Kai susergame, dažniausiai norime vieno – kad tai kuo greičiau baigtųsi.
Ieškome priemonės, kuri pašalintų skausmą, numuštų temperatūrą, sustabdytų simptomą. Kartais net maldoje prašome Dievo mus išgydyti. Ir tai natūralu. Skausmas vargina, silpnumas trikdo, neapibrėžtumas kelia nerimą.
Tačiau ar kada susimąstome, kad gydymas gali būti ne vienkartinis įvykis, o procesas, kuriame turime dalyvauti ir mes patys?
Kai tikimės, kad kažkas mus „pataisys“
Šiuolaikinė kultūra mus pripratino prie greitų sprendimų. Sugedo – pataisome. Skauda – numalšiname. Trūksta jėgų – paskatiname save. Ir medicinos pažanga iš tiesų padėjo išgelbėti daugybę gyvybių. Tai vertinga.
Tačiau kartu pamažu įsitvirtino ir kita nuostata: kad kažkas kitas turi mus sutvarkyti.
Gydytojas. Vaistas. Procedūra. Greitas sprendimas.
Retai sustojame paklausti: kodėl kūnas susirgo? Ką jis bando pasakyti? Ar simptomai – tik priešas, kurį reikia nutildyti, ar signalas, kurį verta išgirsti?
Kūnas – ne priešas, o sąjungininkas
Dažnai į ligą žiūrime kaip į gedimą. Tačiau daugeliu atvejų organizmas ne „genda“, o gina mus.
Temperatūra – tai ne liga, o imuninės sistemos atsakas.
Uždegimas – tai organizmo pastanga apsiginti.
Nuovargis – tai ženklas, kad jėgos išseko.
Kūnas turi savireguliacijos mechanizmus. Jis geba gyti, atsistatyti, atsinaujinti. Tačiau tam reikia sąlygų.
Jeigu nuolat ignoruojame signalus, gyvename be poilsio, nuolat skubame, maitinamės chaotiškai, mažai judame, patiriame nuolatinį stresą – organizmui tampa vis sunkiau atlikti savo darbą.
Tuomet net ir geriausia priemonė dažnai veikia tik laikinai.
Ką reiškia bendradarbiauti?
Bendradarbiauti su savo kūnu – tai ne sudėtingos technikos ar brangūs metodai. Dažnai tai labai paprasti dalykai, kuriuos esame linkę nuvertinti.
- Pakankamas miegas.
- Grynas oras.
- Saulės šviesa.
- Vanduo.
- Paprasta, natūralesnė mityba.
- Reguliarus judėjimas.
- Vidinė ramybė.
Šie dalykai paprasti, bet būtent jie dažnai sukuria pagrindą tikram sveikimui.
Kartais bendradarbiavimas reiškia sustoti. Kartais – atsisakyti įpročio, kuris ilgai atrodė „nekaltas“. Kartais – išmokti pasakyti „ne“ per dideliam krūviui.
Tai nereiškia, kad niekada nereikia medicininės pagalbos. Tačiau net ir ją gaudami galime likti pasyvūs arba galime tapti aktyviais dalyviais savo sveikimo procese.
Dievo sukurta tvarka
Jeigu tikime, kad žmogus nėra atsitiktinumas, tuomet ir kūnas nėra atsitiktinė struktūra. Dievas mūsų kūną sukūrė su tam tikrais dėsningumais. Yra ribos, yra poreikiai, yra tvarka.
Kai gyvename nepaisydami šių dėsnių, pasekmės anksčiau ar vėliau pasirodo. Ne kaip bausmė, bet kaip natūralus rezultatas.
Ir priešingai – kai pradedame gerbti kūno poreikius, sudarome sąlygas, kuriose organizmas gali atlikti tai, kam jis buvo sukurtas – atsinaujinti ir gyti.
Tuomet gydymas tampa ne tik tuo, ką gauname iš išorės, bet ir tuo, ką kasdien pasirenkame patys.
Klausimas sau
Ar aš tik laukiu, kad kažkas mane „pataisys“?
Ar aš pats dalyvauju savo sveikimo procese?
Ar suteikiu savo kūnui tai, ko jam reikia, kad jis galėtų atlikti savo darbą?
Kartais pirmasis žingsnis į sveikatą nėra nauja priemonė.
Tai sprendimas pradėti bendradarbiauti.
