Įrašai

Paskelbta

Kas vyksta organizme streso metu?

Praėjusiame straipsnyje kalbėjome apie tai, kad stresą lemia ne vien tai, kas mums nutinka, bet ir tai, kaip vertiname susidariusią situaciją bei į ją reaguojame. Tačiau stresas nėra vien mūsų mintys ar emocijos. Jis sukelia realius fiziologinius pokyčius visame organizme.

Organizmas ruošiasi veikti

Kai smegenys įvertina situaciją kaip grėsmingą ar reikalaujančią skubiai prisitaikyti, organizme įsijungia streso reakcija. Pirmiausia labai greitai suaktyvėja simpatinė nervų sistema ir iš antinksčių išsiskiria adrenalinas. Kiek vėliau suaktyvėja kita streso reakcijos sistema, dėl kurios padidėja kortizolio išsiskyrimas.

Šių pokyčių tikslas nėra mums pakenkti. Priešingai – taip organizmas greitai sutelkia jėgas, kad galėtume reaguoti į iškilusį pavojų ar kitą sudėtingą situaciją.

Padažnėja širdies plakimas ir kvėpavimas, gali pakilti kraujospūdis, į kraują išskiriama daugiau gliukozės, o organizmo ištekliai nukreipiami ten, kur tuo metu jų labiausiai reikia. Tampame budresni, greičiau reaguojame, o mūsų fizinis pajėgumas trumpam gali padidėti. Tokia organizmo reakcija dažnai vadinama „kovok arba bėk“ reakcija.

Kada stresas gali būti naudingas?

Įsivaizduokite, kad eidami per gatvę staiga pastebite į jus artėjantį automobilį. Per akimirką organizmas mobilizuoja jėgas, todėl galite greitai sureaguoti ir pasitraukti iš pavojaus.

Panaši streso reakcija gali kilti ir kitomis aplinkybėmis – prieš svarbų pokalbį, egzaminą, viešą pasisakymą ar netikėtai iškilus problemai. Trumpam padidėjusi įtampa gali padėti susikaupti ir pasiruošti veikti.

Kai pavojus ar iššūkis praeina, organizmas paprastai palaipsniui grįžta į įprastą būseną.

Problema prasideda tuomet, kai įtampa nepraeina.

Kai stresas užsitęsia

Kartais stresą sukelianti situacija trunka ne kelias minutes ar valandas, bet savaites ar mėnesius. Tai gali būti nuolatiniai konfliktai, didelis darbo krūvis, finansiniai sunkumai, artimo žmogaus liga, ilgalaikė nežinia ar kitos sudėtingos gyvenimo aplinkybės.

Kai įtampa tęsiasi ilgai arba dažnai kartojasi, organizmo streso reakcija taip pat gali būti aktyvinama ilgiau arba pakartotinai. Jei tarp stresinių situacijų nepakanka laiko atsigauti, ilgainiui tai gali atsiliepti savijautai ir sveikatai.

Ilgai gyvenant įtampoje, prie jos galima taip priprasti, kad žmogus beveik nustoja ją pastebėti. Todėl verta atkreipti dėmesį į organizmo siunčiamus signalus: gali sutrikti miegas, atsirasti nuovargis, dirglumas, sunkiau susikaupti. Ilgalaikis stresas taip pat siejamas su didesne kai kurių širdies ir kraujagyslių, medžiagų apykaitos bei psichikos sveikatos sutrikimų rizika.

Todėl svarbu neignoruoti užsitęsusios įtampos ir pasirūpinti galimybe atsigauti.

Galime skirti daugiau laiko poilsiui ir, jei įmanoma, keisti stresą keliančias aplinkybes. Tačiau gyvenime pasitaiko ir tokių situacijų, kurių pakeisti negalime. Tokiais momentais mums ypač reikia atramos, kuri padėtų nepalūžti nuo patiriamos įtampos. Biblija kviečia savo rūpesčius patikėti Dievui ir ieškoti Jame ramybės bei stiprybės.

Psalmėje skaitome:

„Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose. Todėl nebijome, nors žemė sverdėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę, net jei jų vandenys šėltų ir putotų, kalnai drebėtų nuo jų šėlsmo.“
(Psalmyno 46, 2–3)

Kitame straipsnyje aptarsime, kaip paprasti kasdieniai įpročiai gali padėti sumažinti įtampą ir geriau atsigauti po streso.

Paskelbta

„Kas iš tikrųjų lemia stresą?

Tikriausiai nėra žmogaus, kuris bent kartą gyvenime nebūtų patyręs streso. Kai kurie net sako, kad nuolat gyvena įtampoje. Iš tiesų šiuolaikiniame pasaulyje, kupiname skubėjimo, netikėtų įvykių ir įvairių rūpesčių, išlaikyti vidinę ramybę nėra lengva.

Tačiau svarbu suprasti vieną dalyką – stresą lemia ne vien tai, kas mums nutinka, bet ir tai, kaip tas situacijas vertiname bei į jas reaguojame.

Tikriausiai esate pastebėję, kad skirtingi žmonės į tą pačią situaciją reaguoja visiškai nevienodai.

Vienas prancūzų dailininkas tai pavaizdavo labai vaizdžiai. Jis nutapė žmogų, sėdintį ant suoliuko, šalia kurio padėta aukšta cilindro formos skrybėlė. Po kurio laiko prieina kitas žmogus. Nepastebėjęs skrybėlės, jis atsisėda tiesiai ant jos. Skrybėlė susispaudžia ir visiškai pakeičia savo formą.

Toliau dailininkas pavaizdavo keturias skirtingas šios situacijos baigtis.

  • Pirmuoju atveju skrybėlės savininkas įniršta, griebia kaltininką už švarko ir ima jį purtyti.
  • Antruoju atveju žmogus laiko rankose sugadintą skrybėlę ir graudžiai verkia.
  • Trečiasis, pamatęs deformuotą skrybėlę, nuoširdžiai nusijuokia dėl jos keistos išvaizdos.
  • O ketvirtasis tik pažvelgia į suplotą skrybėlę, visiškai ramiai sureaguoja ir nueina savais reikalais.

Situacija visais atvejais buvo ta pati, tačiau žmonių reakcijos – visiškai skirtingos.

Jeigu mūsų reakcija turi didelę įtaką tam, kaip išgyvename stresą, vadinasi, galime mokytis kitaip vertinti sudėtingas situacijas ir į jas reaguoti.

Dovydo pavyzdys

Būtent taip pasielgė Dovydas – Izraelio karalius, kurį Biblija apibūdina kaip „vyrą pagal Dievo širdį“ (Apaštalų darbų 13, 22). Vieną kartą jis atsidūrė itin sunkioje, iš pirmo žvilgsnio visiškai beviltiškoje situacijoje.

Sugrįžęs į Ciklagą po karo žygio, jis pamatė, kad miestas sudegintas, o žmonos, vaikai, gyvuliai ir visas turtas paimti į nelaisvę amalekiečių. Pamatę, kas nutiko, Dovydas ir jo vyrai verkė tol, kol nebeturėjo jėgų verkti. Dovydo padėtį dar labiau apsunkino tai, kad jo vyrai dėl nelaimės kaltino patį Dovydą ir net ketino jį užmušti akmenimis.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad Dovydas neslėpė savo skausmo. Biblija nerodo, jog tikėjimas panaikina skausmą ar liūdesį. Priešingai – ji parodo, kur ieškoti stiprybės, kai nebelieka jėgų.

Šventasis Raštas sako

„Dovydas ieškojo jėgų pas VIEŠPATĮ, savo Dievą.“
1 Samuelio 30, 6

Nors Dovydą slėgė didžiulis skausmas ir nežinia, jis nepasidavė nevilčiai. Jis kreipėsi į Dievą klausdamas, ką daryti. Dievas paragino persekioti priešą.

Nors Dovydas ir jo vyrai buvo išsekę po ilgo žygio, Dievas juos sustiprino. Nedidelis Dovydo būrys užpuolė daug gausesnę amalekiečių kariuomenę ir ją nugalėjo.

Jie susigrąžino savo šeimas, neprarado nė vieno žmogaus, o net priešų turtas tapo jų grobiu. Tai, kas atrodė visiškas pralaimėjimas, virto pergale. Dievas jų neviltį ir baimę pakeitė džiaugsmu.

Ką tai reiškia mums?

Jei šiandien išgyvenate stresą, nesmerkite savęs dėl baimės, liūdesio ar nerimo. Tokie jausmai yra natūrali žmogaus reakcija į sunkius išgyvenimus. Tačiau neleiskite, kad jie valdytų jūsų sprendimus. Kaip ir Dovydas, išliekite savo širdį Dievui, ieškokite Jo išminties ir drąsiai ženkite kitą žingsnį.

Straipsnio tęsinys

Tačiau kodėl vieni žmonės po sunkių išgyvenimų gana greitai atsigauna, o kitus stresas palaužia? Atsakymo reikia ieškoti ne tik mūsų mintyse, bet ir organizme.

Tai pirmasis straipsnis iš ciklo apie stresą. Kitame straipsnyje sužinosite, kas vyksta organizme streso metu, kuo skiriasi trumpalaikis ir ilgalaikis stresas bei kodėl ilgainiui jis gali paveikti mūsų sveikatą.

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Paskelbta

Trys Biblijos patarimai, kaip įveikti įsižeidimą

Kas yra įsižeidimas?

Įžeidimas gali būti suprantamas dvejopai.

Pirma, tai įvykis ar kito žmogaus elgesys, kuris mus žeidžia.

Antra, tai mūsų vidinė reakcija į tą įvykį – kartėlis, nuoskauda ar nusivylimas.

✔️ Dažniausiai įsižeidimą lemia ne vien pats įvykis, bet ir tai, kaip jį suprantame bei interpretuojame.

Gyvenime dažnai matome, kad šie du dalykai ne visada sutampa. Vienas žmogus gali būti įžeistas, bet neįsižeisti, o kitas – stipriai įsižeisti, nors kitas asmuo net neturėjo tikslo jo įžeisti.

Kodėl verta saugotis nuoskaudos?

Neigiamos emocijos, tarp jų ir ilgai nešiojama nuoskauda, kenkia ne tik santykiams ar emocinei savijautai. Jos gali turėti įtakos ir fizinei sveikatai.

Saliamonas rašo:

„Žmogaus gerumas teikia gera jam pačiam, o negailestingas žmogus kenkia sau.“ (Patarlių 11, 17)

„Ramus protas teikia kūnui gyvastį, o pavydas pūdo kaulus.“ (Patarlių 14, 30)

Taip pat:

„Linksmas žvilgsnis pradžiugina širdį, o gera žinia suteikia stiprumo kaulams.“ (Patarlių 15, 30)

„Linksma širdis – geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus.“ (Patarlių 17, 22)

Šiose eilutėse vartojama vaizdinga kalba pabrėžia, kad žmogaus vidinė būsena gali turėti didelę reikšmę jo gyvenimo kokybei ir sveikatai.

Šią mintį iš dalies patvirtina ir šiuolaikiniai moksliniai tyrimai. Psichologinis stresas, ilgalaikis pyktis ar nuolatinė įtampa siejami su padidėjusiu streso hormonų kiekiu, blogesne miego kokybe, aukštesniu kraujospūdžiu bei didesne kai kurių ligų rizika. Tačiau tai nereiškia, kad ligas sukelia vien neigiamos emocijos – jų atsiradimą paprastai lemia daugelio veiksnių visuma.

✔️ Todėl nuolat puoselėti nuoskaudą reiškia kenkti pirmiausia pačiam sau.

KOKĮ SPRENDIMĄ SIŪLO BIBLIJA?

1. Formuokite brandų požiūrį į žmones

Šventasis Raštas primena:

„Iš tikrųjų žemėje nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų.“ (Mokytojo 7, 20)

„Nėra teisaus, nėra nė vieno… Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno.“ (Romiečiams 3, 10.12)

Kadangi visi žmonės yra nusidėjėliai, nereikėtų iš jų tikėtis tobulo elgesio. Kai tikimės to, ko žmonės negali duoti, neišvengiamai nusiviliame.

Todėl neverta tikėtis, kad visada būsime suprasti, teisingai įvertinti ar kad niekada nepatirsime neteisybės.

Kaip taikliai pasakyta:

„Nenusivilia tas, kuris neidealizuoja.“

2. Pasikalbėkite su jus įskaudinusiu žmogumi.

Dievo Žodis moko:

„Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės.“ (Kunigų 19, 17)

„Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį…“ (Luko 17, 3)

Užuot ilgai nešioję nuoskaudą širdyje, pabandykite ramiai pasikalbėti. Galbūt žmogus net nesuprato, kad jus įskaudino. Gal įvyko paprasčiausias nesusipratimas. Gal jis atsiprašys. O gal tiesiog geriau suprasite vienas kitą. Net jei nuomonės ir nesutaps, atviras pokalbis dažnai padeda atsikratyti bent dalies vidinės įtampos.

3. Atleiskite

Jėzus mokė:

„Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus.“ (Morkaus 11, 25)

Šie žodžiai rodo, kad tikinčiojo širdyje nuoskauda neturėtų būti puoselėjama. Jėzus kviečia atleisti ne tik tada, kai žmogus paprašo atleidimo, bet ir tada, kai mes patys ateiname melstis. 

Graikiškas veiksmažodis afiemi, verčiamas „atleisti“, taip pat reiškia „paleisti“, „leisti išeiti“, „atsisakyti laikyti“. Tai labai vaizdingas palyginimas. Nuoskauda panaši į sunkų nešulį. Galime jį nešti metų metus arba nuspręsti padėti.

Atleidimas nereiškia, kad blogis tampa gėriu ar kad neteisybė buvo teisinga. Jis reiškia, kad atsisakome leisti tam įvykiui ir toliau valdyti mūsų širdį. 

Nepriklausomai nuo to, ar žmogus supranta savo kaltę, ar prašo atleidimo, sprendimą atleisti priimate jūs.

Padarykite šią dovaną pirmiausia patys sau. Melsdamiesi galite sąmoningai įvardyti žmogų ir pavesti jį Dievui.

Būkite palaiminti!

Autorius: Vitalij Olijnik

Iš užrašinės

„Įsižeisti dėl blogų žodžių – reiškia sutikti su jais.“
Erian Šulc

„Įsižeidimas – tai visada tavo, o ne jo biografijos faktas.“
Abšalom Podvodnyj

„Jei esi įžeistas, priešui pasisekė.“
Konstantin Kušner

„Pats saldžiausias kerštas – atleidimas.“
Rabinas Izraelis iš Ružino