Žyma: Narkotikai

Tęsiame pokalbį su gydytoju narkologu Jurijum Bondarenko apie priklausomybės problemą. Šiandien mūsų pokalbio tema: ”Kaip gyventi su priklausomybę turinčiu žmogumi?”

– Jurijau, nuo ko PRADĖTI kelią į sveiką gyvenimą?

– Pirmiausia reikia prisipažinti sau ir artimiesiems, kad yra problema. Svarbu PRIPAŽINTI:

mano artimajam reikalinga pagalba,

man reikalinga pagalba,

patys susitvarkyti negalime.

Tai nelengvas žingsnis. Kopriklausomajam žmogui gali atsirasti klaidingas kaltės jausmas. Vidinis balsas gali jam sakyti: “Tu turi atsisakyti visko dėl priklausomo giminaičio išgelbėjimo”. Atrodo, kilmingas užsiėmimas. Bet tai – melas.

Kodėl SUNKU pripažinti problemą? Trukdo žema savivertė. Ilgas gyvenimas su priklausomu žmogumi sumažina mūsų savivertę. Iš pradžių mes galvojame: “Aš padėsiu jam pasitaisyti, mano meilė jį išgelbės”. Bet metai bėga, o niekas nesikeičia ir mes pradedame jausti savo bejėgiškumą.

Dar svarbu išmokti KALBĖTI apie SAVO jausmus. Kopriklausomi žmonės įprato kalbėti apie priklausomąjį: jis toks ir toks, štai ką jis daro, štai kaip su juo sunku ir kaip jis elgiasi. Visas mūsų gyvenimas sukoncentruotas į jį. Jeigu kopriklausomą paprašytume išvardinti penkias savo gerąsias savybes, jam būtų sunku. Jis nebegalvoja apie save, jo savivertė sumažėjusi. Priklausomas žmogus galbūt jam sako: „Tu padarei taip, kad aš geriu, tai tu kaltas“. Bet tai manipuliacija.

– Apie ką reikia TYLĖTI, o apie ką KALBĖTI?

– Nesakykite priklausomam žmogui, koks jis. Jis ir taip tai supranta. Jis turi kaltės jausmą, nors gali to nepripažinti. Kalbėkite APIE SAVE: kas jus liūdina, dėl ko jums blogai. Reikia MOKINTIS išreikšti savo jausmus. Reikia suprasti – yra dalykai, apie kuriuos negalima tylėti, kitaip jie tave sudraskys iš vidaus. Stresas, kuris neranda išėjimo, pasireiškia depresija, fizine liga.

– KAM reikia išsakyti savo jausmus?

– Priklausomas žmogus būtinai turi ŽINOTI, kokius jausmus jums sukelia jo priklausomybė. Bet reikia pagalvoti, KAIP jam tai pasakyti. Galima prieš tai pasimelsti, kalbėti apie save, bet ne apie tai, koks blogas pats priklausomasis. Taip jam atsiranda galimybė išgirsti, kad problemas jis sukelia ne tik sau, bet ir artimiesiems.

– Jūs sakėte, kad priklausomų žmonių šeimose MANIPULIUOJAMA. Kaip tai pasireiškia?

– Pavyzdžiui, mama sako savo sūnui/alkoholikui: „Nustosi gerti, mes tau nupirksime mašiną arba naują telefoną“. Arba sūnus/narkomanas sako: „Mama, jeigu nenupirksi man narkotikų, aš numirsiu nuo kaulų laužymo; eisiu vogti ir pateksiu į kalėjimą. Tu šito nori?“ Arba jis sako: „Pasiskolinau 5 tūkstančius ir dabar ateis žmogus jų pasiimti. Jeigu aš jam neatiduosiu, jis mane papjaus. Duok man pinigų“. Aš pasakoju realias savo pacientų istorijas. Nepasiduokite manipuliacijom. Jose gali dalyvauti papirkti asmenys, priklausomųjų draugeliai, kurie žaidžia savo žaidimą. Po to šiuos pinigus jie kartu praūžaus.

– Kaip gi NEPASIDUOTI manipuliacijom ir pačiam NETAPTI manipuliatoriumi?

