Kai eisiu aš…

Kai eisiu aš per rūką – šaltą, tirštą,
leisk, Viešpatie, tvirtai laikytis Tavo rankos.
Teneatgniauš vargų, nusivylimų šaltis mano pirštų,
kai eisiu aš per rūką – šaltą, tirštą.

Kada palaiminimais kelias bus nusėtas,
leisk, Viešpatie, tvirtai laikytis Tavo rankos
ir nenurimti, neužmigti, neilsėtis,
kada palaiminimais kelias bus nusėtas...

Jei tektų mano artimui kentėti, nusiminti,
leisk, Viešpatie, tvirtai laikytis Tavo rankos,
kad su Tavim galėtume jį apkabinti,
kad mano artimui beviltiškai netektų nusiminti!

Tavųjų rankų Artuma tešildys vienišumo jausmą
ir lyg laukų varpeliai vien Tavo meilę gaus man.

2006 08 09
Romualda Adomaitytė-Chabarina

„…kai kuriomis akimirkomis didžiuotumėtės: jūsų rankos įteikia dovaną, užmauna žiedą kitam ant piršto, sutvarsto žaizdą, ruošia valgį. Bet yra ir kitokių scenų. Rankos, kurios daugiau ėmė nei davė, daugiau reikalavo nei siūlė. Kokia vis dėlto didelė rankų galia! Palikite jas nevaldomas, ir jos taps ginklais: sieks pasiglemžti valdžią, smaugs, kad išliktų, gundys savo malonumui. Tačiau sutramdykite rankas, ir jos taps malonės įrankiais – ne tik įrankiais Dievo rankose, bet paties Dievo rankomis“. (Maksas Lukado)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Nenusimink…

NENUSIMINK!

Kai kopdamas į kalną tu nuilsi,
kai kils pagunda grįžt atgal,
kai netikėtais kelio vingiais nusivilsi,
nesuprastas net artimųjų būsi gal,

kada ne saulė glostys tavo veidą,
o šaltos liūtys plaks pečius,
girdėsi vien tik savo balso liūdną aidą,
ant skruosto ašara karti nedžius,

nenusimink! Gal šitą kelią skyrė tau Aukštybės?
Pats Kristus ėjo nelengvu taku,
ir tau suteiks Jis ištvermės, ramybės.
Tikėk, ne visada, išties ne visada bus taip sunku!

Ir liūtys baigiasi, ir jėgos grįžta,
ir laimi tas, kuris keliauti iki galo pasiryžta!

2006 birželis
Romualda Adomaitytė-Chabarina

„Kad ir kur Jėzus vestų mus, Jis visada keliauja priekyje mūsų. Galbūt nežinome, kur einame, bet žinome, su Kuo einame… Jo tikslai tyri ir geri kiekvieno Jo malonės paveldėtojo atžvilgiu. Mes pamatysime, kaip malonu kartu su Kristumi kopti į pliką kalną; lis ar snigs, mes būsime labiau palaiminti būdami su Juo, nei tie, kurie sėdi namuose ir šildosi rankas prie pasaulio židinio“. (Čarlzas Sperdženas)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Didžioji kova…

Savy nešiojamės pavasarį ir žiemą kandžią,
ir meilės džiaugsmą, ir dusinančią kančią...
Abejones dvilypes ir gelbstintį tikėjimą,
aistrų verpetą ir neapsakomą gyvenimo mylėjimą...

Pikta mintis tyras mintis pasiveja,
aplenkia geras jausmas pojūtį pasyvųjį,
tai skuba gerumu, tai į pavydo liūną stojas kojos...
Vilties aušra su naktimi širdy kovoja ir kovoja...

Savy nešiojamės gyvenimą ir mirtį,
tuštybę, tuštumą ir nokstančią teisumo mintį,
ir vaisių Viešpaties ramybės, ir vaisių obelies laukinės...
Nešiojamės savy svajonę slaptą ir amžiną Laukimą...

2002 05 04
Romualda Adomaitytė-Chabarina

„Žmogaus gyvenimas – kaip kelionė per Žemę: nuo kančios vandenyno ir vienatvės dykumos iki meilės oazės bei tikėjimo kalno… Kad ir kur mes būtume, nesustokime eiti savo Kūrėjo link. Kad ir koks vingiuotas, nelygus bei sunkus būtų mūsų gyvenimo kelias, nepavarkime kilti į Amžinybės viršūkalnę“. (Algimantas Jankevičius)

„…kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga“. (Biblija, arba Šventasis Raštas, Romiečiams 7, 21)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Vienas žodis…

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra Vienas-siltas-zodis-gali.png
VIENAS ŽODIS

Vienas šiltas žodis gali
tris žiemos žvarbiausius mėnesius sušildyti
ir patraukti sunkų akmenį nuo kelio,
nuo laukimo sausą gomurį suvilgyti,

gali mirksniu liūdną skliautą nudažyti
visomis vaivorykštės spalvom.
Vienas šiltas žodis, o nuo jo kaip akys švyti,
linksmas aidas aidi žydinčiom širdies kalvom!

Vienas šiltas žodis gali
tris žiemos žvarbiausius mėnesius sušildyti
ir praturtinti kiekvieno mūsų dalią,
ir aprišti sielą – skaudintą, sugildytą.

Vienas šiltas žodis, o nuo jo kaip akys švyti,
linksmas aidas aidi žydinčiom širdies kalvom!

2006 gruodis
Romualda Adomaitytė-Chabarina

„Kiekvieno žmogaus širdis trokšta gaivinančių žodžių. Daugelis žmonių ieško tos atgaivos garsių oratorių, filosofų pasisakymuose… Tačiau Vienintelis, kuris taria stebuklingus, gydančius žodžius, – tai Jėzus Kristus“. (Audrius Mačiulis)

„Nerimas apsunkina žmogaus širdį, o geras žodis pralinksmina“. (Biblija, Patarlių 12, 25)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM