„Dar vieną minutę“ – tikra istorija

Didžiulis noras atsisakyti cigarečių ir viltis, kad Dievas padės, padėjo įveikti priklausomybę.

– Viskas, aš daugiau taip nebegaliu!

Michailas karštligiškai pirštais vartė popieriaus lapus ant stalo. Palikęs šį beprasmį užsiėmimą, jis ėmė dideliais sunkiais žingsniais žingsniuoti po kambarį. Mintys dūzgė jo galvoje kaip susierzinusių bičių spiečius.

„Ne, kaip tu gali taip elgtis?! Rankos dreba, pulsas galvoje daužosi kaip pašėlęs, net akis pradėjo trūkčioti. Ir visa tai tik todėl, kad man reikia nikotino porcijos! O mano žmona… Aš ją taip įskaudinau… Ir kodėl? Ji tiesiog sustabdė mane prie durų, kad atsisveikindama pabučiuotų. Bet aš jau buvau nervų kamuolys, norėjau greičiau užsitraukti. Prakeiktos cigaretės! Viskas, metu rūkyti!“

Michailas net nusišypsojo savo svajonei. Bet šypsena tuoj pat jį paliko. Jis prisiminė du ankstesnius savo bandymus atsisakyti nepakenčiamo įpročio, ir jo išblyškusiame veide vėl pasirodė nevilties ir ilgesio grimasa.

– Juk turi būti koks nors sprendimas! Turi būti bent kažkokia išeitis! – jis beveik šaukė į savo kabineto tylą.

– Michailai, ar ko nors norėjote? – susijaudinusi sekretorė nedrąsiai žvilgtelėjo iš priimamojo.

– Ne, viskas gerai, ačiū.

Durys užsidarė, o problema, tamsi ir nenugalima, tarsi audros debesis, liko kaboti virš jo galvos.

– Dieve, ką man daryti? – nejučiom ištrūko iš jo lūpų.

Staiga netikėtai vyras prisiminė savo vaikystę. Jis bėga basomis per drėgną nuo rasos žolę, bandydamas pasivyti savo ištikimą šunį Bulką.

– Bulka… , – Michailas vėl nusišypsojo.

Būtent močiutė jo greitai augančiam ir visada alkanam šuniukui davė tokią pravardę, kai šis nuo stalo nugvelbė paskutinę aguonų bandelę (rusiškai – bulką).

– Močiute, brangioji! Kaip tada man sakydavai? Ak, teisingai: ‘Be Dievo niekada neik per duris!’

– Be Dievo, be Dievo… – jis susimąstęs kartojo tuos pačius žodžius, sėdėdamas patogiame fotelyje.

– Galbūt Dievas padės mesti rūkyti? Ne, tai juk mitas, pasaka…

Tačiau ši mintis neišėjo iš galvos, neduodama ramybės iki pat ilgos, sunkios dienos pabaigos.

O vakare, kai žmona, jam atleidusi, jaukiai susirangė miegoti, Michailas išropojo iš lovos ir atsiklaupė ant kelių. Iš jo akių riedėjo kukli vyriška ašara, o iš pačios širdies tekėjo tylūs žodžiai:

– Dieve, aš čia. Kur tu? Ar Tu čia? Ar Tu su manimi? Jeigu esi ir girdi mane, padėk! Aš tapau vergu! Negaliu gyventi nė dienos be cigarečių. Visas mano gyvenimas tiesiogine prasme priklauso nuo šios bjaurasties. Aš nebenoriu, nebegaliu taip gyventi!

Jis griebė nuo naktinės spintelės cigarečių pakelį ir piktai sugniaužė jį kumštyje.

– Padėk man, arba aš pražūsiu…

Rytas neatnešė nieko naujo, tik tą patį degantį norą užsitraukti cigaretę. Kaip vėlai jis suprato, kad tai tapo jo nenugalimu poreikiu.

– Taip, stebuklų nebūna, – niūriai tarė Michailas ir jau ketino eiti naujo pakelio nuodų, kai išgirdo galvoje aiškius žodžius: „Palauk vieną minutę“.

Vyras ilgesingai pažvelgė į laikrodį 6:32.

– Na, jei tik minutę, gerai…

Ir jis nuėjo į dušą, paskubomis papusryčiavo ir vėl suprato, kaip labai nori parūkyti.

– Tuoj, tik išeisiu į lauką…

Šaltis degino jo plaučius. Pasirausęs kišenėse ieškodamas išsvajoto pakelio, Michailas vėl aiškiai išgirdo galvoje: „Dar minutę!“

Atsidusęs jis paspartino žingsnį. „Dėl nikotino bado mano galvoje tikriausiai yra nesklandumų. Įdomus žaidimas…“

– Gerai, tada pažaiskime, – garsiai ištarė ir atidarė savo automobilio dureles.

Diena praėjo prastai. Jam taip skaudėjo galvą, kad buvo sunku susikaupti darbui. Bet… sparnuoti žodžiai „dar vieną minutėlę“, kuriuos dabar kartojo sau, regis, tarsi išplėšė jį iš atkaklių nikotino priklausomybės gniaužtų ir padėjo ištverti visą dieną. O paskui dar vieną, ir dar vieną, savaitę, mėnesį… Ir tada Michailas suprato, kad jį apleido ne tik noras, bet ir poreikis rūkyti. Dabar vyro nuotaika buvo nuostabi, kūnas – žvalus, energingas, o pasaulis aplink jį – spalvotas ir labai patrauklus.

Tačiau svarbiausias jo atradimas šiame kelyje buvo tai, kad Dievas egzistuoja, ir Jis yra šalia!

Dievas yra Tas, kuris visada išties ranką. Netiki manimi?! Patikrink!

Autorius: Svetlana Krutova

Šaltinis: 8doktorov.ru

Vanduo padės atsikratyti blogo įpročio

?? Vanduo – svarbiausias sąjungininkas, padedantis išlaisvinti organizmą nuo nikotino, o vandens procedūros padeda stiprinti valią.

Be kasdienio vandens gėrimo (ne mažiau kaip 2 litrų per dieną), naudokite ir hidroterapijos procedūras:

✔ Vandens srovė ant nugaros. Procedūra tonizuoja nervų sistemą ir stiprina valią.

✔ Šiltos arba šiek tiek vėsios vonios ramina, atpalaiduoja, mažina norą rūkyti.

✔ Rytinis apsitrynimas šaltu vandeniu suaktyvina kraujotaką, stimuliuoja nervų sistemą ir pakeičia rytinės kavos puodelį, kuris labai didina norą rūkyti.

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

Veiksmingiausias būdas – blogam įpročiui ar priklausomybei įveikti

Jei sugebėtumėte atsisakyti kažkokio įpročio (rūkymo, persivalgymo, saldumynų, nejudrumo), gyventi būtų lengviau, jaustumėtės geriau ir būtumėte sveikesni. Ar mąstėte apie tai? Jei taip, skaitykite toliau??.

▫ Pasidalinsiu mintimis, kurios mane padrąsino imtis permainų, kad nustočiau sau nuolaidžiauti, po ko vėl ir vėl griaužiuosi.

Greičiausiai pastebėjote, kad gyventi sveikai dažniausiai trukdo mūsų norai, įvairūs troškimai. Taip sunku su jais kovoti, neretai jie tiesiog mus užvaldo. Išmintingasis Saliamonas pasakė: „… nes kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra.” (Patarlių 23:7)

▫ Įdomu: kaip mes mąstome – tokie ir esame. Patyrinėkime tai.

Kaip veikia mąstymas? Yra 3 pagrindiniai principai.

Greičiausiai girdėjote tokį išsireiškimą:

– Pasėsi mintį, nupjausi poelgį.

– Pasėsi poelgį, nupjausi įprotį.

– Pasėsi įprotį, nupjausi charakterį.

– Charakteris nulems tavo amžiną likimą.

Patyrinėkime išsamiau minties ir poelgio ryšį. Pasirodo, kad tarp minties ir poelgio yra dar vienas elementas – troškimas (noras).

▫ Seka tokia: mintis ➡️ noras ➡️ poelgis.

Pagal šią schemą veikia mūsų smegenys. Ją ypač svarbu suprasti, jei norime atsisakyti priklausomybės, ar blogo įpročio. Jei mums atrodo, kad nuolat kažko labai norime, iš tikro taip nėra. Mūsų smegenys dirba bangų aktyvumo principu, todėl noras visada atslūgsta, būna pertraukos.

Pirmiausia ateina mintis. Jei esame įpratę prie kokio nors veiksmo (dažnai jį darome), tada mintis apie šį veiksmą labai glaudžiai susijusi su troškimu. Laikas tarp minties ir troškimo – minimalus, tik pagalvojai ir iš karto užsimanei. Tačiau, jei tą veiksmą atliekame rečiau, vis dažniau pasakome sau “STOP”, aš juk nusprendžiau neberūkyti, ar nebeužkandžiauti, ar ryte eiti pajudėti, tada laiko tarpas tarp minties ir troškimo pailgėja. Jei sustabdome norą, tai nebėra ir veiksmo (nebesiekiame cigaretės, taurelės, nebegulime ryte ilgai lovoje ir t.t). Mes sustabdome savo blogą įprotį!

Pažvelkime į nuostabią mintį, kurią parašė apaštalas Paulius:

“Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą. Jais paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui…” (2 Korintiečiams 10:4,5)

Atkreipkime dėmesį:

– nugalime gudravimus ir

– paimame nelaisvėn kiekvieną mintį.

Tai pagrindinė mintis, kuri turi vadovauti kiekvienam, kuris gerbia Dievą ir nori, kad jo Kūnas – Šventosios Dvasios šventykla – visada būtų tvarkoje.

▫ Paimti nelaisvėn kiekvieną mintį – reiškia sustabdyti mintis: STOP, aš apie tai nebegalvosiu.

Jei norime, kad smegenys veiktų puikiai ir galėtumėme jas valdyti, svarbu:

– gerti pakankamai vandens,

– teisingai kvėpuoti grynu oru,

– judėti,

– teisingai maitintis.

Tačiau, net ir darant visa tai, dažnai pastebime, kad keičiant įpročius mums dažnai kažko dar trūksta. Žmonės, kurie apsisprendė mesti rūkyti, dažnai sako: – Mintys apie rūkymą dažnai ateina. Aš tik atsibudau, dar neatsimerkiau, ir man jau norisi.

Todėl, pirma taisyklė, nusprendus pakeisti kažkokį įprotį:

??1. SUSTABDOME MINTĮ – sakome sau STOP.

Ši taisyklė vadinasi, žodžių ir minčių taisyklė.

“Pagal gamtos dėsnį, mūsų mintys ir jausmai įgauna drąsos ir sustiprėja, jeigu leidžiame jiems pasireikšti. Kaip žodžiai išreiškia mintis, taip mintys seka paskui žodžius.” (E. Vait “Gydymo tarnystė”, 180 psl.)

Jei norite atsisakyti kažkokio blogo įpročio (priklausomybės), tiesiog pasakykite sau “STOP”, aš noriu to atsisakyti; jei norite išugdyti naują įprotį, pasakykite sau “STOP”, aš neišsisukinėsiu. Tegul jūsų smegenys išgirs jūsų ištartus žodžius. Toks minčių ir žodžių įstatymas. Jei garsiai pasakome tai, mes pradedame tuom įsitikinti. Jei vaikui nuolat kartosime, kad jis nevykėlis, jis toks ir išaugs. Būtent todėl Šventasis Raštas persmelktas mintimi – “Aš tave myliu!” Tai amžinos Dievo Meilės istorija. Dievas beveik kieviename puslapyje sako, aš tave myliu. Todėl parašyta: “ Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai.” (Patarlės 4:23)

▪ Jeigu tai nepadeda, tada mums reikia PERJUNGTI dominantę, t.y. vyraujančią mintį. Dominantė smegenyse – tai kai esame į kažką labai susikoncentravę. Smegenys negali vienu metu vienodai stipriai mąstyti apie du skirtingus dalykus. Visada apie kažką vieną galvojame stipriau. Pvz., vairuojame automobilį ir kalbamės, ir jei tik atsiranda avarinė situacija, iš karto “pametame” pokalbį, nes avarinė situacija, pavojus mano gyvybei. Todėl dominantė tuoj pat persijungia. Todėl reikia perjungti savo mintis – STOP – aš nusprendžiau mesti rūkyti, STOP – aš nenoriu apie tai gavoti, STOP – aš to nedarysiu. Tai dominantės perjungimo principas.

“Kiekvieną dieną reikia darbuotis prie savo minčių ir nukreipti jas teisinga linkme, kaip kompaso rodyklė nukreipta į šiaurę. Kiekvienas turi sau iškelti tikslą, o po to nukreipti kiekvieną mintį ir veiksmą šiam tikslui pasiekti.” (E. Vait “Protas, charakteris ir asmenybė”)

Jei nusprendėme pakeisti įprotį ar išugdyti naują, reikia pakeisti kompaso kryptį, pasakyti STOP ir persijungti, STOP ir galvoti apie kitką. Tai reikia daryti, kai tik sakote sau STOP, tai įvyksta, mes persijungiame!

??2. MALDA – tai kitas nuostabus ginklas.

Iš tikro, ne visiems žmonėms padeda STOP, bet jeigu prie šios frazės pridedame labai svarbų žodį – “Viešpatie, STOP”, arba “STOP, Viešpatie, aš nenoriu apie tai galvoti”, tai jau nebe frazė, tai jau malda. Tada gauname aukščiausios galingos jėgos Šaltinį, Kuris gali pakeisti bet kokį įprotį, Kuris gali pakeisti bet kokį gyvenimą, Kuris iš meilės mums nepagailėjo Savo gyvybės. Jis jau davė mums šią jėgą, todėl tiesiog reikia pasakyti: “Viešpatie, aš nenoriu apie tai galvoti”. Jūs pamatysite kaip tai veikia, tiesiog pabandykite.

“Jei mes stengtumėmės savyje nuslopinti nuodėmingas mintis ir jausmus, neleisdami jiems pasireikšti žodžiais ir darbais, šėtonas būtų nugalėtas, nes negalėtų rasti tinkamo gundymo.” (E. Vait “Protas, charakteris ir asmenybė”)

▫ Tiesiog pasakykime: “Viešpatie, STOP, padėk man, aš nenoriu apie tai galvoti.”

Taigi, apibendrinkime:

➡️ Žodžių ir minčių įstatymas – sustabdykite save žodžiais.

➡️ Perjunkite mintis.

➡️ Ir tegul jūsų malda bus kaip pokalbis su Dievu. Tai nuolatinės maldos principas. “Viešpatie, aš nenoriu apie tai galvoti, padėk man sustoti.” Jūs pamatysite, kaip gyvenimas pradės keistis.

??3. Ir dar labai svarbu – reikia ATKAKLUMO.

Bet kokį įprotį galima pakeisti per 3 savaites, daugiausia per 4. Jei mes kasdien kažką kartojame, po 3-4 savaičių prie to priprantame. Būtent todėl mums reikia atkaklumo. Daug ką žinome: naudinga teisingai maitintis, kvėpuoti, gerti vandenį; bet, kaip parašyta:

“Kai kurių žmonių protas primena antikvarinę parduotuvę.” (E. Vait “Protas, charakteris ir asmenybė”)

Apie viską žinome, bet naudos iš to nėra. Pilna biblioteka, bet naudos neduoda, todėl mums reikia atkaklumo.

“Dažniausiai protas degraduoja dėl to, kad užimtas tik kasdieniais įprastais dalykais, jis nelavinamas, nekviečiamas gilintis į didingas, pakylėtas tiesas, kurios nepajudinamos kaip amžinybė.” (E. Vait “Protas, charakteris ir asmenybė”)

Į šias tiesas reikia gilintis, kad protas būtų ugdomas ir galėtų pasipriešinti mažoms problemoms. Susitelkus prie amžinų tiesų, protas stiprėja ir charakteris vystomas.

??4. Sekantis ginklas, kuris nugali bet kokį įprotį, – tai DIEVO ŽODIS, Biblija.

“Jei Dievo Žodis nulemtų kiekvieno veiksmus, ir žmogaus protas būtų pavaldus Jo stabdančiajai galiai, tai blogiui, dabar egzistuojančiam žmonių gyvenime, nebeliktų vietos. Tyrinėkite Dievo Žodį, neleiskite jausmams kontroliuoti jus.”

(E. Vait “Protas, charakteris ir asmenybė”)

▫ Neleiskite savo minčiai nueiti iki troškimo, nes troškimas – tai jausmas. Kai mintis atskrenda, ją dar galime nuvyti, bet jei leisime minčiai pavirsti noru, bus daug sudėtingiau. Neleiskime jausmams kontroliuoti, sakykime sau STOP.

“Apmąstykite Kristaus kančias dėl mūsų. Užuot ieškoję priežasčių kaltinti ir smerkti kitus, dėkokite Viešpačiui, kad Jis turi atleidimą. Kristui labai liūdna, kai kritikuojame ir kaltiname, nes tai šėtoniškas darbas.” (E. Vait “Ši diena su Dievu”)

“Protą reikia pažaboti, ir neleisti jam klaidžioti kur papuola.” (E. Vait “Protas, charakteris ir asmenybė”)

“Paskutinė jūsų mintis vakare ir pirmoji mintis ryte turėtų būti apie Tą, Kuriame sutelkta amžinojo gyvenimo viltis.” (E. Vait “Protas, charakteris ir asmenybė”)

▫ Būtent tame sveikatos prasmė – amžinos Dievo Meilės mums istorijoje.

??5. TIKĖJIMAS – tai, kuom užbaigsime šį straipsnį.

Tikėkite, kad galite pasikeisti❗️ Dievas gali padėti mums pakeisti bet kokį įprotį, įgyti naują įprotį, tapti naujais žmonėmis, kurie supranta, kad smegenys – tai vienintelis organas, kurio pagalba Dangus gali ir nori bendrauti su mumis ir daryti įtaką mūsų gyvenimui‼

Būkite sveiki, keiskitės ?

Paruošėme pagal gydytojo psichiatro, narkologo Jurijaus Bondarenko (klinika Angelia, Ukraina) paskaitą/pamokslą.

Dievas, kuris išlaisvino mane

Kaip padėti rūkaliui, kuris nori mesti rūkyti, ar bet kuriam, nesusitvarkančiam su priklausomybe, negalinčiam įveikti blogą įprotį.

▫ Man buvo 28 metai, ir man viskas buvo gerai. Jei kada nors sutikote žmonių, kurie sako: „Nereikia man tavo Jėzaus“, galiu pasakyti, kad tokia ir buvau. Iki vieno apsilankymo pas gydytoją, kai man pasakė: „Ei, mažute, viskas blogai. Turi pradėti gyventi sveikai“. „Visų pirma, turi tuoj pat mesti rūkyti, tiesiog šiandien, o tada imsies viso kito “, – pasakė man griežtas vyras baltu chalatu. Buvau šiek tiek nusivylusi. Jei reikia mesti, tai mesiu.

Tik užbaigsiu bloką. Blokas baigėsi. Pakelis, nupirktas „paskutinį kartą“, taip pat baigėsi. Bet juk darbe įtampa. Dar vienas. Po to dar. Tada keli iš karto. Tai panašu į tai, kaip žmonės, prieš pradėdami laikytis dietos, prisivalgo tiek, kiek iki tol dar niekada nebuvo valgę. Taip ir aš, rūkiau tiek, kiek nebuvau rūkiusi per 8 savo „nikotino patirties“ metus.

Nusprendžiau, kad pirmiausia pereisiu prie avižinių dribsnių ir garuose troškintų daržovių, išvis nebevartosiu alkoholio, o tik tada galiausiai mesiu rūkyti. Gydytojas šį planą greit “užtrumpino”. Rodikliai nepasikeitė, jis tik galva lingavo: „Juk apie savo problemas žinojai nuo vaikystės. Kodėl reikėjo pradėti?”

Negalėjau mesti rūkyti. Aš tiesiog negalėjau. Tai siaubinga našta, kuri griaužė mane iš vidaus. Kiekvienas, kuris kada nors turėjo priklausomybę, gali mane suprasti. Tai baisus jausmas, kai tu, suaugęs, protingas žmogus, negali savęs kontroliuoti, kai užklumpa valios paralyžius, ir nedarai to, ką turėtum. Kiekviena cigaretė sukelia sąžinės graužatį, tačiau tuo pačiu neįmanoma atsisakyti. Lyg būtum pririštas. Mano priklausomybė nebuvo cheminė. Ji buvo tik galvoje. Ir nuo to buvo tik sunkiau. Žinojau, kiek žmonių metė rūkyti valios pastangomis, ir nuo to man darėsi tik sunkiau.

Vieną dieną kalbėjomės su drauge. Pasakiau: „Aš daugiau nebegaliu“. Ji atsakė: „Žinau, Kas gali padėti“. Ji kalbėjo ne apie narkologą ar bobutes. Ji kalbėjo apie Dievą, į Kurį pasiūlė kreiptis.

Neturėjau ko prarasti. Buvau palūžusi. Žlugo visi mano „aš galiu bet ką“ ir „aš pati“, o kartu su jais ir mano įsitikinimai, kad man nereikia pagalbos iš aukščiau. Man jos reikėjo. Mano pakelyje buvo likusi paskutinė cigaretė. „Jei ir tai nepadės, nueisiu į parduotuvę rytoj ryte“, – pasakiau ir atsiklaupiau. Aš pravirkau. Pirmą kartą gyvenime meldžiausi Dievui. Anksčiau maniau, kad tai daro tik tie, kuriems gresia mirtis. Bet dabar suprantau, kad būna daug kasdieniškesnių situacijų, kuriose žmogus, anksčiau buvęs stiprus ir nepriklausomas, gali jaustis tarsi surakintas grandinėmis. Prašiau Dievo padėti. Pasakiau: „Tai mano gyvybės klausimas“. Prašiau atleidimo už visus „Man nereikia Jėzaus“, kuriuos buvau sakiusi savo draugei. Pripažinau, kad man reikia Jėzaus. Ir sekančią dieną mečiau rūkyti.

Tai įvyko tarsi nepastebimai. Atrodė, kad bus „Bach!“, ir aš bėgsiu šaukdama visai apylinkei, kad nebesu nuo nieko priklausoma. Bet pabudau su mintimi, kad nieko nepavyko. Nuėjau praustis, paskui pasivaikščiojau su mamos šunimi. Galvoje sukosi mintis: „Reikia nueiti cigarečių“. Bet skubėjau į darbą, kur buvo svarbus susitikimas. O po jo buvo pietūs, po to vizitas pas gydytoją. Kai prie įėjimo į polikliniką rausiausi savo rankinėje ieškodama paso, pamačiau pakelį su viena cigarete. Man lyg per galvą trenkė. Jau 3 valanda dienos. Aš nerūkiau visą dieną! Vaikščiojau su mintimi, kad neturiu cigarečių, todėl visą dieną galėjau išsiversti be jų. Būtent tada aš vos ne apsipyliau ašaromis tiesiog ligoninės koridoriuje. Būtent tada aš pergalingai pasakiau gydytojui: „Aš mečiau“. Būtent tada aš patikėjau Dievu.

?? Noriu kreiptis į tuos, kurie priklausomi. Nesvarbu nuo ko. Žinau tą jausmą, kai rankos surištos. Aš žinau, kas yra valios paralyžius. Prisimenu, kas tai, kai jautiesi lyg riedi žemyn. Tada atrodo, kad niekas nepadės, kad taip ir numirsi – nelaimingas, silpnavalis ir sergantis. Mielieji, žinau, Kas gali jums padėti. Dievas, net jei visą gyvenimą Jį atstumdavote, gali išvaduoti jus iš priklausomybės. Tam reikės pasitikėjimo ir stiprybės, bet pančius nuo jūsų nuima būtent Dievas.

Pabandykite. Palikite savo „aš pats(-i)“, nes tai neveikia. Pasitikėkit. Ir labai greitai pajusite, kaip nuostabu būti laisvam ?.

??”Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi.” (Jono 8:36)

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

(E. Vait „Gydymo tarnystė”, 71 psl.)

KAIP ĮTIKINTI PRIKLAUSOMĄ GYDYTIS

– Įtikinti priklausomą gydytis sudėtinga, nes jis tvirtina, kad nėra priklausomas.

– Alkoholizmas tai lėtinė liga ir visiškai pasveikti nuo šios ligos neįmanoma. Gali būti remisijos stadija kai nėra paūmėjimo. Bet tai nereiškia, kad dabar žmogus gali retkarčiais išgerti. Jis turi visiškai atsisakyti alkoholio.

– Tai, jeigu alkoholikas nebevartoja alkoholio, jis neišgijo? Ir negalime jo vadinti visiškai sveiku?

– Šiuo konkrečiu momentu žmogus yra sveikas. Jis neturi ligos požymių. Jis neturi potraukio alkoholiui. Gal minčių kartais atsiranda, bet jis negeria. Jam nėra paūmėjimo. Bet liga yra. Jis turi tai prisiminti. Jis neturi pamiršti, kad kažkada jis pradėjo vartoti alkoholį ir organizmas pasikeitė. Tai visada reikia turėti omeny. Pavyzdžiui, diabetu sergantis žmogus nevalgo cukraus. Ir jo gliukozės lygis yra normalus. Ir jis jaučiasi gerai, nėra kaltės jausmo. Jis tiesiog žino, kad negalima valgyti daug cukraus ir jis nevalgo. Bet kai žmogus nenori būti gydomas, tai problema. Priklausomus žmones suskirstyčiau į keturias grupes:

1. Tie, kurie nori gydytis;

2. Tie, kurie galvoja ar jam gydytis;

3. Tie, kurie tai nori, tai nenori gydytis;

4. Tie, kurie visiškai nenori gydytis.

Prie kiekvienos grupės reikalingas skirtingas priėjimas, bet koduotis nepatariu. Dėl baimės koduojamasis nustoja gerti. Jam sakoma, jeigu jis išgers, jam bus blogai arba jis mirs. Tačiau problemos šaknis neišspręsta. Problema ta, kad žmogus neturi gyvenimo tikslo ir prasmės. Jo gyvenimas nesikeičia, todėl, kad neužpildyta vidinė tuštuma. Jeigu žmogus nori atsikratyti priklausomybės, geriau siųsti jį į reabilitacijos centrą. Nėra stebuklingos tabletės, kuri išgydytų per vieną dieną. Žmogus ėjo į priklausomybę daugelį metų. Ir gydymui taip pat reikia laiko. Yra daug reabilitacijos centrų, kuriuose žmonės gydosi kelis mėnesius, atsistato ir fiziškai, ir dvasiškai. Priklausomojo šeimos nariai taip pat turi dirbti su savimi. Lankyti palaikymo grupę, mokytis nugalėti savo kopriklausomybę. Taip pat svarbu melstis už šį žmogų.

– Jei žmogus nenori gydytis, ar galima jį įtikinti?

– Galima. Kad ir kaip baisiai tai skambėtų, reikia „padėti“ jam kuo greičiau nukristi iki dugno. Prisiminkite palyginimą apie sūnų palaidūną. Tėvas netrukdė sūnui išeiti iš namų. Dėl to sūnus namo grįžo tik tada, kai nebeturėjo ką valgyti, jis valgė su kiaulėmis iš to paties lovio. Nelengvinkite jam gyvenimo, nepalaikykite jo priklausomybės: nepirkite alkoholio ar narkotikų, nespręskite jo problemų su darbdaviais, su finansais.

Išgyti gali bet kas, bet ne visi nori gydytis. Sunku pripažinti realybę. Todėl kai kurie teigia, kad jie nėra alkoholikai. Taip pat trukdo kaltės ir bejėgiškumo jausmas. Sieloje nėra ramybės. Todėl žmogus geria, kad užsimirštų.

– Kaip mes, artimieji, galime padėti?

– Nereikia jo kaltinti, nes iš karto atsiras pasiteisinimai. O kaltės jausmas nesumažės. Turėjau pacientą, kuris gėrė, nes vėmė. O vemdavo jis dėl to, kad gėrė, bet to nesuprato. Jis sakė, kai tik išgeria, nebevemia. Tai užburtas ratas.

Suaugęs žmogus turi būti atsakingas. Alkoholikai šią atsakomybę perkelia kitam. Ir mes prisiimam ją. Nereikia to daryti. Kai man sako: „Daktare, Jūs visa mano viltis“, atsakau: „Aš tik duosiu Jums patarimus, o Jūs juos vykdykite. Todėl visa viltis yra Jumyse. Viskas priklauso nuo to, kaip juos įvykdysite. Tai – Jūsų atsakomybė“.

Yra toks metodas – intervencija. Tarkime, žmogus yra priklausomas. Surenkate gimines ir aptariate problemą, siūlote gydytis. Jeigu žmogus nenori, jūs nesprendžiate jo problemų, kilusių dėl priklausomybės. Jis pats atsakingas už savo gyvenimą. Tegul Dievas padeda jums praeiti šį kelią ir pamatyti rezultatus.

Gydytoją psichiatrą, narkologą Jurij Bondarenko kalbino Marija Rožkova.

1 dalį „Kopriklausomybės pavojus“ rasite ČIA.

2 dalį „Gyvenimas su priklausomybę turinčiu žmogumi: Ar gali būti laimingas?“ rasite ČIA.

3 dalį „Kaip elgtis su priklausomu giminaičiu?” rasite ČIA.

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/kak-ubedit-zavisimogo-lechitsya/

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM