Įrašai

Paskelbta

Dievo vedimą kartais pamatome netikėčiausiose aplinkybėse – 2 dalis

Kai susitikimo neįmanoma suplanuoti

Štai dar viena istorija apie netikėtą susitikimą, kurio nė vienas iš šių dviejų žmonių negalėjo suplanuoti.

Du vyrai iš skirtingų kraštų – vienas iš Amerikos, kitas iš Čerkasų srities – ilsėjosi sanatorijoje ir gyveno viename kambaryje. Sanatorijoje jie susidraugavo, o išvykdami apsikeitė telefono numeriais ir susitarė palaikyti ryšį.

Tačiau vėliau vienas iš jų pametė telefono numerį, o kitas dėl kažkokių priežasčių negalėjo jam paskambinti. Taip praėjo maždaug dveji metai.

Po dvejų metų vyras iš Čikagos vėl atvyko į sanatoriją – šį kartą kartu su savo mažu sūnumi ir uošve. Vaiką su močiute apgyvendino kartu, o jam pačiam paskyrė vietą dviviečiame kambaryje kitame pastate.

Registratūroje vyras paklausė, ar nebūtų galima ankstesnių metų įrašuose surasti žmogaus, su kuriuo jis prieš dvejus metus gyveno viename kambaryje, telefono numerio. Dabar, vėl atvykęs į Ukrainą, jis labai norėjo susisiekti su senu pažįstamu.

Registratorė pažadėjo paieškoti, tačiau paprašė šiek tiek palaukti, kol užregistruos kitus atvykusius poilsiautojus.

Vyras pasiėmė savo daiktus ir nuėjo į kitą pastatą, kuriame jam buvo paskirtas kambarys. Atidaręs kambario duris jis negalėjo patikėti savo akimis.

Ant vienos iš lovų sėdėjo tas pats žmogus, kurio telefono numerio jis ką tik prašė registratūroje!

– Nejaugi tu iš čia taip ir nebuvai išvažiavęs?! – nustebęs sušuko jis.

Ne mažiau nustebo ir jo senas pažįstamas. Vyrai džiaugsmingai apsikabino ir ilgai kalbėjosi.

Visą likusį laiką jie negalėjo atsistebėti tokiu netikėtu susitikimu. Jie nebuvo susitarę atvykti tuo pačiu metu ir nieko nežinojo apie vienas kito planus. Ir vis dėlto sanatorijoje jie buvo apgyvendinti ne tik tame pačiame pastate, bet ir tame pačiame kambaryje.

Niekas iš sanatorijos darbuotojų nežinojo apie ankstesnę jų pažintį ir specialiai šio susitikimo neorganizavo.

Viešpats savo apvaizda taip sutvarkė aplinkybes, kad abu vyrai tuo pačiu metu atvyko į sanatoriją ir vėl apsigyveno viename kambaryje.

Žinojimas, kad Dievas veda mus gyvenimo keliu, gali suteikti ramybės net tada, kai nežinome, kas mūsų laukia. Savo planus ir ateitį galime patikėti Jam.

E. Vait rašė:

„Pasišvęskite Dievui rytą. Tebus tai pirmasis jūsų atliktas darbas. Melskitės: „Imk mane, Viešpatie. Aš visas esu Tavo. Visus savo planus aš sudedu prie Tavo kojų. […] Patikėkite Jam savo planus, kad galėtumėte juos arba įvykdyti, arba atsisakyti jų, kaip jums nurodys Apvaizda.“

(E. Vait, „Kelias pas Kristų“, skyrius „Augimas Kristuje“, p. 70–71)

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Paskelbta

Dievo vedimą kartais pamatome netikėčiausiose aplinkybėse – 1 dalis

Kai atsakymas ateina netikėtai

Kartą vasarą į sanatoriją atvyko jauna sutuoktinių pora iš Kijevo. Po kelių dienų jie sužinojo, kad tuo pačiu metu sanatorijoje ilsisi grupė moterų iš Vokietijos. Vienos iš jų pavardė sutapo su žmonos artimo giminaičio pavarde.

Šiai šeimai tai buvo labai svarbu. Maždaug dešimt metų jie ieškojo moters senelio. Dar sovietmečiu jis buvo represuotas ir išvežtas į Kazachstaną. Ryšys su juo visiškai nutrūko, praėjo dešimtmečiai, tačiau jokių žinių šeima taip ir nesulaukė.

Užaugusi anūkė nusprendė surasti savo senelį. Ji kreipėsi į įvairias institucijas, rašė laiškus, ieškojo internete, net prašė pagalbos televizijos laidoje „Ždi menia“ („Lauk manęs“). Tačiau visos pastangos buvo bevaisės. Galiausiai šeima paieškas nutraukė.

Ir štai visai netikėtai, nedidelėje sanatorijoje, jie susipažino su moterimis iš Vokietijos ir sužinojo, kad viena iš jų yra ieškoto senelio sesuo.

Paaiškėjo, kad senelis ilgą laiką gyveno Kazachstane, o vėliau išvyko į Vokietiją. Tuo metu jis jau buvo miręs, todėl anūkei nebeteko jo pamatyti. Tačiau ji pagaliau sužinojo, kaip susiklostė jo gyvenimas, ir susipažino su savo giminaičiais.

Atsisveikinimo vakare moteris pasakojo šią istoriją kitiems sanatorijos svečiams ir sakė tikinti, kad tokį netikėtą susitikimą galėjo suplanuoti tik Dievas.

Kartais ilgai ieškome atsakymo ir jo nerandame. O kartais, kai jau atrodo, kad visos galimybės išsemtos, atsakymas ateina tokiu būdu, kokio patys nebūtume galėję suplanuoti.

Prisiminkime Patarlių knygos žodžius:

„Visa širdimi pasitikėk VIEŠPAČIU ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink Jį visur, kad ir ką darytum, ir Jis ištiesins tavo kelius.“ (Patarlių 3, 5–6)

Ne visada galime suprasti Dievo vedimą tuo metu, kai viskas vyksta. Tačiau galime Jam patikėti savo kelią ir tai, ko patys nepajėgiame išspręsti.

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Paskelbta

Mokykimės priimti tai, ko negalime pakeisti

Yra gerai žinoma malda:

„Viešpatie, duok man jėgų susitvarkyti su tuo, ką galiu padaryti, duok man romumo susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, ir duok man išminties atskirti viena nuo kito.“

Jeigu negalime pasitraukti nuo streso šaltinio ar pakeisti savo gyvenimo aplinkybių, turime pakeisti požiūrį į tai, kas tuo metu vyksta. Kartais reikia susitaikyti ir priimti tai, kas neišvengiama, antraip galime nuolat gyventi patirdami stresą ir dėl to net sutrumpinti savo gyvenimo trukmę.

Priimti tai, kas neišvengiama, nereiškia nuleisti rankas ir pulti į neviltį. Tai reiškia susitaikyti ir būti pasirengusiems ištverti net pačias nepalankiausias gyvenimo aplinkybes be murmėjimo ir abejonių.

Jeigu sunkiausius gyvenimo kelio tarpsnius pereiname nuolankia širdimi, mums skirtas šis pažadas:

„Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis, kurio vardas – Šventasis, sako taip: „Šventose aukštybėse gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu, kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.“
(Izaijo 57, 15)

Nuolankiai ir romiai pereidami šį kelią būsime atgaivinti Dievo Dvasios.

Kartais tik vėliau suprantame, kad aplinkybės, kurios tuo metu mus nuvylė ar nuliūdino, iš tiesų apsaugojo mus nuo daug didesnės nelaimės.

Kai nusivylimas įgauna kitą prasmę

Viena moteris planavo atostogas praleisti keliaudama kruiziniu laivu. Ji dirbo didelėje įmonėje, kuriai tik kartą per metus būdavo skiriami du kelialapiai. Vienas iš jų turėjo atitekti šiai moteriai, tačiau vėliau sprendimas buvo pakeistas ir ilgai lauktos kelionės ji neteko.

Tai sužinojusi moteris labai pasipiktino ir net norėjo išeiti iš darbo. Tačiau jai teko susitaikyti su tuo, kas įvyko, ir likti.

Praėjo šiek tiek laiko, ir per televiziją ji išgirdo sukrečiančią žinią. Laivas „Admiral Nachimov“ patyrė katastrofą – nuskendo šaltame vandenyje, žuvo daug žmonių. Tai buvo tas pats laivas, kuriuo moteris planavo keliauti.

Sužinojusi šią ją sukrėtusią žinią, moteris buvo dėkinga, kad jos gyvenimo aplinkybės susiklostė būtent taip. Dabar ji džiaugėsi nepatekusi į šį laivą – juolab kad pati visiškai nemokėjo plaukti.

Tai, kas iš pradžių atrodė kaip nusivylimas, apsaugojo šią moterį nuo tragedijos.

Žinoma, jeigu jums nepavyko išvykti atostogų, tai dar nereiškia, kad traukinys, kuriuo būtumėte važiavę, nuvažiuos nuo bėgių ar nukris lėktuvas, kuriuo būtumėte skridę. Tačiau jeigu kažkas vyksta ne taip, kaip norėjome, jeigu mūsų planai ar svajonės neišsipildė, neverta pernelyg nusiminti.

Kai nesuprantame, kodėl

Prisiminkime Šventojo Rašto žodžius:

„Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent Jo valia pašauktiesiems.“
(Romiečiams 8, 28)

Tik ateitis parodys tai, ko šiandien dar negalime matyti. Tačiau svarbu nepamiršti, kam skirtas šis pažadas – mylintiems Dievą.

Net ir tada, kai nesuprantame, kodėl aplinkybės susiklostė būtent taip, galime pasitikėti Dievu. Jis mūsų nepamiršta ir niekas nevyksta be Jo žinios. Galime pasitikėti Jo apvaizda, žinodami, kad net pačias nepalankiausias aplinkybes Jis gali panaudoti mūsų labui.

„Kai ateina tikras išbandymas, Dievas parengia kiekvieną romų ir nuolankų žmogų jį atlaikyti. Kai Dievo apvaizda leidžia mums patirti tokį išbandymą, Jis suteikia pagalbą tai ištverti.“

E. Vait, „Liudijimai Bažnyčiai“, t. 2, p. 641.

Paskelbta

Neskubėkite veikti apimti stiprių emocijų

Stresą dažnai lydi stiprios emocijos, ypač kai susiduriame su konfliktu ar netikėtomis gyvenimo aplinkybėmis. Galime pajusti pyktį, įniršį, nusivylimą, liūdesį ar nuoskaudą. Kartais šios emocijos būna tokios stiprios, kad paskatina mus pasielgti neapgalvotai ir dar labiau pabloginti susidariusią situaciją.

Apimti stiprių emocijų žmonės kartais padaro tai, dėl ko vėliau gailisi. Darbuotojas supykęs parašo prašymą išeiti iš darbo, sutuoktiniai konflikto metu prabyla apie skyrybas, sudaužomas brangus daiktas, o išsprūdę skaudūs žodžiai ilgam įskaudina artimą žmogų.

Todėl stiprios emocinės reakcijos metu verta neskubėti priimti svarbių sprendimų ar veikti vedamam pirmojo impulso. Kartais geriausia, ką tuo metu galime padaryti, – duoti sau šiek tiek laiko nusiraminti.

Kai įtampa veržiasi per kraštus

Stipraus streso metu organizmas pasiruošia veikti: padažnėja širdies plakimas ir kvėpavimas, gali pakilti kraujospūdis, įsitempia raumenys. Todėl galime jausti stiprią vidinę įtampą ir susijaudinimą – kartais atrodo, kad tiesiog sunku ramiai nusėdėti vietoje.

Tokiu metu, jei aplinkybės leidžia, gali padėti fizinis aktyvumas. Galima sparčiau pasivaikščioti, lengvai pabėgioti, padirbėti sode ar pasirinkti kitą mėgstamą fizinę veiklą. Judėjimas gali padėti sumažinti jaučiamą įtampą ir lengviau nusiraminti.

Po to galima nusiprausti po šiltu dušu ar išsimaudyti šiltoje vonioje, ramiai pasėdėti su puodeliu mėgstamos žolelių arbatos.

Svarbiausia – neskubėti veikti pačiame emocijų įkarštyje. Kai emocijos ir įtampa šiek tiek atlėgsta, dažnai tampa lengviau įvertinti situaciją ir nuspręsti, kaip iš tiesų norime pasielgti.

O jeigu jau pasielgėme neapgalvotai?

Ne visada pavyksta suvaldyti pirmąją reakciją. Kartais žodis jau pasakytas, balsas pakeltas ar poelgis padarytas. Tačiau net ir tada dar galime pasirinkti, ką darysime toliau.

Jeigu suprantame, kad pasielgėme netinkamai, svarbu nebijoti to pripažinti ir atsiprašyti. Kartais vienas nuoširdžiai pasakytas žodis „atleisk“ gali sustabdyti besitęsiantį konfliktą ir padėti atkurti tarpusavio ryšį.

Šią mintį gerai iliustruoja viena paprasta istorija.

Netoliese gyveno dvi šeimos. Vienuose namuose dažnai kildavo barniai ir abipusiai kaltinimai. Kituose vyravo kur kas daugiau ramybės ir tarpusavio supratimo.

Po dar vieno konflikto pirmosios šeimos vyras nusprendė išsiaiškinti, kokia kaimynų santarvės paslaptis. Vakare jis nuėjo prie jų namų ir pro langą stebėjo, kas vyksta.

Moteris virtuvėje paruošė vakarienę ir ant stalo krašto pastatė vazą su gėlėmis. Netrukus grįžo jos vyras. Eidamas pro stalą jis netyčia užkliudė vazą. Ši nukrito ant grindų ir sudužo.

Stebėjęs kaimynas pagalvojo:

„Dabar tai prasidės!“

Tačiau moteris atsiprašė vyro:

– Atleisk, neatsargiai pastačiau vazą ant stalo krašto.

Vyras atsakė:

– Ne, tu man atleisk. Aš turėjau būti atsargesnis ir ją pastebėti.

Jie abu vienas kito atsiprašė ir ramiai sėdo vakarieniauti.

Kai vyras grįžo namo, žmona nekantriai paklausė:

– Na, ar sužinojai, kokia jų paslaptis?

Jis atsakė:

– Sužinojau. Mūsų šeimoje visi teisūs, o jų – visi kalti.

Ši istorija, žinoma, nėra santykių formulė, kuri išspręs kiekvieną konfliktą. Tačiau ji gerai parodo vieną svarbų principą: konfliktas gali vystytis visai kitaip, kai stengiamės ne pirmiausia įrodyti kito žmogaus kaltę, bet esame pasirengę pamatyti ir pripažinti savo pačių klaidą.

Tam reikia ir nuolankumo. O jo galime mokytis žvelgdami į Kristų. Skirdami laiko bendrystei su Juo, skaitydami Dievo Žodį ir apmąstydami Jo auką dėl mūsų, mokomės kitaip žvelgti ir į save, ir į šalia esantį žmogų.

Suvokdami savo pačių silpnumą ir tai, kiek daug mums patiems reikia Dievo atleidimo bei malonės, galime būti supratingesni ir kito žmogaus silpnumui. Tada gali būti lengviau ne tik pamatyti ir pripažinti savo kaltę, bet ir atleisti kitam.

Stiprių emocijų negalime tiesiog išjungti. Tačiau jų stiprumui gali turėti įtakos ir tai, kaip vertiname susidariusią situaciją ir kokios mintys tuo metu sukasi mūsų galvoje.

Galime mokytis neleisti emocijoms nuspręsti už mus, ką pasakysime ar padarysime. Kartais pirmiausia reikia duoti sau šiek tiek laiko nusiraminti. O jeigu suklydome – drąsos tai pripažinti ir pasakyti: „Atleisk.“

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Paskelbta

Taikos ir ramybės kraštas…

„Kai jus užpuola pagundos, kai atrodo, jog jus gaubia rūpesčiai, keblumai ir tamsa, atsigręžkite į tą vietą, kur paskutinį kartą matėte šviesą. Ilsėkitės Kristaus meilėje ir Jo saugiame rūpestyje. Kai nuodėmė grumiasi, kad įsiviešpatautų širdyje, kai kaltė slegia sielą ir apsunkina sąžinę, kai netikėjimas temdo protą, atminkite, kad Kristaus malonės pakanka nuodėmei sutvardyti ir tamsai išvyti. Pradėję bendrauti su Atpirkėju, mes patenkame į taikos ir ramybės kraštą.“

(E. Vait „Gydymo tarnystė“, 178 p.)