Sveikos gyvensenos tinklalapis
Stiprias emocijas sunku suvaldyti, kai jos jau įsiplieskusios. Tačiau pradžioje dar galime pastebėti savo mintis ir kylantį susierzinimą. Keisdami minčių kryptį galime sustabdyti augantį pyktį. Būtent tada atsiranda galimybė pasirinkti savitvardą vietoj impulsyvios reakcijos.
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“
Kai susergame, dažniausiai norime vieno – kad tai kuo greičiau baigtųsi.
Ieškome priemonės, kuri pašalintų skausmą, numuštų temperatūrą, sustabdytų simptomą. Kartais net maldoje prašome Dievo mus išgydyti. Ir tai natūralu. Skausmas vargina, silpnumas trikdo, neapibrėžtumas kelia nerimą.
Tačiau ar kada susimąstome, kad gydymas gali būti ne vienkartinis įvykis, o procesas, kuriame turime dalyvauti ir mes patys?
Kai tikimės, kad kažkas mus „pataisys“
Šiuolaikinė kultūra mus pripratino prie greitų sprendimų. Sugedo – pataisome. Skauda – numalšiname. Trūksta jėgų – paskatiname save. Ir medicinos pažanga iš tiesų padėjo išgelbėti daugybę gyvybių. Tai vertinga.
Tačiau kartu pamažu įsitvirtino ir kita nuostata: kad kažkas kitas turi mus sutvarkyti.
Gydytojas. Vaistas. Procedūra. Greitas sprendimas.
Retai sustojame paklausti: kodėl kūnas susirgo? Ką jis bando pasakyti? Ar simptomai – tik priešas, kurį reikia nutildyti, ar signalas, kurį verta išgirsti?
Kūnas – ne priešas, o sąjungininkas
Dažnai į ligą žiūrime kaip į gedimą. Tačiau daugeliu atvejų organizmas ne „genda“, o gina mus.
Temperatūra – tai ne liga, o imuninės sistemos atsakas.
Uždegimas – tai organizmo pastanga apsiginti.
Nuovargis – tai ženklas, kad jėgos išseko.
Kūnas turi savireguliacijos mechanizmus. Jis geba gyti, atsistatyti, atsinaujinti. Tačiau tam reikia sąlygų.
Jeigu nuolat ignoruojame signalus, gyvename be poilsio, nuolat skubame, maitinamės chaotiškai, mažai judame, patiriame nuolatinį stresą – organizmui tampa vis sunkiau atlikti savo darbą.
Tuomet net ir geriausia priemonė dažnai veikia tik laikinai.
Ką reiškia bendradarbiauti?
Bendradarbiauti su savo kūnu – tai ne sudėtingos technikos ar brangūs metodai. Dažnai tai labai paprasti dalykai, kuriuos esame linkę nuvertinti.
Šie dalykai paprasti, bet būtent jie dažnai sukuria pagrindą tikram sveikimui.
Kartais bendradarbiavimas reiškia sustoti. Kartais – atsisakyti įpročio, kuris ilgai atrodė „nekaltas“. Kartais – išmokti pasakyti „ne“ per dideliam krūviui.
Tai nereiškia, kad niekada nereikia medicininės pagalbos. Tačiau net ir ją gaudami galime likti pasyvūs arba galime tapti aktyviais dalyviais savo sveikimo procese.
Dievo sukurta tvarka
Jeigu tikime, kad žmogus nėra atsitiktinumas, tuomet ir kūnas nėra atsitiktinė struktūra. Dievas mūsų kūną sukūrė su tam tikrais dėsningumais. Yra ribos, yra poreikiai, yra tvarka.
Kai gyvename nepaisydami šių dėsnių, pasekmės anksčiau ar vėliau pasirodo. Ne kaip bausmė, bet kaip natūralus rezultatas.
Ir priešingai – kai pradedame gerbti kūno poreikius, sudarome sąlygas, kuriose organizmas gali atlikti tai, kam jis buvo sukurtas – atsinaujinti ir gyti.
Tuomet gydymas tampa ne tik tuo, ką gauname iš išorės, bet ir tuo, ką kasdien pasirenkame patys.
Klausimas sau
Ar aš tik laukiu, kad kažkas mane „pataisys“?
Ar aš pats dalyvauju savo sveikimo procese?
Ar suteikiu savo kūnui tai, ko jam reikia, kad jis galėtų atlikti savo darbą?
Kartais pirmasis žingsnis į sveikatą nėra nauja priemonė.
Tai sprendimas pradėti bendradarbiauti.
„Niekam neatmokėkite piktu už pikta.“ (Biblija, Laiškas romiečiams 12, 17)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“
Kartais gali kilti mintis:
„Saulė žiemą beveik nenaudinga – juk vitaminas D nesigamina.“
Iš tiesų mūsų platumose nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario UVB spindulių nepakanka vitamino D sintezei odoje. Tačiau tai nereiškia, kad žiemos saulė organizmui nereikalinga.
Vitaminas D – tik viena iš daugelio saulės funkcijų.
Saulės šviesa veikia žmogaus organizmą daug plačiau ir giliau.
Saulė ir vidinis biologinis laikrodis
Saulės šviesa – stipriausias mūsų vidinio biologinio laikrodžio reguliatorius.
Kai ryte į akis patenka natūrali dienos šviesa (net ir žiemą, net jei dangus debesuotas), smegenys gauna signalą: „Prasidėjo diena.“
Tai:
Net jei vitaminas D tuo metu nesigamina, rytinė šviesa per akis padeda mūsų biologiniam laikrodžiui išlikti suderintam su paros ritmu.
Saulė ir nuotaika
Mažesnis buvimas šviesoje siejamas su sumažėjusia serotonino gamyba.
Serotoninas – neuromediatorius, susijęs su:
Neatsitiktinai žiemą dažniau pasireiškia sezoninis nuotaikos pablogėjimas.
Net trumpas buvimas dienos šviesoje gali padėti sušvelninti šiuos pokyčius.
Saulė ir imuninė sistema
Imuninė sistema reaguoja į šviesą ne tik per vitamino D mechanizmus.
Žiemą šis poveikis silpnesnis, tačiau šviesa vis tiek:
• padeda reguliuoti hormonų ritmą,
• veikia uždegiminių procesų pusiausvyrą,
• prisideda prie bendro organizmo atsparumo.
Todėl net ir žiemą trumpas buvimas dienos šviesoje turi fiziologinę reikšmę.
Išvada
Žiemą Lietuvoje:
Tačiau vis tiek verta:
✔ kasdien bent 20–30 minučių pabūti lauke dienos metu
✔ ryte leisti natūraliai šviesai patekti į akis
✔ pasivaikščioti net debesuotą dieną
Net ir apsiniaukusią dieną lauko šviesa yra gerokai stipresnė už įprastą patalpų apšvietimą.
Pabaigai
Šventajame Rašte sakoma:
„Smagi dienos šviesa, malonu akims matyti saulę.“ (Mokytojo 11, 7)
Ši eilutė skamba paprastai, bet joje slypi gili išmintis.
Saulė nėra tik šviesos šaltinis – ji yra gyvybės ir pusiausvyros dalis.
Todėl net ir žiemą verta kasdien išeiti į lauką.
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“
