Dvasinė detoksikacija

Mūsų organizme pasigamina ne tik cheminiai toksinai. Yra ir kitų „toksinų“, blogesnių už cheminius, kurie kyla iš pačių žmogaus būties gelmių. Juos galima pavadinti „dvasiniais toksinais“, kurie griauna kiekvieno žmogaus vidinį pasaulį.

Šiais dvasiniais TOKSINAIS gali būti:

▫ kaltės jausmas,

▫ įsižeidimas,

▫ kerštingumas,

▫ neapykanta,

▫ neigiamos mintys,

▫ destruktyvios idėjos,

▫ ateities baimė,

▫ savikontrolės nebuvimas,

▫ nesusivaldymas.

Visa tai mūsų protui yra pats tikriausias „svetimkūnis“, kuris turi būti pašalintas iš sąmonės dvasinio apsivalymo dėka. Jei to nedarysime, rizikuojame mirti dvasiškai.

Fizinis apsivalymas, per programas, sveikatinančias priemones, būtinas. Bet dvasinis apsivalymas dar svarbesnis. Fizinis valymas nuo toksinų duos mažai naudos, jei organizmas užterštas dvasiškai. Kam dėti pastangas turėti sveiką kūną, jei protą temdo neigiamos mintys?

Ar pavargstate SAVAITĖS pabaigoje? Aš – labai. Kasdieninės kelionės po 80 km į vieną pusę ir atgal, stresas už vairo, mokantis, darbe, besikaupiantis neišsimiegojimas… Visi viltingai laukiame savaitės pabaigos, kai galėsime pakrauti savo „išsikrovusias baterijas“.

Viena DIENA per savaitę, kurios neiššvaistote triukšmingoms pramogoms, nuo kurių vėl reikia atsigauti, nebėgiojate po turgų ir prekybos centrus, nepradedate generalinio valymosi ir maisto gaminimo (visa tai daroma iš anksto arba vėliau) – tai yra tai, ko kiekvienam iš mūsų trūksta.

Turiu gyvenimo TAISYKLĘ: šeštadienį (biblijinį šabą) – tabu visiems kasdieniniams rūpesčiams ir šurmuliui. Man, kaip tikinčiam žmogui, šabas yra ypatinga diena dvasinei detoksikacijai. Šią dieną stengiuosi atsijungti nuo minčių apie darbą, mokslus, įprastus reikalus. Mes su šeima šią dieną daugiau laiko skiriame dvasiniams apmąstymams, knygų apie emocinę ir moralinę sveikatą skaitymui. Šabas man – ramybės ir atsipalaidavimo nuo žemiško šurmulio oazė. Laisvas nuo įprastų reikalų, jis nepaprastai atstato emocines, protines, dvasines ir fizines jėgas. Juk efektyvesnis tas, kuris turi galimybę pailsėti.

👉🏻Ką galime daryti, kad šabo dieną patirtume visą dvasinės detoksikacijos NAUDĄ?

▫ Iš anksto pasirūpinti maistu ir tvarka, kad tam negaištume laiko.

▫ Sutikti šią dieną kaip asmeninę ir šeimos šventę (įsivaizduokite, šventė kiekvieną savaitę!).

▫ Eiti pasivaikščioti ir mėgautis gamta.

▫ Skirti laiko dvasinės literatūros skaitymui. Aš rekomenduoju bestselerį Nr.1 – Bibliją.

▫ Išanalizuoti praėjusią savaitę ir susitaikyti su tais, su kuriais buvo konfliktų. Jei atleisti sunku ar yra jausmų, su kuriais negalite susitvarkyti patys (baimė, pyktis, pavydas, vienatvė, priklausymas nuo maisto ar kažko kito) nebijokite prašyti savo Kūrėjo pagalbos. Ir apskritai, būtų puiku asmeniškai su Juo susipažinti jau dabar, žemiškame gyvenime. Nes Jis atleidžia, apvalo, atnaujina, pakelia naujam gyvenimui.

🧡„Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių Mano jungą ir mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, Mano našta lengva“ (Mato 11:28-30).

Priešvėžinis GENAS p53 ir šabo POILSIS

Nuostabu, kad šabas, kaip savaitės pabaiga, yra labai susijęs su mūsų cirkadiniais ritmais. Kaip išsiaiškino mokslininkai, būtent poilsio metu šią dieną suaktyvėja navikų augimą stabdančio geno p53 aktyvumas. Atitinkamai pagerėja jūsų priešvėžinė gynyba.

