Psichologija – Sveikas.info

2025-06-262025-06-26

Bloga mintis – kaip paukštė virš galvos

Kaip išmokti atpažinti ir nuginkluoti blogas mintis (ir kodėl be Dievo to padaryti neįmanoma)

1. Kodėl mintys tokios svarbios?

Mūsų mintys formuoja ne tik nuotaiką ar sprendimus, bet ir visą gyvenimą. Biblijoje sakoma: „Nes kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra“ (Patarlių 23, 7). Mintys veikia mūsų kūną, emocijas, dvasinę sveikatą, o kartais net fizinę ligą. Neigiamos mintys gali sukelti nerimą, depresiją, net susilpninti imuninę sistemą.

Taigi, mokymasis kontroliuoti mintis yra dvasinė disciplina, emocinė apsauga ir sveikatos palaikymo dalis.

2. Mintys turi valdžią – bet kieno?

Mūsų protas yra kovos laukas trims kovojančioms jėgoms:

Dievo, kuris gerbia laisvą valią ir veikia tik, jei jam leidžiame.
Šėtono, kuris per įvairias pagundas ir psichologinius manipuliavimus bando gauti prieigą prie mūsų minčių.
Mūsų pačių, kurie renkamės, ką priimti ar atmesti.

Svarbiausias dvasinis principas: jei neleidi Dievui kontroliuoti tavo proto, jį norės kontroliuoti kitas – šėtonas.

3. Pavojingiausi proto centrai

Yra du proto centrai, per kuriuos žmogų lengviausia paveikti:

Apetito centras
Lytinių instinktų centras

Šėtonas dažnai pasiekia žmogų per šiuos centrus. Pirmasis žmogus „krito“ per apetitą (Adomas ir Ieva), kiti Biblijos veikėjai – per lytinį instinktą (pvz., Dovydas, Saliamonas). Šiandieninis pasaulis legalizavo tai, ką Dievas vadina nuodėme: „Jeigu tau patinka – daryk“.

Tačiau Dievas moko: mūsų protas turi būti disciplinuotas, išlavintas, tvirtas, atsparus pagundoms ir nukreiptas į Dangų.

4. Bloga mintis – kaip paukštė virš galvos

Martynas Liuteris sakė:
„Mes negalime uždrausti paukščiams skristi virš mūsų galvos, bet mes neturime leisti jiems nutūpti mums ant galvos ir sukti ten lizdus. Panašiai, mes negalime užkirsti kelio blogoms mintims kartais ateiti į mūsų galvą, bet turime neleisti joms įsikurti/sukti lizdus mūsų prote.“

Minty gali staiga ateiti – bet mes galime nuspręsti, ar:

Leisime joms užsibūti.
Leisime joms „perėti jausmus“ (t. y. sukelti nerimą, pyktį, pavydą…).
Arba – iš karto atpažinsime ir nuginkluosime.

5. Ką daryti, kai kyla bloga mintis? Praktiniai žingsniai

1 žingsnis: Atpažink mintį

Paklausk savęs:

Ar tai gera ar bloga mintis?
Ar ši mintis atneša ramybę, tikėjimą, meilę – ar baimę, nerimą, pyktį?

2 žingsnis: Suabejok ja

Atmink: ne kiekviena mintis yra teisinga.
– Spontaninės mintys dažnai kyla dėl senų traumų, blogos patirties, nuodėmingų įpročių.
– Mintis gali būti melaginga. Suabejok: „Ar tikrai tai tiesa?“

3 žingsnis: Pradėk vidinį dialogą

Pavyzdžiui, jei galvoji: „Manęs niekas nemyli“, atsakyk sau:

„O Dievas mane myli?“ – Taip!
„Ar tai tiesa, kad niekas?“ – Ne, turiu bent vieną žmogų.
„Ar ši mintis padeda man augti ar žlugdo?“ – Žlugdo.

4 žingsnis: Priversk mintį paklusti

Apaštalas Paulius sako: „Paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui“ (2 Korintiečiams 10, 5).
Tai reiškia – įstatyk savo mintis į rėmus, neleisk joms elgtis kaip nori. Tu esi vadovas, o ne tavo emocijos.

Praktinis pavyzdys: kai mintys užvaldo ir kaip tai sustabdyti

Praktinis pavyzdys: moteris ir vėluojantis vyras

Tarkime, moteris vakare laukia grįžtančio vyro. Jis turėjo būti namuose 18:00, bet jau 21:00, o jo vis dar nėra. Ji negauna žinutės, telefonas – išjungtas. Ir štai:

1. Pirma mintis:

„Jam tikrai kas nors atsitiko. Gal pateko į avariją.“

2. Antra mintis:

„O gal jis su kita moterimi? Gal man neištikimas?“

Šios mintys kaip paukščiai pradeda suktis virš jos galvos, o ji:

Įsiaudrina,
Pradeda verkti,
Gali net sukurti visą „filmą“ mintyse…

Kai vyras galiausiai grįžta (pasirodo, kad tiesiog išsikrovė telefonas ir buvo užstrigęs darbe), jis randa žmoną nerimaujančią arba supykusią, kaltinančią.

Kas įvyko?

Ji priėmė pirmą neigiamą mintį kaip tiesą.
Leido jai įsitvirtinti – „lizdas ant galvos“.
Neuždavė klausimų mintims – ar tai tiesa? ar turiu įrodymų?
Neprašė Dievo pagalbos – nepasimeldė, neprašė ramybės.

Kaip ji galėjo pasielgti kitaip?

Atpažinti mintį:
„Aš nerimauju – bet ar ši mintis tikra?“
Pasakyti sau:
„Ši mintis yra neigiama ir neturi jokių įrodymų.“
Užrašyti alternatyvas ant lapo arba mintyse:
– Gal jo telefonas išsikrovė.
– Gal užlaikė darbe.
– Gal padėjo kažkam kelyje.
– Gal pats jau stresuoja, kad negali susisiekti.
Pasimelsti:
„Viešpatie, Tu žinai, kur jis yra. Aš pasitikiu Tavimi. Prašau, saugok jį ir duok man ramybę.“

Rezultatas:

– Vietoj įtampos – ramybė.
– Vietoj ginčo – atjauta.
– Vietoj susinaikinančio jausmo – vidinė pergalė.
– O svarbiausia – mokomės pasitikėti Dievu,pavedame Jam savo rūpesčius.

Šis pavyzdys padeda suprasti, kaip per vieną mintį gali prasidėti visa emocinė griūtis – jei laiku jos nesustabdom. Tačiau su Dievo pagalba kiekvieną mintį galima nukreipti į tiesą, ramybę ir meilę.

6. Be Dievo pagalbos – nepavyks

Svarbiausia pamoka: nei žmogaus valia, nei psichologija nepajėgia laimėti proto karo be Dievo pagalbos.

Tik Dievo Dvasia gali duoti vidinę ramybę.
Tik Dievo Žodis yra tas filtras, kuris parodo, kuri mintis iš Dievo, o kuri – iš priešo.
Tik meldžiantis galime sulaukti jėgos blogai minčiai nugalėti.

Dievas veikia tik mūsų pasirinkimu. Jei kviečiame Jį – Jis padeda. Jei neleidžiame – Jis nesikiša. Tačiau šėtonas stengiasi įeiti net be kvietimo. Tad kasdienis sąmoningas pasirinkimas bendrauti su Dievu yra mūsų proto apsauga.

7. Mintys virsta įpročiais. Įpročiai – charakteriu

Minties jėga formuoja:

Emocijas,
Reakcijas,
Fiziologinius pokyčius kūne.

Ilgainiui pasikartojančios mintys tampa įpročiais. Įpročiai tampa charakteriu. O charakteris – amžinosios lemties pagrindu.

Todėl:

„Vienintelė saugumo garantija – išmokti teisingai mąstyti.“
(Remiantis L. Neikurs paskaita ir Šventuoju Raštu)

Išvada

Jei nori laimėti kovą su blogomis mintimis:

Išmok jas atpažinti,
Nepasitikėk jomis aklai,
Diskutuok su jomis ir įveik,
Duok Dievui teisę veikti tavo prote.

Tik kiekvieną dieną atnaujinant protą Dievo Žodžiu ir malda, galime tapti laisvais nuo minties vergijos.

„Nemanykite, kad tai per sunku. Dievas pasiruošęs padėti tiems, kurie Jį kviečia.“

„ Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula. “ (Romiečiams 12, 2)

Paruošta remiantis Lydijos Neikurs paskaita „Minčių ir emocijų kontrolė“

2025-06-162025-06-16

Kaip išmokti valdyti emocijas: raktas – ne jausmuose, o mintyse

Ar teko kada nors apgailestauti dėl to, ką pasakei ar padarei būdamas emocijų įkarštyje? Tai – pažįstama daugeliui. Tačiau tik nedaugelis žino, kad tikrasis emocijų valdymo raktas slypi ne emocijose, o… mintyse.

Kas iš tikrųjų valdo mūsų emocijas?

Mūsų smegenyse veikia itin svarbi sistema – limbinė sistema, esanti giliau, centrinėje smegenų dalyje. Limbinė sistema labai svarbi emocijų, motyvacijos bei emocinės atminties formavime ir yra susijusi su miego bei apetito reguliacija. Tai tarsi vidinis termometras – jei jis „įkaista“, mes reaguojame impulsyviai, nesusivaldome, pykstame ar verkiame.

Limbinė sistema gali būti suaktyvinta per sensorinius dirgiklius (garsus, kvapus, vaizdus), prisiminimus ar net fiziologinius veiksnius, kaip stresas ar miego trūkumas. Tačiau mūsų mintys atlieka esminį vaidmenį – jos gali sustiprinti arba sušvelninti emocinę reakciją. Kitaip tariant, mintis – tai pirmas domino kauliukas, kuris paleidžia visą emocijų grandinę.

Kodėl emocijos „sprogsta“ ir kaip to išvengti?

Kai patiriame stiprią emociją, mūsų smegenys siunčia signalus kūnui išskirti streso hormonus – adrenaliną, kortizolį ir kitus. Kūnas paruošiamas veiksmui: širdis plaka greičiau, kvėpavimas suintensyvėja, o smegenys pereina į „kovok arba bėk“ režimą. Tuo metu save sustabdyti labai sunku – tarsi bandytum stabdyti traukinį, kuris jau įsibėgėjo.

Stabdyti emociją jos įkarštyje – lyg traukti avarinį stabdį greitkelyje lėkiančiame automobilyje: gali būti per vėlu, o pasekmės – skaudžios.

Taigi, kada sustoti?

Sėkminga emocijų kontrolė prasideda ankstyvame etape – vos tik gimsta pirmoji neigiama mintis. Ne emocija, ne veiksmas, ne žodis, o mintis. Ji pirmoji sužadina visą grandinę. Jeigu tuo momentu įsisąmoniname, ką galvojame, galime sustabdyti neigiamą reakciją dar prieš jai įsisiūbuojant.

Ką daryti praktiškai?

Stebėkite savo mintis. Pastebėkite, kada į galvą ateina mintys, kurios jus žeidžia, pykdo ar liūdina. Jos gali atrodyti nekaltos, bet ilgainiui jos veikia kaip emocijų sprogdikliai.
Stabdykite anksti. Vos tik pagaunate save galvojant „kaip jis drįso“, „ji visada taip daro“, „vėl viskas blogai“ – tai ženklas, kad laikas sustoti. Pasakykite sau: „Aš pasirenku reaguoti kitaip.“
Klausykite, kuo maitinasi jūsų mintys. Jei mintys sukasi apie neteisybę, nuoskaudas, pesimizmą – emocijos seks iš paskos. Sąmoningai nukreipkite dėmesį į tai, kas gera, šviesu, padėka, sprendimai, o ne kaltės ieškojimas.
Neužlaikykite įtampos – bet ir neišsiliekite destruktyviai. Daugelis pataria „išrėkti emocijas“ ar „išsikrauti“, tačiau jei tai tampa įpročiu, protas prisitaiko – ir reaguoti rėkimu tampa norma. Ilgainiui kenčia ir santykiai, ir sveikata. Kur kas tvariau – keisti mąstymą, o ne kovoti su pasekmėmis.

Išvada: tikroji kontrolė – ne jėga, o išmintis

Emocijų valdymas – tai ne apie užgniaužimą ar savęs slopinimą. Tai apie gebėjimą pastebėti, kaip mąstome, ir nuspręsti, kokią kryptį pasirinksime. Tinkama mintis – tai šviesoforas, kuris neleidžia įsibėgėti emociniam traukiniui.

Kai išmokstame keisti mintis dar prieš įsisiūbuojant emocijoms, tampame ne tik ramesni, bet ir stipresni. Ir tai – tikrasis savęs valdymas.

Kaip rašoma Šventajame Rašte:

„Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga.“
(Filipiečiams 4, 8)

Toks mąstymas ne tik saugo mūsų vidinę pusiausvyrą, bet ir keičia aplinką, kurioje gyvename. Nuo minčių – prasideda viskas.

Paruošta pagal psichologės Lidijos Neikurs paskaitas: https://neikurs.com/

2025-03-172025-03-17

Kognityvinė elgesio terapija – kelias į vidinę ramybę

Gyvenime neišvengiame streso, sunkumų ir emocinių sukrėtimų. Tačiau tai, kaip mes reaguojame į šiuos iššūkius, priklauso ne tik nuo aplinkybių, bet ir nuo mūsų minčių, jausmų bei susiformavusių įsitikinimų. Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra vienas iš efektyviausių metodų, padedančių suprasti savo mintis, keisti neigiamus įsitikinimus ir pasiekti emocinę pusiausvyrą.

Kas yra kognityvinė elgesio terapija?

KET yra psichologinis metodas, padedantis suprasti ryšį tarp minčių, jausmų ir elgesio. Ji remiasi prielaida, kad ne pačios situacijos lemia mūsų emocijas, bet tai, kaip mes jas interpretuojame.

Pavyzdžiui, jei žmogus tiki, kad „niekam nesu įdomus”, jis vengs bendrauti, jausis vienišas ir dar labiau stiprins savo įsitikinimą. Tačiau pakeitus šią mintį, pavyzdžiui, „yra žmonių, kuriems aš rūpiu”, jis ims aktyviau dalyvauti socialinėje veikloje ir jausis labiau priimtas.

Kaip susiformuoja klaidingi įsitikinimai?

Mūsų mintys ir įsitikinimai susiformuoja remiantis praeities patirtimis, emocinėmis traumomis ir aplinkos poveikiu. Kartais jie tampa vadinamaisiais kognityviniais iškraipymais, kurie daro neigiamą įtaką mūsų emocinei gerovei. Dažnai pasitaikantys kognityviniai iškraipymai:

Perdėtas apibendrinimas: „Jei kartą nepavyko, vadinasi, niekada nepavyks.”
Suasmeninimas: „Jei kas nors atrodo nepatenkintas, tai dėl manęs.”
Negatyvus filtravimas: „Visada viskas blogai, net jei kas nors ir gerai, tai nesvarbu.”
Etikečių klijavimas: „Aš esu nevykėlis, man niekas nesiseka.”

Kaip KET padeda?

KET moko atpažinti klaidingus įsitikinimus ir juos keisti. Štai keli pagrindiniai žingsniai:

Atpažinti neigiamas mintis. Svarbu stabtelėti ir sąmoningai stebėti savo mintis. Pavyzdžiui „visi mane ignoruoja”?
Atpažinti emocijas ir jų šaltinį. Kokius jausmus sukelia šios mintys? Ar jos padeda jaustis geriau, ar tik dar labiau blogina situaciją?
Peržiūrėti faktus. Ar iš tiesų kiti žmonės man skiria per mažai dėmesio, ar tai tik mano asmeninis įspūdis?
Sukurti alternatyvų požiūrį. Pakeisti neigiamas mintis konstruktyviomis, kurios labiau atitinka realybę. Pavyzdžiui, „ne visi mane ignoruoja, yra žmonių, kurie mane vertina”.

Ryšys tarp smegenų ir emocijų

Mūsų emocijas stipriai veikia dvi smegenų dalys: prefrontalinė žievė ir migdolinis kūnas. Prefrontalinė žievė atsakinga už sprendimų priėmimą, savikontrolę ir racionalų mąstymą, o migdolinis kūnas reaguoja į pavojų ir emocijas. Kai patiriame stresą ar nerimą, migdolinis kūnas gali tapti pernelyg aktyvus, o prefrontalinė žievė silpnėti. Tai gali sukelti nuolatinį nerimą, depresiją ar impulsyvų elgesį.

KET padeda stiprinti ryšį tarp šių smegenų sričių, keičiant neigiamus mąstymo modelius ir mokantis kontroliuoti emocijas.

Kaip pritaikyti KET kasdieniame gyvenime?

Be psichoterapijos sesijų, galima savarankiškai stiprinti emocinę sveikatą:

Rašyti dienoraštį ir fiksuoti neigiamas mintis bei jas analizuoti.
Praktikuoti pozityvų mąstymą ir kurti alternatyvius įsitikinimus.
Skirti laiko atsipalaidavimui: kvėpavimo pratimams, pasivaikščiojimams gamtoje.
Skirti laiko maldai, Biblijos skaitymui, apmąstymams, rašyti dėkingumo dienoraštį.

Išvada

Kognityvinė elgesio terapija suteikia įrankius, leidžiančius keisti mąstymą ir gerinti emocinę būklę. Atpažinę klaidingus įsitikinimus, galime pakeisti savo reakcijas į situacijas ir atrasti vidinę ramybę.

Tai procesas, kuriam reikia laiko ir pastangų, tačiau rezultatai – geresnė savijauta, stipresnis pasitikėjimas savimi ir didesnė gyvenimo kokybė – yra verti pastangų.

Atminkite, Dievas pažadėjo: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, Aš tavęs niekada neužmiršiu.“ (Biblija, Izaijo 49, 15)

2025-01-022024-12-30

Kaip pasirinkti tinkamus prioritetus savo gyvenime, kad būtume laimingi ir saugūs

Baigiantis metams dažnai apmąstome praėjusius metus, galbūt planuojame – ko norėtumėme ateinančiais… Neseniai klausiausi paskaitos, kuri paskatino mane susimąstyti apie savo planus daug giliau… Kviečiu ir jus skirti tam laiko. Pažadu – jūsų smegenims tai bus gera mankšta.

SVARBU!!! Neskaitykite viso teksto prieš pradėdami daryti užduotis. Tokiu atveju jūs prarasite didelę naudą sau. Skaitykite po truputį ir iš karto atlikite užduotis.

Taigi, dalinuosi gydytojo psichiatro–narkologo Jurijaus Bondarenko užduotimis jūsų savianalizei.

– 1. Užrašykite tris svarbiausius/globalius savo gyvenimo tikslus/planus, kuriuos norėtumėte įgyvendinti iki savo žemiškojo gyvenimo pabaigos.

Parašykite tai, ko neatlikus/nepasiekus jums būtų gėda mirti.

Nerašykite abstrakčių frazių (Dievas, šeima…), tai nėra tikslai. Suformuluokite konkrečiai, ko jūs norėtumėte.

– 2. Parašėte, puiku. O dabar žemiau parašykite tris tikslus, kuriuos esate numatę ateinantiems 3 metams. Ką norėtumėte pasiekti per ateinančius trejus metus.

Taigi, jau užrašėte šešis tikslus: tris tikslus likusiam gyvenimui ir tris tikslus ateinantiems 3 metams.

– 3. O dabar parašykite tris tikslus, tai yra tris dalykus, kuriuos darytumėte, jei žinotumėte, kad jums liko gyventi 9 mėnesiai. Rašykite konkrečiai.

– 4. Keliaukime toliau. Pirmoje, visam likusiam gyvenimui skirtų tikslų grupėje, pažymėkite tą tikslą, kurį laikote prioritetiniu/svarbiausiu.

– 5. Tą patį padarykite antroje tikslų grupėje, kuri skirta ateinantiems 3 metams. Pažymėkite prioritetinį tikslą – tą, kurį pradėsite įgyvendinti pirmiausia.

– 6. O paskutinėje tikslų grupėje, kur užrašėte tris dalykus, kuriuos darytumėte, jei žinotumėte, kad jums liko gyventi 9 mėnesiai, pažymėkite tą, be kurio įgyvendinimo tikrai nesutinkate mirti. Privalote tai padaryti!

Puiku, keliaukime toliau.

– 7. Dabar užrašykite, kokia yra jūsų gyvenimo prasmė.

Mano gyvenimo prasmė… Užrašykite savo gyvenimo prasmę keturiais ar penkiais žodžiais, nerašykite ilgo teksto.

Aš gyvenu šioje planetoje tam kad… Konkrečiai aš, o ne žmonija apskritai.

Jei nežinote, dėl ko gyvenate, parašykite: dar nežinau, arba dar nesugalvojau. Tai irgi sąžiningas atsakymas.

– 8. Dar parašykite – laimė man yra…

– 9. Dabar parašykite – kokios yra jūsų perspektyvos, kas jūsų laukia, kokias galimybes turėsite ateityje.

– 10. Jei esate tikintis žmogus, dar parašykite – mano amžinojo gyvenimo prasmė yra…

Tai buvo paskutinis klausimas. Dabar aptarsime, koks yra šios jūsų nervų sistemai sukeltos audros tikslas. Jei pavargote, pailsėkite ir pratęskite po pertraukos.

– Taigi, nustatėte ir užrašėte pagrindinius savo gyvenimo tikslus. Toliau po tikslais parašėte gyvenimo prasmę. Įdėmiai pažvelkite į savo tikslus ir gyvenimo prasmę, jie draugauja tarpusavyje ar eina skirtingomis kryptimis? Jei draugauja, tai gerai. Prasmė ir tikslai turėtų būti kažkaip susiję. Jei jie žvelgia skirtingomis kryptimis, kils vidinis konfliktas.

– Taip pat parašėte, kas jums yra laimė. Atidžiai įsižiūrėkite, ar jūsų gyvenimo prasmė ir laimė draugauja tarpusavyje.

– Ir dar apie perspektyvas. Ar jūsų perspektyvos bent maždaug sutampa su jūsų planais. Gal pastebėsite, kad jūsų perspektyvos vienokios, o suplanuoti tikslai, ir prasmė visiškai priešingi.

– Ir, žinoma, palyginkite šio gyvenimo ir amžinojo gyvenimo prasmę, ar jos bent kažkiek sutampa tarpusavyje.

Jau supratote, kad šioje užduotyje, pasirodo viskas turi būti suderinta, t. y. tikslai, prasmė ir laimė turi būti suderinti. Tačiau negalite to pasakyti žmonėms, kuriems ketinate pasiūlyti atlikti šį pratimą. Žmogus pirmiausia turi parašyti, ką jis galvoja, o tada įsivertinti.

– Dabar peržvelkite, ar jūsų gyvenimo prasmė, kurią parašėte, jūsų laimė, perspektyvos gali dėl kažkokių nenumatytų aplinkybių ar nelaimių tapti prarastos. Jei gali, vadinasi, esate labai pažeidžiamoje padėtyje. Jei dėl kažkokių nenumatytų aplinkybių ar nelaimių jūs galite prarasti savo gyvenimo prasmę, šias užduotis jums reikia atlikti iš naujo.

ATMINKITE: Prasmė, laimė, perspektyva – tai kertiniai akmenys, ant kurių visą laiką vaikštome, tai, žemiau ko negalima nukristi. Bet jei jūs galite prarasti savo gyvenimo prasmę, krisite į bedugnę, kažkur žemiau jūsų kertinių akmenų. Jūsų užduotis – pagalvoti, ką galite įdėti į prasmės sąvoką ir laimės sąvoką, ko negali iš mūsų atimti joks žmogus, aplinkybės ar nelaimės. Kaip parašyta apaštalo Pauliaus: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?“ (Romiečiams 8, 35) Iš Dievo Žodžio žinome, kad Kristaus Meilės niekas iš mūsų negali atimti.

Todėl gyvenimo prasmė yra tokia sąvoka, kurią reikia užrašyti taip, kad ji skambėtų jūsų galvoje ir negalėtų būti iš jūsų atimta. Pavyzdžiui, gyvenimo prasmė gali būti „daryti tai, ko nori Dievas“ – pavesti savo gyvenimą Dievui. Niekas niekada negalės iš jūsų atimti galimybės daryti tai, ko nori Dievas. O tai apima labai daug: auginti vaikus, kurti šeimą, įgyti išsilavinimą… Kitas pavyzdys, daryti gera arba padaryti pasaulį geresniu. Atkreipkite dėmesį, veiksmažodis „daryti“ yra su nebaigtu veiksmu, ne padaryti pasaulį geresnį, bet daryti. Tai proceso veiksmažodis.

– Taigi, jei įvertinę supratote, kad jums reikia pakoreguoti savo gyvenimo prasmę, suformuluokite ją iš naujo pagal principus, kuriuos aptarėme.

Aš daugelį metų buvau įsitikinęs, kad mano gyvenimo prasmė yra daryti gerus darbus. Bet paskui ją performulavau. Supratau, kad Dievas ne visada nori, jog daryčiau gerus darbus; kartais Jis nori, kad pasėdėčiau ir nieko nedaryčiau, galbūt kad man kažkas galėtų padaryti gerą darbą. Pasirūpinti savo kūnu taip pat svarbu. Dabar mano gyvenimo prasmė yra tokia: daryti tai, ko nori Viešpats, vykdyti Dievo valią. Jis turi kažkokį planą mano gyvenimui ir konkrečiai mano gyvenimo situacijai. Sakau: „Viešpatie, aš planuoju, o Tu pataisyk mano planą, mano kelią pagal Savo valią.“ Jei pasakiau: „Viešpatie, tebūnie Tavo valia“, vadinasi, gyvenu pagal Dievo valią, darau taip, kaip Jis nori. Ir niekas negali to iš manęs atimti. Jei staiga kas nors nepavyksta, sakau: „Viešpatie, Tu geriau žinai“. Tuomet neturiu priežasties nusiminti ar nusivilti.

Kaip jaučiatės atlikę šias užduotis? Mano galvoje ši savianalizė sukėlė audrą, daug ką permąsčiau ir pamačiau naujai. Linkiu jums ateinančiais metais vadovautis savo suformuluota gyvenimo prasme, siekti tikslų, kuriuos numatėte; ir jūsų gyvenimas, manau, įgis naują ir tikrą prasmę. Linkiu jums būti sveikais tiek dvasiškai, tiek emociškai, tiek fiziškai.

Paruošta pagal šią video paskaitą.

2024-11-182025-01-22

Raktas į sveikus santykius su vaikais

Šie patarimai padės pagerinti santykius su jūsų vaikais, sukurti pasitikėjimo ir meilės atmosferą.

Tie, prie kurių vaikas prisirišęs, guodžia ir suteikia jam jėgų vien tuo, kad yra šalia. Svarbu išlikti vaiko tėvais, o tėvai tai tie, kurie rūpinasi.

– Ar norite, kad jūsų vaikas susitvarkytų su gyvenimo iššūkiais? Tuomet visą vaikystę guoskite jį, apkabinkite, priimkite jo jausmus. Nesakykite „Neverk!“, nesistenkite iš karto atitraukti jo dėmesį ir pralinksminti. Padėkite jam išgyventi stresą, išlikti gyvam ir išeiti iš jo, nepraryti nemalonių jausmų ir „neužšalti“.

– Mums atrodo, kad tas, kuris nuo vaikystės užgrūdintas negandų, vėliau gyvenime geriau su jomis susidoros. Tai netiesa. Tyrimai rodo, kad geriau su sunkumais susidoroja tie, kurie turėjo laimingą vaikystę ir draugišką šeimą. Jų psichika turi rezervą, patiriant stresą ji išlaiko gebėjimą būti lanksti ir išradinga, jie ieško pagalbos ir sugeba save paguosti.

– Ar norite, kad jūsų vaikas mokėtų prašyti atleidimo? Atsiprašykite patys. Parodykite pavyzdį, kaip įveikti kivirčą ir pripažinti klaidas. Jei išliks prieraišumas – vaikas ims mėgdžioti ir mokysis pats, be moralizavimo.

– Įprotis emociškai išsikrauti per vaiką yra savotiška priklausomybė. Jam reikia priešintis taip pat, kaip ir kitiems blogiems įpročiams: ne „kovoti“, o „mokytis“, palaipsniui bandant ir stiprinant kitus elgesio modelius.

Todėl skirkite sau laiko, darykite nedideles pertraukėles savo veikloje nelaukdami, kol pajausite nepakeliamą nuovargį.

– Jei mokome vaikus nemeluoti, bet patys meluojame, reikalaujame nerūkyti, bet patys rūkome, liepiame neskriausti mažesnių ir silpnų, o patys mušame vaiką, neturėkite iliuzijų dėl rezultato.

– Kažkodėl daugelis suaugusiųjų mano, kad jei vaikas iš karto nemeta visko, kuo buvo užsiėmęs, ir nebėga vykdyti paliepimo – tai yra nepagarbos ženklas. Iš tikrųjų nepagarba – tai kreipimasis į žmogų ne prašymu, o su įsakymu, nesidomėjimas jo planais ir norais (išskyrus kritines situacijas, susijusias su saugumu).

– Svarbiausia auklėjant vaikus – pačių tėvų būklė. Psichologai mėgsta cituoti punktą iš skrydžių saugos instrukcijų: „Išsihermetinus lėktuvo salonui, deguonies kaukę pirmiausia užsidėkite sau, paskui vaikui“. Nes jei jūs negalėsite normaliai kvėpuoti, vaikui tikrai niekas nepadės.

– Neaukokite bendravimo laiko su vaiku vardan to, kad „suteiktumėte jam viską, kas geriausia“. Vaiko pasitikėjimo ir ramybės negalima nusipirkti už jokius pinigus.

– Svarbu, kad vaikas, bendraudamas su jumis, gautų įvairių tipų atsakomąją reakciją. Kartais jam nusileiskite, o kartais ne, kartais situaciją paverskite žaidimu, o kartais susitarkite arba elkitės kaip nors kitaip. Tokiu būdu vaikas supras, kad yra įvairių būdų išsisukti iš gyvenimiškų situacijų.

– Geriausia, ką galime padaryti vaiko vystymuisi, tai netrukdyti jam žaisti. Kartais dalyvaukite žaidimuose, kartais namų ruošos darbus ar pasivaikščiojimus paverskite žaidimu, kartais tiesiog netrukdykite jam, jei jis įsitraukęs.

Autorius: psichologė Liudmila Petranovskaja

Šaltinis: 8doktorov.ru

2024-09-122025-02-03

Nusivylimas žmonėmis

Sunkūs laikai dažnai sukelia nusivylimą – savimi, žmonėmis, pasaulio tvarka. Tik nedaugelis išvengia šio likimo. Sunkūs laikai – tai stiprybės išbandymas.

Nusivylimas – tai neigiamai nuspalvintas jausmas, kurį sukelia neišsipildę lūkesčiai, viltys ar svajonės, nepasitenkinimo jausmas dėl to, kas nepasiteisino, nepavyko. Nusivylimą galima laikyti tam tikra frustracijos forma, kai žmogus nustoja kovoti dėl to, ko siekia.

Nusivilti yra bIogai, nes:

1. Prarandamas tikėjimas

Susvyruoja arba griūva mūsų tikėjimas Dievu, savimi ir žmonėmis. Prarandame orientaciją, tampame užsisklendę arba agresyvūs.

2. Mes nebepasitikime

Mums sunku pasitikėti kitais, nes jie nepatikimi. Krizės metu kiti mūsų nepalaikė ir nesielgė taip, kaip norėtume.

Nusivilti yra gerai, nes:

1. Išsivaduojame iš iliuzijų:

Iliuzijų, kad kitas žmogus turi būti tobulas ir neklystantis.

Iliuzijų apie mūsų padėties stabilumą.

Pamatome tikrovę, kuriai vis dar galima daryti įtaką.

2. Galime rasti teisingą kryptį

Jei esu nusivylęs, vadinasi, atsakomybę už savo gyvenimą buvau atidavęs kitam žmogui. Tikėjausi, kad jis sugebės geriau pasirinkti ir priimti teisingus sprendimus. Tačiau mūsų gyvenimas yra mūsų atsakomybė.

3. “Viskas atsistoja į savo vietas“

Sunkūs laikai atskleidžia, kur esu, ar noriu išlikti žmogumi, kuris pasitiki kitais labiau nei savimi ir Dievu.

Žinoma, mes esame gyvi žmonės ir mums reikia meilės, rūpesčio ir palaikymo. Gyventi visiškai nepasikliaujant kitais yra neįmanoma. Tačiau nusivylimas ateina tada, kai mane „sužavi“ koks nors žmogus, kai jis tampa mano pasitikėjimo, ramybės ir stiprybės garantu. Kai savo pasirinkimuose, sprendimuose ir viltyse pasikliauju kitu žmogumi. Kai mano paties orientyrai neaiškūs arba jų visai nėra.

Sunkūs laikai atskleidžia silpnąsias mūsų asmenybės puses. Jie mums užduoda klausimus: „Kas negerai?“, „Ką ketini su tuo daryti?

Biblijoje yra Dievo žodžiai apie iliuzinius “dievus”: „Kai šauksiesi pagalbos, tepadeda tau pulkas tavo stabų! Visus juos išnešios vėjas, vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs. Kas pasitiki Manimi, tas valdys kraštą ir paveldės mano šventąjį kalną.“ (Izaijo 57, 13)

– Man šie žodžiai yra padrąsinimas. Kai sudedate viltis į žmones, nusivilsite ir jėgos paliks jus. Kai tikite Tuo, Kuris nesikeičia, Kuris yra ištikimas visada ir visur, esate padrąsintas.

Kiekvienas turi savo svarbią vietą. Supainioti prioritetai veda į nusivylimą. Teisingai nustatyti prioritetai lemia pergales!

Autorius: Tatjana Sacharova, psichologė

Šaltinis: 8doktorov.ru