Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Bitutė…
Aš ryto spindulių šypsny Tave matau…
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Dievo dovana – poilsio laikas
Šiuolaikiniame pasaulyje, kupiname technologijų, didelio tempo, streso ir socialinės įtampos, mums ypač reikia sąmoningai skirti laiko poilsiui. Tačiau poilsis nėra tik šių laikų poreikis – jo žmogui reikėjo visais laikais.
Todėl nuo pat pradžių žmogui buvo duotas aiškus ritmas: šešias dienas dirbti ir vieną dieną ilsėtis. Tai nėra tik dvasinis principas – tai gyvenimo dėsnis, kuris pasitvirtino ir praktikoje.
Kai žmonės bandė nuo šio ritmo nukrypti, pasekmės buvo akivaizdžios.
1793 metais Prancūzijoje buvo įvestas naujas kalendorius: 12 mėnesių po 30 dienų. Žmonės dirbo devynias dienas, o dešimtąją ilsėjosi. Tačiau šios sistemos greitai atsisakyta – žmonėms buvo per sunku tiek ilgai dirbti be poilsio.
Antrojo pasaulinio karo metu Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija siekė padidinti gamybą. Daugelis gamyklų perėjo prie 74 valandų darbo savaitės.
Netrukus paaiškėjo, kad efektyvus darbas vyksta tik apie 66 valandas. Darbuotojai pavargdavo, tapdavo dirglūs, mažėjo motyvacija, daugėjo klaidų ir nelaimingų atsitikimų.
Sutrumpinus darbo laiką, rezultatai pasikeitė:
padidėjo produktyvumas, sumažėjo brokas, sumažėjo pravaikštų, pagerėjo darbuotojų savijauta.
Didžiojoje Britanijoje sumažinus darbo savaitę iki 48 valandų, gamyba pradėjo augti. Vėliau buvo įvesta ir privaloma viena poilsio diena per savaitę bei kasmetinės atostogos.
Visa tai dar kartą patvirtino paprastą tiesą:
žmogus nėra sukurtas nuolatiniam darbui be reguliaraus poilsio.
Poilsis buvo numatytas jau nuo pat žmogaus sukūrimo. Viena poilsio diena per savaitę yra Dievo dovana žmonijai – gyvybei ir sveikatai išsaugoti.
Tai laikas sustoti, atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, atgauti jėgas ir nukreipti mintis į tai, kas iš tikrųjų svarbu.
„Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Morkaus 2, 27).
„Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse.“
(Išėjimo 20, 8–10)
Klausimas tau:
Ar turi savo gyvenime tikrą poilsio dieną – tokią, kuri atstato ne tik kūną, bet ir dvasią?
Šaltinis: knyga „60 būdų pripildyti savo gyvenimą energijos“
Dievo numatyta mityba – saugi kryptis žmogui ir šiandien – 3 dalis
- Kiekvieną dieną mes renkamės, kuo maitinti savo kūną.
- Klausimas – kuo remiamės darydami tuos pasirinkimus.
Šį kartą dalinuosi aiškia kryptimi, kuri apjungia tikėjimą, sveikatą ir asmeninę atsakomybę.
Perskaičius pirmas dvi šios serijos dalis gali likti jausmas, kad viskas labai sudėtinga: mokslas keičiasi, tyrimai prieštarauja vieni kitiems, o rekomendacijos nuolat perrašomos.
Todėl natūraliai kyla klausimas: kur žmogui ieškoti stabilios krypties?
Atsakymas paprastesnis, nei dažnai manome.
Jei žmogus yra Dievo kūrinys, tuomet saugiausia kryptis jam yra ta, kurią numatė Kūrėjas.
Ne nuo ligų, o nuo pradžios
Dievo duota mitybos kryptis Pradžios knygoje nebuvo atsakas į ligas, trūkumą ar krizę.
Ji buvo duota dar prieš nuodėmę, prieš mirtį ir prieš iškreiptą aplinką.
„Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas.“ (Pradžios 1, 29)
Tai reiškia, kad augalinis maistas nuo pat pradžios buvo pagrindinė žmogui skirta mityba, atitinkanti jo prigimtį.
Vėlesni mitybos pokyčiai Biblijoje atsiranda ne kaip naujas idealas, o kaip prisitaikymas prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Kryptis išlieka ta pati.
Kodėl ši kryptis saugi ir šiandien?
Šiandien mitybos mokslas vis dažniau patvirtina tai, kas buvo duota pradžioje:
nerafinuotas augalinis maistas siejamas su mažesne lėtinių ligų rizika, mažesniu uždegimu ir geresne medžiagų apykaita.
Tai nereiškia, kad augalinė mityba yra „stebuklas“ ar automatinis gydymas.
Tačiau tai reiškia labai svarbų dalyką: tai kryptis, kuri apsaugo žmogaus organizmą, o ne nuolat verčia jį kompensuoti padarinius.
Augalinis maistas:
- neapkrauna kūno perteklinėmis medžiagomis,
- palaiko žarnyno mikrobiotą,
- padeda reguliuoti cukraus ir riebalų apykaitą,
- sudaro sąlygas organizmui gyti.
Kai mityba tampa charakterio ugdymo dalimi
Maistas niekada nėra tik fiziologija.
Jis formuoja mūsų įpročius, pasirinkimus ir požiūrį į save.
Dievo numatyta mityba kviečia:
- į paprastumą, o ne pojūčių perteklių,
- į susilaikymą, o ne nuolatinį pasilepinimą,
- į sąmoningumą, o ne gyvenimą automatiškai.
Todėl mityba tampa ne tik sveikatos, bet ir charakterio ugdymo erdve.
Maži kasdieniai pasirinkimai formuoja vidinę laisvę – savybę, kuri svarbi kiekvienam, norinčiam gyventi kaip Dievo vaikas.
Ne dieta, o kryptis
Svarbu aiškiai pasakyti: Dievo numatyta mityba nėra sudėtinga sistema.
Tai kryptis, kurią galima taikyti palaipsniui ir praktiškai.
Paprastas principas:
- augaliniai produktai – mitybos pagrindas,
- kuo mažiau rafinuoto ir perdirbto maisto,
- kuo daugiau paprastumo ir ištikimybės krypčiai.
Kai žmogus grįžta prie šios krypties, kūnas dažnai pradeda „atsikvėpti“.
Apie realybę ir išmintį
Gyvename pasaulyje, kuris jau seniai nutolęs nuo Dievo sumanymo.
Todėl kartais, dėl ilgamečio netinkamo gyvenimo būdo ar ligų, gali prireikti individualių sprendimų pereinamajame etape.
Tačiau tai nekeičia pagrindinės tiesos:
- Dievo nuo pradžios numatyta mityba nebuvo sukurta ligoms gydyti –
- tai kryptis, kuri saugo žmogų ir padeda jam grįžti į darną.
Išvada
Mitybos mokslas yra vertingas įrankis, bet jis negali pakeisti Kūrėjo išminties.
Jis gali padėti suprasti procesus, tačiau kryptį žmogui nustato tas, kuris jį sukūrė.
Todėl Dievo numatyta mityba nėra praeities reliktas.
Ji gali tapti palaima kūnui, apsauga nuo ligų ir charakterio brandinimo keliu jau šiandien.
Kas mums yra autoritetas sprendžiant, ką žmogui reikia valgyti?
Pastaruoju metu vis daugiau diskusijų kelia naujos JAV mitybos rekomendacijos ir jų vizualinis simbolis – „aukštyn kojom“ apversta mitybos piramidė, kurioje grūdai atsiduria pačiame piramidės smailgalyje, o didelis dėmesys skiriamas gyvūniniams baltymams ir riebalams.
Vieniems šios rekomendacijos atrodo teisingos ir patrauklios, kitus piktina, o daliai – visai nerūpi.
Dažnai mitybos rekomendacijos remiasi moksliniais tyrimais, tačiau neretai jos formuojamos ir platesniame kontekste – įskaitant ekonominius, politinius bei kultūrinius veiksnius.
Bet šį kartą – ne apie baltymus, angliavandenius ar riebalus.
Kas mums yra autoritetas sprendžiant, kas žmogui tinka?
Kiekviena mitybos gairė remiasi žmogaus samprata.
Nė viena mitybos sistema nėra neutrali. Ji visada atsako į klausimą: kas yra žmogus?
- Jei žmogus – biologinis mechanizmas, tada jį galima „perprogramuoti“ makroelementais.
- Jei žmogus – evoliucijos suformuota būtybė, tada logiška remtis Paleo filosofija: valgyk taip, kaip galėjo valgyti pirmykštis žmogus.
- Bet jei žmogus – Dievo Kūrinys, geriausia jam tai, kas jam tinka iš prigimties.
Biblijoje, Pradžios knygoje, žmogui skirtas maistas aprašomas taip:
Sukūręs žmones, Dievas tarė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas“ (Pradžios 1, 29).
Dievas sukūrė įvairiausius augalus maistui – kaip dovaną, teikiančią ir džiaugsmą, ir sveikatą.
Po nuodėmės į žmogaus gyvenimą ateina sunkus darbas ir prakaitas, ir tuomet minima, kad žmogus maitinsis ir laukų augalais:
„Erškėčius ir usnis ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną“ (Pr 3, 18.19).
Po tvano, esant ribotoms maisto galimybėms, Biblijoje atsiranda leidimas vartoti gyvūninį maistą – ne kaip naujas idealas, bet kaip prisitaikymas prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Ši seka leidžia matyti nuoseklią kryptį: mitybos pokyčiai atsiranda ne dėl idealo keitimo, o dėl realių aplinkybių ir būtinybės išgyventi.
Ar Žmonijos istorijos pradžioje Dievo numatyta mityba vis dar tinkama mums šiandien? Daugybė tyrimų rodo, kad nerafinuoti augaliniai produktai siejami su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų, II tipo diabeto ir kai kurių lėtinių susirgimų rizika.
Ir būtent šių produktų šiandien daugelio žmonių mityboje trūksta. Kodėl? Gal todėl, kad atpratome gaišti laiką virtuvėje ir mums patogiau nusipirkti jau pagamintą produktą?
Ar mitybos gairės iš tikrųjų keičia žmonių pasirinkimus?
Būkime atviri: žmonės valgo ne tai, kas „teisinga“, o tai, kas: skanu, pažįstama, greita, dera prie jų gyvenimo tempo.
Problema dažniausiai nėra žinių trūkumas.
Problema giliau – kas yra mūsų autoritetas, kuom mes tikime, kam skiriame pirmenybę – tai formuoja, kaip mes gyvename ir kokie esame.
Jei suprantame, kad mūsų pasirinkimai – tiek mityboje, tiek santykiuose ir kitose gyvenimo srityse – formuoja ne tik mūsų sveikatą, bet ir charakterį, tuomet tampa svarbu, pagal kokius kriterijus tuos pasirinkimus darome. Ne tik kas patogu ar greita, bet kas mus ugdo, brandina ir daro labiau darniais žmonėmis.
Kai sau nuoširdžiai atsakome į klausimus: iš kur mes, kas mes esame ir kur einame, tuomet net ir labai kasdieniški sprendimai – ką valgome, kaip gyvename, kam skiriame laiką – įgyja kryptį ir prasmę.
Kas yra žmogus…
„Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas žmogaus sūnus, kad juo rūpiniesi?!“ (Biblija, Laiškas hebrajams 2, 6)
.
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Džiaugsmo edelveisas“
