Būti mylimam – būti laimingam

Palaimintas,
kurs turi turtą artimų širdžių,
kurio vis laukia žiburys, sugrįžtant vakarais namo,
palaimintas,
kuriam netenka vienišam keliaut keliu slidžiu,
kurį aplenkia išdavystės žeidžiantis akmuo...
Palaimintas,
su kuo iš laimės tylima,
kieno jautrioj širdy palaimą randa siela mylimo!
(2005 liepa)
               
Artimieji – tai mūsų turtas, gyvenimo atramos.
Tas laimingas, kas turi artimus.
(2007 11 11)

Romualda Adomaitytė-Chabarina

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

👉🏻 Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. (Evangelija pagal Joną‬ ‭3‬,‭ 16)‬

👉🏻 Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. (1 Jono laiškas‬ ‭4‬, 11)‬ ‭

Linkiu patirti Dievo ir artimųjų meilę 💞.

Verčiau būkite malonūs…

Sėkminga santuoka nėra ta, kuri gražiai prasideda, o ta, kuri išpildo iškilmingąją dieną duotus pažadus: ‘…ir džiaugsme, ir varge… ligi mirtis mus išskirs’.

Lana Lurjė

Gerumo šaltinis, kuris išgydys širdį

Šiandien, švenčių dienomis daug girdime palinkėjimų – daugiau gerumo mūsų širdyse. O kur rasti to gerumo “sandėlius”?

👉🏻Patyrinėkime giliau Betliejaus istoriją. Iš tikro tai neišsemiama tema. Joje slypi ,,Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelmė” (Romiečiams 11:33).

✔ Dievo Sūnus iškeitė dangaus sostą į ėdžias, o garbinančių angelų bendrystę į tvarto gyvulėlius. O Jėzaus gyvenimas – tai kontrastas žmogiškam išdidumui ir pasitenkinimui savimi. Tačiau tai buvo tik Jo stebėtino nusižeminimo pradžia. Begalininiu pažeminimu Dievo Sūnui būtų buvę prisiimti žmogaus prigimti net tada, kai Adomas dar buvo neprasikaltęs Edene. Bet Jėzus priemė žmogiškają prigimtį tuomet, kai žmonija jau buvo nualinta keturis tūkstančius metų trukusio nuodemės jungo. Kaip kiekvienas Adomo vaikas, Jis prisiėme didžiojo paveldimumo dėsnio pasekmes. Kokios šios pasekmės, parodo Jo žemiškųjų protėvių istorija. Jis atėjo su tokiu paveldu, kad dalytųsi su mumis sielvartu ir pagundomis, ir parodytų mums gyvenimo be nuodemės pavyzdį.

✔ Dievas leido ateiti Savo Sūnui, bejėgiui kūdikiui, kuriam nesvetimas buvo žmogiškas silpnumas. Viešpats leido Jėzui susidurti su kasdieniais žmogaus gyvenimo pavojais, grumtis kovoje, kurioje turi grumtis kiekvienas žmogaus vaikas, ir rizikuoti patirti nesėkmę bei amžiną pražūtį.

✔ “Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė Pats Save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.” (Filipiečiams 2:6-8)

❗Štai Dievo MEILĖ mums. Stebėkis, o dangau! Būk apstulbinta, o žeme! Jis nepagailėjo dėl mūsų Savo Sūnaus! Tai tikrasis gerumo ir meilės šaltinis!

🧡 Ieškokime ir pažinkime šių turtų šaltinį – Jėzų Kristų.

Paruošta pagal E. Vait knygą „Su meile iš Dangaus”

Taika su Dievu išgydė – tikra istorija

Brangūs skaitytojai, noriu pasidalinti žmogaus asmenine patirtimi 👇🏻.

▫ Iš karinės tarnybos sovietinėje armijoje 1981-83 m. grįžau su peties sąnario artritu. Ranka skaudėjo ir maudė, dėl ko kartais negalėjau užmigti. Tabletės ir tepalai mažai padėdavo. Prisiminiau velionį senelį, karo veteraną, kuris pasakojo, kaip, dar prieš Didįjį Tėvynės karą, atkabino krante užkabintą lyną, kad laivas išplauktų. Lynas patraukė jo ranką ir sužalojo. Labai skaudėjo. Senelis, anot jo, sukdavo ranką 1000 kartų į vieną pusę, 1000 kartų į kitą, ir skausmas praėjo. Sekdamas jo pavyzdžiu, aš pradėjau sukti ranką: 500 kartų į vieną pusę, 500 kartų į kitą. Tai užtrukdavo pusvalandį kasdien. Po mėnesio liga išnyko be pėdsakų!

Dažnai patirdavau skausmingą slankstelių poslinkį dėl nepatogaus pasisukimo ar keliant sunkius daiktus (kelti reikia taisyklingai!). Eidavau pas chiropraktiką, kuris man “atstatydavo” nugarą. Atsikračiau šios bėdos, kai supratau, kad mano nugaros raumenys nusilpę. Pradėjau reguliariai daryti pratimus nugaros raumenų tonuso didinimui. Sustiprėjo nugaros raumenys. Tam pakanka reguliariai atlikti paprastus pratimus be svarmenų. Dabar nugaros skausmų praktiškai nebūna.

Prieš porą metų ant krūtinės aptikau nedidelį skausmingą auglį, kuris augo ir pasiekė maždaug 2 cm skersmenį. Ką tokiu atveju dažniausiai daro žmogus? Eina pas gydytoją. Toliau gerai žinoma schema: tyrimai, punkcija, galbūt operacija, galbūt spindulinė ir chemoterapija. Manau, kad visa tai skausminga, žalinga ir mažai veiksminga.

Padariau taip: kreipiausi į „aukščiausią instanciją“ – į Didį Kūrėją, klausdamas: „Kodėl, Viešpatie? Ką turiu daryti?” Tada prisiminiau: mano mama mirė nuo krūties vėžio 1990 m., būdama 49 metų. Iš jos žodžių prisiminiau, kad visą gyvenimą ji nekentė savo tėvo, kuris paliko mamą ir keturias dukteris, išeidamas pas kitą moterį. Atvykusi į gimtinę, iš tolo pamačiusi savo tėvą, slėpdavosi, kad nesusitiktų. Žinojau, kad vėžio priežastis gali būti nuolatinės negatyvios mintys. Neapykanta tai jausmas, griaunantis žmogų iš vidaus. Paklausiau savęs: „Ar aš turiu ką nors panašaus?”

Prašiau Kūrėjo priminti, kuo aš kaltas prieš Jį ir prieš žmones, ar esu neatleidęs.

Biblijoje sakoma: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.“ (Mato 6:14, 15) Pradėjau prisiminti. Atleidau sau už savo nuodėmes. Prisiminiau, pavyzdžiui, kad mokykloje iš manęs tyčiojosi už mane stipresnis bendraklasis, ir visai rimtai tada nusprendžiau: „Kai užaugsiu, būtinai jį nužudysiu“.

Ne visada lengva kam nors atleisti. Tokiu atveju prašykite Dievo pagalbos, ir tikrai ją gausite. Iš visos širdies atleidau savo skriaudikui ir mintyse palinkėjau sėkmės bei palaiminimų.

Kažkam paskambinau ir paprašiau atleidimo už savo nuodėmes, kažkam parašiau laišką. Jei nebuvo įmanoma su kuo nors užmegzti ryšio, tada kreipdavausi į Kūrėją atleidimo. Tikėjau, kad Dievo Sūnus Jėzus Kristus už mūsų nuodėmes sumokėjo Savo gyvybe.

Atsiprašęs žmogaus, išpažinau savo nuodėmes ir Visagaliui. Paprašiau Jo jėgų atsispirti pagundoms – atsisakiau alkoholio. Per mėnesį perėjau prie vegetariškos mitybos. Gyvūninius baltymus pakeičiau augaliniais – riešutais, žirniais, pupelėmis. Valgiau tik pora kiaušinių per savaitę.

Sužinojau, kad gydo Evangelijos skaitymas garsiai, ir kiekvieną dieną skirdavau laiko skaityti Bibliją ir apmąstyti, melsti išgydymo.

❗Po dviejų tokių didvyriškų pastangų savaičių pastebėjau, kad auglys sumažėjo perpus, sumažėjo skausmas. O dar po dviejų savaičių auglys dingo be pėdsakų. Tuo tarpu, venų varikozė ir kiti skauduliai nepraėjo, liko, kaip ir anksčiau.

