriją atvyko jauna sutuoktinių pora iš Kijevo. Po kelių dienų jie sužinojo, kad tuo pačiu metu sanatorijoje ilsisi grupė moterų iš Vokietijos. Vienos iš jų pavardė sutapo su žmonos artimo giminaičio pavarde.

Šiai šeimai tai buvo labai svarbu. Maždaug dešimt metų jie ieškojo moters senelio. Dar sovietmečiu jis buvo represuotas ir išvežtas į Kazachstaną. Ryšys su juo visiškai nutrūko, praėjo dešimtmečiai, tačiau jokių žinių šeima taip ir nesulaukė.

Užaugusi anūkė nusprendė surasti savo senelį. Ji kreipėsi į įvairias institucijas, rašė laiškus, ieškojo internete, net prašė pagalbos televizijos laidoje „Ždi menia“ („Lauk manęs“). Tačiau visos pastangos buvo bevaisės. Galiausiai šeima paieškas nutraukė.

Ir štai visai netikėtai, nedidelėje sanatorijoje, jie susipažino su moterimis iš Vokietijos ir sužinojo, kad viena iš jų yra ieškoto senelio sesuo.

Paaiškėjo, kad senelis ilgą laiką gyveno Kazachstane, o vėliau išvyko į Vokietiją. Tuo metu jis jau buvo miręs, todėl anūkei nebeteko jo pamatyti. Tačiau ji pagaliau sužinojo, kaip susiklostė jo gyvenimas, ir susipažino su savo giminaičiais.

Atsisveikinimo vakare moteris pasakojo šią istoriją kitiems sanatorijos svečiams ir sakė tikinti, kad tokį netikėtą susitikimą galėjo suplanuoti tik Dievas.

Kartais ilgai ieškome atsakymo ir jo nerandame. O kartais, kai jau atrodo, kad visos galimybės išsemtos, atsakymas ateina tokiu būdu, kokio patys nebūtume galėję suplanuoti.

Prisiminkime Patarlių knygos žodžius:

„Visa širdimi pasitikėk VIEŠPAČIU ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink Jį visur, kad ir ką darytum, ir Jis ištiesins tavo kelius.“ (Patarlių 3, 5–6)

Ne visada galime suprasti Dievo vedimą tuo metu, kai viskas vyksta. Tačiau galime Jam patikėti savo kelią ir tai, ko patys nepajėgiame išspręsti.

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Paskelbta

Mokykimės priimti tai, ko negalime pakeisti

Yra gerai žinoma malda:

„Viešpatie, duok man jėgų susitvarkyti su tuo, ką galiu padaryti, duok man romumo susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, ir duok man išminties atskirti viena nuo kito.“

Jeigu negalime pasitraukti nuo streso šaltinio ar pakeisti savo gyvenimo aplinkybių, turime pakeisti požiūrį į tai, kas tuo metu vyksta. Kartais reikia susitaikyti ir priimti tai, kas neišvengiama, antraip galime nuolat gyventi patirdami stresą ir dėl to net sutrumpinti savo gyvenimo trukmę.

Priimti tai, kas neišvengiama, nereiškia nuleisti rankas ir pulti į neviltį. Tai reiškia susitaikyti ir būti pasirengusiems ištverti net pačias nepalankiausias gyvenimo aplinkybes be murmėjimo ir abejonių.

Jeigu sunkiausius gyvenimo kelio tarpsnius pereiname nuolankia širdimi, mums skirtas šis pažadas:

„Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis, kurio vardas – Šventasis, sako taip: „Šventose aukštybėse gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu, kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.“
(Izaijo 57, 15)

Nuolankiai ir romiai pereidami šį kelią būsime atgaivinti Dievo Dvasios.

Kartais tik vėliau suprantame, kad aplinkybės, kurios tuo metu mus nuvylė ar nuliūdino, iš tiesų apsaugojo mus nuo daug didesnės nelaimės.

Kai nusivylimas įgauna kitą prasmę

Viena moteris planavo atostogas praleisti keliaudama kruiziniu laivu. Ji dirbo didelėje įmonėje, kuriai tik kartą per metus būdavo skiriami du kelialapiai. Vienas iš jų turėjo atitekti šiai moteriai, tačiau vėliau sprendimas buvo pakeistas ir ilgai lauktos kelionės ji neteko.

Tai sužinojusi moteris labai pasipiktino ir net norėjo išeiti iš darbo. Tačiau jai teko susitaikyti su tuo, kas įvyko, ir likti.

Praėjo šiek tiek laiko, ir per televiziją ji išgirdo sukrečiančią žinią. Laivas „Admiral Nachimov“ patyrė katastrofą – nuskendo šaltame vandenyje, žuvo daug žmonių. Tai buvo tas pats laivas, kuriuo moteris planavo keliauti.

Sužinojusi šią ją sukrėtusią žinią, moteris buvo dėkinga, kad jos gyvenimo aplinkybės susiklostė būtent taip. Dabar ji džiaugėsi nepatekusi į šį laivą – juolab kad pati visiškai nemokėjo plaukti.

Tai, kas iš pradžių atrodė kaip nusivylimas, apsaugojo šią moterį nuo tragedijos.

Žinoma, jeigu jums nepavyko išvykti atostogų, tai dar nereiškia, kad traukinys, kuriuo būtumėte važiavę, nuvažiuos nuo bėgių ar nukris lėktuvas, kuriuo būtumėte skridę. Tačiau jeigu kažkas vyksta ne taip, kaip norėjome, jeigu mūsų planai ar svajonės neišsipildė, neverta pernelyg nusiminti.

Kai nesuprantame, kodėl

Prisiminkime Šventojo Rašto žodžius:

„Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent Jo valia pašauktiesiems.“
(Romiečiams 8, 28)

Tik ateitis parodys tai, ko šiandien dar negalime matyti. Tačiau svarbu nepamiršti, kam skirtas šis pažadas – mylintiems Dievą.

Net ir tada, kai nesuprantame, kodėl aplinkybės susiklostė būtent taip, galime pasitikėti Dievu. Jis mūsų nepamiršta ir niekas nevyksta be Jo žinios. Galime pasitikėti Jo apvaizda, žinodami, kad net pačias nepalankiausias aplinkybes Jis gali panaudoti mūsų labui.

„Kai ateina tikras išbandymas, Dievas parengia kiekvieną romų ir nuolankų žmogų jį atlaikyti. Kai Dievo apvaizda leidžia mums patirti tokį išbandymą, Jis suteikia pagalbą tai ištverti.“

E. Vait, „Liudijimai Bažnyčiai“, t. 2, p. 641.