Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Nusivylimo priepuoliai…
„Kas iš tikrųjų lemia stresą?
Tikriausiai nėra žmogaus, kuris bent kartą gyvenime nebūtų patyręs streso. Kai kurie net sako, kad nuolat gyvena įtampoje. Iš tiesų šiuolaikiniame pasaulyje, kupiname skubėjimo, netikėtų įvykių ir įvairių rūpesčių, išlaikyti vidinę ramybę nėra lengva.
Tačiau svarbu suprasti vieną dalyką – stresą lemia ne vien tai, kas mums nutinka, bet ir tai, kaip tas situacijas vertiname bei į jas reaguojame.
Tikriausiai esate pastebėję, kad skirtingi žmonės į tą pačią situaciją reaguoja visiškai nevienodai.
Vienas prancūzų dailininkas tai pavaizdavo labai vaizdžiai. Jis nutapė žmogų, sėdintį ant suoliuko, šalia kurio padėta aukšta cilindro formos skrybėlė. Po kurio laiko prieina kitas žmogus. Nepastebėjęs skrybėlės, jis atsisėda tiesiai ant jos. Skrybėlė susispaudžia ir visiškai pakeičia savo formą.
Toliau dailininkas pavaizdavo keturias skirtingas šios situacijos baigtis.
- Pirmuoju atveju skrybėlės savininkas įniršta, griebia kaltininką už švarko ir ima jį purtyti.
- Antruoju atveju žmogus laiko rankose sugadintą skrybėlę ir graudžiai verkia.
- Trečiasis, pamatęs deformuotą skrybėlę, nuoširdžiai nusijuokia dėl jos keistos išvaizdos.
- O ketvirtasis tik pažvelgia į suplotą skrybėlę, visiškai ramiai sureaguoja ir nueina savais reikalais.
Situacija visais atvejais buvo ta pati, tačiau žmonių reakcijos – visiškai skirtingos.
Jeigu mūsų reakcija turi didelę įtaką tam, kaip išgyvename stresą, vadinasi, galime mokytis kitaip vertinti sudėtingas situacijas ir į jas reaguoti.
Dovydo pavyzdys
Būtent taip pasielgė Dovydas – Izraelio karalius, kurį Biblija apibūdina kaip „vyrą pagal Dievo širdį“ (Apaštalų darbų 13, 22). Vieną kartą jis atsidūrė itin sunkioje, iš pirmo žvilgsnio visiškai beviltiškoje situacijoje.
Sugrįžęs į Ciklagą po karo žygio, jis pamatė, kad miestas sudegintas, o žmonos, vaikai, gyvuliai ir visas turtas paimti į nelaisvę amalekiečių. Pamatę, kas nutiko, Dovydas ir jo vyrai verkė tol, kol nebeturėjo jėgų verkti. Dovydo padėtį dar labiau apsunkino tai, kad jo vyrai dėl nelaimės kaltino patį Dovydą ir net ketino jį užmušti akmenimis.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad Dovydas neslėpė savo skausmo. Biblija nerodo, jog tikėjimas panaikina skausmą ar liūdesį. Priešingai – ji parodo, kur ieškoti stiprybės, kai nebelieka jėgų.
Šventasis Raštas sako
„Dovydas ieškojo jėgų pas VIEŠPATĮ, savo Dievą.“
1 Samuelio 30, 6
Nors Dovydą slėgė didžiulis skausmas ir nežinia, jis nepasidavė nevilčiai. Jis kreipėsi į Dievą klausdamas, ką daryti. Dievas paragino persekioti priešą.
Nors Dovydas ir jo vyrai buvo išsekę po ilgo žygio, Dievas juos sustiprino. Nedidelis Dovydo būrys užpuolė daug gausesnę amalekiečių kariuomenę ir ją nugalėjo.
Jie susigrąžino savo šeimas, neprarado nė vieno žmogaus, o net priešų turtas tapo jų grobiu. Tai, kas atrodė visiškas pralaimėjimas, virto pergale. Dievas jų neviltį ir baimę pakeitė džiaugsmu.
Ką tai reiškia mums?
Jei šiandien išgyvenate stresą, nesmerkite savęs dėl baimės, liūdesio ar nerimo. Tokie jausmai yra natūrali žmogaus reakcija į sunkius išgyvenimus. Tačiau neleiskite, kad jie valdytų jūsų sprendimus. Kaip ir Dovydas, išliekite savo širdį Dievui, ieškokite Jo išminties ir drąsiai ženkite kitą žingsnį.
Straipsnio tęsinys
Tačiau kodėl vieni žmonės po sunkių išgyvenimų gana greitai atsigauna, o kitus stresas palaužia? Atsakymo reikia ieškoti ne tik mūsų mintyse, bet ir organizme.
Tai pirmasis straipsnis iš ciklo apie stresą. Kitame straipsnyje sužinosite, kas vyksta organizme streso metu, kuo skiriasi trumpalaikis ir ilgalaikis stresas bei kodėl ilgainiui jis gali paveikti mūsų sveikatą.
Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”
Dievo dovana – poilsio laikas
Šiuolaikiniame pasaulyje, kupiname technologijų, didelio tempo, streso ir socialinės įtampos, mums ypač reikia sąmoningai skirti laiko poilsiui. Tačiau poilsis nėra tik šių laikų poreikis – jo žmogui reikėjo visais laikais.
Todėl nuo pat pradžių žmogui buvo duotas aiškus ritmas: šešias dienas dirbti ir vieną dieną ilsėtis. Tai nėra tik dvasinis principas – tai gyvenimo dėsnis, kuris pasitvirtino ir praktikoje.
Kai žmonės bandė nuo šio ritmo nukrypti, pasekmės buvo akivaizdžios.
1793 metais Prancūzijoje buvo įvestas naujas kalendorius: 12 mėnesių po 30 dienų. Žmonės dirbo devynias dienas, o dešimtąją ilsėjosi. Tačiau šios sistemos greitai atsisakyta – žmonėms buvo per sunku tiek ilgai dirbti be poilsio.
Antrojo pasaulinio karo metu Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija siekė padidinti gamybą. Daugelis gamyklų perėjo prie 74 valandų darbo savaitės.
Netrukus paaiškėjo, kad efektyvus darbas vyksta tik apie 66 valandas. Darbuotojai pavargdavo, tapdavo dirglūs, mažėjo motyvacija, daugėjo klaidų ir nelaimingų atsitikimų.
Sutrumpinus darbo laiką, rezultatai pasikeitė:
padidėjo produktyvumas, sumažėjo brokas, sumažėjo pravaikštų, pagerėjo darbuotojų savijauta.
Didžiojoje Britanijoje sumažinus darbo savaitę iki 48 valandų, gamyba pradėjo augti. Vėliau buvo įvesta ir privaloma viena poilsio diena per savaitę bei kasmetinės atostogos.
Visa tai dar kartą patvirtino paprastą tiesą:
žmogus nėra sukurtas nuolatiniam darbui be reguliaraus poilsio.
Poilsis buvo numatytas jau nuo pat žmogaus sukūrimo. Viena poilsio diena per savaitę yra Dievo dovana žmonijai – gyvybei ir sveikatai išsaugoti.
Tai laikas sustoti, atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, atgauti jėgas ir nukreipti mintis į tai, kas iš tikrųjų svarbu.
„Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Morkaus 2, 27).
„Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse.“
(Išėjimo 20, 8–10)
Klausimas tau:
Ar turi savo gyvenime tikrą poilsio dieną – tokią, kuri atstato ne tik kūną, bet ir dvasią?
Šaltinis: knyga „60 būdų pripildyti savo gyvenimą energijos“
Kodėl kartais nesveikstame?
Praėjusią savaitę kalbėjome, kad gydymas ir sveikimas – tai ne pasyvus laukimas, kol mus kas nors pagydys. Tai bendradarbiavimas su savo kūnu.
Kartais žmogus stengiasi gyventi sveikiau, laikosi įvairių patarimų, tačiau vis tiek jaučia, kad tikro pagerėjimo nėra.
Vis dėlto kartais atrodo, kad darome viską teisingai, bet tikro pagerėjimo vis tiek nejaučiame. Kodėl taip nutinka?
Kūnas gyja tik tada, kai nėra nuolatinės grėsmės
Įsivaizduokite organizmą kaip miestą. Jei mieste kasdien kyla gaisrai, ar galima pradėti rimtą atstatymą?
Lygiai taip pat ir mūsų kūnas.
Jei kasdien patiriame:
- stiprų stresą,
- vidinę įtampą,
- neišspręstus konfliktus,
- pervargimą,
organizmas veikia išgyvenimo režimu, o ne atsinaujinimo režimu.
Kartais verta paklausti savęs:
Ar mano gyvenime yra laiko sustoti ir nurimti?
Sustojimo svarba
Ramybė ne visada ateina savaime, ypač kai pasaulyje tiek įtampos, neramumų ir konfliktų.
Kartais norime nurimti, bet mums nepavyksta – ir tai visiškai suprantama.
Tačiau be trumpo sustojimo, be sąmoningo atsitraukimo nuo nuolatinio informacijos srauto, organizmas lieka nuolatinės įtampos būsenoje.
Kartais gali padėti labai paprasti dalykai:
- sumažinti informacijos srautą,
- išeiti pasivaikščioti į gamtą,
- išmokti kvėpuoti lėčiau,
- vakare anksčiau išjungti telefoną ar televizorių.
Tokie paprasti žingsniai tikrai gali padėti.
Tačiau kartais net ir to nepakanka.
Giliausias nerimo šaltinis
Kartais žmogus nerimauja ne todėl, kad pavargęs, o todėl, kad viduje jaučiasi nesaugus.
Nesaugumas gali kilti dėl įvairių priežasčių:
- dėl ateities,
- dėl santykių,
- dėl kaltės jausmo,
- dėl neišspręstų klausimų su Dievu.
Ir čia nei kvėpavimo pratimai, nei pasivaikščiojimas negali padaryti to, ką gali padaryti susitaikymas su Kūrėju.
Tikras saugumas prasideda tada, kai žmogus supranta:
- aš nesu atsitiktinumas,
- mano kaltė gali būti atleista,
- mano gyvenimas yra Dievo rankose.
Vidinė ramybė ir kūno sveikimas
Biblijoje sakoma:
„VIEŠPATS mano šviesa ir išgelbėjimas,
tad ko turėčiau bijotis?
VIEŠPATS mano gyvenimo tvirtovė,
tad prieš ką turėčiau drebėti?“
(Psalmė 27, 1)
Kai žmogus pagaliau pajunta vidinį saugumą, organizmas gali persijungti iš nuolatinės kovos būsenos į atstatymo būseną.
Tuomet:
- lėtėja širdies ritmas,
- gilėja kvėpavimas,
- nurimsta nervų sistema.
Kūnas pradeda daryti tai, kam buvo sukurtas – atsinaujinti ir gyti.
Galbūt esate pastebėję: kai viduje atsiranda ramybė, kūnas pradeda sveikti lengviau.
Kaip išmokti valdyti emocijas: raktas – ne jausmuose, o mintyse
Ar teko kada nors apgailestauti dėl to, ką pasakei ar padarei būdamas emocijų įkarštyje? Tai – pažįstama daugeliui. Tačiau tik nedaugelis žino, kad tikrasis emocijų valdymo raktas slypi ne emocijose, o… mintyse.
Kas iš tikrųjų valdo mūsų emocijas?
Mūsų smegenyse veikia itin svarbi sistema – limbinė sistema, esanti giliau, centrinėje smegenų dalyje. Limbinė sistema labai svarbi emocijų, motyvacijos bei emocinės atminties formavime ir yra susijusi su miego bei apetito reguliacija. Tai tarsi vidinis termometras – jei jis „įkaista“, mes reaguojame impulsyviai, nesusivaldome, pykstame ar verkiame.
Limbinė sistema gali būti suaktyvinta per sensorinius dirgiklius (garsus, kvapus, vaizdus), prisiminimus ar net fiziologinius veiksnius, kaip stresas ar miego trūkumas. Tačiau mūsų mintys atlieka esminį vaidmenį – jos gali sustiprinti arba sušvelninti emocinę reakciją. Kitaip tariant, mintis – tai pirmas domino kauliukas, kuris paleidžia visą emocijų grandinę.
Kodėl emocijos „sprogsta“ ir kaip to išvengti?
Kai patiriame stiprią emociją, mūsų smegenys siunčia signalus kūnui išskirti streso hormonus – adrenaliną, kortizolį ir kitus. Kūnas paruošiamas veiksmui: širdis plaka greičiau, kvėpavimas suintensyvėja, o smegenys pereina į „kovok arba bėk“ režimą. Tuo metu save sustabdyti labai sunku – tarsi bandytum stabdyti traukinį, kuris jau įsibėgėjo.
Stabdyti emociją jos įkarštyje – lyg traukti avarinį stabdį greitkelyje lėkiančiame automobilyje: gali būti per vėlu, o pasekmės – skaudžios.
Taigi, kada sustoti?
Sėkminga emocijų kontrolė prasideda ankstyvame etape – vos tik gimsta pirmoji neigiama mintis. Ne emocija, ne veiksmas, ne žodis, o mintis. Ji pirmoji sužadina visą grandinę. Jeigu tuo momentu įsisąmoniname, ką galvojame, galime sustabdyti neigiamą reakciją dar prieš jai įsisiūbuojant.
Ką daryti praktiškai?
- Stebėkite savo mintis. Pastebėkite, kada į galvą ateina mintys, kurios jus žeidžia, pykdo ar liūdina. Jos gali atrodyti nekaltos, bet ilgainiui jos veikia kaip emocijų sprogdikliai.
- Stabdykite anksti. Vos tik pagaunate save galvojant „kaip jis drįso“, „ji visada taip daro“, „vėl viskas blogai“ – tai ženklas, kad laikas sustoti. Pasakykite sau: „Aš pasirenku reaguoti kitaip.“
- Klausykite, kuo maitinasi jūsų mintys. Jei mintys sukasi apie neteisybę, nuoskaudas, pesimizmą – emocijos seks iš paskos. Sąmoningai nukreipkite dėmesį į tai, kas gera, šviesu, padėka, sprendimai, o ne kaltės ieškojimas.
- Neužlaikykite įtampos – bet ir neišsiliekite destruktyviai. Daugelis pataria „išrėkti emocijas“ ar „išsikrauti“, tačiau jei tai tampa įpročiu, protas prisitaiko – ir reaguoti rėkimu tampa norma. Ilgainiui kenčia ir santykiai, ir sveikata. Kur kas tvariau – keisti mąstymą, o ne kovoti su pasekmėmis.
Išvada: tikroji kontrolė – ne jėga, o išmintis
Emocijų valdymas – tai ne apie užgniaužimą ar savęs slopinimą. Tai apie gebėjimą pastebėti, kaip mąstome, ir nuspręsti, kokią kryptį pasirinksime. Tinkama mintis – tai šviesoforas, kuris neleidžia įsibėgėti emociniam traukiniui.
Kai išmokstame keisti mintis dar prieš įsisiūbuojant emocijoms, tampame ne tik ramesni, bet ir stipresni. Ir tai – tikrasis savęs valdymas.
Kaip rašoma Šventajame Rašte:
„Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga.“
(Filipiečiams 4, 8)
Toks mąstymas ne tik saugo mūsų vidinę pusiausvyrą, bet ir keičia aplinką, kurioje gyvename. Nuo minčių – prasideda viskas.
Paruošta pagal psichologės Lidijos Neikurs paskaitas: https://neikurs.com/
Ilgalaikio streso įtaka sveikatai
Koks ryšys tarp streso, dvasinio ir emocinio gyvenimo, ir sveikatos, tame tarpe ir stuburo sveikatos? Ogi – tiesioginis. Šiame straipsnyje tai aptarsime.
Stresas – gerai ar blogai? Stresas – tai organizmo savigynos reakcija, universalus apsaugos mechanizmas.
- Mūsų nervų sistema, pajutusi pavojų, tuoj pat siunčia signalą – pertvarkyti kiekvienos organizmo ląstelės darbą gynybai. Pas mus yra specialūs hormonai – endorfinas ir kortizolis – tai raktiniai hormonai, kurie paleidžia organizme dvi priešingo režimo veiklas. Organizmas gali dirbti vienu iš šių režimų: gyvenimo ir vystymosi arba gynybos ir apsaugos režimu. Gyvenimui šiame nuodėmės pasaulyje reikalingas ir vienas, ir kitas. Augimo ir vystymosi režimas leidžia organizmui augti, atsistatyti; o apsaugos režimas reikalingas pavojaus atveju, kad organizmas nežūtų. Svarbu suprasti, kad organizmas negali būti tuo pačiu metu ir viename, ir kitame režime. Jis arba ginasi nuo pavojaus, streso būsenoje, arba, kai viskas gerai, auga ir atsistato.
- Nervų sistemoje yra keletas principinių apsaugos sistemų.
– Pirmoji – streso sistema (adrenalininė), ji gina mus nuo išorinės grėsmės.
– Antroji sistema – imuninė, ji gina nuo pavojaus organizmo viduje. Imuninės sistemos užduotis: surasti priešą viduje arba tarp savų, ir sunaikinti.
Bet kai yra išorinė grėsmė, nervų sistema priversta prislopinti imuninę sistemą.
- Mūsų smegenyse yra pagumburis, kuris surenka visą informaciją iš vidaus ir iš išorės. Pagumburis, gavęs informaciją apie pavojų, paleidžia adrenalininę sistemą. Jis siunčia signalus per kraują hormonų pagalba, ir per nervines skaidulas, per stuburo smegenis į antinksčius. Antinksčiai išskiria į kraują specialius hormonus, kurie neša signalą kiekvienai ląstelei, kad pertvarkytų savo darbą gynybai. Šiame režime organizmas pradeda slopinti imuninę sistemą, kad jos energiją nukreiptų streso reakcijai.
- Kai ląstelė gauna streso signalą, ji pradeda kurti specialius baltymus, kurie apgaubia ląstelėje pačius svarbiausius dalykus, kad juos apsaugotų. Tokioje būsenoje ląstelė gali išgyventi šią problemą. Bet kai kažką supakuojame ir padedame, nėra galimybės tuo naudotis. Jei ląstelė ilgai bus tokioje būsenoje, nebus augimo ir vystymosi. O regeneracija ir pasveikimas organizme įmanomi tik augimo ir vystymosi režime.
- Stresas mūsų organizme įsijungia kaip atsakas į kažkokius fìzinius faktorius. Bet didžioji dalis streso, kurį patiriame, yra psichogeninės kilmės. Jis susijęs su tuo, kad kažkam įvykus, mums pasirodo, kad tai problema. Ir kai mums atrodo, kad tai kelia grėsmę, pagumburis įjungia streso reakciją. Problema ne tai, kas atsitiko, bet tai – kaip mes tai įvertinome. O vertiname pagal savo pažiūrų ir įsitikinimų sistemą, kuri gyvena mūsų galvoje. Čia problemos šaknis!
!!! Pati didžiausia problema mūsų organizmui, kai streso reakcija nebekontroliuojama ir vietoj to, kad mus gintų, kam ji ir skirta, pradeda dirbti prieš mus. Praktiškai visos žinomos ligos, kurios šiandien paplitusios tarp žmonių, susijusios su lėtiniu stresu. O kaip išspręsti problemą, jeigu mes nenorime susitaikyti su kaimynu ar kaimyne? Nusprendėme niekada neatleisti. Dievas davė mums pasirinkimo laisvę. Kai mes supykę ar įsižeidę, organizmas karo būsenoje. Visą šį laiką mūsų organizme nedirba atsinaujinimo ir atsistatymo režimai.
Kaip tikėjimas susijęs su sveikata?
Biblija labai daug kalba apie meilę, atleidimą, dėkingumą… Pvz., „Linksma širdis – geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus“ (Patarlių 17, 22). Taip, niūri dvasia, lėtinis stresas, kortizolis – išjungia regeneracijos režimą – tarpslanksteliniai diskai, kremzlės, kaulai pradeda irti, atrofuojasi raumenys.
Tik tada, kai Dievas ateina į mūsų gyvenimą ir dovanoja mums Savo meilę, kai mūsų širdyse apsigyvena Meilė ir Ramybė, tik tada įmanomas tikras streso sprendimas. Biblijoje labai daug pasakyta: “atleiskite, nebijokite, džiaukitės, pasitikėkite Dievu.” Tikroje sveikatos atstatymo programoje, ir ypatingai kai kalbame apie stuburą, tarp visų sveikos gyvensenos principų pats svarbiausias – pasitikėjimo Dievu ir streso valdymo principas. Be jo, išgijimas tiesiog neįmanomas.
- „Žinokite, kad net visi jūsų galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.“ (Luko 12, 7)
- „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jono 14, 27)
- „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“ (Mato 11, 28)
Pilną vaizdinę informaciją rasite video PASKAITOJE.