„Dar vieną minutę“ – tikra istorija

Didžiulis noras atsisakyti cigarečių ir viltis, kad Dievas padės, padėjo įveikti priklausomybę.

– Viskas, aš daugiau taip nebegaliu!

Michailas karštligiškai pirštais vartė popieriaus lapus ant stalo. Palikęs šį beprasmį užsiėmimą, jis ėmė dideliais sunkiais žingsniais žingsniuoti po kambarį. Mintys dūzgė jo galvoje kaip susierzinusių bičių spiečius.

„Ne, kaip tu gali taip elgtis?! Rankos dreba, pulsas galvoje daužosi kaip pašėlęs, net akis pradėjo trūkčioti. Ir visa tai tik todėl, kad man reikia nikotino porcijos! O mano žmona… Aš ją taip įskaudinau… Ir kodėl? Ji tiesiog sustabdė mane prie durų, kad atsisveikindama pabučiuotų. Bet aš jau buvau nervų kamuolys, norėjau greičiau užsitraukti. Prakeiktos cigaretės! Viskas, metu rūkyti!“

Michailas net nusišypsojo savo svajonei. Bet šypsena tuoj pat jį paliko. Jis prisiminė du ankstesnius savo bandymus atsisakyti nepakenčiamo įpročio, ir jo išblyškusiame veide vėl pasirodė nevilties ir ilgesio grimasa.

– Juk turi būti koks nors sprendimas! Turi būti bent kažkokia išeitis! – jis beveik šaukė į savo kabineto tylą.

– Michailai, ar ko nors norėjote? – susijaudinusi sekretorė nedrąsiai žvilgtelėjo iš priimamojo.

– Ne, viskas gerai, ačiū.

Durys užsidarė, o problema, tamsi ir nenugalima, tarsi audros debesis, liko kaboti virš jo galvos.

– Dieve, ką man daryti? – nejučiom ištrūko iš jo lūpų.

Staiga netikėtai vyras prisiminė savo vaikystę. Jis bėga basomis per drėgną nuo rasos žolę, bandydamas pasivyti savo ištikimą šunį Bulką.

– Bulka… , – Michailas vėl nusišypsojo.

Būtent močiutė jo greitai augančiam ir visada alkanam šuniukui davė tokią pravardę, kai šis nuo stalo nugvelbė paskutinę aguonų bandelę (rusiškai – bulką).

– Močiute, brangioji! Kaip tada man sakydavai? Ak, teisingai: ‘Be Dievo niekada neik per duris!’

– Be Dievo, be Dievo… – jis susimąstęs kartojo tuos pačius žodžius, sėdėdamas patogiame fotelyje.

– Galbūt Dievas padės mesti rūkyti? Ne, tai juk mitas, pasaka…

Tačiau ši mintis neišėjo iš galvos, neduodama ramybės iki pat ilgos, sunkios dienos pabaigos.

O vakare, kai žmona, jam atleidusi, jaukiai susirangė miegoti, Michailas išropojo iš lovos ir atsiklaupė ant kelių. Iš jo akių riedėjo kukli vyriška ašara, o iš pačios širdies tekėjo tylūs žodžiai:

– Dieve, aš čia. Kur tu? Ar Tu čia? Ar Tu su manimi? Jeigu esi ir girdi mane, padėk! Aš tapau vergu! Negaliu gyventi nė dienos be cigarečių. Visas mano gyvenimas tiesiogine prasme priklauso nuo šios bjaurasties. Aš nebenoriu, nebegaliu taip gyventi!

Jis griebė nuo naktinės spintelės cigarečių pakelį ir piktai sugniaužė jį kumštyje.

– Padėk man, arba aš pražūsiu…

Rytas neatnešė nieko naujo, tik tą patį degantį norą užsitraukti cigaretę. Kaip vėlai jis suprato, kad tai tapo jo nenugalimu poreikiu.

– Taip, stebuklų nebūna, – niūriai tarė Michailas ir jau ketino eiti naujo pakelio nuodų, kai išgirdo galvoje aiškius žodžius: „Palauk vieną minutę“.

Vyras ilgesingai pažvelgė į laikrodį 6:32.

– Na, jei tik minutę, gerai…

Ir jis nuėjo į dušą, paskubomis papusryčiavo ir vėl suprato, kaip labai nori parūkyti.

– Tuoj, tik išeisiu į lauką…

Šaltis degino jo plaučius. Pasirausęs kišenėse ieškodamas išsvajoto pakelio, Michailas vėl aiškiai išgirdo galvoje: „Dar minutę!“

Atsidusęs jis paspartino žingsnį. „Dėl nikotino bado mano galvoje tikriausiai yra nesklandumų. Įdomus žaidimas…“

– Gerai, tada pažaiskime, – garsiai ištarė ir atidarė savo automobilio dureles.

Diena praėjo prastai. Jam taip skaudėjo galvą, kad buvo sunku susikaupti darbui. Bet… sparnuoti žodžiai „dar vieną minutėlę“, kuriuos dabar kartojo sau, regis, tarsi išplėšė jį iš atkaklių nikotino priklausomybės gniaužtų ir padėjo ištverti visą dieną. O paskui dar vieną, ir dar vieną, savaitę, mėnesį… Ir tada Michailas suprato, kad jį apleido ne tik noras, bet ir poreikis rūkyti. Dabar vyro nuotaika buvo nuostabi, kūnas – žvalus, energingas, o pasaulis aplink jį – spalvotas ir labai patrauklus.

Tačiau svarbiausias jo atradimas šiame kelyje buvo tai, kad Dievas egzistuoja, ir Jis yra šalia!

Dievas yra Tas, kuris visada išties ranką. Netiki manimi?! Patikrink!

Autorius: Svetlana Krutova

Šaltinis: 8doktorov.ru

Saugokime giedrą mintį…

„Stenkitės į viską žiūrėti pozityviai, ypač į tuos dalykus, į kuriuos prieš tai žiūrėjote neigiamai. Tegul optimizmas atsispindi jūsų kalboje. Niekada nesakykite: ‘Ši diena bus siaubinga’. Priešingai, tvirtai ištarkite: ‘Manęs laukia puiki diena’. Taip pat nevartokite šio posakio: ‘Man niekada nepavyks to padaryti’, vietoj jo sakykite: ‘Su Dievo pagalba aš tai sugebėsiu… Aš visa galiu Tame, kuris mane stiprina’ (Filipiečiams 4, 13)“. (Normanas Pilas)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Tegul jūsų tikslas būna…

Jeigu kenčiantieji negalią užmirštų save ir domėtųsi kitais; jeigu jie laikytųsi Viešpaties įsako tarnauti tiems, kurie labiau už juos vargsta, tuomet jie suprastų pranašiško pažado tikrumą: „Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta.“ (Izaijo 58, 8)

Ištrauka iš E. Vait knygos „Gydymo tarnystė“, 185 p.

Geri darbai – yra dviguba palaima…

Kai protas laisvas ir laimingas dėl gerai atliktos pareigos jausmo ir dėl pasitenkinimo, suteikus laimės kitiems, tuomet džiugus, pakilus pojūtis įlieja naujos gyvybės į visą esybę.

Užuot nuolat reikalavę sau užuojautos, ligoniai tesiekia užjausti kitus. Tegul jūsų silpnumo ir kančių bei skausmo našta būna atiduota gailestingajam Išgelbėtojui. Atverkite savo širdis Jo meilei, ir tegul ji liejasi ant kitų. Atminkite, kad visus ištinka sunkūs išbandymai, didelės pagundos, todėl jūs galite padaryti kažką, kad palengvintumėte tas naštas. Išreikškite padėką už turimas palaimas; parodykite, jog vertinate jums rodomą dėmesį. Pripildykite savo širdis brangiais Dievo pažadais, kad galėtumėte pasinaudoti šio lobyno žodžiais, guosdami ir stiprindami kitus. Tada jus apgaubs gelbėjanti ir pakylėjanti atmosfera. Tegul jūsų tikslas būna laiminti aplinkinius, ir jūs rasite būdus, kaip būti naudingiems ir jūsų pačių šeimos nariams, ir kitiems.

Jeigu kenčiantieji negalią užmirštų save ir domėtųsi kitais; jeigu jie laikytųsi Viešpaties įsako tarnauti tiems, kurie labiau už juos vargsta, tuomet jie suprastų pranašiško pažado tikrumą: „Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta.“

Ištrauka iš E. Vait knygos „Gydymo tarnystė“, 185 p.

Sielos ir kūno sveikatos stiprinimas…

Tai yra pozityvi pareiga pasipriešinti melancholijai, apmaudžioms mintims ir jausmams – tokia pati pareiga kaip malda. Jeigu esame susaistyti su Dangumi, tai kaip galime lyg minia raudotojų, murmėtojų ir besiskundžiančiųjų keliauti į Tėvo namus?

👉🏻 Pagal gamtos dėsnį, mūsų MINTYS ir JAUSMAI įgauna drąsos ir sustiprėja, jeigu mes leidžiame jiems pasireikšti. Kaip žodžiai išreiškia mintis, taip mintys SEKA paskui žodžius. Jeigu labiau išreikštume savo tikėjimą, daugiau džiaugtumės palaimomis, kurias mes turime – didįjį Dievo gailestingumą ir meilę, – mes turėtume dar daugiau tikėjimo ir patirtume didesnį džiaugsmą. Jokia kalba negalės išreikšti, joks ribotas protas negalės suvokti palaiminimų vaisių, jei vertinsime Dievo meilę ir gerumą. Net žemėje mūsų džiaugsmas gali būti neišsenkantis lyg šaltinis, niekada nesilpstantis, nes jis maitinamas nuo Dievo sosto ištekančiomis srovėmis.

Todėl pratinkime savo širdis ir lūpas šlovinti Dievą už Jo neprilygstamą meilę. Mokykime savo sielas turėti viltį ir tvirtai laikytis Golgotos kryžiaus spindinčios šviesos. Niekada mums nedera užmiršti, jog esame dangaus Karaliaus vaikai, Galybių Viešpaties sūnūs ir dukterys. Tai mūsų privilegija – ramiai pasitikėti Dievu.

„Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė… Būkite dėkingi!“ (Kolosiečiams 3, 15) Užmiršdami savo sunkumus ir keblumus, šlovinkime Dievą už galimybę gyventi Jo vardo šlovei. Tegul gaivūs kiekvienos naujos dienos palaiminimai žadina mūsų širdyse šlovinimą už šiuos Jo meilingo rūpesčio ženklus. Kai atmerkiate akis rytą, dėkokite Dievui, kad Jis globojo jus naktį. Dėkokite Jam už ramybę širdyje. Rytą, dieną ir vakare tegul padėka lyg saldus aromatas kils į dangų.

Ištrauka iš E. Vait knygos „Gydymo tarnystė“, 179–180 p.

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM