Įpročių keitimo paslaptis

Gyventi sveikai – tai atsisakyti žalingų įpročių ir pakeisti juos gerais. Kodėl kartais sunku tai padaryti? Pažvelkime į įpročio fiziologiją, žinoma, supaprastintai.

Žmogaus smegenys susideda iš 10 milijardų nervinių ląstelių, vadinamų neuronais. Kiekvienas neuronas jungiasi su tūkstančiais kitų. Jų sąlyčio taškas vadinamas sinapse. Vienoje neurono pusėje yra ataugos, vadinamos dendritais. Jie priima impulsą. Kitoje pusėje – aksonas, per kurį impulsas išeina.

Norėdami perduoti impulsą iš neurono į neuroną, vienas neuronas išskiria cheminę medžiagą – neuromediatorių acetilcholiną (vieną iš labiausiai paplitusių). Dažnai kartojant tą patį veiksmą aksono galas neuromediatorių išsiskyrimo vietoje padidėja, kad padidėtų plotas ir taip paspartėtų impulso perdavimas.

Kuo labiau aksono galas didėja, tuo įprotis tampa stabilesnis. Jei aksono galas nenaudojamas, jis sumažėja, bet neišnyksta.

Įpročio formavimosi pradžioje impulsas eina kaip senas garvežys, juda lėtai, sustoja kiekvienoje stotyje. Stotis – tai nervinė ląstelė, kuri svarsto, perduoti impulsą, ar ne. O kai įprotis jau susiformavęs ir naudojamas nesąmoningai, impulsas tarsi greitasis „ekspres“ traukinys, sustojantis tik galutinėje stotyje. Mes negalvojame, veikiame automatiškai.

Apžvelgėme nervų sistemos funkciją, kuri vadinama sužadinimu ir užtvirtina įprotį.

O dabar – apie priešingą nervų sistemos funkciją, kuri gali sustabdyti pirmosios veikimą. Ši funkcija vadinama stabdymu. Šiuo atveju nervų sistema naudoja gama–aminosviesto rūgštį, kaip inervuotos ląstelės sužadinimo inhibitorių (slopintoją). Ir kai stabdymas viršija sužadinimą bent 10 milivoltų, sužadinimas arba sustoja, arba pasikeičia. Tokiu būdu žmogus sugeba kontroliuoti savo veiksmus.

Todėl norint nugalėti žalingus įpročius, būtina stiprinti stabdžių sistemą ir ugdyti gerus įpročius.

Šiuo atžvilgiu įdomu panagrinėti apaštalo Pauliaus liudijimą apie išgyvenimus dėl blogo įpročio jo gyvenime – nuodėmės. Šis pavyzdys parodo smegenų sužadinimo ir stabdymo funkcijų veikimą. „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.“ (Šventasis Raštas, laiškas romiečiams 7, 15). Savo apmąstymų pabaigoje Paulius, suvokdamas savo nuodėmingą prigimtį, sušunka: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (24 eilutė).

O 25 eilutėje matome geros stabdymo sistemos rezultatą: „Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“

Dievo duoti sveikos gyvensenos dėsniai prisideda prie stabdžių sistemos vystymosi ir suteikia reikiamos energijos savikontrolei.

Tačiau reikia žinoti, kad seni sinapsiniai keliai vis dar egzistuoja. Net jei vietoj seno blogo įpročio suformavote daug naudingų, smegenyse susiformavę sustorėję aksonų galai visada pasiruošę atnaujinti savo veiklą. Pagunda grįžti prie ankstesnių veiksmų gali užklupti bet kada. Tokiomis aplinkybėmis atrodo, kad niekas nepasikeitė, ir galite prarasti norą kovoti. Tačiau atminkite: pagunda – tai dar ne nuodėmė. „Ir nė vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas“. Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo. Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o subrandinta nuodėmė gimdo mirtį.“ (Jokūbo laiškas 1, 13–15)

!!! Bijokite ne pagundos, o pagundos troškimo. Noras būti sugundytu gali akimirksniu palaužti žmogų.

Biblijoje taip pat sakoma: “Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti.” (1 laiškas korintiečiams 10, 13) Dar kartą mums parodoma, kad pagunda nėra nuodėmė, ji kyla iš žmogaus širdies. Tačiau jei pasirinksime Dievo pusę, pergalė visada bus mūsų.

Niekada nenusivilkite dėl savo nesėkmių. Žingsnis po žingsnio nuolat silpninkite blogus įpročius ir formuokite gerus. Darykite tai prašydami Dievo paramos ir būkite nugalėtojai!

Šaltinis: 8doktorov.ru

Vanduo – būtinas žmogaus organizmui

▫️ Sveikas žmogus be vandens gali išgyventi nuo trijų iki penkių dienų. Nors žinomi reti atvejai, kai pavykdavo išsilaikyti nuo aštuonių iki dešimties dienų. Žinoma, kad suaugusio žmogaus kūne yra maždaug 65% vandens. Skirtinguose organizmo audiniuose vandens kiekis yra skirtingas. Turtingiausias vandeniu – akies stiklakūnis, kuriame vandens yra 99%, skurdžiausias – danties emalė, kurioje vandens tik 0,2%. Kraujyje – 93%, smegenyse – 85%. Kaulai, nors ir atrodo tankūs, turi 50% vandens. Vanduo turi unikalių tirpdančių savybių. Paimkite stiklinę, pripildytą beveik iki viršaus vandens, ir palaipsniui supilkite į ją 100 g cukraus. Vanduo iš stiklinės neišsilies. Dėl ypatingų tirpiklio savybių skysčio lygis beveik nepasikeis. Ši vandens savybė leidžia mūsų organizme atlikti sudėtingą medžiagų apykaitą, ištirpusias pernešti jas į įvairius organus ir audinius.

▫️ Norint išlaikyti gerą sveikatą, reikalingas tam tikras vandens balansas, kuris pasiekiamas pakankamai geriant ir pašalinant vandenį. Vos tik išgėrus gurkšnį skysčio, jis patenka į skrandį, vėliau į kraują, tačiau didžioji jo dalis pasisavinama žarnyne. Su kraujotaka vanduo (arba jau plazma) nešamas į visą organizmą begaline kraujagyslių sistemą, kurios ilgis apie 100 tūkstančių kilometrų. Paskutinė kraujagyslių sistemos dalis – kapiliarai, kurių sienelėse gausu mažų porų. Per jas vanduo patenka į tarpląstelinį skystį, po to į ląstelę. Išplovęs ir išvalęs ląsteles, jis vėl grįžta į tarpląstelinį skystį, o iš ten į kraują. Tоliau kraujas apvalomas tokiuose organuose, kaip kepenys ir inkstai. Tada per žarnyną ir šlapimo takus organizmas pašalina vandenį su medžiagų apykaitos atliekomis. Dalis skysčiо lieka audiniuose ir išsiskiria skrandžio sulčių, seilių, ašarų, specialaus sąnarių tepalo, prakaito ir kt. pavidalu.

?? Norint palaikyti normalų vandens balansą, mums reikia 2-2,5 litro vandens per dieną. Dalį skysčio gauname su maistu, tačiau per dieną reikia išgerti 1,5-2,0 litrus gryno vandens. Tai geriau daryti 30 minučių prieš valgį ir dvi valandas po jo, tada nebus sutrikdytas normalus virškinimo procesas.

❗Mūsų gyvybei palaikyti suteikta nuostabi Dievo dovana. Tačiau yra ir gyvasis vanduo, kurio reikia kiekvienam žmogui. Ketvirtajame Evangelijos pagal Joną skyriuje pasakojama, kaip moteris iš Samarijos atėjo prie šulinio semti vandens. Ten ji sutiko Jėzų, kuris, prašydamas paprasto vandens, pasiūlė jai gyvojo vandens. Kas yra šis gyvasis vanduo? Gyvas vanduo – tai Jėzaus mokymas, Jo Žodis. Šventasis Raštas atskleidžia Tą, kuris yra gyvojo vandens Šaltinis, Gelbėtoją Jėzų Kristų. Jo Žodis turi gyvybę teikiančią galią. Jis numalšins dvasinį troškulį, suteiks jėgų, apvalys širdį ir mintis, suteiks naujos gyvybės. Skaitydami Bibliją ir priimdami tai, kas joje parašyta, geriame gyvąjį vandenį. Psalmininkas Dovydas užrašė žodžius, kylančius iš jo širdies gelmių: „Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve.” (Psalmė 42:2). Jo siela, širdis, visa esybė siekė Dievo – gyvybės, džiaugsmo, paguodos ir vilties Šaltinio. Jis troško atsigerti iš Gyvojo vandens šaltinio, kad atgaivintų širdį.

Šiandien turime nuostabią tyro vandens dovaną, bet dar vertingesnė dovana – gyvasis Šventojo Rašto vanduo. Kasdien svarbu gausiai gerti iš mums dovanotų šaltinių.

Būkite sveiki ?

“Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio.” (Morkaus 9:41)

Šaltinis: Aleksej Chacinskij „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Šaltinis: (E. Vait „Gydymo tarnystė”, 50-51 psl.)

Vanduo – sudedamoji gyvybės dalis planetoje

Vanduo dengia didžiąją Žemės paviršiaus dalį. Žvelgiant iš kosmoso matome, kad maždaug 70% Žemės paviršiaus yra melsvos spalvos. Vandenynuose, jūrose, upėse, ežeruose, ledynuose yra didžiulis vandens kiekis. Giliausias vandenynas Žemėje – Ramusis, didžiausias jo gylis – maždaug 10,8 km. Vidutinis vandenynų gylis – 3,8 km. Jei Žemės paviršius būtų visiškai lygus, tai visas Žemės rutulys būtų padengtas maždaug 2,7 km storio vandens sluoksniu.

? Gamtoje vyksta nuolatinis vandens ciklas. Maždaug trečdalis saulės energijos, pasiekiančios Žemės paviršių, išeikvojama šildyti vandenį, kuris garų pavidalu kyla aukštyn, sudarydamas debesis. Vėjo pagalba debesys gali nukeliauti didelius atstumus, tūkstančius kilometrų, o vėliau iškristi ant žemės lietaus ar sniego pavidalu. Pasiekęs Žemės paviršių, vanduo prasiskverbia į dirvožemį, pripildydamas augalus gyvybės, tačiau nemaža jo dalis prasiskverbia gilyn į žemę, sudarydama gruntinius vandenis. Kurie teka į upes, ežerus, vandenynus ir jūras. Galbūt šiandien nusiprausėte vandeniu, tekėjusiu Nilo ar Jordano upėje, o gal iš Ramiojo vandenyno. Vandens kiekis Žemėje nekinta, nuolatinė jo cirkuliacija palaiko gyvybę visose planetos dalyse.

❗Vandenį naudojame kasdien. Kad gautumėme vieną duonos kepalą, reikia apie 900 litrų vandens, 5 tūkst. litrų – 1 kg jautienos, o vienam automobiliui surinkti – 182 tūkst. Vanduo neturi spalvos, skonio, kvapo, toks paprastas ir toks nuostabus.

? Mūsų Kūrėjas sukūrė Žemę ir padovanojo mums brangią vandens dovaną kaip gyvybės pagrindą. Kaip Jis valdo vandens judėjimą, taip Jis valdo ir jūsų gyvenimą. Tikriausiai stovėjote ant vandenyno, jūros ar didelio ežero kranto. Žvelgdami į begalines vandens paviršiaus platybes, giliau suvokiame Kūrėjo didybę ir visagalybę. Žvelgdami į audringą upės ar krioklio tėkmę, geriau suprantame Viešpaties galią. Vienoje Biblijos eilutėje, užrašytoje Giesmių giesmėje, sakoma: “Gilūs vandenys negali užgesinti meilės, nė potvyniai – jos paskandinti.” (Giesmių giesmė 8:7) Viso jūrų, vandenynų vandens, visos didžiausio krioklio galios neužtenka, kad užgesintų Dievo meilę TAU, brangus drauge. Dievo meilė gilesnė ir platesnė už didžiausią vandenyną, stipresnė už audringiausią srovę, nekintanti ir pastovi, kaip vandens ciklas mūsų planetoje. Viešpaties meilė apsčiai aukojama kiekvienam, jos užtenka visiems.

??“Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų.” (Pradžios 1:1,2)

Šaltinis: Aleksej Chacinskij „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Maisto virškinimas prasideda jau burnoje

Maistas turi būti gerai sukramtomas, susmulkinamas ir suvilgomas seilėmis. Kasdien seilių pasigamina apie 0,5-1,5 l. Tai dar viena priežastis gerti pakankamai vandens. Seilėse esantys fermentai pradeda skaidyti angliavandenius (jų yra visuose augaliniuose produktuose). Dėl to, ilgai laikant ir minkant burnoje duonos gabalėlį, kartais jaučiamas saldus skonis. Nuryto maisto fermentus neutralizuoja skrandžio sulčių rūgšti terpė, tačiau jeigu maistas gerai sukramtomas, jo dalelės glotniau aplimpa seilėmis, apsivelia gleivėmis, ir skrandžio druskos rūgšties poveikis mažėja (angliavandeniai dar tam tikrą laiką skaidomi skrandyje).

❗Todėl labai svarbu neskubėti maisto nuryti. Dėl šios priežasties, naudingesnis yra tvirtesnis maistas, kurį reikia kramtyti.

O ką daryti sriubos mėgėjams, juk jos dažniausiai beveik nereikia kramtyti? Sriubas stenkimės virti tirštas, tada nereikės papildomų prieskonių su skonio stiprikliais, skonį suteiks daržovių gausa. Daržoves virkime ne per ilgai, kad liktų šiek tiek traškumo. Valgykime sriubą mažais kąsniais ir neskubėdami suvilgykime kiekvieną kąsnį seilėmis, juk jos pradeda virškinti maistą jau burnoje, nepraleiskime šio etapo, per greitai nurydami maistą.

? Maži kasdieniai geri įpročiai padės išsaugoti ir atstatyti sveikatą! Būkite SVEIKI ?

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM