
Ar jums pažįstamas jausmas, kad esate viena ir niekam nereikalinga, net ir tada, kai esate tarp žmonių?
Būti vienai ir jaustis vienišai – kuo tai skiriasi?
Svarbu atskirti dvi sąvokas.
Vienuma – tai savanoriškas pasirinkimas. Tai būsena, kai žmogus sąmoningai būna vienas su savimi, tuo džiaugiasi ir, panorėjęs, gali bet kada vėl bendrauti su kitais.
Vienatvė – tai sunkus, nepageidaujamas jausmas. Jis nepriklauso nuo to, kiek žmonių yra aplinkui. Galima jaustis vienišai minioje, triukšmingoje šventėje ar net šalia mylimo žmogaus, kuris miega greta.
Laikina vienatvė gali atsirasti, pavyzdžiui, patekus į naują kolektyvą ar išsiskyrus su artimu žmogumi. Lėtinė vienatvė – tai būsena, kuri gali tęstis metų metus. Tuomet moteris dažniau kaltina ne aplinkybes, o save ir patenka į uždarą savikritikos ratą.
Klaidingi keliai: kodėl užimtumas ir šeima neišgelbsti
Plačiai paplitęs mitas teigia, kad jei visą savo laiką užpildysime darbu, griežtai suplanuota dienotvarke, serialais, socialiniais tinklais ar alkoholiu, vienatvė pasitrauks. Tačiau pats užimtumas negydo – jis tik trumpam nukreipia mintis nuo problemos.
Kitas dažnas scenarijus – bandymas ieškoti išsigelbėjimo santuokoje. Tačiau kurti santuoką jaučiantis vienišai yra pavojinga. Norint sukurti sveikus santykius su vyru, pirmiausia reikia išmokti visavertiškai gyventi vienumoje. Moters gyvenimo pilnatvė priklauso ne nuo žiedo ant piršto, o nuo jos vidinės būsenos ir santykio su pačia savimi.
Trys skydai, saugantys nuo vidinės tuštumos
Kad suprastume vienatvės prigimtį, svarbu suvokti, kad Dievas nebuvo numatęs, jog žmogus gyventų izoliuotas. Biblijoje parašyta: „Negera žmogui būti vienam“ (Pradžios 2, 18). Vadinasi, esame sukurti kaip socialios būtybės, turinčios artumo ir prieraišumo poreikį.
Yra trys pagrindiniai poreikiai – tarsi trys skydai, saugantys mus nuo vienatvės jausmo. Jei bent vienas iš šių skydų sugriūva, žmogus ima jausti vidinį diskomfortą.
- Žmogus turi mylėti ką nors.
- Žmogus turi būti kieno nors mylimas.
- Žmogus turi būti kažkam reikalingas.
Pažvelkite į savo gyvenimą. Jei ką nors mylite, esate mylima ir jaučiatės kažkam reikalinga, vienatvė jums negresia.
Tačiau kai tik vieno iš šių elementų nelieka (pavyzdžiui, jūs mylite, bet nesate mylima, arba esate mylima, tačiau nesijaučiate reikalinga darbe ar savo socialinėje aplinkoje), atsiranda nerimas.
Blogiausia padėtis susidaro tuomet, kai sugriūva visi trys skydai. Moteris, kuri nieko nemyli, nesijaučia mylima ir neranda, kur galėtų prasmingai panaudoti savo jėgas, neišvengiamai grimzta į depresiją. Tai visiškos vienatvės būsena.
Dvasinis aspektas: kur ieškoti atramos, kai sugriūva skydai?
Vienatvė – tai signalas, kad kenčia mūsų vidinis pasaulis. Todėl svarbu pasirūpinti tiek socialiniais, tiek dvasiniais poreikiais.
Jei jūsų socialiniai ryšiai yra nutrūkę arba nebedžiugina, kelias į išgijimą prasideda atrandant vidinę ramybę ir stiprinant savo santykį su Dievu.
Pasirūpinkite savo poreikiu būti mylimai. Ne visada šalia yra žmonių, kurie mus iš tiesų myli. Šį poreikį gali patenkinti Dievas. Kai žmogus artėja prie Jo, jis pradeda patirti Jo meilę. Tai suteikia jėgų nebeieškoti pritarimo iš atsitiktinių žmonių.
Pasirūpinkite savo poreikiu mylėti. Net jei neturite šeimos, galite mylėti draugus, artimuosius, o svarbiausia – Viešpatį. Meilė Dievui pasireiškia tarnavimu ir dėkingumu, o ši meilė yra neišsenkanti.
Pasirūpinkite savo poreikiu būti reikalingai. Jei nesijaučiate reikalinga darbe ar tarp artimųjų, raskite, kur galėtumėte panaudoti savo talentus tarnaudama kitiems. Pagalba tiems, kuriems reikia pagalbos, suteikia stiprų jausmą, kad esate reikalinga, ir pripildo gyvenimą prasmės.
Vienatvės jausmas nėra nuosprendis – tai ženklas. Svarbu nustoti kaltinti save ar visuomenę. Jei jaučiatės vieniša, pripažinkite tai, bet nedarykite iš to tragedijos. Pasakykite sau: „Taip, dabar esu viena. Ir tame nėra nieko blogo.“
Tai suteikia laisvę. Kai atrandate vidinę ramybę, taiką su Dievu ir susitaikote su pačia savimi, išorinės aplinkybės nebegali jūsų sugriauti. Tuomet net ir priverstinėje vienumoje galima atrasti džiaugsmą, o būnant tarp žmonių – neprarasti savęs.
Parengta pagal šeimos psichologės Marijos Vačevos straipsnį.

