Dievas, kuris išlaisvino mane

Kaip padėti rūkaliui, kuris nori mesti rūkyti, ar bet kuriam, nesusitvarkančiam su priklausomybe, negalinčiam įveikti blogą įprotį.

▫ Man buvo 28 metai, ir man viskas buvo gerai. Jei kada nors sutikote žmonių, kurie sako: „Nereikia man tavo Jėzaus“, galiu pasakyti, kad tokia ir buvau. Iki vieno apsilankymo pas gydytoją, kai man pasakė: „Ei, mažute, viskas blogai. Turi pradėti gyventi sveikai“. „Visų pirma, turi tuoj pat mesti rūkyti, tiesiog šiandien, o tada imsies viso kito “, – pasakė man griežtas vyras baltu chalatu. Buvau šiek tiek nusivylusi. Jei reikia mesti, tai mesiu.

Tik užbaigsiu bloką. Blokas baigėsi. Pakelis, nupirktas „paskutinį kartą“, taip pat baigėsi. Bet juk darbe įtampa. Dar vienas. Po to dar. Tada keli iš karto. Tai panašu į tai, kaip žmonės, prieš pradėdami laikytis dietos, prisivalgo tiek, kiek iki tol dar niekada nebuvo valgę. Taip ir aš, rūkiau tiek, kiek nebuvau rūkiusi per 8 savo „nikotino patirties“ metus.

Nusprendžiau, kad pirmiausia pereisiu prie avižinių dribsnių ir garuose troškintų daržovių, išvis nebevartosiu alkoholio, o tik tada galiausiai mesiu rūkyti. Gydytojas šį planą greit “užtrumpino”. Rodikliai nepasikeitė, jis tik galva lingavo: „Juk apie savo problemas žinojai nuo vaikystės. Kodėl reikėjo pradėti?”

Negalėjau mesti rūkyti. Aš tiesiog negalėjau. Tai siaubinga našta, kuri griaužė mane iš vidaus. Kiekvienas, kuris kada nors turėjo priklausomybę, gali mane suprasti. Tai baisus jausmas, kai tu, suaugęs, protingas žmogus, negali savęs kontroliuoti, kai užklumpa valios paralyžius, ir nedarai to, ką turėtum. Kiekviena cigaretė sukelia sąžinės graužatį, tačiau tuo pačiu neįmanoma atsisakyti. Lyg būtum pririštas. Mano priklausomybė nebuvo cheminė. Ji buvo tik galvoje. Ir nuo to buvo tik sunkiau. Žinojau, kiek žmonių metė rūkyti valios pastangomis, ir nuo to man darėsi tik sunkiau.

Vieną dieną kalbėjomės su drauge. Pasakiau: „Aš daugiau nebegaliu“. Ji atsakė: „Žinau, Kas gali padėti“. Ji kalbėjo ne apie narkologą ar bobutes. Ji kalbėjo apie Dievą, į Kurį pasiūlė kreiptis.

Neturėjau ko prarasti. Buvau palūžusi. Žlugo visi mano „aš galiu bet ką“ ir „aš pati“, o kartu su jais ir mano įsitikinimai, kad man nereikia pagalbos iš aukščiau. Man jos reikėjo. Mano pakelyje buvo likusi paskutinė cigaretė. „Jei ir tai nepadės, nueisiu į parduotuvę rytoj ryte“, – pasakiau ir atsiklaupiau. Aš pravirkau. Pirmą kartą gyvenime meldžiausi Dievui. Anksčiau maniau, kad tai daro tik tie, kuriems gresia mirtis. Bet dabar suprantau, kad būna daug kasdieniškesnių situacijų, kuriose žmogus, anksčiau buvęs stiprus ir nepriklausomas, gali jaustis tarsi surakintas grandinėmis. Prašiau Dievo padėti. Pasakiau: „Tai mano gyvybės klausimas“. Prašiau atleidimo už visus „Man nereikia Jėzaus“, kuriuos buvau sakiusi savo draugei. Pripažinau, kad man reikia Jėzaus. Ir sekančią dieną mečiau rūkyti.

Tai įvyko tarsi nepastebimai. Atrodė, kad bus „Bach!“, ir aš bėgsiu šaukdama visai apylinkei, kad nebesu nuo nieko priklausoma. Bet pabudau su mintimi, kad nieko nepavyko. Nuėjau praustis, paskui pasivaikščiojau su mamos šunimi. Galvoje sukosi mintis: „Reikia nueiti cigarečių“. Bet skubėjau į darbą, kur buvo svarbus susitikimas. O po jo buvo pietūs, po to vizitas pas gydytoją. Kai prie įėjimo į polikliniką rausiausi savo rankinėje ieškodama paso, pamačiau pakelį su viena cigarete. Man lyg per galvą trenkė. Jau 3 valanda dienos. Aš nerūkiau visą dieną! Vaikščiojau su mintimi, kad neturiu cigarečių, todėl visą dieną galėjau išsiversti be jų. Būtent tada aš vos ne apsipyliau ašaromis tiesiog ligoninės koridoriuje. Būtent tada aš pergalingai pasakiau gydytojui: „Aš mečiau“. Būtent tada aš patikėjau Dievu.

?? Noriu kreiptis į tuos, kurie priklausomi. Nesvarbu nuo ko. Žinau tą jausmą, kai rankos surištos. Aš žinau, kas yra valios paralyžius. Prisimenu, kas tai, kai jautiesi lyg riedi žemyn. Tada atrodo, kad niekas nepadės, kad taip ir numirsi – nelaimingas, silpnavalis ir sergantis. Mielieji, žinau, Kas gali jums padėti. Dievas, net jei visą gyvenimą Jį atstumdavote, gali išvaduoti jus iš priklausomybės. Tam reikės pasitikėjimo ir stiprybės, bet pančius nuo jūsų nuima būtent Dievas.

Pabandykite. Palikite savo „aš pats(-i)“, nes tai neveikia. Pasitikėkit. Ir labai greitai pajusite, kaip nuostabu būti laisvam ?.

??”Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi.” (Jono 8:36)

Paruošta pagal: 8doktorov.ru