Brangūs skaitytojai, noriu pasidalinti žmogaus asmenine patirtimi 👇🏻.
▫ Iš karinės tarnybos sovietinėje armijoje 1981-83 m. grįžau su peties sąnario artritu. Ranka skaudėjo ir maudė, dėl ko kartais negalėjau užmigti. Tabletės ir tepalai mažai padėdavo. Prisiminiau velionį senelį, karo veteraną, kuris pasakojo, kaip, dar prieš Didįjį Tėvynės karą, atkabino krante užkabintą lyną, kad laivas išplauktų. Lynas patraukė jo ranką ir sužalojo. Labai skaudėjo. Senelis, anot jo, sukdavo ranką 1000 kartų į vieną pusę, 1000 kartų į kitą, ir skausmas praėjo. Sekdamas jo pavyzdžiu, aš pradėjau sukti ranką: 500 kartų į vieną pusę, 500 kartų į kitą. Tai užtrukdavo pusvalandį kasdien. Po mėnesio liga išnyko be pėdsakų!
Dažnai patirdavau skausmingą slankstelių poslinkį dėl nepatogaus pasisukimo ar keliant sunkius daiktus (kelti reikia taisyklingai!). Eidavau pas chiropraktiką, kuris man “atstatydavo” nugarą. Atsikračiau šios bėdos, kai supratau, kad mano nugaros raumenys nusilpę. Pradėjau reguliariai daryti pratimus nugaros raumenų tonuso didinimui. Sustiprėjo nugaros raumenys. Tam pakanka reguliariai atlikti paprastus pratimus be svarmenų. Dabar nugaros skausmų praktiškai nebūna.
Prieš porą metų ant krūtinės aptikau nedidelį skausmingą auglį, kuris augo ir pasiekė maždaug 2 cm skersmenį. Ką tokiu atveju dažniausiai daro žmogus? Eina pas gydytoją. Toliau gerai žinoma schema: tyrimai, punkcija, galbūt operacija, galbūt spindulinė ir chemoterapija. Manau, kad visa tai skausminga, žalinga ir mažai veiksminga.
Padariau taip: kreipiausi į „aukščiausią instanciją“ – į Didį Kūrėją, klausdamas: „Kodėl, Viešpatie? Ką turiu daryti?” Tada prisiminiau: mano mama mirė nuo krūties vėžio 1990 m., būdama 49 metų. Iš jos žodžių prisiminiau, kad visą gyvenimą ji nekentė savo tėvo, kuris paliko mamą ir keturias dukteris, išeidamas pas kitą moterį. Atvykusi į gimtinę, iš tolo pamačiusi savo tėvą, slėpdavosi, kad nesusitiktų. Žinojau, kad vėžio priežastis gali būti nuolatinės negatyvios mintys. Neapykanta tai jausmas, griaunantis žmogų iš vidaus. Paklausiau savęs: „Ar aš turiu ką nors panašaus?”
Prašiau Kūrėjo priminti, kuo aš kaltas prieš Jį ir prieš žmones, ar esu neatleidęs.
Biblijoje sakoma: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.“ (Mato 6:14, 15) Pradėjau prisiminti. Atleidau sau už savo nuodėmes. Prisiminiau, pavyzdžiui, kad mokykloje iš manęs tyčiojosi už mane stipresnis bendraklasis, ir visai rimtai tada nusprendžiau: „Kai užaugsiu, būtinai jį nužudysiu“.
Ne visada lengva kam nors atleisti. Tokiu atveju prašykite Dievo pagalbos, ir tikrai ją gausite. Iš visos širdies atleidau savo skriaudikui ir mintyse palinkėjau sėkmės bei palaiminimų.
Kažkam paskambinau ir paprašiau atleidimo už savo nuodėmes, kažkam parašiau laišką. Jei nebuvo įmanoma su kuo nors užmegzti ryšio, tada kreipdavausi į Kūrėją atleidimo. Tikėjau, kad Dievo Sūnus Jėzus Kristus už mūsų nuodėmes sumokėjo Savo gyvybe.
Atsiprašęs žmogaus, išpažinau savo nuodėmes ir Visagaliui. Paprašiau Jo jėgų atsispirti pagundoms – atsisakiau alkoholio. Per mėnesį perėjau prie vegetariškos mitybos. Gyvūninius baltymus pakeičiau augaliniais – riešutais, žirniais, pupelėmis. Valgiau tik pora kiaušinių per savaitę.
Sužinojau, kad gydo Evangelijos skaitymas garsiai, ir kiekvieną dieną skirdavau laiko skaityti Bibliją ir apmąstyti, melsti išgydymo.
❗Po dviejų tokių didvyriškų pastangų savaičių pastebėjau, kad auglys sumažėjo perpus, sumažėjo skausmas. O dar po dviejų savaičių auglys dingo be pėdsakų. Tuo tarpu, venų varikozė ir kiti skauduliai nepraėjo, liko, kaip ir anksčiau.
🧡 Supratau, kad šio mėnesio dvasinė kova – susitaikymas su Dievu – turi būti kasdienė patirtis.
Olegas Demidovas, Belgorodo miestas
Paruošta pagal: 8doktorov.ru
0
20
20