🧡 Supratau, kad šio mėnesio dvasinė kova – susitaikymas su Dievu – turi būti kasdienė patirtis.

Olegas Demidovas, Belgorodo miestas

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

Ilgaamžiškumo taisyklė

👉🏻Ilgas gyvenimas – natūralus žmogaus troškimas. Kas dar be sveikos gyvensenos svarbu, kad gyventumėme ilgai? Penktasis Dievo Įstatymo įsakymas nurodo gerbti tuos, kurie mus pagimdė – mūsų tėvus. Tai įstatymas su ilgo gyvenimo pažadu.

Gerbti tuos, kurie davė tau gyvybę, reikalavimas, manau, visiškai pagrįstas. Kas gali būti vertingiau už gyvybę? Žmogus, kuris nejaučia dėkingumo tiems, kurie davė jam gyvybę ir jais nesirūpina, degraduoja morališkai. Jis iškelia save aukščiau už savo tėvus, o galiausiai – aukščiau už Dievą, Kuris sukūrė visus, palaiko gyvybę ir ragina gerbti tuos, kurių dėka mūsų gyvenimas prasidėjo.

▫️ Jums gali atrodyti, kad tėvai neverti jūsų. Pagalvokite, kas būtų nutikę, jeigu tėvai taip būtų pagalvoję apie jus, kai buvote bejėgis, pažeidžiamas ir jums reikėjo suaugusiųjų pagalbos bei išminties. Pažvelkite į Jėzaus Kristaus pavyzdį. Būdamas Dievo Sūnus, Jis galėjo nepaisyti Savo žemiškųjų tėvų. Bet prieš jam pradedant aktyvią veiklą žemėje, prieš pamokslaujant ir gydant ar renkant mokinius, Jėzus pirmiausia buvo sūnus, tiesiog klusnus sūnus. Biblijoje yra tik kelios eilutės, apibūdinančios Jo vaikystę: „Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.“ (Luko 2, 51). Būdamas čia, žemėje, Kristus gyveno paprasto darbininko šeimoje, išmoko dailidės amato ir sunkiai dirbo, prisidėdamas prie šeimos išlaikymo.

▫️ Žinoma, reikia pripažinti, kad nepagarba tėvams šiuolaikinėje visuomenėje yra pasekmė to, kad patys tėvai nemoko savo vaikų Dievo įsakymų. To nemokoma nei mokyklose, nei universitetuose. Švietimo institucijos labiau suinteresuotos dėstyti mokslą nei auklėti. Šeima turi būti mokykla, kurioje vaikai ruošiami gyvenimui pagal teisingus principus.

▫️ Tačiau šiais laikais ne visada būna taip, kaip turėtų būti. Tikriausiai pažįstate tėvus, kurie nėra tinkami būti jais. Vieni grubūs, priekabūs, valdingi, kiti – nerūpestingi. O kartais, kai visa aplinka tarsi provokuoja nepagarbą, taip sunku gerbti juos. Tačiau turime atsiminti, kad Dievo moralė nepriklauso nuo aplinkybių. Dievas gyvybės davėjas, ir viskas, ką Jis įsako, turi tvirtą pagrindą. Be šių Dieviškų standartų žmogaus moralė klaidinga ir nieko verta. Tačiau tie, kurie tvirtai apsisprendžia gyvenime vadovautis Dievo principais, sulauks ypatingos Dievo pagalbos. Visada turime atsiminti, kad Dangiškasis Tėvas žino apie visas mūsų problemas ir poreikius. Pranašas Izaijas rašo: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, Aš tavęs niekada neužmiršiu.“ (Izaijo 49:15). Jei jums sunku gerbti savo tėvus dėl jų pačių, darykite tai dėl Dievo, Kuris jus myli ir pasirengęs jums padėti.

👉🏻Dievo Žodis įspėja, kad kiekvienas atsakingas už savo veiksmus. Net vaikai neatleidžiami nuo atsakomybės laikytis Dievo įsakymų. Apaštalas Paulius ragina vaikus paklusti savo tėvams: „Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje.“ (Efeziečiams 6:1–3). Tas, kuris tikrai myli Dievą ir laikosi Jo įsakymų, bus apdovanotas ilgais gyvenimo metais 🧡.

Linkiu jums geros sveikatos, ilgaamžiškumo, santarvės su Dievu ir su artimaisiais. Būkite išties laimingi!

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM