Žyma: Psichologija

Paskelbta

Trys moters skydai nuo vienatvės

Ar jums pažįstamas jausmas, kad esate viena ir niekam nereikalinga, net ir tada, kai esate tarp žmonių?

Būti vienai ir jaustis vienišai – kuo tai skiriasi?

Svarbu atskirti dvi sąvokas.

Vienuma – tai savanoriškas pasirinkimas. Tai būsena, kai žmogus sąmoningai būna vienas su savimi, tuo džiaugiasi ir, panorėjęs, gali bet kada vėl bendrauti su kitais.

Vienatvė – tai sunkus, nepageidaujamas jausmas. Jis nepriklauso nuo to, kiek žmonių yra aplinkui. Galima jaustis vienišai minioje, triukšmingoje šventėje ar net šalia mylimo žmogaus, kuris miega greta.

Laikina vienatvė gali atsirasti, pavyzdžiui, patekus į naują kolektyvą ar išsiskyrus su artimu žmogumi. Lėtinė vienatvė – tai būsena, kuri gali tęstis metų metus. Tuomet moteris dažniau kaltina ne aplinkybes, o save ir patenka į uždarą savikritikos ratą.

Klaidingi keliai: kodėl užimtumas ir šeima neišgelbsti

Plačiai paplitęs mitas teigia, kad jei visą savo laiką užpildysime darbu, griežtai suplanuota dienotvarke, serialais, socialiniais tinklais ar alkoholiu, vienatvė pasitrauks. Tačiau pats užimtumas negydo – jis tik trumpam nukreipia mintis nuo problemos.

Kitas dažnas scenarijus – bandymas ieškoti išsigelbėjimo santuokoje. Tačiau kurti santuoką jaučiantis vienišai yra pavojinga. Norint sukurti sveikus santykius su vyru, pirmiausia reikia išmokti visavertiškai gyventi vienumoje. Moters gyvenimo pilnatvė priklauso ne nuo žiedo ant piršto, o nuo jos vidinės būsenos ir santykio su pačia savimi.

Trys skydai, saugantys nuo vidinės tuštumos

Kad suprastume vienatvės prigimtį, svarbu suvokti, kad Dievas nebuvo numatęs, jog žmogus gyventų izoliuotas. Biblijoje parašyta: „Negera žmogui būti vienam“ (Pradžios 2, 18). Vadinasi, esame sukurti kaip socialios būtybės, turinčios artumo ir prieraišumo poreikį.

Yra trys pagrindiniai poreikiai – tarsi trys skydai, saugantys mus nuo vienatvės jausmo. Jei bent vienas iš šių skydų sugriūva, žmogus ima jausti vidinį diskomfortą.

  • Žmogus turi mylėti ką nors.
  • Žmogus turi būti kieno nors mylimas.
  • Žmogus turi būti kažkam reikalingas.

Pažvelkite į savo gyvenimą. Jei ką nors mylite, esate mylima ir jaučiatės kažkam reikalinga, vienatvė jums negresia.

Tačiau kai tik vieno iš šių elementų nelieka (pavyzdžiui, jūs mylite, bet nesate mylima, arba esate mylima, tačiau nesijaučiate reikalinga darbe ar savo socialinėje aplinkoje), atsiranda nerimas.

Blogiausia padėtis susidaro tuomet, kai sugriūva visi trys skydai. Moteris, kuri nieko nemyli, nesijaučia mylima ir neranda, kur galėtų prasmingai panaudoti savo jėgas, neišvengiamai grimzta į depresiją. Tai visiškos vienatvės būsena.

Dvasinis aspektas: kur ieškoti atramos, kai sugriūva skydai?

Vienatvė – tai signalas, kad kenčia mūsų vidinis pasaulis. Todėl svarbu pasirūpinti tiek socialiniais, tiek dvasiniais poreikiais.

Jei jūsų socialiniai ryšiai yra nutrūkę arba nebedžiugina, kelias į išgijimą prasideda atrandant vidinę ramybę ir stiprinant savo santykį su Dievu.

Pasirūpinkite savo poreikiu būti mylimai. Ne visada šalia yra žmonių, kurie mus iš tiesų myli. Šį poreikį gali patenkinti Dievas. Kai žmogus artėja prie Jo, jis pradeda patirti Jo meilę. Tai suteikia jėgų nebeieškoti pritarimo iš atsitiktinių žmonių.

Pasirūpinkite savo poreikiu mylėti. Net jei neturite šeimos, galite mylėti draugus, artimuosius, o svarbiausia – Viešpatį. Meilė Dievui pasireiškia tarnavimu ir dėkingumu, o ši meilė yra neišsenkanti.

Pasirūpinkite savo poreikiu būti reikalingai. Jei nesijaučiate reikalinga darbe ar tarp artimųjų, raskite, kur galėtumėte panaudoti savo talentus tarnaudama kitiems. Pagalba tiems, kuriems reikia pagalbos, suteikia stiprų jausmą, kad esate reikalinga, ir pripildo gyvenimą prasmės.

Vienatvės jausmas nėra nuosprendis – tai ženklas. Svarbu nustoti kaltinti save ar visuomenę. Jei jaučiatės vieniša, pripažinkite tai, bet nedarykite iš to tragedijos. Pasakykite sau: „Taip, dabar esu viena. Ir tame nėra nieko blogo.“

Tai suteikia laisvę. Kai atrandate vidinę ramybę, taiką su Dievu ir susitaikote su pačia savimi, išorinės aplinkybės nebegali jūsų sugriauti. Tuomet net ir priverstinėje vienumoje galima atrasti džiaugsmą, o būnant tarp žmonių – neprarasti savęs.

Parengta pagal šeimos psichologės Marijos Vačevos straipsnį.

Paskelbta

Kas iš tikrųjų sukelia mūsų emocijas?

Kartais atrodo, kad mūsų emocijas sukelia tai, kas vyksta aplink mus.
Kažkas pasakė nemalonų žodį – ir mes supykome.
Kažkas nuvylė – ir mes nusiminėme.

Atrodo labai paprasta: įvykis → emocija.

Tačiau ar tikrai taip yra?

Tai, ko dažnai nepastebime

Iš tikrųjų tarp įvykio ir emocijos visada yra dar vienas svarbus žingsnis – mūsų mintys.

Kitaip tariant:

  • ne įvykis tiesiogiai sukelia emociją,
  • o tai, kaip mes tą įvykį suprantame.

Schema atrodo taip:

Įvykis → mintis → emocija

Tai gali pasirodyti nedidelė detalė, bet iš tikrųjų ji labai svarbi.

Paprastas pavyzdys

Įsivaizduokime situaciją: žmogus jums neatsakė į žinutę.

Vienas pagalvos:
„Matyt užsiėmęs“ → ramu, nejaučiu jokio nerimo.

Kitas pagalvos:
„Jam aš nerūpiu“ → liūdna, jaučiu nusivylimą.

Įvykis tas pats.
Bet emocija – visiškai skirtinga.

Kodėl?
Nes skirtingos mintys.

Iš kur atsiranda mūsų mintys?

Daugelis mūsų minčių nėra atsitiktinės.
Jos formuojasi per gyvenimą – ypač vaikystėje.

Kartais tai būna žalojantys vidiniai įsitikinimai:

  • „Aš nesu pakankamai geras“
  • „Niekam nerūpiu“
  • „Negaliu pasitikėti žmonėmis“
  • „Aš visada viską sugadinu“

Ir nors šių minčių dažnai net nepastebime, jos tyliai daro didelę įtaką mūsų emocijoms, sprendimams ir net sveikatai.

Kodėl tai svarbu sveikatai?

Tyrimai rodo, kad mūsų emocinė būsena yra glaudžiai susijusi su fizine sveikata.

Pavyzdžiui, viename ilgalaikiame Harvardo universiteto tyrime buvo pastebėta, kad žmonės, kurie jautė silpną emocinį ryšį su tėvais, žymiai dažniau sirgo lėtinėmis ligomis vėliau gyvenime.

Tai nereiškia, kad viską lemia praeitis.
Tačiau tai parodo, kokią didelę įtaką turi mūsų vidinis pasaulis.

Pirmas praktinis žingsnis – labai paprastas, bet labai svarbus:

Sustok ir paklausk savęs:

  • Kokią emociją jaučiu?
  • Kokia mintis ją sukėlė?

Dažnai mes pastebime tik emociją, bet nepastebime minties, kuri ją sukėlė. 

Ir kartais nėra lengva tai tiksliai įvardinti – reikia sąžiningumo. Tačiau būtent šiame atpažinime ir įvardinime slypi pokyčio pradžia.

Ar galima pakeisti mintis?

Taip. Psichologijoje tai vadinama mąstymo pakeitimu – kai neteisingą ar žalojančią mintį pakeičiame teisingesne.

Pavyzdžiui:

  • „Aš viską sugadinau“ → „Padariau klaidą, bet galiu mokytis“
  • „Manimi niekas nesirūpina“ → „Galbūt dabar taip atrodo, bet tikrai yra žmonių, kuriems rūpiu“

Kaip kalbame su savimi?

Labai svarbus klausimas – mūsų vidinis dialogas. Dažnai jis būna labai griežtas:

  • „aš kvailas“
  • „aš visada viską sugadinu“

Bet pagalvokime – ar taip kalbėtume su draugu? Jei ne, kodėl taip kalbame su savimi?

Paklausk savęs:

  • ką pasakyčiau draugui tokioje situacijoje?

Ir tuos pačius žodžius pasakyk sau.

Kas padeda „sutvarkyti“ mintis?

Yra keli paprasti, bet veiksmingi dalykai:

  • dėkingumo praktika
  • sąmoningas neigiamų minčių ribojimas
  • trumpas pasivaikščiojimas
  • mokymasis pažvelgti į situaciją kitaip

Šie dalykai padeda sustoti ir nepasiduoti pirmoms kilusioms mintims.
Jie leidžia pažvelgti į situaciją ramiau ir aiškiau.

Tačiau kartais vien to neužtenka.

Giliausias pokytis

Ne visos mintys kyla tik iš situacijų ar įpročių. Kartais jos kyla iš to, kuo mes iš tikrųjų tikime. Todėl neužtenka vien tik bandyti pakeisti mintis. Svarbu, į ką jas pakeičiame.

Nes jei žmogus lieka vienas su savo mintimis, jis dažnai ir vėl grįžta prie tų pačių išgyvenimų. Tikras pokytis prasideda tada, kai mūsų mąstymas atsiremia ne tik į mus pačius, bet į tai, kas yra tvirčiau už mus.

Man asmeniškai didžiausią pokytį atnešė tai, kad pradėjau remtis ne tik savo mintimis, bet ir Dievo pažadais, užrašytais Biblijoje.

Kai kyla mintis:
„man nepavyks, nesugebėsiu pasikeisti“ – ją galiu keisti Dievo pažadu: 

„Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“ (2 Korintiečiams 5, 17)

Kai kyla baimė:

„Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią.“ (2 Timotiejui 1, 7)

Kai kyla kaltė ar neviltis:

„Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.“ (1 Jono 1, 9)

Tai nėra tik gražūs žodžiai ar savęs raminimas. Tai yra pagrindas, į kurį galima atsiremti. 

Dievo Žodis keičia mūsų pasaulėžiūrą, vertybes. Ir kai pradeda Juo remtis, keičiasi ne tik mintys – keičiasi vidinė būsena.

Atsiranda daugiau ramybės.
Daugiau stabilumo.
Mažiau baimės.

Ir būtent tokioje būsenoje žmogus pradeda iš tikrųjų keistis. Keičiasi mintys, keičiasi emocijos, keičiasi mūsų charakteris ir galiausiai gyvenimas.

Pabaigai

Kai suprantame, kad emocijas sukelia ne tik įvykiai, bet ir mūsų mintys, atsiranda viltis.

Nes įvykių mes dažnai negalime pakeisti.
Bet galime išmokti kitaip į juos žiūrėti.

Dar daugiau keičiasi tada, kai mūsų mąstymas ima remtis tvirtu pagrindu – Dievo Žodžiu. 

Būtent tada prasideda tikras pokytis – ne tik mintyse, bet ir mūsų vidinėje būsenoje.

Paskelbta

Formuokime sveiką savivertę

Nuo to, kaip mes save suvokiame, labai priklauso mūsų jausmai ir tai, kaip kuriame santykius su kitais.

Mūsų uždavinys – išlaikyti pusiausvyrą: nesielgti taip, lyg būtume menkesni už kitus, bet kartu ir nepervertinti savęs. Abi kraštutinės pozicijos kenkia santykiams, emocinei sveikatai ir atima gyvenimo džiaugsmą.

Tiek per žema, tiek per aukšta savivertė, sukelianti tiek daug problemų, gali būti ištaisyta.

Žema savivertė

Senoje legendoje pasakojama, kaip vienas žmogus rado erelio lizdą, paėmė iš jo kiaušinį ir padėjo vištai. Iš jo išsirito mažas ereliukas. Augdamas tarp vištų ir viščiukų, jis elgėsi kaip naminis paukštis: kapstėsi žemėje, skraidė tik truputį pakilęs nuo žemės. Praėjo daug metų. Vieną dieną senas erelis pamatė danguje didingą paukštį. Jis paklausė vištų, kas tai. „Tai dangaus valdovas – erelis, – atsakė jos. – Net nesvajok, tau iki jo toli!“ Vargšas erelis daugiau niekada nepažvelgė į dangų ir mirė manydamas, kad yra višta.

Daugelis žmonių panašūs į šį erelį – nepažindami savo galimybių, jie neatskleidžia viso savo potencialo. Nevertindami savęs pakankamai, jie neužsibrėžia kilnių tikslų.

Per aukšta savivertė

Paprastai ji veda į puikybę ir tuštybę. Žmogus pradeda manyti, kad yra geresnis už kitus, ir negeba pripažinti svetimų pasiekimų. Su tokiu nusiteikimu neįmanoma sukurti gerų santykių.

Per aukštą savivertę turintis žmogus praranda saiko jausmą, nemato savo trūkumų, jam trūksta meilės artimui.

Net jei teisingai vertinate save ir žinote turintys daug privalumų, neaukštinkite savęs virš kitų. Jei norite palaikyti gerus santykius, neverta per daug kalbėti apie savo laimėjimus ir gebėjimus. Nesuteikite kitiems pagrindo manyti, kad laikote save geriausiu, protingiausiu ar gabiausiu. Nepasiduokite troškimui būti giriamiems.

Sveika savivertė

Ji leidžia blaiviai ir objektyviai save vertinti, priimti tiek savo stiprybes, tiek silpnybes. Žmogus, turintis tinkamą savivertę, žino, kuriose srityse jam dar reikia augti, supranta, ką gali padaryti, o kas yra už jo galimybių ribų.

7 būdai formuoti sveiką savivertę

  1. Priimkite save tokį, koks esate. Su visomis klaidomis, trūkumais, talentais ir stiprybėmis. Neverta galvoti, kad esate prastesnis ar geresnis už kitus, lygintis, varžytis ar pavydėti.
  2. Nenuleiskite rankų dėl klaidų ir nesėkmių. Niekas nėra tobulas. Visi galime suklysti. Svarbiausia – judėti pirmyn, neleisti nusivylimui užgniaužti vilties, nenustoti tobulėti. Nusivylimas griauna savivertę, drąsa ją stiprina. Jei nepasisekė – nepraraskite ryžto, pradėkite iš naujo!
  3. Nesijaudinkite dėl kitų žodžių. Nebūna taip, kad visi apie žmogų kalbėtų tik gerai. Visada atsiras nepatenkintų ir kritikuojančių, net jei žmogus nepadarė nieko blogo. Nebandykite įtikti visiems. Nenusiminkite dėl neteisingos kritikos, nes ji drumsčia ramybę ir griauna savivertę.
  4. Pasitikėkite savo gebėjimais. Kiti gali abejoti jūsų sumanymais ar jėgomis, bet giliai širdyje jūs žinote, ko trokštate ir ką galite. Įsiklausykite į save!
  5. Pripažinkite, kad turite trūkumų, ir mokykitės savikritikos. Tai padės pastebėti silpnybes ir judėti link geresnės savo versijos. Pripažinkite, kad ne vien aplinkiniai kalti dėl jūsų sunkumų.
  6. Mokykitės nusileisti, girti kitus ir atleisti. Tikėkite – kompromisas ir atleidimas nėra silpnumo ženklas. Tai ne pralaimėjimas, o pergalė prieš savo ego ir tai, kas griauna santykius.
  7. Atminkite: Dievas myli jus! Jūs esate tokie vertingi, kad Jis atidavė savo Sūnų, Kuris mirė už jus. Jei Dievas taip stipriai jus myli, kodėl turėtumėte menkinti save? Ir koks pagrindas didžiuotis, jei visi esame vieno Dievo vaikai, nuolat priklausomi nuo Jo?

Šaltinis: Enrique Chaij „Subtilusis santykių menas“

Paskelbta

Kodėl mes sprendžiame konfliktus skirtingai?

Konfliktai – neišvengiama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Tačiau pastebėjote, kaip skirtingai žmonės juos sprendžia? Vieni rėkia ir reikalauja, kiti – tyliai atsitraukia, treti nori viską išspręsti „per meilę“. Kodėl taip yra?

Pasak lektorės psichologės Lidijos Neikurs, kiekvienas žmogus turi savo valdymo modelį – būdą, kaip jis sprendžia konfliktus ir bendrauja su kitais. Šie modeliai dažniausiai yra perimti iš tėvų, dažnai nesąmoningai, stebint jų elgesį.

Kas formuoja mūsų konfliktų sprendimo stilių?

Du pagrindiniai veiksniai:

  • Palaikymas – meilė, rūpestis, supratimas
  • Drausmė – taisyklės, ribos, reikalavimai

Atsižvelgiant į tai, kiek kiekvieno iš jų turime, susiformuoja keturi pagrindiniai bendravimo modeliai, kurie matomi tiek šeimoje, tiek darbe, tiek santykiuose.

1. Autoritarinis modelis: „Aš pasakiau – tu padaryk!“

Daug drausmės, mažai meilės

  • Vaikams – baimės atmosfera: nuomonė nesvarbi, už klaidas baudžiama
  • Ugdomas melas, gudravimas, emocinis atsiribojimas
  • Konfliktai sprendžiami jėga arba nutylėjimu
  • Dievas matomas kaip piktas ir baudžiantis
  • Vaikai suaugę arba tampa tokie pat valdingi, arba labai bailūs

Pavyzdys: „Valgysi, ką padėjau, nesakyk man ‘nenoriu’.“

2. Abejingumo modelis („demokratiškai nesikišantis“): „Daryk kaip nori…“

Mažai meilės, mažai drausmės

  • Vaikai auga be ribų, bet ir be palaikymo
  • Niekas nesikiša – kiekvienas sau
  • Konfliktai ignoruojami: „gal savaime praeis…“
  • Dievas atrodo tolimas, neįsitraukiantis
  • Išauga žmonės, kuriems stinga motyvacijos ir emocinio artumo

Pavyzdys: Vaikas žaidžia iki vidurnakčio – niekas nieko nesako, nes „tegul daro ką nori“.

3. Viskas leidžiama: „Svarbiausia – kad jis būtų laimingas“

Daug meilės, mažai drausmės

  • Vaikai – šeimos „karaliai“
  • Konfliktai sprendžiami tenkinant reikalavimus, kad tik nebūtų ašarų
  • Vaikai išmoksta manipuliuoti – verkimu, šantažu, isterijomis
  • Vėliau konfliktus sprendžia emociniu spaudimu
  • Dievas atrodo kaip „amžinai skolingas“, nes „jei meldžiuosi – turi duoti“

Pavyzdys: „Nenori į mokyklą? Gerai, pasilik namie – tik neverk.“

4. Autoritetinis modelis: „Myliu tave, bet ir ribos svarbios“

Subalansuota meilė ir drausmė

  • Konfliktai sprendžiami per dialogą, pagarbą ir aiškias ribas
  • Tėvai – ne valdovai, bet vadovai: kantrūs, nuoseklūs
  • Vaikai mato Dievą kaip teisingą, mylintį ir patikimą
  • Ugdomi: pagarba, savitvarda, empatija, vidinė motyvacija

Pavyzdys: „Suprantu, kad nori dar pažaisti, bet dabar – laikas miegui. Gal nupasakok man trumpai, ką šiandien veikei?“

Kurį modelį atpažįsti savyje?

Dažnai naudojame ne vieną modelį, o jų mišinį – priklausomai nuo situacijos. Tačiau mūsų vaikystės patirtys palieka stiprų įspaudą.

  • Koks buvo tavo tėtis ar mama?
  • Ar nebandai kompensuoti jų stiliaus – pats nuslysdama(s) į priešingą kraštutinumą?
  • Ar tavo konfliktų sprendimo būdas padeda kurti artumą – ar tik kontroliuoti?

Galime rinktis

Gera žinia: modelis nėra lemtis. Jį galima keisti – sąmoningai, mokantis naujo bendravimo.
Autoritetinis modelis – tai ne silpnumas, o išmintis: meilė be naivumo ir drausmė be baimės. Tai kelias į brandžius, pagarbius santykius – tiek su vaikais, tiek su suaugusiais.

Kitą kartą – kaip praktiškai taikyti autoritetinį valdymo būdą:
Kaip išlaikyti ramų toną, parodyti pagarbą, pateikti pasirinkimą ir padėti priimti sprendimus – tiek su mažais vaikais, tiek su paaugliais ar net suaugusiais.
Net jei iki šiol taikei kitą modelį – viską galima pakeisti.

Apmąstymui

„Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti.“ (Jokūbo 1, 19)

„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga.“ (1 Korintiečiams 13, 4–5)

„Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.“ (Kolosiečiams 3, 14)

Paruošta pagal paskaitą „Модели управления“.

Paskelbta

Bloga mintis – kaip paukštė virš galvos

Kaip išmokti atpažinti ir nuginkluoti blogas mintis (ir kodėl be Dievo to padaryti neįmanoma)

1. Kodėl mintys tokios svarbios?

Mūsų mintys formuoja ne tik nuotaiką ar sprendimus, bet ir visą gyvenimą. Biblijoje sakoma: „Nes kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra“ (Patarlių 23, 7). Mintys veikia mūsų kūną, emocijas, dvasinę sveikatą, o kartais net fizinę ligą. Neigiamos mintys gali sukelti nerimą, depresiją, net susilpninti imuninę sistemą.

Taigi, mokymasis kontroliuoti mintis yra dvasinė disciplina, emocinė apsauga ir sveikatos palaikymo dalis.

2. Mintys turi valdžią – bet kieno?

Mūsų protas yra kovos laukas trims kovojančioms jėgoms:

  • Dievo, kuris gerbia laisvą valią ir veikia tik, jei jam leidžiame.
  • Šėtono, kuris per įvairias pagundas ir psichologinius manipuliavimus bando gauti prieigą prie mūsų minčių.
  • Mūsų pačių, kurie renkamės, ką priimti ar atmesti.

Svarbiausias dvasinis principas: jei neleidi Dievui kontroliuoti tavo proto, jį norės kontroliuoti kitas – šėtonas.

3. Pavojingiausi proto centrai

Yra du proto centrai, per kuriuos žmogų lengviausia paveikti:

  • Apetito centras
  • Lytinių instinktų centras

Šėtonas dažnai pasiekia žmogų per šiuos centrus. Pirmasis žmogus „krito“ per apetitą (Adomas ir Ieva), kiti Biblijos veikėjai – per lytinį instinktą (pvz., Dovydas, Saliamonas). Šiandieninis pasaulis legalizavo tai, ką Dievas vadina nuodėme: „Jeigu tau patinka – daryk“.

Tačiau Dievas moko: mūsų protas turi būti disciplinuotas, išlavintas, tvirtas, atsparus pagundoms ir nukreiptas į Dangų.

4. Bloga mintis – kaip paukštė virš galvos

Martynas Liuteris sakė:
„Mes negalime uždrausti paukščiams skristi virš mūsų galvos, bet mes neturime leisti jiems nutūpti mums ant galvos ir sukti ten lizdus. Panašiai, mes negalime užkirsti kelio blogoms mintims kartais ateiti į mūsų galvą, bet turime neleisti joms įsikurti/sukti lizdus mūsų prote.“

Minty gali staiga ateiti – bet mes galime nuspręsti, ar:

  • Leisime joms užsibūti.
  • Leisime joms „perėti jausmus“ (t. y. sukelti nerimą, pyktį, pavydą…).
  • Arba – iš karto atpažinsime ir nuginkluosime.

5. Ką daryti, kai kyla bloga mintis? Praktiniai žingsniai

1 žingsnis: Atpažink mintį

Paklausk savęs:

  • Ar tai gera ar bloga mintis?
  • Ar ši mintis atneša ramybę, tikėjimą, meilę – ar baimę, nerimą, pyktį?

2 žingsnis: Suabejok ja

Atmink: ne kiekviena mintis yra teisinga.
– Spontaninės mintys dažnai kyla dėl senų traumų, blogos patirties, nuodėmingų įpročių.
– Mintis gali būti melaginga. Suabejok: „Ar tikrai tai tiesa?“

3 žingsnis: Pradėk vidinį dialogą

Pavyzdžiui, jei galvoji: „Manęs niekas nemyli“, atsakyk sau:

  • „O Dievas mane myli?“ – Taip!
  • „Ar tai tiesa, kad niekas?“ – Ne, turiu bent vieną žmogų.
  • „Ar ši mintis padeda man augti ar žlugdo?“ – Žlugdo.

4 žingsnis: Priversk mintį paklusti

Apaštalas Paulius sako: „Paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui“ (2 Korintiečiams 10, 5).
Tai reiškia – įstatyk savo mintis į rėmus, neleisk joms elgtis kaip nori. Tu esi vadovas, o ne tavo emocijos.

Praktinis pavyzdys: kai mintys užvaldo ir kaip tai sustabdyti

Praktinis pavyzdys: moteris ir vėluojantis vyras

Tarkime, moteris vakare laukia grįžtančio vyro. Jis turėjo būti namuose 18:00, bet jau 21:00, o jo vis dar nėra. Ji negauna žinutės, telefonas – išjungtas. Ir štai:

1. Pirma mintis:

„Jam tikrai kas nors atsitiko. Gal pateko į avariją.“

2. Antra mintis:

„O gal jis su kita moterimi? Gal man neištikimas?“

Šios mintys kaip paukščiai pradeda suktis virš jos galvos, o ji:

  • Įsiaudrina,
  • Pradeda verkti,
  • Gali net sukurti visą „filmą“ mintyse…

Kai vyras galiausiai grįžta (pasirodo, kad tiesiog išsikrovė telefonas ir buvo užstrigęs darbe), jis randa žmoną nerimaujančią arba supykusią, kaltinančią.

Kas įvyko?

  • Ji priėmė pirmą neigiamą mintį kaip tiesą.
  • Leido jai įsitvirtinti – „lizdas ant galvos“.
  • Neuždavė klausimų mintims – ar tai tiesa? ar turiu įrodymų?
  • Neprašė Dievo pagalbos – nepasimeldė, neprašė ramybės.

Kaip ji galėjo pasielgti kitaip?

  1. Atpažinti mintį:
    „Aš nerimauju – bet ar ši mintis tikra?“
  2. Pasakyti sau:
    „Ši mintis yra neigiama ir neturi jokių įrodymų.“
  3. Užrašyti alternatyvas ant lapo arba mintyse:
    – Gal jo telefonas išsikrovė.
    – Gal užlaikė darbe.
    – Gal padėjo kažkam kelyje.
    – Gal pats jau stresuoja, kad negali susisiekti.
  4. Pasimelsti:
    „Viešpatie, Tu žinai, kur jis yra. Aš pasitikiu Tavimi. Prašau, saugok jį ir duok man ramybę.“

Rezultatas:

– Vietoj įtampos – ramybė.
– Vietoj ginčo – atjauta.
– Vietoj susinaikinančio jausmo – vidinė pergalė.
– O svarbiausia – mokomės pasitikėti Dievu,pavedame Jam savo rūpesčius.

Šis pavyzdys padeda suprasti, kaip per vieną mintį gali prasidėti visa emocinė griūtis – jei laiku jos nesustabdom. Tačiau su Dievo pagalba kiekvieną mintį galima nukreipti į tiesą, ramybę ir meilę.

6. Be Dievo pagalbos – nepavyks

Svarbiausia pamoka: nei žmogaus valia, nei psichologija nepajėgia laimėti proto karo be Dievo pagalbos.

  • Tik Dievo Dvasia gali duoti vidinę ramybę.
  • Tik Dievo Žodis yra tas filtras, kuris parodo, kuri mintis iš Dievo, o kuri – iš priešo.
  • Tik meldžiantis galime sulaukti jėgos blogai minčiai nugalėti.

Dievas veikia tik mūsų pasirinkimu. Jei kviečiame Jį – Jis padeda. Jei neleidžiame – Jis nesikiša. Tačiau šėtonas stengiasi įeiti net be kvietimo. Tad kasdienis sąmoningas pasirinkimas bendrauti su Dievu yra mūsų proto apsauga.

7. Mintys virsta įpročiais. Įpročiai – charakteriu

Minties jėga formuoja:

  • Emocijas,
  • Reakcijas,
  • Fiziologinius pokyčius kūne.

Ilgainiui pasikartojančios mintys tampa įpročiais. Įpročiai tampa charakteriu. O charakteris – amžinosios lemties pagrindu.

Todėl:

„Vienintelė saugumo garantija – išmokti teisingai mąstyti.“
(Remiantis L. Neikurs paskaita ir Šventuoju Raštu)

Išvada

Jei nori laimėti kovą su blogomis mintimis:

  1. Išmok jas atpažinti,
  2. Nepasitikėk jomis aklai,
  3. Diskutuok su jomis ir įveik,
  4. Duok Dievui teisę veikti tavo prote.

Tik kiekvieną dieną atnaujinant protą Dievo Žodžiu ir malda, galime tapti laisvais nuo minties vergijos.

„Nemanykite, kad tai per sunku. Dievas pasiruošęs padėti tiems, kurie Jį kviečia.“

„ Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula. “ (Romiečiams 12, 2)

Paruošta remiantis Lydijos Neikurs paskaita „Minčių ir emocijų kontrolė“

Paskelbta

Kaip išmokti valdyti emocijas: raktas – ne jausmuose, o mintyse

Ar teko kada nors apgailestauti dėl to, ką pasakei ar padarei būdamas emocijų įkarštyje? Tai – pažįstama daugeliui. Tačiau tik nedaugelis žino, kad tikrasis emocijų valdymo raktas slypi ne emocijose, o… mintyse.

Kas iš tikrųjų valdo mūsų emocijas?

Mūsų smegenyse veikia itin svarbi sistema – limbinė sistema, esanti giliau, centrinėje smegenų dalyje. Limbinė sistema labai svarbi emocijų, motyvacijos bei emocinės atminties formavime ir yra susijusi su miego bei apetito reguliacija. Tai tarsi vidinis termometras – jei jis „įkaista“, mes reaguojame impulsyviai, nesusivaldome, pykstame ar verkiame.

Limbinė sistema gali būti suaktyvinta per sensorinius dirgiklius (garsus, kvapus, vaizdus), prisiminimus ar net fiziologinius veiksnius, kaip stresas ar miego trūkumas. Tačiau mūsų mintys atlieka esminį vaidmenį – jos gali sustiprinti arba sušvelninti emocinę reakciją. Kitaip tariant, mintis – tai pirmas domino kauliukas, kuris paleidžia visą emocijų grandinę.

Kodėl emocijos „sprogsta“ ir kaip to išvengti?

Kai patiriame stiprią emociją, mūsų smegenys siunčia signalus kūnui išskirti streso hormonus – adrenaliną, kortizolį ir kitus. Kūnas paruošiamas veiksmui: širdis plaka greičiau, kvėpavimas suintensyvėja, o smegenys pereina į „kovok arba bėk“ režimą. Tuo metu save sustabdyti labai sunku – tarsi bandytum stabdyti traukinį, kuris jau įsibėgėjo.

Stabdyti emociją jos įkarštyje – lyg traukti avarinį stabdį greitkelyje lėkiančiame automobilyje: gali būti per vėlu, o pasekmės – skaudžios.

Taigi, kada sustoti?

Sėkminga emocijų kontrolė prasideda ankstyvame etape – vos tik gimsta pirmoji neigiama mintis. Ne emocija, ne veiksmas, ne žodis, o mintis. Ji pirmoji sužadina visą grandinę. Jeigu tuo momentu įsisąmoniname, ką galvojame, galime sustabdyti neigiamą reakciją dar prieš jai įsisiūbuojant.

Ką daryti praktiškai?

  1. Stebėkite savo mintis. Pastebėkite, kada į galvą ateina mintys, kurios jus žeidžia, pykdo ar liūdina. Jos gali atrodyti nekaltos, bet ilgainiui jos veikia kaip emocijų sprogdikliai.
  2. Stabdykite anksti. Vos tik pagaunate save galvojant „kaip jis drįso“, „ji visada taip daro“, „vėl viskas blogai“ – tai ženklas, kad laikas sustoti. Pasakykite sau: „Aš pasirenku reaguoti kitaip.“
  3. Klausykite, kuo maitinasi jūsų mintys. Jei mintys sukasi apie neteisybę, nuoskaudas, pesimizmą – emocijos seks iš paskos. Sąmoningai nukreipkite dėmesį į tai, kas gera, šviesu, padėka, sprendimai, o ne kaltės ieškojimas.
  4. Neužlaikykite įtampos – bet ir neišsiliekite destruktyviai. Daugelis pataria „išrėkti emocijas“ ar „išsikrauti“, tačiau jei tai tampa įpročiu, protas prisitaiko – ir reaguoti rėkimu tampa norma. Ilgainiui kenčia ir santykiai, ir sveikata. Kur kas tvariau – keisti mąstymą, o ne kovoti su pasekmėmis.

Išvada: tikroji kontrolė – ne jėga, o išmintis

Emocijų valdymas – tai ne apie užgniaužimą ar savęs slopinimą. Tai apie gebėjimą pastebėti, kaip mąstome, ir nuspręsti, kokią kryptį pasirinksime. Tinkama mintis – tai šviesoforas, kuris neleidžia įsibėgėti emociniam traukiniui.

Kai išmokstame keisti mintis dar prieš įsisiūbuojant emocijoms, tampame ne tik ramesni, bet ir stipresni. Ir tai – tikrasis savęs valdymas.

Kaip rašoma Šventajame Rašte:

„Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga.“
(Filipiečiams 4, 8)

Toks mąstymas ne tik saugo mūsų vidinę pusiausvyrą, bet ir keičia aplinką, kurioje gyvename. Nuo minčių – prasideda viskas.

Paruošta pagal psichologės Lidijos Neikurs paskaitas: https://neikurs.com/