Sveikos gyvensenos tinklalapis
„VIEŠPATIE, mūsų Dieve, koks nuostabus Tavo vardas visoje žemėje! Savo didingumu apdengei dangaus aukštybes… Kai pažvelgiu į Tavo dangų, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu pritvirtinai, kas tas žmogus, kad jį atmeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (Psalmė 8, 2.4.5)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Šiandien pakalbėsime apie tai, kokios ląstelės valo orą, jam keliaujant mūsų kvėpavimo takais.
Deja, mus supantis oras dažnai būna užterštas automobilių išmetamosiomis dujomis, pramonės įmonių teršalais, dulkėmis ir kitomis priemaišomis. Tačiau gyvybei ir sveikatai mums reikalingas švarus oras. Todėl mūsų organizme veikia natūrali oro valymo sistema.
Dulkes ir mikroorganizmus iš kvėpavimo takų pašalina virpamasis epitelis. Virpamojo epitelio ląstelės yra tikros kvėpavimo takų „valytojos“. Jos dengia kvėpavimo takų gleivinę nuo nosies ertmės iki smulkiausių bronchiolių.
Kiekvienos virpamojo epitelio ląstelės paviršiuje yra daugybė smulkių plaukelius primenančių darinių – blakstienėlių. Tai plonos, siūliškos ląstelės paviršiaus ataugos, kurių ilgis siekia iki 10 mikrometrų. Viena ląstelė gali turėti nuo 100 iki 500 blakstienėlių. Jos ritmingai juda maždaug 10–20 kartų per sekundę ir padeda pernešti gleives su jose įstrigusiomis dulkėmis bei mikroorganizmais ryklės link maždaug 5 mm per minutę greičiu.
Blakstienėlės juda skystesniame vidiniame gleivių sluoksnyje, kuris jas tiesiogiai supa. Išorinis, tirštesnis gleivių sluoksnis sulaiko dulkes, svetimkūnius ir mikroorganizmus.
Blakstienėlės viduje yra sudėtinga mikrovamzdelių ir baltymų sistema, kuri užtikrina ritmingus jos judesius.
Virpamųjų ląstelių blakstienėlės yra išsidėsčiusios labai tankiai, panašiai kaip kilimo plaukeliai. Jų judesiai yra tiksliai suderinti: jos juda ne visos vienu metu, o paeiliui. Dėl to visas virpamojo epitelio paviršius juda tarsi bangomis ir atrodo lyg virpėtų. Šis vaizdas primena vėjo banguojamą javų lauką.
Sveikas virpamasis epitelis aktyviai saugo organizmą nuo infekcijų. Ant nosies gleivinės patekusios dalelės nuolat juda ryklės link tarsi eskalatoriumi. Dėl šio mechanizmo ligų sukėlėjai labai trumpai kontaktuoja su gleivinės ląstelėmis, todėl jiems daug sunkiau pažeisti sveikus audinius ir sukelti uždegimą.
Kaip nuostabiai Viešpats sukūrė žmogų. Net ir mikroskopinės blakstienėlės darniai atlieka savo darbą, nuolat valydamos įkvepiamą orą. Kol oras pasiekia plaučių alveoles, didžioji dalis dulkių ir mikroorganizmų jau būna pašalinta.
👉🏻 Ką galime padaryti, kad padėtume šioms kvėpavimo takų „valytojoms“?
▪ Stengtis kuo daugiau laiko praleisti gryname ore.
▪ Kvėpuoti per nosį, nes ji filtruoja, šildo ir drėkina įkvepiamą orą.
▪ Nerūkyti ir vengti pasyvaus rūkymo.
▪ Gerti pakankamai skysčių, kad kvėpavimo takų gleivinė neišsausėtų.
▪ Palaikyti tinkamą patalpų oro drėgnumą, ypač šildymo sezono metu.
Būkite sveiki!
Parengta pagal gydytojos pulmonologės Elenos Šeliaginos straipsnį
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Šiuolaikiniame pasaulyje, kupiname technologijų, didelio tempo, streso ir socialinės įtampos, mums ypač reikia sąmoningai skirti laiko poilsiui. Tačiau poilsis nėra tik šių laikų poreikis – jo žmogui reikėjo visais laikais.
Todėl nuo pat pradžių žmogui buvo duotas aiškus ritmas: šešias dienas dirbti ir vieną dieną ilsėtis. Tai nėra tik dvasinis principas – tai gyvenimo dėsnis, kuris pasitvirtino ir praktikoje.
Kai žmonės bandė nuo šio ritmo nukrypti, pasekmės buvo akivaizdžios.
1793 metais Prancūzijoje buvo įvestas naujas kalendorius: 12 mėnesių po 30 dienų. Žmonės dirbo devynias dienas, o dešimtąją ilsėjosi. Tačiau šios sistemos greitai atsisakyta – žmonėms buvo per sunku tiek ilgai dirbti be poilsio.
Antrojo pasaulinio karo metu Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija siekė padidinti gamybą. Daugelis gamyklų perėjo prie 74 valandų darbo savaitės.
Netrukus paaiškėjo, kad efektyvus darbas vyksta tik apie 66 valandas. Darbuotojai pavargdavo, tapdavo dirglūs, mažėjo motyvacija, daugėjo klaidų ir nelaimingų atsitikimų.
Sutrumpinus darbo laiką, rezultatai pasikeitė:
padidėjo produktyvumas, sumažėjo brokas, sumažėjo pravaikštų, pagerėjo darbuotojų savijauta.
Didžiojoje Britanijoje sumažinus darbo savaitę iki 48 valandų, gamyba pradėjo augti. Vėliau buvo įvesta ir privaloma viena poilsio diena per savaitę bei kasmetinės atostogos.
Visa tai dar kartą patvirtino paprastą tiesą:
žmogus nėra sukurtas nuolatiniam darbui be reguliaraus poilsio.
Poilsis buvo numatytas jau nuo pat žmogaus sukūrimo. Viena poilsio diena per savaitę yra Dievo dovana žmonijai – gyvybei ir sveikatai išsaugoti.
Tai laikas sustoti, atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, atgauti jėgas ir nukreipti mintis į tai, kas iš tikrųjų svarbu.
„Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Morkaus 2, 27).
„Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse.“
(Išėjimo 20, 8–10)
Klausimas tau:
Ar turi savo gyvenime tikrą poilsio dieną – tokią, kuri atstato ne tik kūną, bet ir dvasią?
Šaltinis: knyga „60 būdų pripildyti savo gyvenimą energijos“