Kai darome per daug vienu metu… smegenys tiesiog nebespėja

Ar jums būna, kad darote kelis dalykus vienu metu ir vis tiek kažką pamirštate? Problema ne darbų kiekis, o tai, kad bandome viską daryti vienu metu.

Apie tai – šiame straipsnyje.

Įsivaizduokite rytą.

Verda košė. Skrudinate duoną. Maitinate vaiką. Bandote atsakyti į žinutę. Galvoje jau dėliojate pirkinių sąrašą.

Ir staiga – skrebutis sudegė.

Pažįstama?

Tai ne atsitiktinumas. Tai signalas, kad smegenys yra pervargusios.

Kas iš tikrųjų vyksta mūsų galvoje?

Mūsų smegenis nuolat užima vadinamosios foninės užduotys – tai mintys, kurios sukasi galvoje, nors tuo metu darome visai ką kitą. Todėl mūsų dėmesys nuolat šokinėja nuo vieno dalyko prie kito.

Pavyzdžiui:

  • skaitote straipsnį, bet galvojate, ką gaminsite vakarienei,
  • klausotės paskaitos, bet galvoje sukasi planai, ką reikės padaryti rytoj,
  • dirbate, bet nepaleidžia mintis apie nebaigtus darbus namuose.

Smegenys nuolat perjungia dėmesį – ir nuo to pavargsta.

Pagrindiniai požymiai

1. Kognityvinė perkrova

Galvoje – nesibaigiantis sąrašas:

  • nupirkti produktus,
  • užsirašyti pas gydytoją,
  • apmokėti sąskaitas,
  • kažką pasveikinti,
  • kažko nepamiršti…

2. Nuolatinė vidinė įtampa

Jaudulys, kad kažką pamiršote arba kažko nespėjate.

3. Sunku susikaupti

Vos pradėjus vieną darbą, mintys jau peršoka prie kito.

4. Užmaršumas

Pamirštamos smulkmenos:

  • kur padėjote raktus,
  • ką reikėjo pasakyti,
  • ką planavote padaryti.

5. Dirglumas ir išsekimas

Net ir pailsėjus jaučiamas nuovargis. Atsiranda nekantrumas, emociniai „lūžiai“.

Kas dažniausiai patiria šią būseną?

  • Dirbantys tėvai (ypač mamos)
  • Žmonės, kuriems tenka atlikti daug darbų vienu metu
  • Studentai egzaminų laikotarpiu
  • Iš esmės – beveik kiekvienas šiuolaikinis žmogus

Šiandien informacijos ir reikalavimų srautas yra nenatūraliai didelis.

Kodėl tai vyksta?

Smegenys iš tikrųjų nedaro kelių darbų vienu metu – jos tik labai greitai perjungia dėmesį nuo vieno prie kito.

Kiekvienas toks perjungimas:

  • eikvoja energiją,
  • mažina dėmesį,
  • didina klaidų tikimybę.

Todėl tokiose situacijose kažkas neišvengiamai nukenčia.

Kaip sau padėti?

1. Nelaikykite visko galvoje – užsirašykite

Užsirašykite viską:

  • ant popieriaus,
  • telefone,
  • vienoje vietoje.

2. Darykite po vieną dalyką

Skirkite laiką vienai užduočiai.

Galite naudoti paprastą principą:

  • 25 min. dirbate,
  • 5 min. pertrauka.

3. Nesistenkite visko padaryti patys

Pasidalinkite atsakomybėmis:

  • šeimoje,
  • darbe.

Paprašyti pagalbos – tai ne silpnumas, o išmintis.

4. Atsisakykite perfekcionizmo

Ne viskas turi būti tobula.

Kartais „pakankamai gerai“ yra geriausias sprendimas.

5. Kurkite įpročius kasdieniams darbams

  • gaminkite kelioms dienoms,
  • pasiruoškite daiktus iš vakaro.

Tai taupo smegenų energiją.

6. Sąmoningai ilsėkitės

Skirkite laiko:

  • nieko neveikti,
  • tiesiog pabūti,
  • pasivaikščioti be tikslo.

Tai nėra laiko švaistymas. Tai padeda smegenims pailsėti.

7. Mažinkite informacinį triukšmą

  • nelaikykite nuolat įjungto televizoriaus,
  • ribokite socialinius tinklus,
  • atsijunkite nuo bereikalingų pranešimų.

Pabaigai

Nuolatinis skubėjimas neatneša daugiau rezultatų – jis tik atima ramybę. O be ramybės sunku aiškiai mąstyti ir gyventi pilnavertiškai.

„Geriau viena sauja su poilsiu, negu dvi saujos su triūsu ir vėjų vaikymusi!“ (Mokytojo 4, 6)

O kaip jums dažniau būna – darote po vieną darbą ar kelis vienu metu? Kas jums labiau pasiteisina? 

Kas iš tikrųjų sukelia mūsų emocijas?

Kartais atrodo, kad mūsų emocijas sukelia tai, kas vyksta aplink mus.
Kažkas pasakė nemalonų žodį – ir mes supykome.
Kažkas nuvylė – ir mes nusiminėme.

Atrodo labai paprasta: įvykis → emocija.

Tačiau ar tikrai taip yra?

Tai, ko dažnai nepastebime

Iš tikrųjų tarp įvykio ir emocijos visada yra dar vienas svarbus žingsnis – mūsų mintys.

Kitaip tariant:

  • ne įvykis tiesiogiai sukelia emociją,
  • o tai, kaip mes tą įvykį suprantame.

Schema atrodo taip:

Įvykis mintis emocija

Tai gali pasirodyti nedidelė detalė, bet iš tikrųjų ji labai svarbi.

Paprastas pavyzdys

Įsivaizduokime situaciją: žmogus jums neatsakė į žinutę.

Vienas pagalvos:
„Matyt užsiėmęs“ → ramu, nejaučiu jokio nerimo.

Kitas pagalvos:
„Jam aš nerūpiu“ → liūdna, jaučiu nusivylimą.

Įvykis tas pats.
Bet emocija – visiškai skirtinga.

Kodėl?
Nes skirtingos mintys.

Iš kur atsiranda mūsų mintys?

Daugelis mūsų minčių nėra atsitiktinės.
Jos formuojasi per gyvenimą – ypač vaikystėje.

Kartais tai būna žalojantys vidiniai įsitikinimai:

  • „Aš nesu pakankamai geras“
  • „Niekam nerūpiu“
  • „Negaliu pasitikėti žmonėmis“
  • „Aš visada viską sugadinu“

Ir nors šių minčių dažnai net nepastebime, jos tyliai daro didelę įtaką mūsų emocijoms, sprendimams ir net sveikatai.

Kodėl tai svarbu sveikatai?

Tyrimai rodo, kad mūsų emocinė būsena yra glaudžiai susijusi su fizine sveikata.

Pavyzdžiui, viename ilgalaikiame Harvardo universiteto tyrime buvo pastebėta, kad žmonės, kurie jautė silpną emocinį ryšį su tėvais, žymiai dažniau sirgo lėtinėmis ligomis vėliau gyvenime.

Tai nereiškia, kad viską lemia praeitis.
Tačiau tai parodo, kokią didelę įtaką turi mūsų vidinis pasaulis.

Pirmas praktinis žingsnis – labai paprastas, bet labai svarbus:

Sustok ir paklausk savęs:

  • Kokią emociją jaučiu?
  • Kokia mintis ją sukėlė?

Dažnai mes pastebime tik emociją, bet nepastebime minties, kuri ją sukėlė. 

Ir kartais nėra lengva tai tiksliai įvardinti – reikia sąžiningumo. Tačiau būtent šiame atpažinime ir įvardinime slypi pokyčio pradžia.

Ar galima pakeisti mintis?

Taip. Psichologijoje tai vadinama mąstymo pakeitimu – kai neteisingą ar žalojančią mintį pakeičiame teisingesne.

Pavyzdžiui:

  • „Aš viską sugadinau“ → „Padariau klaidą, bet galiu mokytis“
  • „Manimi niekas nesirūpina“ → „Galbūt dabar taip atrodo, bet tikrai yra žmonių, kuriems rūpiu“

Kaip kalbame su savimi?

Labai svarbus klausimas – mūsų vidinis dialogas. Dažnai jis būna labai griežtas:

  • „aš kvailas“
  • „aš visada viską sugadinu“

Bet pagalvokime – ar taip kalbėtume su draugu? Jei ne, kodėl taip kalbame su savimi?

Paklausk savęs:

  • ką pasakyčiau draugui tokioje situacijoje?

Ir tuos pačius žodžius pasakyk sau.

Kas padeda „sutvarkyti“ mintis?

Yra keli paprasti, bet veiksmingi dalykai:

  • dėkingumo praktika
  • sąmoningas neigiamų minčių ribojimas
  • trumpas pasivaikščiojimas
  • mokymasis pažvelgti į situaciją kitaip

Šie dalykai padeda sustoti ir nepasiduoti pirmoms kilusioms mintims.
Jie leidžia pažvelgti į situaciją ramiau ir aiškiau.

Tačiau kartais vien to neužtenka.

Giliausias pokytis

Ne visos mintys kyla tik iš situacijų ar įpročių. Kartais jos kyla iš to, kuo mes iš tikrųjų tikime. Todėl neužtenka vien tik bandyti pakeisti mintis. Svarbu, į ką jas pakeičiame.

Nes jei žmogus lieka vienas su savo mintimis, jis dažnai ir vėl grįžta prie tų pačių išgyvenimų. Tikras pokytis prasideda tada, kai mūsų mąstymas atsiremia ne tik į mus pačius, bet į tai, kas yra tvirčiau už mus.

Man asmeniškai didžiausią pokytį atnešė tai, kad pradėjau remtis ne tik savo mintimis, bet ir Dievo pažadais, užrašytais Biblijoje.

Kai kyla mintis:
„man nepavyks, nesugebėsiu pasikeisti“ – ją galiu keisti Dievo pažadu: 

„Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“ (2 Korintiečiams 5, 17)

Kai kyla baimė:

„Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią.“ (2 Timotiejui 1, 7)

Kai kyla kaltė ar neviltis:

„Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.“ (1 Jono 1, 9)

Tai nėra tik gražūs žodžiai ar savęs raminimas. Tai yra pagrindas, į kurį galima atsiremti. 

Dievo Žodis keičia mūsų pasaulėžiūrą, vertybes. Ir kai pradeda Juo remtis, keičiasi ne tik mintys – keičiasi vidinė būsena.

Atsiranda daugiau ramybės.
Daugiau stabilumo.
Mažiau baimės.

Ir būtent tokioje būsenoje žmogus pradeda iš tikrųjų keistis. Keičiasi mintys, keičiasi emocijos, keičiasi mūsų charakteris ir galiausiai gyvenimas.

Pabaigai

Kai suprantame, kad emocijas sukelia ne tik įvykiai, bet ir mūsų mintys, atsiranda viltis.

Nes įvykių mes dažnai negalime pakeisti.
Bet galime išmokti kitaip į juos žiūrėti.

Dar daugiau keičiasi tada, kai mūsų mąstymas ima remtis tvirtu pagrindu – Dievo Žodžiu. 

Būtent tada prasideda tikras pokytis – ne tik mintyse, bet ir mūsų vidinėje būsenoje.

P O S Ū K I S ~ išeminė širdies liga

Noriu su jumis pasidalinti tikra istorija apie žmogų, kuris susidūrė su labai rimta širdies liga. Ši istorija parodo, kokią didelę įtaką mūsų sveikatai gali turėti gyvenimo būdas ir mityba – ir kad net sudėtingose situacijose gali atsirasti viltis.

~~~~~~~~~~~~~~~

Henkas Delmontas buvo fermeris. Daugelį metų jis dirbo su gera žemės ūkio technika, turinčia kabiną su oro kondicionieriumi. Tai smarkiai pakeitė jo anksčiau fiziškai aktyvų gyvenimo būdą. Galiausiai vyrui išsivystė krūtinės angina (stenokardija). Jis pradėjo jaustis vis blogiau – nebegalėjo atsikelti iš lovos ir nueiti iki vonios kambario be skausmo.

Kai Henkas pagaliau apsilankė pas gydytoją ir jam buvo atlikta angiografija, paaiškėjo, kad širdies liga pažengusi tiek, jog jokie šuntavimo ar kiti chirurginiai metodai jau nebegali padėti.

– Henkai, – tarė gydytojas, – medicininiu požiūriu mes nebegalime jums padėti. Man labai gaila.

Jam buvo paskirti keli vaistai, kurių dauguma tik malšino skausmą. Po to jis buvo išsiųstas namo susitvarkyti savo reikalų.

Tačiau Henko dukra nenorėjo pasiduoti. Ji buvo girdėjusi apie vieną sveikatos centrą Vakaruose ir tikėjo, kad ten galėtų padėti jos tėvui. Mergina primygtinai reikalavo, kad Henkas ten vyktų. Jis dvejojo, ar verta leisti pinigus, nes jo būklė atrodė beveik beviltiška. Tačiau skausmas stiprėjo, todėl jis buvo priverstas ieškoti pagalbos.

Centre jį pasitiko malonūs, draugiški žmonės. Po išsamaus ištyrimo gydytojas pakvietė Henką ir jo žmoną pokalbiui.

– Nors žmonės gimsta su elastingomis arterijomis, kurios turėtų tokios išlikti visą gyvenimą, daugumos žmonių, gyvenančių Vakaruose ir išsivysčiusiose šalyse, arterijų sienelėse kaupiasi cholesterolis, riebalai ir kalcio druskos, – paaiškino gydytojas. – Šis mišinys ilgainiui sukietėja ir trukdo tiekti reikiamą deguonies kiekį. Šis procesas vadinamas ateroskleroze.

Antrojo pasaulinio karo metu daugelis europiečių buvo priversti pakeisti savo įprastą mitybą, kurią sudarė mėsa, kiaušiniai ir pieno produktai. Jie pradėjo valgyti paprastesnius patiekalus iš bulvių, grūdų, ankštinių augalų, šakniavaisių ir daržovių. Rezultatai buvo stulbinantys – širdies priepuolių skaičius smarkiai sumažėjo! Ir tai tęsėsi keletą metų.

– Aš tuo tikiu, – prisipažino Henkas. – Didžiąją savo gyvenimo dalį dirbau fermeriu. Mano įprasti pusryčiai būdavo trys kiaušiniai, dešrelės, šoninė, keptos bulvės ir kava. Pietūs ir vakarienė būdavo panašūs. Manau… – jis trumpam nutilo, – manau, pats save privedžiau iki tokios būklės. Aš nesupratau, ką darau…

– Jūs ne vienas toks, – ramiai atsakė gydytojas. – Šiaurės Amerikoje širdies priepuolį patiria keturi iš dešimties žmonių. Medicinos mokslas suprato, kad daug riebalų ir cholesterolio turinti mityba didina cholesterolio kiekį kraujyje ir širdies priepuolių riziką. Gera žinia ta, kad mažai riebalų ir cholesterolio turinti dieta gali reikšmingai sumažinti cholesterolio lygį. Tai, savo ruožtu, mažina širdies priepuolio riziką ir padeda išvengti mikrotrombozių.

– Galbūt aš turiu dar vilties, jei pakeisiu savo mitybą? – paklausė Henkas virpančiu balsu, bet jo akys nušvito. – Ar tikrai netinkama mityba yra pagrindinė širdies priepuolių priežastis?

– Svarbiausias rizikos veiksnys, be abejonės, yra padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje. Pagal jį galima spręsti, kaip žmogus maitinasi. Penkiasdešimtmetis vyras, kurio cholesterolio lygis viršija 7,6 mmol/l, devynis kartus dažniau rizikuoja susirgti ateroskleroze nei to paties amžiaus vyras, kurio cholesterolio lygis mažesnis nei 5,1 mmol/l. Sumažinus cholesterolio kiekį 20 %, širdies priepuolio rizika sumažėja net 50 %.

Yra ir kitų širdies ligų rizikos veiksnių:

  • sulaukus 60 metų, rūkantiems žmonėms mirties tikimybė yra dešimt kartų didesnė nei nerūkantiems;
  • Šiaurės Amerikoje vienas iš trijų suaugusiųjų kenčia nuo padidėjusio kraujospūdžio. Tokie žmonės tris kartus dažniau rizikuoja susirgti širdies ligomis ir patirti insultą nei tie, kurių kraujospūdis normalus;
  • antsvorio turintiems žmonėms rizika mirti nuo širdies ligų yra penkis kartus didesnė nei normalaus svorio žmonėms.

– Visus šiuos rizikos veiksnius galima kontroliuoti tinkama mityba ir gyvenimo būdu, – pabrėžė gydytojas. – Paveldimumas, amžius ir lytis taip pat yra rizikos veiksniai, tačiau jų mes negalime pakeisti. Laimei, jie nėra tokie reikšmingi.