– Reikia nubrėžti aiškias RIBAS. Tai reiškia, kad reikia išmokti sakyti „TAIP“ ir „NE“. Tarkim, žmogus grįžta namo girtas ir visa jūsų šeima išgyvena diskomfortą. Tarkim, tai vyksta reguliariai. Jūs sakote jam: „Aš tave myliu, bet jeigu tu vėl prisigersi, aš su vaikais tą naktį praleisiu pas tėvus“. Jūs ruošiate vietą atsitraukimui, susitariate su tėvais ir kai kitą kartą vyras grįžta girtas, jūs darote taip, kaip sakėte: imate vaikus ir nakčiai išeinate pas tėvus. Tai principas: aš darau taip, kaip sakiau. Nereikia pasiduoti kaltės jausmui. Dažnai toks principingumas ir nuoseklumas padeda alkoholikui rimtai susimąstyti dėl gydymo. Tarkim, jis ateina pas jus, prašo atleidimo ir jūs sugrįžtate. Iki eilinių išgertuvių. Jeigu niekas nesikeičia, pagalvokite, kada jūs laimingesnė: kai jis šalia, bet girtas, arba kai jūs gyvenate ne su juo, bet tarp blaivių žmonių? Žinoma, idealus variantas, kai jis šalia blaivus, bet ne visada taip bus.

Kristus sakė, kad mūsų „taip“ turi būti „taip“, o „ne“ – tikrai, “ne“. Kalbėkite ramiai. Jeigu nežinote kaip kalbėti apie savo jausmus, perskaitykite Psalmes. Karalius Dovydas, kentėjęs nuo savo priešų pinklių, išreiškė savo jausmus maldose. Išliekite širdį Dievui. Reikia mokytis tvirtai sakyti „ne“ ir nejausti kaltės. Šis procesas gali tęstis ilgai. Nepamirškite savęs, išmokite gyventi dėl savęs. Jūs niekada negalėsite kontroliuoti suaugusio žmogaus, o prarasdami kontrolę jūs prarandate ir savikontrolę. Kaip išmokti gyventi savo gyvenimą? Tai – atskira plati tema, ir apie tai pakalbėsime kitą kartą.

Gydytoją kalbino Marija Rožkova.

1 dalį „Kopriklausomybės pavojus” rasite ČIA.

2 dalį „Gyvenimas su priklausomybę turinčiu žmogumi: Ar gali būti laimingas?” rasite ČIA.

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/kak-zhit-s-zavisimyim-rodstvennikom/

Tęsinys – straipsnio “Kopriklausomybės pavojus”. Jeigu žmogus kenčia nuo priklausomybės, kenčia ir jo artimieji. Pavyzdžiui, moters laimė ir ramybė priklauso nuo to, koks šiandien grįš namo jos vyras/alkoholikas, – girtas ar ne. Bet mūsų svečias gydytojas narkologas Jurij Bondarenko tvirtina, kad net ir su priklausomu žmogumi galima gyventi laimingai. Kaip? Apie tai mūsų šiandieninis pokalbis.

– Sunku patikėti, kad galima ramiai ir laimingai gyventi po vienu stogu su alkoholiku ar narkomanu…

– Įmanoma, nors ir nelengva. Turite žinoti keletą taisyklių ir pagal jas kurti savo gyvenimą. Svarbu nustatyti, apibrėžti, kas tau yra laimė.

– Pavyzdžiui, kas jums yra laimė?

– Man laimė tai mano emocinė būsena, emocinis fonas. Tai, kaip aš jaučiuosi kasdien. Kai gydytojas aprašo paciento psichinę būseną, jis rašo: žmogus emociškai stabilus. Jis gali atrodyti emociškai stabilus, tačiau uždavus žmogui keletą klausimų, kurie palies gilias sielos stygas, galima padaryti išvadą apie jo būklę apskritai. Ir paaiškės, kokia yra bazinė emocinė žmogaus būsena. Ir jei apskritai ši būsena teigiama, galime pavadinti tai laime. Kiekvienas žmogus turi skirtingas situacijas dienos bėgyje, juodas ir baltas juostas. Jeigu juoda juosta mums nelaimė, o balta – laimė, tada tampame priklausomi nuo emocijų. O tai labai klastingas kelias.

– Norisi apie tai sužinoti detaliau.

Tiesa ta, kad galime nepriklausyti nuo emocijų ir džiaugtis, net jei gyvenime yra juoda juosta. Laimę reikia palaikyti kaip ugnį. Kaip? Reikia išsikelti tikslus. Tarkime, mūsų šeimoje yra priklausomas nuo alkoholio. Ir jis laimingas, kai išgeria. Ką mums daryti? Kai ligonis blaivus, mus apima nerimas, kad tik nepratrūktų. Kai priklausomas išgėrė, mes nelaimingi, todėl, kad jis girtas.

– Ir ką gi daryti?

– Užsirašykite, ko jums reikia, kad būtumėte laimingi. Pavyzdžiui, nuosavas butas, blaivus vyras, sveiki vaikai ir panašiai. Į sąrašą galite įtraukti bet kokius norus: nusipirkti kailinius, nusipirkti suknelę, išvažiuoti atostogauti, pasitikrinti savo sveikatą. Taip pamatome tikslus, kurie atneš mums laimę. Tačiau svarbu išsiaiškinti ir tai, kas man yra gyvenimo prasmė.

– O, dėl šio klausimo žmonės laužo galvas jau labai ilgai!

– Štai būtent. Turiu matyti savo tikslus, ir suprasti, ar esu laimingas juos pasiekęs. Ar tai buvo mano gyvenimo prasmė? Savo pacientams užduodu klausimą: kokia jūsų gyvenimo prasmė? Paprastai žmonės atsako: pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų. Tačiau tai ribotos sąvokos. Ar yra dar kažkas? Pavyzdžiui, tikslas pasiektas: vaikai užaugo, turi savo gyvenimus. Gyvenate santuokoje 25 metus. Jei visą gyvenimą gyvenote tik dėl vaikų, atsiranda tuštuma. Prarandama prasmė. Ir žmogus pradeda gerti. Išsivysto priklausomybė, o vėliau ir kopriklausomybė.

Rūpinantis kitais, nereikėtų pamiršti ir savo gyvenimo. Nepriekaištaukite savo vyrui: „Nepamenu, kada nusipirkau ką nors sau!“ Tiesiog darykite tai, kas jums būtina! Pagalvokite: ką aš padarysiu per artimiausius metus, artimiausią mėnesį. Net jei jūsų artimas geria. Ir judėkite šių tikslų įgyvendinimo link. Problema, kad kai šeimoje yra priklausomybė, nekontroliuojamas tampa ne tik jūsų artimo žmogaus gyvenimas. Visi šeimos nariai taip pat praranda savo gyvenimo kontrolę.

– Labai sunku apibrėžti tikslus, kai esi įklimpęs į problemas…

– Kristus pasakė: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, Aš jus atgaivinsiu…“ (Evangelija pagal Matą 11:28). Žmogus prislėgtas problemų, sunku galvoti apie prasmę. Reikia kreiptis į Dievą, prašyti pagalbos. Rasti ramybę. Ir tą ramybę būtina palaikyti. Mokėti laiku pasakyti „ne“, rasti laiko sau, savo tobulėjimui, skaityti knygas, skaityti Šventąjį Raštą. Tada turėsite jėgų ištverti išbandymus.

Dar vienas patarimas: jei negalite išspręsti problemos ir turite galimybę bent trumpam palikti šeimą, pavyzdžiui, mėnesiui, padarykite tai. Nieko baisaus nenutiks. Jūs paliekate ne vieną mažą vaiką, o suaugusį žmogų, kuris pats atsako už save. Biblijoje yra palyginimas apie sūnų palaidūną. Daugelis jį žino. Nelaimingas sūnus nusprendė paimti dalį savo palikimo ir palikti namus. Tai buvo labai grubus poelgis tėvo atžvilgiu. Bet tėvas jį paleidžia, nesiveja. Mylintis tėvas suteikia laisvę, nors ir su apgailestavimu. Jūs girdite? Būtent taip daro mylintys žmonės! Tai pagrindinis principas – paleisti. Dievas gali leisti artimam žmogui sunkiai susirgti, patekti į kalėjimą, tačiau tai vis tik to žmogaus pasirinkimo pasekmės. Pats Kristus padarė viską, kad išgelbėtų žmones, bet ne visi atsiliepia į Jo kvietimą. Dievas neparodo Savo naikinančios galios ir mes neturėtume. Dievas nekontroliuoja mūsų valios, jis suteikia mums teisę rinktis. Tuo labiau mes neturime teisės kontroliuoti kitus žmones. Galime tik patarti, parodyti kelią. Raskite, pavyzdžiui, reabilitacijos centro adresą. Ten dirba specialistai, jie padės. Toks problemos sprendimo būdas. O mes – kopriklausomi, mes negalime padėti.

– Galiausiai kas atsitiko sūnui palaidūnui?

– Jis grįžo pas tėvą, jis pats priėmė tokį sprendimą. Praėjo taip vadinamą reabiltacijos programą. Svarbu melstis už savo giminaitį. Tik Dievas padės jam pasikeisti. Mes suteikiame žmogui pasirinkimą, sprendimą jis priima pats.

– Ačiū, Jurijau. Tema nepaprasta. Norisi, kad šie patarimai padėtų kopriklausomiems žmonėms.

1 dalį „Kopriklausomybės pavojus” rasite ČIA.

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/zhizn-s-zavisimyim-chelovekom/

Kas yra kopriklausomybė? Kuo ji pavojinga ir kaip ją įveikti? Į mūsų klausimus atsako gydytojas psichiatras, narkologas Jurij Bondarenko. 

– Ne visi žino, kas yra kopriklausomybė. Paaiškinkite, prašau, kas tai?

– Kopriklausomybė turi visus ligos požymius, nors pati nėra liga. Ji atsiranda gyvenant su priklausomu žmogumi.

– Mes galime pagal tam tikrus požymius nustatyti ar žmogus yra kopriklausomas?

– Taip. Pirmasis požymis – jei kas nors šeimoje turi priklausomybę (alkoholizmas, narkomanija, toksikomanija, priklausomybė nuo lošimų – žaidimų), tai su juo gyvenantys žmonės yra kopriklausomi. Priklausomas žmogus negali atsiskirti nuo savo priklausomybės objekto, net jei artimiesiems reikia pagalbos, jei vaikas verkia, jei priklausomybė trukdo normaliam darbui. Tai destruktyvus elgesys. Problemos kaupiasi, o tu darai tai toliau.

Kopriklausomas žmogus nuolat kalba apie savo priklausomus artimuosius. Antrasis požymis – kopriklausomas nori kontroliuoti savo priklausomą giminaitį. Pateiksiu pavyzdį. Ant mano kabineto slenksčio pasirodo narkomano mama ir sako: “Atėjome gydytis”. Ji prisiima atsakomybę už sūnaus gydymą ir viską kontroliuoja, net jei sūnui 43 metai. Mama jį maitina, skalbia drabužius, padeda išeiti iš daugiadienių išgertuvių, suranda gydytojus. 

Kodėl tai vyksta? Įsivaizduokime: suaugęs žmogus nuėjo į parduotuvę nusipirkti duonos. Vietoj duonos nusipirko degtinės, prisigėrė, grįžo tik vakare arba kitą dieną girtas. Ir šis scenarijus nuolat kartojasi. Pasitikėjimas prarandamas, ir mama imasi nuolat kontroliuoti savo sūnų, nes juo pasiklauti negalima. Visiška kontrolė suteikia bent šiek tiek stabilumo. 

– Logiškas elgesys…

– Iš tikrųjų, jis nelogiškas. Todėl, kad žmogus gali kontroliuoti tik savo gyvenimą. Kontroliuoti kito suaugusio žmogaus gyvenimą yra beprasmiška, jis pats turi atsakyti už savo veiksmus.

– Bet alkoholikas nesugeba atsakyti už savo veiksmus!

– Todėl ilgus dešimtmečius mes jį kontroliuojame, „gelbėjame“. Bet kažkodėl jis nesiliauja gerti, štai kur problema. Mes elgiamės netinkamai. Kontrolės simptomo tęsinys tai noras „gelbėti“. Gelbėti prieš priklausomo žmogaus norą, nežinant, kaip tai padaryti teisingai. Negalima priimti sprendimo už kitą. Evangelijoje yra istorija: prie Jėzaus priėjo turtingas jaunuolis. Jis paklausė, ką jam daryti, kad paveldėtų Dangaus Karalystę? Jėzus atsakė: „Laikykis įsakymų“. Jaunuolis atsakė, kad nuo vaikystės tai daro. Tada Jėzus pasakė: „Parduok visą, ką turi, ir pinigus išdalink vargšams“. Ir šis žmogus nuliūdęs pasitraukė. Bet Jėzus jo nesivijo, nebandė įtikinti, priversti. Spendimą pakeisti savo gyvenimą priklausomas žmogus turi priimti pats!

– Man atrodo, kad gyventi su priklausomu žmogumi ne tik nepatogu, bet ir pavojinga…

– Iš pradžių kopriklausomas žmogus stengiasi kontroliuoti ir gelbėti priklausomą. Bet galiausiai, alkoholiko mama ar žmona supranta, kad situacija yra nevaldoma, visos pastangos nesėkmingos. Taip kopriklausomam žmogui gali prasidėti depresija.

– Taip išeina, kad kenkiame ir savo giminaičiui, ir sau?

– Taip, kopriklausomo žmogaus ribos pažeistos. Pavyzdžiui, narkomanas sūnus šaukia: „Mama, daryk ką nors, man blogai, man kaulus laužo!“ Ir mama perka jam narkotikus. Taip problema neišsisprendžia, bet dar labiau gilėja. Mama nežino ką daryti, ji negali pasakyti „ne“. Kopriklausomas žmogus nemoka nusistatyti išmintingas ribas. Situacija jam nepatinka, jis protestuoja, bet pasakyti „ne“ negali.

– Kokia gi išeitis?

– Kopriklausomo asmens tikslas nustoti būti auka ar gelbėtoju. Svarbu nebelaikyti priklausomo žmogaus savo gyvenimo centru. Tai labai sudėtinga, bet kitos išeities nėra. Apie tai pakalbėsime plačiau kitą kartą.

Gydytoją psichiatrą, narkologą Jurij Bondarenko kalbino Marija Rožkova.

2 dalį „Gyvenimas su priklausomybę turinčiu žmogumi: Ar gali būti laimingas?” rasite ČIA.

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/opasnost-zavisimosti/