Gyventi sveikai – tai atsisakyti žalingų įpročių ir pakeisti juos gerais. Kodėl kartais sunku tai padaryti? Pažvelkime į įpročio fiziologiją, žinoma, supaprastintai.
Žmogaus smegenys susideda iš 10 milijardų nervinių ląstelių, vadinamų neuronais. Kiekvienas neuronas jungiasi su tūkstančiais kitų. Jų sąlyčio taškas vadinamas sinapse. Vienoje neurono pusėje yra ataugos, vadinamos dendritais. Jie priima impulsą. Kitoje pusėje – aksonas, per kurį impulsas išeina.
Norėdami perduoti impulsą iš neurono į neuroną, vienas neuronas išskiria cheminę medžiagą – neuromediatorių acetilcholiną (vieną iš labiausiai paplitusių). Dažnai kartojant tą patį veiksmą aksono galas neuromediatorių išsiskyrimo vietoje padidėja, kad padidėtų plotas ir taip paspartėtų impulso perdavimas.
Kuo labiau aksono galas didėja, tuo įprotis tampa stabilesnis. Jei aksono galas nenaudojamas, jis sumažėja, bet neišnyksta.
Įpročio formavimosi pradžioje impulsas eina kaip senas garvežys, juda lėtai, sustoja kiekvienoje stotyje. Stotis – tai nervinė ląstelė, kuri svarsto, perduoti impulsą, ar ne. O kai įprotis jau susiformavęs ir naudojamas nesąmoningai, impulsas tarsi greitasis „ekspres“ traukinys, sustojantis tik galutinėje stotyje. Mes negalvojame, veikiame automatiškai.
Apžvelgėme nervų sistemos funkciją, kuri vadinama sužadinimu ir užtvirtina įprotį.
O dabar – apie priešingą nervų sistemos funkciją, kuri gali sustabdyti pirmosios veikimą. Ši funkcija vadinama stabdymu. Šiuo atveju nervų sistema naudoja gama–aminosviesto rūgštį, kaip inervuotos ląstelės sužadinimo inhibitorių (slopintoją). Ir kai stabdymas viršija sužadinimą bent 10 milivoltų, sužadinimas arba sustoja, arba pasikeičia. Tokiu būdu žmogus sugeba kontroliuoti savo veiksmus.
Todėl norint nugalėti žalingus įpročius, būtina stiprinti stabdžių sistemą ir ugdyti gerus įpročius.
Šiuo atžvilgiu įdomu panagrinėti apaštalo Pauliaus liudijimą apie išgyvenimus dėl blogo įpročio jo gyvenime – nuodėmės. Šis pavyzdys parodo smegenų sužadinimo ir stabdymo funkcijų veikimą. „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.“ (Šventasis Raštas, laiškas romiečiams 7, 15). Savo apmąstymų pabaigoje Paulius, suvokdamas savo nuodėmingą prigimtį, sušunka: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (24 eilutė).
O 25 eilutėje matome geros stabdymo sistemos rezultatą: „Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“
Dievo duoti sveikos gyvensenos dėsniai prisideda prie stabdžių sistemos vystymosi ir suteikia reikiamos energijos savikontrolei.
Tačiau reikia žinoti, kad seni sinapsiniai keliai vis dar egzistuoja. Net jei vietoj seno blogo įpročio suformavote daug naudingų, smegenyse susiformavę sustorėję aksonų galai visada pasiruošę atnaujinti savo veiklą. Pagunda grįžti prie ankstesnių veiksmų gali užklupti bet kada. Tokiomis aplinkybėmis atrodo, kad niekas nepasikeitė, ir galite prarasti norą kovoti. Tačiau atminkite: pagunda – tai dar ne nuodėmė. „Ir nė vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas“. Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo. Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o subrandinta nuodėmė gimdo mirtį.“ (Jokūbo laiškas 1, 13–15)
!!! Bijokite ne pagundos, o pagundos troškimo. Noras būti sugundytu gali akimirksniu palaužti žmogų.
Biblijoje taip pat sakoma: “Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti.” (1 laiškas korintiečiams 10, 13) Dar kartą mums parodoma, kad pagunda nėra nuodėmė, ji kyla iš žmogaus širdies. Tačiau jei pasirinksime Dievo pusę, pergalė visada bus mūsų.
Niekada nenusivilkite dėl savo nesėkmių. Žingsnis po žingsnio nuolat silpninkite blogus įpročius ir formuokite gerus. Darykite tai prašydami Dievo paramos ir būkite nugalėtojai!
Šaltinis: 8doktorov.ru
