Kategorija: Saulės šviesa

Paskelbta

Karštis vargina? Sužinokite, kaip veikia natūrali organizmo vėsinimosi sistema ir kaip padėti organizmui efektyviau atsivėsinti

Karštomis vasaros dienomis daugelis stengiasi tiesiog daugiau gerti. Nors tai labai svarbu, organizmui atsivėsinti gali padėti ir keletas kitų paprastų, bet veiksmingų priemonių.

Žmogaus organizmas turi veiksmingą natūralią vėsinimosi sistemą. Kai ši sistema nebespėja pašalinti šilumos, kūno temperatūra kyla, didėja širdies apkrova ir dehidratacijos rizika. Organizmui netenkant skysčių tirštėja kraujas, atsiranda silpnumas, galvos skausmas, o sunkesniais atvejais gali išsivystyti net gyvybei pavojingas šilumos smūgis.

Gera žinia ta, kad daugelis veiksmingų būdų padėti organizmui yra labai paprasti.

1. Ne tik gerkite – gerkite laiku

Troškulys nėra ankstyvas signalas. Jis dažniausiai atsiranda tada, kai organizmas jau neteko maždaug 1–2 % kūno skysčių. Tuo metu blogėja dėmesio koncentracija, mažėja fizinis darbingumas, organizmui sunkiau prakaituoti.

Todėl karštyje geriau gerti po nedaug, bet reguliariai.

Jeigu šlapimas tampa tamsiai geltonas, tai dažnai rodo, kad skysčių jau trūksta.

2. Didžiausias organizmo „kondicionierius“ – prakaito garavimas

Daugelis mano, kad prakaitas pats atvėsina kūną. Iš tikrųjų vėsina ne prakaitas, o jo garavimas.

Kol prakaitas tiesiog teka oda, aušinimas vyksta gana menkai. Tačiau kai vanduo išgaruoja, jis pasiima nemažą kiekį šilumos. Todėl organizmui vėsintis padeda lengvas vėjelis, ventiliatorius ar tiesiog sudrėkinta oda.

3. Kodėl šlapias rankšluostis ant galvos tikrai padeda?

Tai nėra liaudiškas prietaras. Galvos odoje ir kakle yra daug kraujagyslių. Kai ant galvos ar sprando uždedamas vėsus drėgnas rankšluostis, kraujas, tekantis paviršinėmis kraujagyslėmis, perduoda dalį savo šilumos vėsesniam audiniui.

Rankšluosčiui pamažu džiūstant, vanduo garuodamas paima dar daugiau šilumos iš odos, todėl vėsinimas tampa dar veiksmingesnis.

Todėl, jei nėra kondicionieriaus:

  • sudrėkinkite rankšluostį vėsiu vandeniu;
  • lengvai nuspauskite;
  • apsukite galvą arba uždėkite ant sprando;
  • kai sušyla, vėl sudrėkinkite.

Tai vienas paprasčiausių būdų padėti organizmui atsivėsinti.

4. Vėsinkite ne visą kūną, o „šilumos magistrales“

Jeigu turite nedaug vandens, nebūtina lieti jo ant viso kūno. Efektyviau vėsinti vietas, kur arti odos eina stambesnės kraujagyslės:

  • kaklą;
  • pažastis;
  • riešus;
  • kirkšnis.

Tokiu būdu greičiau atvėsta per šias vietas tekantis kraujas ir efektyviau pašalinama kūno šiluma.

5. Ledinis vanduo ne visada vėsina geriausiai

Atrodo logiška, kad kuo šaltesnis vanduo, tuo greičiau organizmas atsivėsins. Tačiau ne visada taip yra.

Labai šaltas vanduo ar ledinis dušas sukelia odos kraujagyslių susiaurėjimą. Dėl to į odą priteka mažiau kraujo, todėl organizmui tampa sunkiau atiduoti viduje susikaupusią šilumą.

Kur kas geresnis pasirinkimas dažniausiai yra vėsus arba drungnas vanduo. Jis leidžia odos kraujagyslėms išlikti išsiplėtusioms, todėl šiluma lengviau pasišalina iš organizmo.

Jei po tokio dušo odos visiškai nenusausinsite, o leisite vandeniui natūraliai išgaruoti, vėsinantis poveikis bus dar stipresnis.

6. Kodėl karštyje dingsta apetitas?

Daugelis pastebi, kad karštą dieną visai nesinori sotaus maisto. Tai nėra atsitiktinumas.

Virškinant ir įsisavinant maistą organizme išsiskiria papildoma šiluma. Šis reiškinys vadinamas maisto terminiu efektu.

Kuo didesnė ir sotesnė porcija, tuo daugiau darbo tenka virškinimo sistemai, todėl organizme išsiskiria daugiau šilumos. Dėl šios priežasties karštomis dienomis daugelis žmonių natūraliai renkasi lengvesnį maistą.

7. Kodėl vyresni žmonės karštyje rizikuoja labiau?

Su amžiumi daugeliui žmonių silpnėja troškulio pojūtis, blogėja organizmo gebėjimas išsklaidyti šilumą, o lėtinės ligos ir kai kurie vaistai dar labiau padidina perkaitimo riziką.

Todėl vyresnio amžiaus žmonėms karščio poveikis gali būti pavojingesnis.

8. Saugokitės ne tik karščio, bet ir oro drėgmės

Žmogaus organizmui daug sunkiau atvėsti ne tada, kai oras sausas, o tada, kai jis labai drėgnas. Kodėl?

Kai ore daug drėgmės, prakaitas garuoja daug lėčiau. Vadinasi, organizmas praranda vieną svarbiausių aušinimo mechanizmų.

Todėl 30 °C karštis esant didelei oro drėgmei gali būti sunkiau pakeliamas negu aukštesnė temperatūra sausame klimate.

9. Delnų ir pėdų vėsinimas – mažiau žinomas būdas padėti organizmui atsivėsinti

Tai gali nustebinti, tačiau delnuose ir paduose yra daug specialių kraujagyslių jungčių, dalyvaujančių organizmo temperatūros reguliavime. Todėl šių kūno vietų vėsinimas gali padėti efektyviau pašalinti dalį šilumos.

Jei nėra galimybės nusiprausti po dušu, galite kelioms minutėms pamerkti delnus arba pėdas į vėsų, bet ne ledinį vandenį.

Tai nėra stebuklinga priemonė, tačiau ji gali sumažinti karščio pojūtį ir papildyti kitus vėsinimo būdus.

10. Kodėl dykumų gyventojai dėvi ilgus drabužius?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo nelogiška. Tačiau laisvi, ilgi ir šviesūs drabužiai:

  • apsaugo odą nuo tiesioginių saulės spindulių;
  • sumažina odos įkaitimą;
  • leidžia tarp audinio ir kūno cirkuliuoti orui;
  • sumažina vandens netekimą per prakaitavimą.

Todėl kartais žmogus su ilgais, plonais lininiais drabužiais jaučiasi vėsiau negu vilkėdamas trumpus aptemptus marškinėlius.

11. Kaip apsaugoti namus nuo perkaitimo?

Karštomis dienomis daugelis visą dieną laiko atvirus langus, tikėdamiesi, kad taip namuose bus vėsiau. Tačiau jei lauke karščiau negu viduje, į patalpas patenka dar daugiau šilumos.

Norint išlaikyti namus vėsesnius, rekomenduojama:

  • anksti ryte gerai išvėdinti patalpas;
  • dieną langus laikyti uždarytus;
  • užtraukti užuolaidas ar žaliuzes;
  • vakare ir naktį, kai oras atvėsta, langus vėl plačiai atverti.

Dar veiksmingiau saulės spindulius sustabdyti prieš jiems pasiekiant lango stiklą. Tam geriausiai tinka:

  • išorinės žaliuzės;
  • langinės;
  • markizės;
  • medžių ar vijoklių metamas šešėlis.

Kai saulės spinduliai pereina pro lango stiklą, jie įkaitina grindis, sienas ir baldus, o šie dar ilgai skleidžia sukauptą šilumą į patalpą. Todėl išorinės apsaugos nuo saulės paprastai yra veiksmingesnės už vidines užuolaidas.

Neatsitiktinai daugelyje Pietų Europos šalių ant namų langų įrengtos išorinės langinės – jos padeda išlaikyti patalpas vėsesnes net ir labai karštomis dienomis.

12. Kodėl karštyje pulsas padažnėja?

Kad organizmas galėtų atsivėsinti, odos kraujagyslės išsiplečia ir į jas nukreipiama daugiau kraujo. Taip šiluma lengviau atiduodama aplinkai.

Dėl šios priežasties širdžiai tenka dirbti sparčiau, todėl net visiškai sveikam žmogui karštą dieną pulsas gali būti didesnis nei įprastai.

13. Šaltas gėrimas – ar tikrai geriausias pasirinkimas?

Labai šaltas vanduo suteikia malonų pojūtį. Tačiau poveikis organizmo temperatūrai dažniausiai būna nedidelis ir trumpalaikis.

Svarbiausia ne vandens temperatūra, o tai, kad jo pakaktų.

Kai kuriems žmonėms lediniai gėrimai gali sukelti skrandžio spazmus ar galvos skausmą. Todėl daugeliui patogiau gerti tiesiog vėsų vandenį.

14. Kodėl kai kurie žmonės prakaituoja labai mažai?

Mažesnis prakaitavimas nebūtinai reiškia, kad žmogus geriau pakelia karštį.

Prakaitavimas yra pagrindinis organizmo vėsinimosi mechanizmas. Jei karštyje ar fizinio krūvio metu prakaito išsiskiria per mažai, organizmui tampa sunkiau pašalinti šilumą, todėl gali padidėti perkaitimo rizika.

Prakaitavimo intensyvumas skiriasi tarp žmonių. Jį lemia genetika, fizinis pasirengimas, amžius, vartojami vaistai ir kai kurios ligos.

15. Kodėl po kelių dienų karštį pakeliame lengviau?

Tai vadinama aklimatizacija. Per maždaug 1–2 savaites organizmas prisitaiko:

  • pradeda prakaituoti anksčiau;
  • prakaito išsiskiria daugiau;
  • prakaituojant netenkama mažiau natrio;
  • širdis dirba ekonomiškiau.

Todėl pirmosios labai karštos vasaros dienos dažnai būna sunkiausios.

16. Ar alkoholis iš tiesų „atgaivina“?

Šaltas alus daugeliui atrodo gaivinantis. Tačiau fiziologiškai alkoholis nėra geras pasirinkimas.

Jis:

  • skatina skysčių netekimą;
  • blogina termoreguliaciją;
  • gali mažinti gebėjimą įvertinti perkaitimo simptomus;
  • didina nelaimingų atsitikimų riziką.

Todėl karštomis dienomis alkoholis nėra tinkama priemonė atsigaivinti.

17. Kodėl termometro rodoma temperatūra ne visada parodo, kaip karšta iš tikrųjų?

Žmogaus savijautą lemia ne vien oro temperatūra, bet ir:

  • oro drėgmė;
  • vėjo greitis;
  • saulės spinduliuotė.

Pavyzdžiui, esant 32 °C ir labai didelei oro drėgmei, prakaitas garuoja daug lėčiau. Kadangi būtent prakaito garavimas yra pagrindinis organizmo „oro kondicionierius“, kūnas prasčiau atiduoda šilumą ir gali greičiau perkaisti.

Todėl orų prognozėse vis dažniau pateikiama ne tik oro temperatūra, bet ir jaučiama, arba jutiminė, temperatūra, kuri geriau atspindi, kokį karščio poveikį žmogus gali patirti.

Kada būtina sunerimti?

Nedelsdami ieškokite pavėsio, pradėkite vėsinti kūną ir kvieskite greitąją medicinos pagalbą, jei žmogui atsiranda:

  • sumišimas;
  • stiprus mieguistumas;
  • sąmonės sutrikimas;
  • labai karšta oda;
  • kūno temperatūra apie 40 °C ar daugiau;
  • traukuliai.

Tokiais atvejais delsti negalima. Tai gali būti šilumos smūgio požymiai.

Pabaigai

Karštis pavojingiausias tada, kai organizmas nebesugeba efektyviai atsivėsinti. Kuo aukštesnė oro temperatūra ir didesnė drėgmė, tuo sunkiau jam tai padaryti.

Žinodami, kaip veikia natūralūs organizmo vėsinimosi mechanizmai, galime paprastomis priemonėmis padėti sau ir artimiesiems saugiau ištverti net pačias karščiausias vasaros dienas.

Paskelbta

Gydymas – pasyvus laukimas ar bendradarbiavimas?

Kai susergame, dažniausiai norime vieno – kad tai kuo greičiau baigtųsi.

Ieškome priemonės, kuri pašalintų skausmą, numuštų temperatūrą, sustabdytų simptomą. Kartais net maldoje prašome Dievo mus išgydyti. Ir tai natūralu. Skausmas vargina, silpnumas trikdo, neapibrėžtumas kelia nerimą.

Tačiau ar kada susimąstome, kad gydymas gali būti ne vienkartinis įvykis, o procesas, kuriame turime dalyvauti ir mes patys?

Kai tikimės, kad kažkas mus „pataisys“

Šiuolaikinė kultūra mus pripratino prie greitų sprendimų. Sugedo – pataisome. Skauda – numalšiname. Trūksta jėgų – paskatiname save. Ir medicinos pažanga iš tiesų padėjo išgelbėti daugybę gyvybių. Tai vertinga.

Tačiau kartu pamažu įsitvirtino ir kita nuostata: kad kažkas kitas turi mus sutvarkyti.

Gydytojas. Vaistas. Procedūra. Greitas sprendimas.

Retai sustojame paklausti: kodėl kūnas susirgo? Ką jis bando pasakyti? Ar simptomai – tik priešas, kurį reikia nutildyti, ar signalas, kurį verta išgirsti?

Kūnas – ne priešas, o sąjungininkas

Dažnai į ligą žiūrime kaip į gedimą. Tačiau daugeliu atvejų organizmas ne „genda“, o gina mus.

Temperatūra – tai ne liga, o imuninės sistemos atsakas.
Uždegimas – tai organizmo pastanga apsiginti.
Nuovargis – tai ženklas, kad jėgos išseko.

Kūnas turi savireguliacijos mechanizmus. Jis geba gyti, atsistatyti, atsinaujinti. Tačiau tam reikia sąlygų.

Jeigu nuolat ignoruojame signalus, gyvename be poilsio, nuolat skubame, maitinamės chaotiškai, mažai judame, patiriame nuolatinį stresą – organizmui tampa vis sunkiau atlikti savo darbą.

Tuomet net ir geriausia priemonė dažnai veikia tik laikinai.

Ką reiškia bendradarbiauti?

Bendradarbiauti su savo kūnu – tai ne sudėtingos technikos ar brangūs metodai. Dažnai tai labai paprasti dalykai, kuriuos esame linkę nuvertinti.

  • Pakankamas miegas.
  • Grynas oras.
  • Saulės šviesa.
  • Vanduo.
  • Paprasta, natūralesnė mityba.
  • Reguliarus judėjimas.
  • Vidinė ramybė.

Šie dalykai paprasti, bet būtent jie dažnai sukuria pagrindą tikram sveikimui.

Kartais bendradarbiavimas reiškia sustoti. Kartais – atsisakyti įpročio, kuris ilgai atrodė „nekaltas“. Kartais – išmokti pasakyti „ne“ per dideliam krūviui.

Tai nereiškia, kad niekada nereikia medicininės pagalbos. Tačiau net ir ją gaudami galime likti pasyvūs arba galime tapti aktyviais dalyviais savo sveikimo procese.

Dievo sukurta tvarka

Jeigu tikime, kad žmogus nėra atsitiktinumas, tuomet ir kūnas nėra atsitiktinė struktūra. Dievas mūsų kūną sukūrė su tam tikrais dėsningumais. Yra ribos, yra poreikiai, yra tvarka.

Kai gyvename nepaisydami šių dėsnių, pasekmės anksčiau ar vėliau pasirodo. Ne kaip bausmė, bet kaip natūralus rezultatas.

Ir priešingai – kai pradedame gerbti kūno poreikius, sudarome sąlygas, kuriose organizmas gali atlikti tai, kam jis buvo sukurtas – atsinaujinti ir gyti.

Tuomet gydymas tampa ne tik tuo, ką gauname iš išorės, bet ir tuo, ką kasdien pasirenkame patys.

Klausimas sau

Ar aš tik laukiu, kad kažkas mane „pataisys“?
Ar aš pats dalyvauju savo sveikimo procese?
Ar suteikiu savo kūnui tai, ko jam reikia, kad jis galėtų atlikti savo darbą?

Kartais pirmasis žingsnis į sveikatą nėra nauja priemonė.
Tai sprendimas pradėti bendradarbiauti.

Paskelbta

Kodėl saulė svarbi ir žiemą – net kai vitaminas D nesigamina?

Kartais gali kilti mintis:
„Saulė žiemą beveik nenaudinga – juk vitaminas D nesigamina.“

Iš tiesų mūsų platumose nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario UVB spindulių nepakanka vitamino D sintezei odoje. Tačiau tai nereiškia, kad žiemos saulė organizmui nereikalinga.

Vitaminas D – tik viena iš daugelio saulės funkcijų.
Saulės šviesa veikia žmogaus organizmą daug plačiau ir giliau.

Saulė ir vidinis biologinis laikrodis

Saulės šviesa – stipriausias mūsų vidinio biologinio laikrodžio reguliatorius.

Kai ryte į akis patenka natūrali dienos šviesa (net ir žiemą, net jei dangus debesuotas), smegenys gauna signalą: „Prasidėjo diena.“

Tai:

  • stabilizuoja hormonų veiklą,
  • padeda reguliuoti kortizolio išsiskyrimą,
  • vakare skatina tinkamą melatonino gamybą,
  • gerina miego kokybę.

Net jei vitaminas D tuo metu nesigamina, rytinė šviesa per akis padeda mūsų biologiniam laikrodžiui išlikti suderintam su paros ritmu.

Saulė ir nuotaika

Mažesnis buvimas šviesoje siejamas su sumažėjusia serotonino gamyba.
Serotoninas – neuromediatorius, susijęs su:

  • emocine pusiausvyra,
  • motyvacija,
  • energija,
  • atsparumu stresui.

Neatsitiktinai žiemą dažniau pasireiškia sezoninis nuotaikos pablogėjimas.
Net trumpas buvimas dienos šviesoje gali padėti sušvelninti šiuos pokyčius.

Saulė ir imuninė sistema

Imuninė sistema reaguoja į šviesą ne tik per vitamino D mechanizmus.
Žiemą šis poveikis silpnesnis, tačiau šviesa vis tiek:

• padeda reguliuoti hormonų ritmą,
• veikia uždegiminių procesų pusiausvyrą,
• prisideda prie bendro organizmo atsparumo.

Todėl net ir žiemą trumpas buvimas dienos šviesoje turi fiziologinę reikšmę.

Išvada

Žiemą Lietuvoje:

  • vitamino D sintezė beveik nevyksta,
  • kūno apnuoginti neįmanoma,
  • saulė pakyla žemai.

Tačiau vis tiek verta:

✔ kasdien bent 20–30 minučių pabūti lauke dienos metu
✔ ryte leisti natūraliai šviesai patekti į akis
✔ pasivaikščioti net debesuotą dieną

Net ir apsiniaukusią dieną lauko šviesa yra gerokai stipresnė už įprastą patalpų apšvietimą.

Pabaigai

Šventajame Rašte sakoma:
„Smagi dienos šviesa, malonu akims matyti saulę.“ (Mokytojo 11, 7)

Ši eilutė skamba paprastai, bet joje slypi gili išmintis.
Saulė nėra tik šviesos šaltinis – ji yra gyvybės ir pusiausvyros dalis.

Todėl net ir žiemą verta kasdien išeiti į lauką.

Paskelbta

Kaip ir iš ko gaminami vitamino D₃ papildai?

Ar žinote, kaip ir iš ko gaminami vitamino D₃ papildai? Jei dar nesidomėjote – kviečiu paskaityti. Tema išties įdomi.

Vitaminas D₃ (cholekalciferolis) yra viena dažniausiai vartojamų maistinių medžiagų, ypač šiaurinėse platumose, kur žiemą saulės šviesos nepakanka jo gamybai odoje.

Tačiau retai susimąstome – iš kur atsiranda pats papildas?

Šiandien egzistuoja du pagrindiniai vitamino D₃ gamybos būdai.

1. Tradicinis būdas – iš avių vilnos (lanolino)

Dauguma pasaulyje gaminamų vitamino D₃ papildų yra gaunami iš lanolino – riebalinės medžiagos, išgaunamos iš avių vilnos.

Procesas vyksta taip:

  1. Iš avių vilnos išgaunamas lanolinas.
  2. Iš lanolino išskiriamas junginys – 7-dehidrocholesterolis.
  3. Šis junginys laboratorijoje apšvitinamas ultravioletiniais spinduliais (UV).
  4. UV poveikyje jis virsta cholekalciferoliu – vitaminu D₃.
  5. Išvalytas vitaminas D₃ ištirpinamas aliejuje arba įterpiamas į kapsules ar tabletes.

Iš esmės laboratorijoje atkuriamas tas pats procesas, kurio metu odoje veikiant UV spinduliams susidaro vitaminas D₃.

2. Veganiškas būdas – iš kerpių

Pastaraisiais metais atsirado alternatyva – vitamino D₃ gamyba iš kerpių.

Kerpių steroliai taip pat gali būti apšvitinami UV spinduliais ir paverčiami cholekalciferoliu.

Skiriasi tik žaliavos kilmė – galutinė molekulė yra tokia pati.

Ar skiriasi veikimas?

Vitamino D₃ molekulė abiem atvejais yra identiška.
Organizme ji metabolizuojama taip pat ir turi tokį pat biologinį poveikį.

Skirtumas aktualus tiems, kurie dėl etinių ar mitybos principų renkasi tik augalinės kilmės produktus.

Galutinio produkto kokybė priklauso nuo gamintojo taikomų valymo ir kontrolės procesų. Gerai išgrynintame produkte neturėtų likti nei lanolino, nei kerpių kilmės priemaišų. Saugumą lemia ne žaliavos pavadinimas, o gamybos standartai ir kokybės kontrolė.

Kodėl apie vitaminą D₃ iš lanolino girdime dažniau?

Tradicinis gamybos būdas iš lanolino buvo sukurtas anksčiau ir plačiau pritaikytas pramonėje, todėl apie jį daugiau informacijos ir vaizdo medžiagos.

Veganiškas D₃ atsirado vėliau ir kol kas sudaro mažesnę rinkos dalį.

Apibendrinimas

Vitaminas D₃ papildų pavidalu nėra „dirbtinė“ molekulė – tai laboratorijoje UV spinduliais pagamintas cholekalciferolis, identiškas tam, kuris susidaro mūsų odoje veikiant UV spinduliams.

Skiriasi tik žaliavos kilmė:

  • lanolinas (avių vilna)
  • kerpės (veganiškas variantas)

Biologinis poveikis išlieka toks pats.

Paskelbta

Genai – ne nuosprendis: ką iš tiesų sako epigenetika?

Ar genai nulemia mūsų likimą?

Šiuolaikinis mokslas rodo, kad ne viskas taip paprasta.

Ilgą laiką buvo manoma, kad mūsų sveikatą lemia genai, kuriuos paveldime iš tėvų ir senelių. Jei šeimoje buvo nutukimas, širdies ligos ar diabetas – atrodė, kad tai neišvengiama.
Tačiau šiuolaikinis mokslas rodo kur kas sudėtingesnį vaizdą ir atskleidžia mūsų pasirinkimų svarbą.

Šiandien vis daugiau kalbama apie epigenetiką – sritį, kuri paaiškina, kodėl genai nėra likimo nuosprendis.

Kas yra epigenetika

Epigenetika tiria, kaip aplinka ir gyvenimo būdas veikia genų aktyvumą, nekeičiant pačios DNR sekos.

Galima tai įsivaizduoti taip:

  • DNR – tai instrukcijų knyga, kurią paveldime.
  • Epigenetiniai mechanizmai – tai žymekliai, kurie nurodo, kurias instrukcijas organizmas skaito aktyviai, o kurias – tyliai „padeda į šalį“.

Genai lieka tie patys, tačiau jų veikimas gali keistis.

Moksliniai tyrimai rodo, kad genų raiškai gali turėti įtakos:

  • mityba,
  • fizinis aktyvumas,
  • lėtinis stresas,
  • miego stoka,
  • toksinai ir aplinkos veiksniai.

Tai ypač svarbu kalbant apie lėtines ligas, tokias kaip:

  • II tipo diabetas,
  • širdies ir kraujagyslių ligos,
  • nutukimas,
  • metabolinis sindromas.

Genetinis polinkis padidina riziką, bet nebūtinai lemia ligą.

Konkretus pavyzdys: įvaikintų vaikų tyrimai

Vienas iš dažnai minimų ir gerai dokumentuotų pavyzdžių – ilgalaikiai stebėjimo tyrimai su vaikais, įvaikintais iš labai nepalankių socialinių sąlygų.

Buvo stebima:

  • kokiomis ligomis jie suserga,
  • kokios jų sveikatos problemos išryškėja suaugus,
  • ir kaip tai susiję su biologinių bei įtėvių šeimų gyvenimo būdu.

Rezultatai parodė svarbų dalyką:
vėlesnė aplinka turėjo didesnę reikšmę jų raidai ir sveikatos eigai, nei būtų galima numanyti vien iš genetinės kilmės.

Tai nereiškia, kad genai „išnyko“.
Tai reiškia, kad aplinka ir kasdieniai pasirinkimai turėjo lemiamą įtaką tam, kaip tie genai „įsijungė“ arba „neįsijungė“.

Svarbi riba: epigenetikos galimybės ir ribos

Epigenetika nereiškia, kad galime „perrašyti“ savo genus ar gyventi bet kaip, tikintis vėliau viską ištaisyti.
Ji taip pat nereiškia, kad viskas priklauso vien tik nuo mūsų pastangų.

Epigenetika padeda suprasti kai ką subtilesnio: kasdieniai pasirinkimai gali stiprinti arba silpninti paveldėtą riziką, tačiau jie nepanaikina biologinių ribų ir nepadaro žmogaus visagaliu.

Tai nėra stebuklingas pažadas.

Tai – atsakomybės ir galimybių pusiausvyra.

Mūsų pasirinkimai:

  • turi pasekmes kūnui,
  • turi pasekmes psichikai,
  • turi pasekmes santykiams,
  • ir galiausiai – visam gyvenimo keliui.

Šiame kelyje yra ir paguoda – žmogus nėra paliktas vienas.

Dievo malonė ir kantrumas lydi net ir tada, kai tenka pripažinti klaidas ir prašyti pagalbos.

Išmintis čia slypi tame, kad:

  • prisiimtume atsakomybę už tai, kas mums patikėta,
  • ir kartu suvoktume, kad ne viską kontroliuojame.

Ką tai reiškia praktiškai kiekvienam iš mūsų

  • Net jei šeimoje buvo ligų – tai nėra nuosprendis.
  • Net maži, nuoseklūs pasirinkimai ilgainiui turi reikšmę.
  • Sveikata nėra tik genetinė loterija – tai procesas.

Ir Dievas mus ragina: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei.“ (Biblija, 1 Korintiečiams 10, 31)

Šaltiniai gilesniam tyrinėjimui:

Epigenetika, sveikata ir ligos – CDC puslapis apie epigenetikos ryšį su sveikata.

English and Romanian Adoptees (ERA) Study – ilgalaikio tyrimo apie ankstyvos aplinkos poveikį raidos eigai apžvalga.

Paskelbta

Depresija ir šviesos trūkumas: nematomi žiemos spąstai

Kai dienos trumpėja, o saulė vis rečiau pasirodo, daugelis žmonių pajunta nuovargį, apatiją ar liūdesį. Kartais tai vadinama sezoniniu afektiniu sutrikimu (SAD) – tai depresijos forma, kurią sukelia šviesos trūkumas. Net ir tie, kurie nejaučia stiprios depresijos, šviesos stokos metu gali tapti vangūs, mieguisti, labiau trokšti saldumynų ar angliavandenių.

Kodėl šviesa tokia svarbi?

Natūrali dienos šviesa reguliuoja mūsų vidinį laikrodį (cirkadinį ritmą), kuris kontroliuoja miegą, hormonus, energiją ir net imunitetą. Kai šviesos per mažai:

  • sumažėja serotonino gamyba – hormono, kuris palaiko gerą nuotaiką;
  • padidėja melatonino lygis – miego hormonas, dėl kurio tampame mieguisti;
  • sutrinka vitamino D sintezė, o tai susiję su imuninės sistemos silpnėjimu ir nuotaikų svyravimais.

Kaip padėti sau?

  1. Kuo daugiau dienos šviesos.
    Išeikite pasivaikščioti net ir apniukusią dieną – natūrali šviesa vis tiek stipresnė nei kambario apšvietimas. Geriausia – per pirmą dienos pusę.
  2. Šviesos terapija.
    Specialios šviesos terapijos lempos (apie 10 000 liuksų) padeda atkurti natūralius organizmo ritmus. Tyrimai rodo, kad jos veiksmingai mažina sezoninės depresijos simptomus, kai naudojamos 20–30 minučių rytais.
  3. Vitaminas D.
    Dauguma šiaurės šalių gyventojų žiemą jo gauna per mažai, todėl verta pasitikrinti kraujo tyrimus ir, jei reikia, vartoti papildus.
  4. Judesys ir grynas oras.
    Fizinė veikla lauke – net trumpas pasivaikščiojimas – gerina kraujotaką, skatina endorfinų gamybą ir mažina stresą.
  5. Šviesa namuose.
    Atverkite užuolaidas, naudokite veidrodžius šviesai atspindėti, rinkitės šviesesnius paviršius ir dienos šviesos spalvos lemputes (apie 4000–5000 K).

Maža šviesa gali pakeisti daug

Depresija nėra silpnumo požymis. Tai ženklas, kad jūsų kūnui ir sielai trūksta to, kas būtina – šviesos, poilsio ir ryšio su gyvenimu bei Dievu. Šviesa turi ne tik fizinę, bet ir dvasinę jėgą.

Kaip rašoma Šventajame Rašte:

„Dievas tarė: ‘Tebūna šviesa!’ Ir atsirado šviesa.

Dievas pamatė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.“ (Pradžios 1, 3–4)

Tegul šie žodžiai primena, kad kiekviename tamsos laikotarpyje slypi galimybė įžiebti šviesą — ir išorėje, ir viduje.