Didžiulis noras atsisakyti cigarečių ir viltis, kad Dievas padės, padėjo įveikti priklausomybę.
– Viskas, aš daugiau taip nebegaliu!
Michailas karštligiškai pirštais vartė popieriaus lapus ant stalo. Palikęs šį beprasmį užsiėmimą, jis ėmė dideliais sunkiais žingsniais žingsniuoti po kambarį. Mintys dūzgė jo galvoje kaip susierzinusių bičių spiečius.
„Ne, kaip tu gali taip elgtis?! Rankos dreba, pulsas galvoje daužosi kaip pašėlęs, net akis pradėjo trūkčioti. Ir visa tai tik todėl, kad man reikia nikotino porcijos! O mano žmona… Aš ją taip įskaudinau… Ir kodėl? Ji tiesiog sustabdė mane prie durų, kad atsisveikindama pabučiuotų. Bet aš jau buvau nervų kamuolys, norėjau greičiau užsitraukti. Prakeiktos cigaretės! Viskas, metu rūkyti!“
Michailas net nusišypsojo savo svajonei. Bet šypsena tuoj pat jį paliko. Jis prisiminė du ankstesnius savo bandymus atsisakyti nepakenčiamo įpročio, ir jo išblyškusiame veide vėl pasirodė nevilties ir ilgesio grimasa.
– Juk turi būti koks nors sprendimas! Turi būti bent kažkokia išeitis! – jis beveik šaukė į savo kabineto tylą.
– Michailai, ar ko nors norėjote? – susijaudinusi sekretorė nedrąsiai žvilgtelėjo iš priimamojo.
– Ne, viskas gerai, ačiū.
Durys užsidarė, o problema, tamsi ir nenugalima, tarsi audros debesis, liko kaboti virš jo galvos.
– Dieve, ką man daryti? – nejučiom ištrūko iš jo lūpų.
Staiga netikėtai vyras prisiminė savo vaikystę. Jis bėga basomis per drėgną nuo rasos žolę, bandydamas pasivyti savo ištikimą šunį Bulką.
– Bulka… , – Michailas vėl nusišypsojo.
Būtent močiutė jo greitai augančiam ir visada alkanam šuniukui davė tokią pravardę, kai šis nuo stalo nugvelbė paskutinę aguonų bandelę (rusiškai – bulką).
– Močiute, brangioji! Kaip tada man sakydavai? Ak, teisingai: ‘Be Dievo niekada neik per duris!’
– Be Dievo, be Dievo… – jis susimąstęs kartojo tuos pačius žodžius, sėdėdamas patogiame fotelyje.
– Galbūt Dievas padės mesti rūkyti? Ne, tai juk mitas, pasaka…
Tačiau ši mintis neišėjo iš galvos, neduodama ramybės iki pat ilgos, sunkios dienos pabaigos.
O vakare, kai žmona, jam atleidusi, jaukiai susirangė miegoti, Michailas išropojo iš lovos ir atsiklaupė ant kelių. Iš jo akių riedėjo kukli vyriška ašara, o iš pačios širdies tekėjo tylūs žodžiai:
– Dieve, aš čia. Kur tu? Ar Tu čia? Ar Tu su manimi? Jeigu esi ir girdi mane, padėk! Aš tapau vergu! Negaliu gyventi nė dienos be cigarečių. Visas mano gyvenimas tiesiogine prasme priklauso nuo šios bjaurasties. Aš nebenoriu, nebegaliu taip gyventi!
Jis griebė nuo naktinės spintelės cigarečių pakelį ir piktai sugniaužė jį kumštyje.
– Padėk man, arba aš pražūsiu…
Rytas neatnešė nieko naujo, tik tą patį degantį norą užsitraukti cigaretę. Kaip vėlai jis suprato, kad tai tapo jo nenugalimu poreikiu.
– Taip, stebuklų nebūna, – niūriai tarė Michailas ir jau ketino eiti naujo pakelio nuodų, kai išgirdo galvoje aiškius žodžius: „Palauk vieną minutę“.
Vyras ilgesingai pažvelgė į laikrodį 6:32.
– Na, jei tik minutę, gerai…
Ir jis nuėjo į dušą, paskubomis papusryčiavo ir vėl suprato, kaip labai nori parūkyti.
– Tuoj, tik išeisiu į lauką…
Šaltis degino jo plaučius. Pasirausęs kišenėse ieškodamas išsvajoto pakelio, Michailas vėl aiškiai išgirdo galvoje: „Dar minutę!“
Atsidusęs jis paspartino žingsnį. „Dėl nikotino bado mano galvoje tikriausiai yra nesklandumų. Įdomus žaidimas…“
– Gerai, tada pažaiskime, – garsiai ištarė ir atidarė savo automobilio dureles.
Diena praėjo prastai. Jam taip skaudėjo galvą, kad buvo sunku susikaupti darbui. Bet… sparnuoti žodžiai „dar vieną minutėlę“, kuriuos dabar kartojo sau, regis, tarsi išplėšė jį iš atkaklių nikotino priklausomybės gniaužtų ir padėjo ištverti visą dieną. O paskui dar vieną, ir dar vieną, savaitę, mėnesį… Ir tada Michailas suprato, kad jį apleido ne tik noras, bet ir poreikis rūkyti. Dabar vyro nuotaika buvo nuostabi, kūnas – žvalus, energingas, o pasaulis aplink jį – spalvotas ir labai patrauklus.
Tačiau svarbiausias jo atradimas šiame kelyje buvo tai, kad Dievas egzistuoja, ir Jis yra šalia!
Dievas yra Tas, kuris visada išties ranką. Netiki manimi?! Patikrink!
Autorius: Svetlana Krutova
Šaltinis: 8doktorov.ru
0
20
20
