Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Tinkamais keliais…
Praeis…
„VIEŠPATS pakelia gyvenimo palaužtuosius.“ (Biblija, Psalmė 146, 8)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Kai atrodė, kad jėgų nebeliko: Svetlanos istorija
– Ar galėtumėte priimti mane gydytis? – išgirdau silpną moters balsą telefono ragelyje. – Mano gyvenime susiklostė labai sunki situacija, ir aš nebegaliu susitvarkyti su tuo, ką išgyvenu.
Sužinoję šiek tiek daugiau apie jos istoriją, nusprendėme ją priimti. Moterį, vardu Svetlana, reikėjo pasitikti prie pat traukinio ir automobiliu nuvežti į sanatoriją, nes ji buvo labai nusilpusi.
Kai ją sutikau, pamačiau liūdną veidą, kuriame atsispindėjo gilus vidinis skausmas. Jos žvilgsnis buvo švelnus, bet liūdnas.
Pastaruosius kelis mėnesius Svetlana labai kentėjo dėl vyro neištikimybės. Atrodė, kad jų šeima buvo laiminga – vaikai, darbas, namai. Tačiau netikėtai ji sužinojo, kad vyras slapta susitikinėja su kita moterimi. Ši žinia ją sukrėtė ir sukėlė didžiulį skausmą. Ji jautėsi prislėgta ir ištuštėjusi, tarsi kažkas būtų nutrūkę jos viduje.
Vyras, regis, gailėjosi dėl savo poelgio ir prašė atleidimo, tačiau santykių su kita moterimi nenutraukė. Svetlana su vyru buvo pragyvenusi apie dvidešimt metų, todėl tai, kas vyko, jai buvo labai skaudu.
Patirdama stiprų stresą moteris prarado apetitą, jai pasidarė sunku ryti. Dėl stipraus stemplės spazmo ji negalėjo nuryti net nedidelio maisto kąsnio. Šiek tiek vandens su medumi ar sulčių – tai buvo beveik visas jos maistas. Netrukus ji ėmė jausti silpnumą ir galvos svaigimą, sparčiai neteko jėgų. Artimieji ir draugai nusprendė jai padėti ir išsiuntė į sanatoriją.
Kartais gyvenime susiduriame su skaudžia neteisybe. Tačiau pakeisti susiklosčiusių aplinkybių negalime. Taip buvo ir šį kartą.
Prisimenu, kaip ši kukli moteris sėdėjo ant suolelio ir žvelgė į plačią upę, kurios vandenyje atsispindėjo spindintys saulės blyksniai. Stengėmės padėti mūsų viešniai. Maistas jai buvo ruošiamas specialiai – sutrinamas iki skystos košelės. Buvo ruošiamos šviežios sultys. Ji po truputį jas gėrė šaukšteliu. Taip pat jai buvo atliekamos paprastos procedūros – masažas, šildantys įvyniojimai ir kitos priemonės.
Pirmosiomis dienomis Svetlanos būklė buvo iš tiesų sunki – ji sunkiai galėjo nueiti 10–15 metrų. Tačiau tai, kas vyko vėliau, atrodė kaip tikras stebuklas.
Po kelių dienų Svetlana pajuto, kad jau gali šiek tiek ryti. Tai buvo didelis žingsnis į priekį – dabar ji jau galėjo po truputį daugiau valgyti.
Praėjo maždaug savaitė. Svetlana jau vaikščiojo pati, nors jos eisena dar buvo netvirta. Keitėsi ir jos emocinė būklė. Aplinkos pakeitimas, buvimas gamtoje ir ją palaikantys žmonės padėjo jai atsigauti. Mes daug už ją meldėmės ir matėme, kaip Dievas atsako į mūsų maldas.
Praėjo dar šiek tiek laiko. Gerai prisimenu dieną, kai Svetlana atėjo pietauti į pagrindinį pastatą. Papietavusi ji išėjo. Tuo metu lauke pūtė vėjas ir pradėjo kristi pirmieji lietaus lašai. Lietus greitai stiprėjo. Pro langą stebėjau, kaip Svetlana eina savo korpuso link. Ji paspartino žingsnį, o paskui, nenorėdama peršlapti, pradėjo bėgti ir greitai užlipo laiptais į pastatą.
Kai tai pamačiau, mano akyse pasirodė ašaros. Prisiminiau jos atvykimo dieną, kai ji beveik negalėjo paeiti. Pokytis buvo stulbinantis.
Po kurio laiko Svetlanos fizinė būklė gerokai pagerėjo. Ji jau valgė įprastą maistą ir jautėsi žvalesnė. Po truputį slūgo ir jos vidinis skausmas – moteris dažniau šypsojosi, atgavo vidinį tvirtumą. Ji suprato, kad prireiks dar daug laiko, kol prisiminimai apie tai, ką patyrė, nebeskaudins taip stipriai, tačiau jautė, kad Dievas švelniai ja rūpinasi.
Nepraraskite vilties
Jeigu šiandien jūsų gyvenime vyksta kas nors panašaus ir patiriate stiprų stresą, nepraraskite vilties. Pakeiskite aplinką, pabūkite gamtoje ir pabendraukite su žmonėmis, kurie jus palaikys.
Tačiau svarbiausia – artinkitės prie Dievo. Net ir išgyvendami didelį skausmą galime patirti Jo palaiminimą ir sielos išgijimą.
„Jis gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas.“
Psalmyno 147, 3Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”
Už giliausią duobę Tavo meilė daug gilesnė…
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Dievo vedimą kartais pamatome netikėčiausiose aplinkybėse – 2 dalis
Kai susitikimo neįmanoma suplanuoti
Štai dar viena istorija apie netikėtą susitikimą, kurio nė vienas iš šių dviejų žmonių negalėjo suplanuoti.
Du vyrai iš skirtingų kraštų – vienas iš Amerikos, kitas iš Čerkasų srities – ilsėjosi sanatorijoje ir gyveno viename kambaryje. Sanatorijoje jie susidraugavo, o išvykdami apsikeitė telefono numeriais ir susitarė palaikyti ryšį.
Tačiau vėliau vienas iš jų pametė telefono numerį, o kitas dėl kažkokių priežasčių negalėjo jam paskambinti. Taip praėjo maždaug dveji metai.
Po dvejų metų vyras iš Čikagos vėl atvyko į sanatoriją – šį kartą kartu su savo mažu sūnumi ir uošve. Vaiką su močiute apgyvendino kartu, o jam pačiam paskyrė vietą dviviečiame kambaryje kitame pastate.
Registratūroje vyras paklausė, ar nebūtų galima ankstesnių metų įrašuose surasti žmogaus, su kuriuo jis prieš dvejus metus gyveno viename kambaryje, telefono numerio. Dabar, vėl atvykęs į Ukrainą, jis labai norėjo susisiekti su senu pažįstamu.
Registratorė pažadėjo paieškoti, tačiau paprašė šiek tiek palaukti, kol užregistruos kitus atvykusius poilsiautojus.
Vyras pasiėmė savo daiktus ir nuėjo į kitą pastatą, kuriame jam buvo paskirtas kambarys. Atidaręs kambario duris jis negalėjo patikėti savo akimis.
Ant vienos iš lovų sėdėjo tas pats žmogus, kurio telefono numerio jis ką tik prašė registratūroje!
– Nejaugi tu iš čia taip ir nebuvai išvažiavęs?! – nustebęs sušuko jis.
Ne mažiau nustebo ir jo senas pažįstamas. Vyrai džiaugsmingai apsikabino ir ilgai kalbėjosi.
Visą likusį laiką jie negalėjo atsistebėti tokiu netikėtu susitikimu. Jie nebuvo susitarę atvykti tuo pačiu metu ir nieko nežinojo apie vienas kito planus. Ir vis dėlto sanatorijoje jie buvo apgyvendinti ne tik tame pačiame pastate, bet ir tame pačiame kambaryje.
Niekas iš sanatorijos darbuotojų nežinojo apie ankstesnę jų pažintį ir specialiai šio susitikimo neorganizavo.
Viešpats savo apvaizda taip sutvarkė aplinkybes, kad abu vyrai tuo pačiu metu atvyko į sanatoriją ir vėl apsigyveno viename kambaryje.
Žinojimas, kad Dievas veda mus gyvenimo keliu, gali suteikti ramybės net tada, kai nežinome, kas mūsų laukia. Savo planus ir ateitį galime patikėti Jam.
E. Vait rašė:
„Pasišvęskite Dievui rytą. Tebus tai pirmasis jūsų atliktas darbas. Melskitės: „Imk mane, Viešpatie. Aš visas esu Tavo. Visus savo planus aš sudedu prie Tavo kojų. […] Patikėkite Jam savo planus, kad galėtumėte juos arba įvykdyti, arba atsisakyti jų, kaip jums nurodys Apvaizda.“
(E. Vait, „Kelias pas Kristų“, skyrius „Augimas Kristuje“, p. 70–71)
Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”
Dievo vedimą kartais pamatome netikėčiausiose aplinkybėse – 1 dalis
Kai atsakymas ateina netikėtai
Kartą vasarą į sanatoriją atvyko jauna sutuoktinių pora iš Kijevo. Po kelių dienų jie sužinojo, kad tuo pačiu metu sanatorijoje ilsisi grupė moterų iš Vokietijos. Vienos iš jų pavardė sutapo su žmonos artimo giminaičio pavarde.
Šiai šeimai tai buvo labai svarbu. Maždaug dešimt metų jie ieškojo moters senelio. Dar sovietmečiu jis buvo represuotas ir išvežtas į Kazachstaną. Ryšys su juo visiškai nutrūko, praėjo dešimtmečiai, tačiau jokių žinių šeima taip ir nesulaukė.
Užaugusi anūkė nusprendė surasti savo senelį. Ji kreipėsi į įvairias institucijas, rašė laiškus, ieškojo internete, net prašė pagalbos televizijos laidoje „Ždi menia“ („Lauk manęs“). Tačiau visos pastangos buvo bevaisės. Galiausiai šeima paieškas nutraukė.
Ir štai visai netikėtai, nedidelėje sanatorijoje, jie susipažino su moterimis iš Vokietijos ir sužinojo, kad viena iš jų yra ieškoto senelio sesuo.
Paaiškėjo, kad senelis ilgą laiką gyveno Kazachstane, o vėliau išvyko į Vokietiją. Tuo metu jis jau buvo miręs, todėl anūkei nebeteko jo pamatyti. Tačiau ji pagaliau sužinojo, kaip susiklostė jo gyvenimas, ir susipažino su savo giminaičiais.
Atsisveikinimo vakare moteris pasakojo šią istoriją kitiems sanatorijos svečiams ir sakė tikinti, kad tokį netikėtą susitikimą galėjo suplanuoti tik Dievas.
Kartais ilgai ieškome atsakymo ir jo nerandame. O kartais, kai jau atrodo, kad visos galimybės išsemtos, atsakymas ateina tokiu būdu, kokio patys nebūtume galėję suplanuoti.
Prisiminkime Patarlių knygos žodžius:
„Visa širdimi pasitikėk VIEŠPAČIU ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink Jį visur, kad ir ką darytum, ir Jis ištiesins tavo kelius.“ (Patarlių 3, 5–6)
Ne visada galime suprasti Dievo vedimą tuo metu, kai viskas vyksta. Tačiau galime Jam patikėti savo kelią ir tai, ko patys nepajėgiame išspręsti.
Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”