Henkas su palengvėjimu atsiduso.

– Bent jau turiu keliais rizikos veiksniais mažiau. Aš nerūkau, mano svoris normalus ir neturiu diabeto.

Gydytojas nusišypsojo.

– Tai tiesa. Tačiau, kaip žinote, jūsų išeminė širdies liga yra pažengusi. Vis dėlto jūs galite pagerinti savo būklę. Tik būkite kantrus.

Per pirmąją savaitę Henkas galėjo nueiti tik iki valgyklos ir fizioterapijos kabineto. Krūtinės skausmas pradėjo mažėti. Antros savaitės pabaigoje jis jau galėjo per dieną nueiti apie kilometrą nejausdamas skausmo. Henkas buvo patenkintas ir labai nustebęs.

– Kodėl pagerėjimas įvyko taip greitai? – paklausė jis gydytojo. – Juk praėjo visai nedaug laiko, kad kolateralinė kraujotaka galėtų atsistatyti. (Henkas šiuos medicininius terminus išmoko lankydamas seminarus.) Kolateralinė kraujotaka – tai aplinkinė, papildoma kraujotaka, susidarant mažiems „aplinkkeliams“ kraujui tekėti, kai pagrindinė kraujagyslė susiaurėjusi arba užsikimšusi.

– Tai geras klausimas, – atsakė gydytojas. – Žmonės dažnai nesupranta, kas vyksta, kai jie valgo daug riebalų turintį maistą. Riebalų perteklius tirština kraują, todėl kraujotaka sulėtėja. Kraujas tampa klampus, eritrocitai linkę sulipti tarpusavyje ir sudaryti krešulius. Tokie sankaupų dariniai negali lengvai judėti smulkiais kapiliarais ir pernešti deguonies.

– Jūs turite omenyje, kad dabar, kai valgau mažai riebalų turintį maistą, mano organizmas apsivalo? – nedrąsiai paklausė Henkas.

– Jūsų racione dabar yra labai mažai riebalų – iš esmės apie 10 % visų dienos kalorijų. Kadangi šie riebalai gaunami iš augalinio maisto, jų beveik nejaučiate maiste.

– Vadinasi, į mano širdį patenka daugiau deguonies, o kraujas tampa skystesnis!

– Taip. Kiekvienas papildomas deguonies kiekis, patenkantis į širdį, padeda jai stiprėti ir mažina krūtinės skausmą.

– Vadinasi, mano savijauta pagerės, – apibendrino Henkas, stengdamasis suvokti, ką išgirdo.

Henko būklė toliau gerėjo. Dar po dviejų savaičių jis galėjo nueiti 3 km per dieną – lėtai, bet be skausmo. Atsižvelgdamas į savo diagnozę, Henkas nusprendė centre pasilikti dar vienam mėnesiui. Jo ištvermė didėjo, ir antro mėnesio pabaigoje jis jau galėjo nueiti 6,5 km per dieną nejausdamas krūtinės skausmo. Šį atstumą jis įveikdavo ne iš karto, o palaipsniui per visą dieną.

Grįždamas namo Henkas pats susinešė savo bagažą į automobilį. Jis pranešė, kad dabar galės dirbti beveik visą dieną.

– Aš judu lėtai, ir kartais darbui, kurį anksčiau atlikdavau per dieną, man dabar prireikia savaitės. Tačiau aš galiu jį atlikti be skausmo. Man dar teks nueiti ilgą kelią, bet mano ištvermė vis auga. Aš žinau, kad mano pasveikimas yra Dievo palaima, ir kasdien Jam už tai dėkoju. Norėčiau pasidalyti savo patirtimi su kitais, kuriems sunku gyvenime ir kurių sveikimas vyksta labai lėtai. Nenuleiskite rankų! Gyvenimas vertas kovos!

Pabaigai – trumpai apie širdies ligų rizikos veiksnius.

Širdies ligų riziką didina šie veiksniai:

paveldimumas, amžius, antsvoris, diabetas, rūkymas, padidėjęs cholesterolio kiekis, per daug mažo tankio lipoproteinų (MTL) ir per mažai didelio tankio lipoproteinų (DTL), padidėjęs kraujospūdis, padidėję trigliceridai, nepakankamas fizinis aktyvumas, stresas, lytis.

Šie veiksniai skirstomi į tris grupes:

1. Veiksniai, kuriuos galima koreguoti mityba.

Tinkama mityba gali padėti sumažinti: cholesterolio kiekį kraujyje, MTL („blogojo“) cholesterolio lygį, trigliceridų kiekį, antsvorį, kraujospūdį ir diabeto riziką.

2. Veiksniai, susiję su gyvenimo būdu.

Juos galima keisti įpročiais: fizinis aktyvumas, rūkymas, stresas.

3. Nekontroliuojami veiksniai.

Jų pakeisti negalime: paveldimumas, amžius, lytis.

Daugelis širdies ligų rizikos veiksnių yra valdomi. Didelę jų dalį galima reikšmingai sumažinti tinkama mityba ir gyvenimo būdu. Tai reiškia, kad kasdieniai pasirinkimai turi tiesioginę įtaką širdies sveikatai.

Jei jums kyla klausimas – o ką konkrečiai man keisti savo mityboje? – kviečiu skaityti straipsnį „Mitybos pokyčiai – paprasti žingsniai geresnei sveikatai“. Jį rasite paspaudę ČIA.

Šaltinis: Aileen Ludington, Hans Diehl, „Take Charge of Your Health“

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM