
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Sveikos gyvensenos tinklalapis

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Praėjusią savaitę kalbėjome, kad gydymas ir sveikimas – tai ne pasyvus laukimas, kol mus kas nors pagydys. Tai bendradarbiavimas su savo kūnu.
Kartais žmogus stengiasi gyventi sveikiau, laikosi įvairių patarimų, tačiau vis tiek jaučia, kad tikro pagerėjimo nėra.
Vis dėlto kartais atrodo, kad darome viską teisingai, bet tikro pagerėjimo vis tiek nejaučiame. Kodėl taip nutinka?
Įsivaizduokite organizmą kaip miestą. Jei mieste kasdien kyla gaisrai, ar galima pradėti rimtą atstatymą?
Lygiai taip pat ir mūsų kūnas.
Jei kasdien patiriame:
organizmas veikia išgyvenimo režimu, o ne atsinaujinimo režimu.
Kartais verta paklausti savęs:
Ar mano gyvenime yra laiko sustoti ir nurimti?
Ramybė ne visada ateina savaime, ypač kai pasaulyje tiek įtampos, neramumų ir konfliktų.
Kartais norime nurimti, bet mums nepavyksta – ir tai visiškai suprantama.
Tačiau be trumpo sustojimo, be sąmoningo atsitraukimo nuo nuolatinio informacijos srauto, organizmas lieka nuolatinės įtampos būsenoje.
Kartais gali padėti labai paprasti dalykai:
Tokie paprasti žingsniai tikrai gali padėti.
Tačiau kartais net ir to nepakanka.
Kartais žmogus nerimauja ne todėl, kad pavargęs, o todėl, kad viduje jaučiasi nesaugus.
Nesaugumas gali kilti dėl įvairių priežasčių:
Ir čia nei kvėpavimo pratimai, nei pasivaikščiojimas negali padaryti to, ką gali padaryti susitaikymas su Kūrėju.
Tikras saugumas prasideda tada, kai žmogus supranta:
Biblijoje sakoma:
„VIEŠPATS mano šviesa ir išgelbėjimas,
tad ko turėčiau bijotis?
VIEŠPATS mano gyvenimo tvirtovė,
tad prieš ką turėčiau drebėti?“
(Psalmė 27, 1)
Kai žmogus pagaliau pajunta vidinį saugumą, organizmas gali persijungti iš nuolatinės kovos būsenos į atstatymo būseną.
Tuomet:
Kūnas pradeda daryti tai, kam buvo sukurtas – atsinaujinti ir gyti.
Galbūt esate pastebėję: kai viduje atsiranda ramybė, kūnas pradeda sveikti lengviau.

Stiprias emocijas sunku suvaldyti, kai jos jau įsiplieskusios. Tačiau pradžioje dar galime pastebėti savo mintis ir kylantį susierzinimą. Keisdami minčių kryptį galime sustabdyti augantį pyktį. Būtent tada atsiranda galimybė pasirinkti savitvardą vietoj impulsyvios reakcijos.

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“

Kai susergame, dažniausiai norime vieno – kad tai kuo greičiau baigtųsi.
Ieškome priemonės, kuri pašalintų skausmą, numuštų temperatūrą, sustabdytų simptomą. Kartais net maldoje prašome Dievo mus išgydyti. Ir tai natūralu. Skausmas vargina, silpnumas trikdo, neapibrėžtumas kelia nerimą.
Tačiau ar kada susimąstome, kad gydymas gali būti ne vienkartinis įvykis, o procesas, kuriame turime dalyvauti ir mes patys?
Kai tikimės, kad kažkas mus „pataisys“
Šiuolaikinė kultūra mus pripratino prie greitų sprendimų. Sugedo – pataisome. Skauda – numalšiname. Trūksta jėgų – paskatiname save. Ir medicinos pažanga iš tiesų padėjo išgelbėti daugybę gyvybių. Tai vertinga.
Tačiau kartu pamažu įsitvirtino ir kita nuostata: kad kažkas kitas turi mus sutvarkyti.
Gydytojas. Vaistas. Procedūra. Greitas sprendimas.
Retai sustojame paklausti: kodėl kūnas susirgo? Ką jis bando pasakyti? Ar simptomai – tik priešas, kurį reikia nutildyti, ar signalas, kurį verta išgirsti?
Kūnas – ne priešas, o sąjungininkas
Dažnai į ligą žiūrime kaip į gedimą. Tačiau daugeliu atvejų organizmas ne „genda“, o gina mus.
Temperatūra – tai ne liga, o imuninės sistemos atsakas.
Uždegimas – tai organizmo pastanga apsiginti.
Nuovargis – tai ženklas, kad jėgos išseko.
Kūnas turi savireguliacijos mechanizmus. Jis geba gyti, atsistatyti, atsinaujinti. Tačiau tam reikia sąlygų.
Jeigu nuolat ignoruojame signalus, gyvename be poilsio, nuolat skubame, maitinamės chaotiškai, mažai judame, patiriame nuolatinį stresą – organizmui tampa vis sunkiau atlikti savo darbą.
Tuomet net ir geriausia priemonė dažnai veikia tik laikinai.
Ką reiškia bendradarbiauti?
Bendradarbiauti su savo kūnu – tai ne sudėtingos technikos ar brangūs metodai. Dažnai tai labai paprasti dalykai, kuriuos esame linkę nuvertinti.
Šie dalykai paprasti, bet būtent jie dažnai sukuria pagrindą tikram sveikimui.
Kartais bendradarbiavimas reiškia sustoti. Kartais – atsisakyti įpročio, kuris ilgai atrodė „nekaltas“. Kartais – išmokti pasakyti „ne“ per dideliam krūviui.
Tai nereiškia, kad niekada nereikia medicininės pagalbos. Tačiau net ir ją gaudami galime likti pasyvūs arba galime tapti aktyviais dalyviais savo sveikimo procese.
Dievo sukurta tvarka
Jeigu tikime, kad žmogus nėra atsitiktinumas, tuomet ir kūnas nėra atsitiktinė struktūra. Dievas mūsų kūną sukūrė su tam tikrais dėsningumais. Yra ribos, yra poreikiai, yra tvarka.
Kai gyvename nepaisydami šių dėsnių, pasekmės anksčiau ar vėliau pasirodo. Ne kaip bausmė, bet kaip natūralus rezultatas.
Ir priešingai – kai pradedame gerbti kūno poreikius, sudarome sąlygas, kuriose organizmas gali atlikti tai, kam jis buvo sukurtas – atsinaujinti ir gyti.
Tuomet gydymas tampa ne tik tuo, ką gauname iš išorės, bet ir tuo, ką kasdien pasirenkame patys.
Klausimas sau
Ar aš tik laukiu, kad kažkas mane „pataisys“?
Ar aš pats dalyvauju savo sveikimo procese?
Ar suteikiu savo kūnui tai, ko jam reikia, kad jis galėtų atlikti savo darbą?
Kartais pirmasis žingsnis į sveikatą nėra nauja priemonė.
Tai sprendimas pradėti bendradarbiauti.

„Niekam neatmokėkite piktu už pikta.“ (Biblija, Laiškas romiečiams 12, 17)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“