FAKTORIAI, slopinantys geną p53:

▫ keptas maistas,

▫ gyvūninės kilmės produktai,

▫ cukrus ir saldumynai,

▫ miego trūkumas,

▫ stresas.

Dauguma procesų mūsų organizme yra cikliški, todėl reguliarus poilsis ir pakankamas nakties miegas (7-8 val.), taip pat poilsis ir atsigavimas septynių dienų cikle optimizuoja geno p53 veiklą ir apskritai mūsų sveikatą.

Šaltinis: 8doktorov.ru

Trys taisyklės įsižeidus

Įžeidimas:

👉🏻1. Neteisingai sukeltas kartėlis, sielvartas.
👉🏻2. Jausmas, sukeltas tokio kartėlio, nusivylimo.

Pirmiausia įžeidimo sąvoka gali apibūdinti tam tikrą įvykį. Antra, įsižeidimas tai vidinė individo reakcija į kažkokį įvykį.
✔️Įsižeidimas – dažniausia vertinimo dalykas, įvykių interpretacija.

▫️Kaip žinoma iš gyvenimo patirties šios dvi dimensijos – įžeidimas kaip faktas ir įsižeidimas, kaip vidinė reakcija – gali būti nesinchronizuotos. Tai yra, vieną žmogų gali įžeisti, bet jis neįsižeis, o kitas gali įsižeisti, nors niekas jo neįžeidė.

▫️Negatyvios emocijos, įskaitant įsižeidimą, sukelia neigiamas pasekmes ne tik santykiams ir psichikai, bet ir fizinei sveikatai to, kuris įsižeidžia ir nešioja pyktį savyje. Saliamonas rašo: “Žmogaus gerumas teikia gera jam pačiam, o negailestingas žmogus kenkia sau. Ramus protas teikia kūnui gyvastį, o pavydas pūdo kaulus.” (Patarlių 11:17; 14:30). Ir priešingai “Linksmas žvilgsnis pradžiugina širdį, o gera žinia suteikia stiprumo kaulams. Linksma širdis – geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus.” (Patarlių 15:30; 17:22) Kūno naikinimas, puvimas ir kaulų džiūtis tai labai stiprūs žodžiai, perteikiantys neigiamų emocijų pasekmes žmogaus kūno sveikatai.

▫️Saliamono aprašytos tezės žinomos šiuolaikiniam mokslui kaip psichosomatika. “Psichosomatika (psicho + graik. somatikos – kūniškas) plačiąja prasme tai medicinos terminas ligos atsiradimo, eigos ir pasekmių priežasčių paaiškinimui, kuriame ypatingas dėmesys skiriamas psichiniams faktoriams. Pasak psichosomatinės medicinos atstovų, apie 50% visų organinių susirgimų išsivysčiusiose šalyse turi psichogeninį charakterį. Be hipertenzijos, skrandžio opaligės, tirotoksikozės ir panašiai, psichosomatinėms ligoms taip pat priskiria bronchinę astmą, cukrinį diabetą, glaukomą, reumatoidinį artritą ir kt.“
✔️Tokiu atveju įsižeisti – reiškia pakenkti savo sveikatai!

KOKĮ SPRENDIMĄ SIŪLO BIBLIJA?

👉🏻1. Suformuokite brandų požiūrį į aplinkinius.

Šventasis Raštas ne kartą sako: „Iš tikrųjų žemėje nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų.“ (Mokytojo 7:20); Kaip parašyta: „Nėra teisaus, nėra nė vieno… Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra, kas darytų gera, nėra nė vieno! (Romiečiams 3:10,12). Atitinkamai įžeidinėjimus iš aplinkinių pusės reikėtų priimti kaip įprastą reiškinį; įžeidimai- kasdienybė! Kaip sako liaudies išmintis: „Ką pasaulis išvydo, tą ir įžeidė“. Kadangi visi aplinkiniai yra nusidėjėliai, neprotinga stebėtis, kad jie atitinkamai ir elgiasi! Nenusivilia tas, kuris neidealizuoja!

👉🏻2. Pasikalbėkite su įžeidėju.

Dievo Žodis kviečia: „Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės.“ (Kunigų 19:17); „Taigi, sergėkitės! Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį…“ (Luko 17:3).
Užuot nešioję priešiškumą savo širdyje, ženkite pirmąjį žingsnį ir pasikalbėkite su žmogumi. Galbūt įžeidėjas atgailaus ir paprašys jūsų atleidimo; galbūt jūs suprasite, kad įvyko nesusipratimas, kad žmogus neturėjo piktų ketinimų; galbūt pasitvirtins jūsų išvados; tačiau bet kuriuo atveju po pokalbio jums bus lengviau!

👉🏻3. Atleiskite įžeidusiam.

Jėzus Kristus mokė: „Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus.“ (Morkaus 11:25). Šie žodžiai nurodo, kad tikinčiajame įsižeidimas gali gyventi tik iki pirmos maldos.

✔️Jėzus kviečia atleisti būtent tada, kai meldžiamės, o ne tik tada, kai mūsų prašo atleidimo!

Orginale naudojamas graikų kalbos veiksmažodis afiemi – „atleisti“, reiškiantis „paleisti, pasiųsti, nusiųsti, leisti, mesti“ (Veismano žodynas). Užuot laikius nuoskaudos naštą, nešus ją, tempus ją, jūs galite nuspręsti ją nusimesti! Nesvarbu supranta žmogus ar ne, prašo atleidimo ar ne – atleidimas priklauso tik nuo jūsų. Padarykite sau dovaną! Pasakykite tai garsiai melsdamiesi, įvardindami įžeidėjus!

🧡Būkit palaiminti!

Autorius: Vitalij Olijnik

Iš užrašinės:

„Įsižeisti dėl bogų žodžių – reiškia sutikti su jais.” (Erian Šulc)

„Įsižeidimas tai visada tavo – ne jo biografijos faktas.” (Abšalom Podvodnyj)

„Jei esi įžeistas, priešui pasisekė.” (Konstantin Kušner)

„Pats saldžiausias kerštas – atleidimas.” (Rabinas Izraelis iš Ružino)

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/3-pravila-borbyi-s-obidoy/

Atleidimas

▫️Tik pastaraisiais metais psichologai pradėjo suprasti, kokie psichinei sveikatai svarbūs dvasiniai principai. Dešimtmečiais daugelis medikų laikė religiją ir dvasingumą paslėptu kaltės ir baimės jausmo šaltiniu. Tačiau dabar vis daugiau žmonių naudojasi krikščionybės teikiamais privalumais. Tokie metodai, kaip malda, dvasinis dienoraštis, esminių Biblijos tekstų įsiminimas ir atleidimas, šiandien daugeliui žmonių padeda įveikti įvairius emocinius sutrikimus.

▫️Atleidimas laikomas vienu veiksmingiausių dvasios ramybę užtikrinančių būdų, nepaisant to, kad gebėjimas atleisti ir būti atleistam kyla tik iš Dievo ir prieinamas tik širdžiai, pakeistai Dievo.

▫️Galima sukurti turtingo ir prasmingo dvasinio gyvenimo iliuziją, bet vis tiek turėti tarpusavio santykių problemų. Ne paslaptis, kad dažnai vienas kitam sukeliame kančias ir skausmą, ypač savo šeimoje. Todėl labai svarbu išmokti atleisti.

Biblija sako:

✔️Atleisdami savo skriaudėjams, tampame panašūs į Dievą. „Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.“ (Efeziečiams 4:32). Kai įsižeidžiate ir atsiranda kito žmogaus teisimo dvasia, prisiminkite, kiek kartų Dievas ir kiti žmonės jums atleido už jūsų klaidas!

✔️Kartais žmonės įskaudina kitus, nesuvokdami, kokį skausmą sukelia. Žmonės gali įžeidinėti, nes nesijaučia saugūs arba patys turi problemų ir jie stengiasi nusiraminti kito sąskaita. Pasistenkite suprasti kito žmogaus elgesio priežastį, tada bus lengviau atleisti. „Jėzus meldėsi: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Luko 23:34).

✔️Kartais atrodo, kad atleisti neįmanoma. Tačiau nė vienas žmogus nėra patyręs ir niekada nepatirs tokio skausmo ir pažeminimo, kokį patyrė Jėzus: Karalius ir Visatos Kūrėjas buvo neteisingai nuteistas ir nukryžiuotas Jo paties kūrinių. Bet šis Karalius ir Kūrėjas taip nuolankiai rūpinosi savo žudikais, kad maldavo Tėvo jiems atleisti. Jis ir duoda tikro atleidimo galią.

✔️„Taip kalba Viešpats Dievas. Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų kūno akmens širdį ir duosiu jums jautrią širdį“ (Ezechielio 36:22, 26). „…Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jono 4:16).

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/proshhenie/

Penki atradimai apie gyvenimą

Prieš mirtį žmonės nesigaili nei dėl pramogų stokos, nei dėl neišsipildžiusios svajonės apie šuolį su “tarzanke”. Paliatyvios pagalbos slaugytoja Bronnie Ware, slaugiusi nepagydomai sergančius žmones paskutinėmis jų gyvenimo dienomis, pasakė, ko žmonės dažniausiai gailisi mirties patale.

Bronnie Ware parašė knygą “5 dažniausios apgailestavimų priežastys mirštant”. Ji rašo apie fenomenalų supratimo aiškumą, kurį patiria žmonės savo gyvenimo pabaigoje ir pataria mums įsiklausyti į jų liudijimus, ir pasimokyti iš jų.

▫️1. GAILA, kad neturėjau drąsos išlikti SAVIMI, o ne gyventi, kaip kiti iš manęs to tikėjosi.

Dėl to žmonės gailisi dažniausiai. Suvokę, kad jų gyvenimas tuoj tuoj baigsis, ir, pažvelgę atgal, jie mato, kiek daug sumanymų ir svajonių liko neįgyvendinta. Dauguma žmonių savo gyvenime negalėjo įgyvendinti net pusės savo planų, ir tik mirties patale jie suprato, kad tai jų pačių pasirinkimo rezultatas.

▫️2. GAILA, kad per daug DIRBAU.

Tai girdėjau praktiškai iš visų vyrų, kuriuos slaugiau. Jie apgailestavo, kad praleido savo vaikų jaunystę ir praleido per mažai laiko su savo žmonomis. Moterys taip pat ne retai prisipažino, kad gailisi dėl to, ir nors dauguma iš jų priklausė vyresnei kartai, didžiajai mano pacienčių daliai nereikėjo imtis šeimoje pagrindinio maitintojo pareigų. Visi vyrai, kuriais rūpinausi, nuoširdžiai gailėjosi, kad didžiąją gyvenimo dalį praleido dirbdami.

▫️3. GAILA, kad neturėjau drąsos atvirai reikšti savo JAUSMUS.

Daugelis žmonių slopino savo jausmus, kad išlaikytų taiką santykiuose su aplinkiniais. Dėl to jie pragyveno kaip vidutinybės ir netapo tuo, kuo galėjo tapti. Daugeliui išsivystė ligos, kurių priežastimis tapo jų patiriamas kartėlis ir nepasitenkinimas.

▫️4. GAILA, kad taip mažai bendravau su DRAUGAIS.

Dažnai žmonės nesuvokė tikrosios senų draugų vertės tol, kol neatsidūrė mirties patale arba kai draugų nebebuvo įmanoma surasti. Daugelis buvo taip susirūpinę savo gyvenimo smulkmenomis ir problemomis, kad tam tikru momentu nustojo palaikyti santykius su savo geriausiais draugais. Mirštantys žmonės labai dažnai patyrė gilų gailestį dėl to, kad neskyrė draugystei tokio dėmesio, kurio ji nusipelnė. Mirties patale visi patiria draugų ilgesį.

▫️5. GAILA, kad neleidau sau būti LAIMINGU.

Nuostabu, bet mirštantieji gana dažnai dėl to gailisi. Daugelis iš jų iki pat pabaigos nesuprato, kad laimė – pasirinkimo reikalas. Jie visą gyvenimą laikėsi senų nuostatų ir įpročių. Jų gyvenimus užpildė taip vadinamas komfortas. Permainų baimė vertė juos apsimetinėti prieš kitus žmones ir prieš save, kad jie patenkinti savo gyvenimu, nors giliai širdyje labai norėjosi nusijuokti ir grąžinti į savo gyvenimą nuoširdumą.

✅Apibendrinus visus šiuos punktus, lieka viena mintis: „Gaila, kad negyvenau savo gyvenimo“.

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/pyat-otkrovenij-o-zhizni/

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM