Sveikos gyvensenos tinklalapis
Pasaulyje yra vietų, kur daugelis žmonių sulaukia labai senyvo amžiaus. Pavyzdžiui, Septintosios Dienos Adventistai. Daug tokių ilgaamžių gyvena mieste Loma Linda, Kalifornijoje. Taip pat susipažinsite su ilgaamže Elsie McClellan, kuri sulaukusi 100 metų geba gyventi savarankiškai.
Šaltinis: ČIA.
Didžiulis noras atsisakyti cigarečių ir viltis, kad Dievas padės, padėjo įveikti priklausomybę.
Autorius: Svetlana Krutova
Šaltinis: 8doktorov.ru
Didžiulis noras atsisakyti cigarečių ir viltis, kad Dievas padės, padėjo įveikti priklausomybę.
– Viskas, aš daugiau taip nebegaliu!
Michailas karštligiškai pirštais vartė popieriaus lapus ant stalo. Palikęs šį beprasmį užsiėmimą, jis ėmė dideliais sunkiais žingsniais žingsniuoti po kambarį. Mintys dūzgė jo galvoje kaip susierzinusių bičių spiečius.
„Ne, kaip tu gali taip elgtis?! Rankos dreba, pulsas galvoje daužosi kaip pašėlęs, net akis pradėjo trūkčioti. Ir visa tai tik todėl, kad man reikia nikotino porcijos! O mano žmona… Aš ją taip įskaudinau… Ir kodėl? Ji tiesiog sustabdė mane prie durų, kad atsisveikindama pabučiuotų. Bet aš jau buvau nervų kamuolys, norėjau greičiau užsitraukti. Prakeiktos cigaretės! Viskas, metu rūkyti!“
Michailas net nusišypsojo savo svajonei. Bet šypsena tuoj pat jį paliko. Jis prisiminė du ankstesnius savo bandymus atsisakyti nepakenčiamo įpročio, ir jo išblyškusiame veide vėl pasirodė nevilties ir ilgesio grimasa.
– Juk turi būti koks nors sprendimas! Turi būti bent kažkokia išeitis! – jis beveik šaukė į savo kabineto tylą.
– Michailai, ar ko nors norėjote? – susijaudinusi sekretorė nedrąsiai žvilgtelėjo iš priimamojo.
– Ne, viskas gerai, ačiū.
Durys užsidarė, o problema, tamsi ir nenugalima, tarsi audros debesis, liko kaboti virš jo galvos.
– Dieve, ką man daryti? – nejučiom ištrūko iš jo lūpų.
Staiga netikėtai vyras prisiminė savo vaikystę. Jis bėga basomis per drėgną nuo rasos žolę, bandydamas pasivyti savo ištikimą šunį Bulką.
– Bulka… , – Michailas vėl nusišypsojo.
Būtent močiutė jo greitai augančiam ir visada alkanam šuniukui davė tokią pravardę, kai šis nuo stalo nugvelbė paskutinę aguonų bandelę (rusiškai – bulką).
– Močiute, brangioji! Kaip tada man sakydavai? Ak, teisingai: ‘Be Dievo niekada neik per duris!’
– Be Dievo, be Dievo… – jis susimąstęs kartojo tuos pačius žodžius, sėdėdamas patogiame fotelyje.
– Galbūt Dievas padės mesti rūkyti? Ne, tai juk mitas, pasaka…
Tačiau ši mintis neišėjo iš galvos, neduodama ramybės iki pat ilgos, sunkios dienos pabaigos.
O vakare, kai žmona, jam atleidusi, jaukiai susirangė miegoti, Michailas išropojo iš lovos ir atsiklaupė ant kelių. Iš jo akių riedėjo kukli vyriška ašara, o iš pačios širdies tekėjo tylūs žodžiai:
– Dieve, aš čia. Kur tu? Ar Tu čia? Ar Tu su manimi? Jeigu esi ir girdi mane, padėk! Aš tapau vergu! Negaliu gyventi nė dienos be cigarečių. Visas mano gyvenimas tiesiogine prasme priklauso nuo šios bjaurasties. Aš nebenoriu, nebegaliu taip gyventi!
Jis griebė nuo naktinės spintelės cigarečių pakelį ir piktai sugniaužė jį kumštyje.
– Padėk man, arba aš pražūsiu…
Rytas neatnešė nieko naujo, tik tą patį degantį norą užsitraukti cigaretę. Kaip vėlai jis suprato, kad tai tapo jo nenugalimu poreikiu.
– Taip, stebuklų nebūna, – niūriai tarė Michailas ir jau ketino eiti naujo pakelio nuodų, kai išgirdo galvoje aiškius žodžius: „Palauk vieną minutę“.
Vyras ilgesingai pažvelgė į laikrodį 6:32.
– Na, jei tik minutę, gerai…
Ir jis nuėjo į dušą, paskubomis papusryčiavo ir vėl suprato, kaip labai nori parūkyti.
– Tuoj, tik išeisiu į lauką…
Šaltis degino jo plaučius. Pasirausęs kišenėse ieškodamas išsvajoto pakelio, Michailas vėl aiškiai išgirdo galvoje: „Dar minutę!“
Atsidusęs jis paspartino žingsnį. „Dėl nikotino bado mano galvoje tikriausiai yra nesklandumų. Įdomus žaidimas…“
– Gerai, tada pažaiskime, – garsiai ištarė ir atidarė savo automobilio dureles.
Diena praėjo prastai. Jam taip skaudėjo galvą, kad buvo sunku susikaupti darbui. Bet… sparnuoti žodžiai „dar vieną minutėlę“, kuriuos dabar kartojo sau, regis, tarsi išplėšė jį iš atkaklių nikotino priklausomybės gniaužtų ir padėjo ištverti visą dieną. O paskui dar vieną, ir dar vieną, savaitę, mėnesį… Ir tada Michailas suprato, kad jį apleido ne tik noras, bet ir poreikis rūkyti. Dabar vyro nuotaika buvo nuostabi, kūnas – žvalus, energingas, o pasaulis aplink jį – spalvotas ir labai patrauklus.
Tačiau svarbiausias jo atradimas šiame kelyje buvo tai, kad Dievas egzistuoja, ir Jis yra šalia!
Dievas yra Tas, kuris visada išties ranką. Netiki manimi?! Patikrink!
Autorius: Svetlana Krutova
Šaltinis: 8doktorov.ru
Šis pasakojimas apie 103–ejų metų amžiaus menininką Louis Charpentier iš Bostono (JAV).
Šaltinis: ČIA.
Saulės spinduliais užlietoje aikštelėje priešais įėjimą į sanatoriją stovėjo tvirto kūno sudėjimo 70 metų vyras. Pro tankią žilų plaukų sruogą nukritusią ant jo aukštos kaktos, didelėse mėlynose akyse matėsi nerimas ir nepasitikėjimas. Pamatęs jį pasisveikinau, ir mudu susipažinome.
Svečio vardas – Jurijus, atvažiavo iš Vakarų Ukrainos paragintas artimųjų. Pastaruoju metu dėl lėtinės plaučių ligos jį kankino stiprus dusulys, kuris atsirasdavo fizinio krūvio metu. Kada pasilenkdavo užsirišant batų raištelius ar kasant žemę, jis tiesiog dusdavo. Nuo vaikystės įpratęs dirbti žemę, vyras negalėjo susitaikyti su mintimi, kad turės atsisakyti darbo darže. Jurijus nerūkė, bet jautėsi vis blogiau ir blogiau.
– Ar galėsite man kuo nors padėti? – paklausė jis manęs po apžiūros.
– Negalime jums to pažadėti, – atsakiau, – bet mes tikime, kad Dievui nėra nieko neįmanomo.
Pirmosiomis dienomis Jurijui buvo sunku eiti pasivaikščioti, atrodė, kad jis nuolat buvo kažkuo nepatenkintas. Ypač nervinosi, kai tekdavo užsirišti batų raištelius. Patariau jam padėti koją ant taburetės ar laiptelio, o tada apsiauti batus. Į tai jis irzliai atkirto, kad geriau padėtume jam pasveikti, o ne patarinėtume, kaip prisitaikyti prie gyvenimo. Neįsižeidžiau, man buvo gaila šio žmogaus.
Tačiau Jurijus pasitikėjo mano rekomendacijomis. Svečias vykdė visus nurodymus ir, nors namuose mėgo gerti karvės pieną, čia jis klusniai gėrė sojų pieną. Atėjęs į procedūrą vyras pabrėžtai iškilmingai atsiguldavo ant masažo stalo. Instruktorius šildydavo jo krūtinę kompresu, o paskui padarydavo kontrastą su šalčiu. Paciento kūnas parausdavo ir skleisdavo šilumą. Gerai prisimenu krienų kompresą ant krūtinės. Net turiu nuotrauką, kurioje mūsų svečias nustebusiomis akimis guli ant sofos su šiuo neįprastu vaistu. Krienus susmulkindavome ir sumaišydavome su žaliomis bulvėmis santykiu 1:4. Krūtinės odą pradžioje patepdavome aliejumi, po to per marlę užtepdavome paruoštą mišinį.
Praėjus pirmajai savaitei tapo akivaizdu, kad Jurijus tapo žvalesnis. Sumažėjo dusulys, jis galėjo užsirišti batų raištelius nepatirdamas dusulio. Tačiau pagrindinis vyro noras buvo grįžti namo ir pradėti sodinti daržoves darže. Buvo ankstyvas pavasaris ir žemė laukė savo šeimininko. Tada nusprendėme savo sanatorijos teritorijoje pasodinti vyšnias. Jurijus nuėjo išbandyti savo jėgas. Jis paėmė kastuvą ir su savo kambario kaimynu pradėjo kasti duobes medeliams. Matydamas, kaip jis dirba, nustebau. Vyriškis darbavosi greitai: pasilenkia, išsitiesia, sviedžia žemę į šalį. Po kurio laiko visos duobės buvo iškastos. Į jas vėliau pasodinome mažus sodinukus. Prisiminimui nufotografavome abu vyrus, stovinčius šalia jų pasodintų medelių eilės. Sunku buvo patikėti, kad vienas iš jų prieš dešimt dienų net pasilenkti negalėjo, o dabar išdidžiai stovi laikydamas ranką ant į žemę įsmeigto kastuvo.
Nors su amžiumi mūsų kvėpavimas silpsta ir dienos blėsta, Dievas turi galios atnaujinti mūsų jėgas net ir senatvėje. Tegul ši patirtis mus palaiko ir padeda patikėti, kad Viešpats ir šiandien daro stebuklus. „Juk Tu didis ir darai nuostabius darbus; Tu vienas esi Dievas.“ (Psalmė 86, 10)
Linkiu Jums sveikatos ir Dievo ramybės.
Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”
