Viešpats mane sugrąžino į gyvenimą

✔ Gyvenimo būdo medicina padėjo Irinai įveikti sveikatos problemas, o Dievas pakeitė jos mąstymą.

▫ Gimiau medikų šeimoje – mama pediatrė. Nuo vaikystės namuose kalbėdavosi apie mediciną, todėl be jokios abejonės įstojau į valstybinės medicinos akademijos medicinos fakultetą. Vėliau įgijau dermatologijos specializaciją.

Baigusi medicinos akademiją, 8 metus dirbau vietine terapeute. Pirmaisiais metais buvo didžiulis noras išgydyti visus, bet pamačiau, kad lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams ilgalaikis vaistų vartojimas tik pagerina būklę, bet neišgydo. O bėgant metams atsirandančios komplikacijas, papildo vartojamų vaistų sąrašą. Todėl pradėjau ieškoti kitokios medicinos ir gydymo būdų. Praėjau alternatyviąją mediciną: homeopatiją, bioenergetiką, jogą, šlapimo terapiją, suderintą mitybą. Vėl pamačiau, kad visi šie metodai tik laikinai „pagerina“ būklę, bet negydo.

▫ 2001 metais susipažinau su programa “Nauja pradžia”, paremta aštuoniais sveikatos principais. Nustebino programos paprastumas ir efektyvumas, norėjau išbandyti pati asmeniškai. Pirmas dalykas, kurį padariau, atsisakiau arbatos, kavos ir pradėjau gerti vandenį. Studijuodama medicinos akademijoje nežinojau, kad vanduo yra be galo svarbus sveikatos veiksnys! Pradėjau keisti mitybą. Rezultatas buvo fenomenalus!

Nekėliau sau tikslo atsikratyti sveikatos problemų, o tiesiog mokinausi gyventi pagal šią programą. O problemų turėjau: svoris 105 kg ir šešiasdešimtas drabužių dydis, todėl dažnos hipertenzinės krizės. Dažnai jausdavau ūmų nugaros skausmą ir kelias dienas negalėdavau atsitiesti. Tačiau pagrindinė problema – lėtinis sinusitas. Dariau ir punkcijas, ir antibiotikus gėriau, bet tai atimdavo dar daugiau jėgų. Nežinojau ką daryti.

❗Gyvendama pagal programą „Nauja pradžia“, po dvejų metų savo nuostabai pastebėjau: aplink siautėja epidemijos, o aš nesergu, pamiršau savo širdį, padidėjusį kraujospūdį, nustojau jausti nugarą. Per 2,5 metų numečiau 35 kg, pakeičiau keturis drabužių dydžius, atrodžiau jaunesnė, tapau aktyvesnė.

▫ Užsinorėjau papasakoti savo pacientams apie šią unikalią programą. 2004 metais kreipiausi į Dievą malda, kad Jis suteiktų galimybę dirbti tik gyvenimo būdo medicinoje, tačiau atsakymą gavau tik po 10 metų.

2014 metais pirmą kartą susipažinau su Sveikatos centro „Gyvenimo kelias“ darbu ir praktiškai pamačiau programos efektyvumą. Tada net nemaniau, kad galėčiau ten dirbti. Bet susiklostė taip, kad po medicininio sertifikato patvirtinimo atvykau į Dubkuose esantį sveikatos centrą “Gyvenimo kelias” ir pradėjau ten dirbti gydytoja ir instruktore.

?? Čia prasiplėtė mano supratimas apie gyvenimo būdo mediciną. Pamačiau, kad 70% atvejų sveikatos problemų priežastis yra lėtinis stresas. Todėl baigiau Neilo Nedley emocinės sveikatos atkūrimo programos mokymus. Programa padėjo man suprasti, kaip svarbu save pažinti emociškai ir gebėti valdyti emocijas bei dirbti su savo mąstymu. Tai palengvino ir mano pačios patirtis.

▫ Visos mano sveikatos problemos kilo dėl lėtinio 20 metų streso šeimoje – mano vyro priklausomybės nuo alkoholio. Bandžiau jį perdaryti, išlaisvinti nuo šios problemos. Vedžiojau jį pas įvairius žiniuonius ir gydytojus, apleidau vaikus. Dėl to ir pati įgijau krūvą ligų, vyriausias sūnus – onkologiją, o jauniausias dėl elgesio atsidūrė specialioje klasėje.

?? Tik atėjus pas Dievą mano mąstymas ir situacijos matymas ėmė keistis. Neįmanoma pakeisti žmogaus, jei jis pats to nenori. Bandydama tai padaryti, atsidūriau aklavietėje. Tačiau iš palaužtos asmenybės pavirtau laisva, savo vertę suprantančia moterimi. Dievas davė man būstą, darbą pagal specialybę, o vaikus ištraukė iš duobės, kurioje jie buvo. Esu labai dėkinga Dievui už viską, ką Jis leido man patirti savo gyvenime! Kartu su fizinių problemų išsprendimu aš įgijau visišką pasitikėjimą ir užtikrintumą Jame.

Prie to prisidėjo ir 2007 m. situacija. Spalio mėnesį patyriau nelaimingą atsitikimą – 5 dienos komoje, sunki galvos trauma, klubo lūžis ir raiščių trūkimas. Po traumos turėjo likti pasekmės, bet jau kovo mėnesį išėjau dirbti į polikliniką pilnu etatu. Iš savo pavyzdžio mačiau, kad Dievas netgi iš mirties slėnio gali sugrąžinti tave į gyvenimą. Ir dabar Viešpats teikia man vidinę ramybę, ir stiprybę bet kokioje situacijoje.

Irina Podolina

Šaltinis: 8doktorov.ru

Taika su Dievu išgydė – tikra istorija

Brangūs skaitytojai, noriu pasidalinti žmogaus asmenine patirtimi.

▫ Iš karinės tarnybos sovietinėje armijoje 1981–83 m. grįžau su peties sąnario artritu. Ranka skaudėjo ir maudė, dėl ko kartais negalėjau užmigti. Tabletės ir tepalai mažai padėdavo. Prisiminiau velionį senelį, karo veteraną, kuris pasakojo, kaip, dar prieš Didįjį Tėvynės karą, atkabino krante užkabintą lyną, kad laivas išplauktų. Lynas patraukė jo ranką ir sužalojo. Labai skaudėjo. Senelis, anot jo, sukdavo ranką 1000 kartų į vieną pusę, 1000 kartų į kitą, ir skausmas praėjo. Sekdamas jo pavyzdžiu, aš pradėjau sukti ranką: 500 kartų į vieną pusę, 500 kartų į kitą. Tai užtrukdavo pusvalandį kasdien. Po mėnesio liga išnyko be pėdsakų!

Dažnai patirdavau skausmingą slankstelių poslinkį dėl nepatogaus pasisukimo ar keliant sunkius daiktus (kelti reikia taisyklingai!). Eidavau pas chiropraktiką, kuris man „atstatydavo” nugarą. Atsikračiau šios bėdos, kai supratau, kad mano nugaros raumenys nusilpę. Pradėjau reguliariai daryti pratimus nugaros raumenų tonuso didinimui. Sustiprėjo nugaros raumenys. Tam pakanka reguliariai atlikti paprastus pratimus be svarmenų. Dabar nugaros skausmų praktiškai nebūna.

Prieš porą metų ant krūtinės aptikau nedidelį skausmingą auglį, kuris augo ir pasiekė maždaug 2 cm skersmenį. Ką tokiu atveju dažniausiai daro žmogus? Eina pas gydytoją. Toliau gerai žinoma schema: tyrimai, punkcija, galbūt operacija, galbūt spindulinė ir chemoterapija. Manau, kad visa tai skausminga, žalinga ir mažai veiksminga.

Padariau taip: kreipiausi į „aukščiausią instanciją“ – į Didį Kūrėją, klausdamas: „Kodėl, Viešpatie? Ką turiu daryti?” Tada prisiminiau: mano mama mirė nuo krūties vėžio 1990 m., būdama 49 metų. Iš jos žodžių prisiminiau, kad visą gyvenimą ji nekentė savo tėvo, kuris paliko mamą ir keturias dukteris, išeidamas pas kitą moterį. Atvykusi į gimtinę, iš tolo pamačiusi savo tėvą, slėpdavosi, kad nesusitiktų. Žinojau, kad vėžio priežastis gali būti nuolatinės negatyvios mintys. Neapykanta tai jausmas, griaunantis žmogų iš vidaus. Paklausiau savęs: „Ar aš turiu ką nors panašaus?”

Prašiau Kūrėjo priminti, kuo aš kaltas prieš Jį ir prieš žmones, ar esu neatleidęs.

Biblijoje sakoma: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.“ (Mato 6, 14, 15) Pradėjau prisiminti. Atleidau sau už savo nuodėmes. Prisiminiau, pavyzdžiui, kad mokykloje iš manęs tyčiojosi už mane stipresnis bendraklasis, ir visai rimtai tada nusprendžiau: „Kai užaugsiu, būtinai jį nužudysiu“.

Ne visada lengva kam nors atleisti. Tokiu atveju prašykite Dievo pagalbos, ir tikrai ją gausite. Iš visos širdies atleidau savo skriaudikui ir mintyse palinkėjau sėkmės bei palaiminimų.

Kažkam paskambinau ir paprašiau atleidimo už savo nuodėmes, kažkam parašiau laišką. Jei nebuvo įmanoma su kuo nors užmegzti ryšio, tada kreipdavausi į Kūrėją atleidimo. Tikėjau, kad Dievo Sūnus Jėzus Kristus už mūsų nuodėmes sumokėjo Savo gyvybe.

Atsiprašęs žmogaus, išpažinau savo nuodėmes ir Visagaliui. Paprašiau Jo jėgų atsispirti pagundoms – atsisakiau alkoholio. Per mėnesį perėjau prie vegetariškos mitybos. Gyvūninius baltymus pakeičiau augaliniais – riešutais, žirniais, pupelėmis. Valgiau tik pora kiaušinių per savaitę.

Sužinojau, kad gydo Evangelijos skaitymas garsiai, ir kiekvieną dieną skirdavau laiko skaityti Bibliją ir apmąstyti, melsti išgydymo.

❗Po dviejų tokių didvyriškų pastangų savaičių pastebėjau, kad auglys sumažėjo perpus, sumažėjo skausmas. O dar po dviejų savaičių auglys dingo be pėdsakų. Tuo tarpu, venų varikozė ir kiti skauduliai nepraėjo, liko, kaip ir anksčiau.

? Supratau, kad šio mėnesio dvasinė kova – susitaikymas su Dievu – turi būti kasdienė patirtis.

Olegas Demidovas, Belgorodo miestas

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

Gyvenimas be klausos – tikra istorija

Laiminga vaikystė, nuostabių garsų pasaulis, o paskui tyla, visiška tyla… Apie savo gyvenimą pasakoja 8-ių metų klausą praradusi Elena.

Gimiau Baltarusijoje, Bresto srityje. Vis dar su šiluma prisimenu namą su sodu ir vaismedžiais, savo senelius…

Po to persikėlėme į nedidelį Sibirui būdingą kaimą su žvarbiais žiemos šalčiais. Būdama 8 metų sunkiai susirgau gripu. Liga atslūgo, tačiau sukėlė rimtą komplikaciją – galvos smegenų uždegimą, serozinį meningitą. Tėtis, vargšas tėtis, pražilo. O mama buvo kaip šešėlis, naktimis nemiegojo. Pas mus gyvenusios katės nuo manęs nenulipo, savo kūnais jos šildė mano išsekusį kūną ir galvą… Išgyvenau, bet praradau klausą.

Ši nelaimė tiesiog sudaužė mano širdį. Net prietaisas mažai padėjo. Kas bent kurį laiką girdėjo, prie tokios būsenos niekada nepripras: visada išliks troškimas sugrįžti į garsų pasaulį. Atskyrimo, vienišumo jausmas, net jei artimieji ar draugai šalia. Labai sunku, kai žmonės pamiršta apie mano būseną: keičia susitarimus, diskutuoja tarpusavyje, visi žino, o aš sužinau paskutinė. Tai “išmuša iš vėžių”, verčia keisti planus.

Internate verkiau ir šaukiausi kažko nežinomo, klausiau: „Kodėl aš gyvenu?

Baigusi mokyklą ištekėjau. Mano anyta turėjo draugę katalikę, kuri įkalbėjo mus su vyru pasikrikštyti. Tada dirbau nėščiųjų konsultacijų skyriuje, ir po krikšto nusprendžiau pasigirti vyriausiajai slaugytojai. Paklausiau, ar ji pakrikštyta; ji atsakė teigiamai. „O kodėl Jūs neturite Mergelės Marijos medaliono ir kryželio? – paklausiau. „Kryžius turi būti širdyje“, – atsakė ji.

Nuo tos dienos aš praradau ramybę: kieno tik paklausdavau, ką reiškia kryžius širdyje, niekas negalėjo duoti suprantamo atsakymo! Galų gale šis klausimas vėl mane atvedė pas vyr. slaugytoją. Aš tiesiog maldavau: „Pasakykit man, ką tai reiškia: kryžius širdyje?” Nuo šio pokalbio prasidėjo mano pažintis su Viešpačiu. Vyr. slaugytoja davė man knygų apie Dievą. Kuo daugiau skaičiau, tuo darėsi įdomiau. Pamilau Viešpatį ir supratau, ką reiškia gyventi su Dievu širdyje. Tapo aišku, kad krikštas, kurį priėmiau, buvo formalus, o aš norėjau sąmoningai patikėti savo gyvenimą Viešpačiui. Todėl gimus sūnui, vėl paprašiau krikšto. Buvau pakrikštyta upėje. Man padovanojo Bibliją, kurią labai pamilau. Po krikšto Dievas pradėjo siųsti man mintis eilėraščiams. Kai kas nors gyvenime nutinka, eilėraštis atsiranda kaip atsakas. Ir anksčiau bandžiau rašyti, bet nepavykdavo. O kai priėmiau Viešpatį į savo širdį, iš jos pradėjo lietis dėkingumo gyrius Jam.

Klausimas, kodėl man taip atsitiko, kurį laiką tiesiog draskė mano protą. Galbūt, jei būčiau girdėjusi, mano kelias būtų buvęs kitoks, ir nepajusčiau Dievo poreikio. Viešpats guodžia mane nuostabiais Biblijos pažadais, kad ateis laikas, kai grįšiu į garsų pasaulį. Be to tai, kas man nutiko, atvėrė kelią į kurčiųjų širdis. Nemoku tobulai gestų kalbos, bet bendrauju su kurčiaisiais ir pasakoju jiems apie Dievą. Neverta nusiminti, nuleisti rankas ir nusivilti. Išeitį visada galima rasti ?. Dievas parodys ją ten, kur, rodos, nieko nėra.

Savo istorija dalinosi – Elena

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

Pakeisti gyvenimo būdą padėjo – sveikatos centras

Daugelis žmonių mano, kad suaugus jau per vėlu keisti savo gyvenimo būdą. Ši istorija – įrodymas, kad niekada nevėlu rūpintis savo sveikata.

Pirmą kartą unikaliame sveikatos centre „Gyvasis šaltinis“ apsilankiau 2019 m. balandį. Atvykau pavargusi, “išgręžta” kaip citrina, nieko nesinorėjo daryti, net su savimi.

Čia ne tik atgavau jėgas, bet ir jaunatviškumą. 10-ties dienų kurso pabaigoje numečiau 4 kg! O grįžusi namo keturiasdešimt dienų atlikau visas Sveikatos centre gautas užduotis ir rekomendacijas. Organizmas pradėjo atsistatyti, o sulieknėjau net 15 kg. Tai buvo mano pirmasis „vau“! Visi aplinkiniai pastebėjo pokyčius. Komplimentai mane tik padrąsino ir įtikino, kad einu teisingu keliu.

Nauji įpročiai, kuriuos įgijau:

▪ Pradėjau sveikai maitintis (be mėsos, šokolado ir vakarinių sumuštinių).

▪ Keliuosi 5 – 6 val. ryto; išmokau pasitikti aušrą.

▪ Kad sustiprinčiau raumenis, užsiimu gimnastika sporto aikštelėje ir namuose.

▪ Susidariau grafiką, kaip nuvykti į darbą – vietoj automobilio einu su šiaurietiškomis lazdomis.

▪ Susirūpinau ir savo dvasine sveikata: skaitau Bibliją, meldžiuosi Dievui, stiprindama savo tikėjimą kaip vieną iš sveikos gyvensenos veiksnių.

??Užtikrinu, savo gyvenimo būdą galite pakeisti net 55 metų!

Praėjo 4 metai, dabar man 59 metai. Toliau laikausi sveiko gyvenimo būdo. Tapau gydomosios mankštos instruktore ir baigiau masažo kursus, kad padėčiau savo artimiesiems išlikti sveikiems net po 60 metų.

Savo patirtimi dalinosi – Irina

Pasidalinkite ir Jūs savo patirtimi:

➡ Kas Jums padėjo pakeisti gyvenimo būdą?

➡ Kas galėtų Jus paskatinti imtis gerų permainų?

Ačiū ?

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

Apvyniojimai vietoj hormonų ir antibiotikų

Vidurinei dukrytei buvo dveji metai, kai susirgo. Porą dienų karščiavo, ėmė stipriai kosėti. Gydytojai diagnozavo bronchitą ir išrašė antibiotikų. 

Po kurio laiko prasidėjo obstrukcija ir vėl pakilo temperatūra. Karščiuojant, jos kvėpavimas buvo toks sunkus, kad man atrodė, ji dūsta. Gydytojai paskyrė hormonus. Kvėpavome per nebulaizerį, bet būklė išliko sunki. 

Labai jaudinausi, paskambinau draugei, kurios vyras gydytojas. Paprašiau, kad padėtų mums patekti į ligoninę – bijojau likti namuose su dukra. Draugė patarė neskubėti į ligoninę, o padaryti viso kūno apvyniojimą į lininę paklodę. 

Tą patį vakarą pirmą kartą apvyniojau dukrą. Maždaug po 40 minučių, dar tebesant apvyniotai šlapiu audiniu ir šilta antklode, mano nustebimui ir džiaugsmui, ji pradėjo daug lengviau kvėpuoti. Kitą dieną apvyniojimo procedūrą dariau du kartus: ryte ir vakare. Tą dieną jos kvėpavimas tapo lygus. Po to nustojau jai duoti hormonus ir antibiotikus. Po aštuonių apvyniojimų vaikas buvo sveikas! 

Lininių paklodžių neturėjau, todėl naudojau paprastas – medvilnines. Dėkoju Dievui už pamokas, kurias išmokau šioje situacijoje. Pirma, tikrasis gydytojas – Dievas; antra, šis metodas toks efektyvus, kad padeda net ir be lininio audinio. O svarbiausia – Dievas pasiruošęs duoti mums pagal mūsų tikėjimą! 

Po šio įvykio vaikų nebegydau antibiotikais. Kiekvienas dabar turi savo lininį chalatą ir paklodes šiai procedūrai, o mes esame dėkingi Dievui, kad Jis mumis rūpinasi, suteikdamas tokį paprastą gydymo būdą. 

Kaip daryti šią hidroterapijos procedūrą skaitykite straipsnyje: “Šlapios paklodės paketas”.

?”Tiek sveikiems, tiek ligoniams grynas vanduo yra viena iš geriausių Dangaus palaimų. Teisingas jo naudojimas skatina sveikatą.” (E. Vait „Gydymo tarnystė”) Būkite sveiki ??

Šaltinis: 8doktorov.ru

Gydytojai manė, kad sūnus pasmerktas

Norėjau pasidalinti su jumis neįtikėtina istorija apie pasveikimą nuo 4 stadijos limfinės sistemos vėžio.

„Mano sūnui buvo diagnozuota „difuzinė didelių B limfocitų“ limfoma, 4 stadija. Tuo metu jam buvo beveik 33 metai. Paprastais žodžiais tariant, tai limfinės sistemos vėžys. Šansų išgyventi beveik jokių. Metastazės šešiuose organuose. O tai šeši papildomi navikai! Mano sūnus numetė 18 kg, sunkiai pakildavo iš lovos. Tada atėjo ta kritinė diena, kai jis beveik be sąmonės buvo nugabentas į reanimaciją.

Sūnaus būklė buvo labai sunki, jis net negalėjo nuleisti rankos. Auglys buvo didžiulis, kaip antra galva po ranka. Dešinė ranka taip sutino, kad kartais atrodydavo, kad rankos oda plyš. Patinimas buvo nuo peties iki pirštų galiukų, ranka nejudėjo. Skausmas buvo toks stiprus, kad narkotiniai vaistai nuo skausmo nepadėjo. Sūnus dūso, nes neveikė limfinė sistema ir dėl to plaučiuose kaupėsi skysčiai. Pirmą kartą iš plaučių išsiurbė beveik litrą skysčio, antrą kartą – 1,7 litro!

Melsdavomės už sūnų visą parą – šeima, giminės, draugai – kiekvienas savo laiku. Nenutrūkstanti malda dvi savaites padarė savo darbą!

Kai sūnus pradėjo sveikti, buvo perkeltas iš reanimacijos skyriaus, tačiau netrukus paaiškėjo, kad reanimacijos skyriuje jis užsikrėtė Covid’u. Gydytojas pasakė: „Arba siunčiame jį į koronaviruso ligoninę, arba vežkitės namo“. Tai nuskambėjo kaip nuosprendis, užuomina, kad jis vis tiek mirs – ar ligoninėje, ar namuose. Bet mes nepasidavėme, tikėjome Visagaliu Dievu, toliau meldėmės, gydėmės ir, žinoma, laikėmės sveiko gyvenimo būdo.

Kasdien sūnui spaudžiau sultis iš morkų, obuolių, apelsinų, į turgų eidavau granatų sulčių. Jis atsisakė mėsos, pieno produktų, saldumynų, nors labai juos mėgo. Pradėjo valgyti daugiau žalumynų, šviežių daržovių ir vaisių, grūdų košių, riešutų. Mitybą papildėme kokybiškais natūraliais maisto papildais. Pamažu jis pradėjo daryti lengvus pratimus limfinei sistemai, laikui bėgant didindamas krūvį, o po mėnesio savo kojomis, ne vežimėlyje, atvyko į ligoninę antrajam chemoterapijos kursui.

Sūnaus niekas neatpažino! Sugrįžo svoris, pagerėjo išvaizda, atsirado jėgų, nuotaika, apetitas. Gydytojai buvo nustebinti!

Sūnui buvo atlikti 6 chemoterapijos ciklai, o 2022 metų gegužę diagnozė buvo anuliuota – išnyko visi šeši navikai. Viešpats įsikišo ir išgydė mano sūnų! Sunku tuo patikėti, o daugelis mūsų draugų ir pažįstamų sako: „Jei jūsų asmeniškai nepažinotume, nepatikėtume, nes žmonės tokioje būsenoje neišgyvena“.

Kai sūnus pasijuto gerai, ėmė nuolaidžiauti mityboje ir pastebėjo, kad pavalgius pieno produktų ar keptos mėsos jam pablogėdavo, todėl laikui bėgant visiškai atsisakė pieno produktų. Keptos mėsos taip pat, labai retai valgo virtą ar garuose pagamintą mėsą. Be šių produktų jam daug lengviau ir jaučiasi daug geriau. Šlovė Viešpačiui, jis gyvena, dirba, džiaugiasi gyvenimu ir šlovina Mylintį, Visagalį Dievą!“

Šaltinis: 8doktorov.ru

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM