Penki atradimai apie gyvenimą
Prieš mirtį žmonės nesigaili nei dėl pramogų stokos, nei dėl neišsipildžiusios svajonės apie šuolį su “tarzanke”. Paliatyvios pagalbos slaugytoja Bronnie Ware, slaugiusi nepagydomai sergančius žmones paskutinėmis jų gyvenimo dienomis, pasakė, ko žmonės dažniausiai gailisi mirties patale.
Bronnie Ware parašė knygą “5 dažniausios apgailestavimų priežastys mirštant”. Ji rašo apie fenomenalų supratimo aiškumą, kurį patiria žmonės savo gyvenimo pabaigoje ir pataria mums įsiklausyti į jų liudijimus, ir pasimokyti iš jų.
▫️1. GAILA, kad neturėjau drąsos išlikti SAVIMI, o ne gyventi, kaip kiti iš manęs to tikėjosi.
Dėl to žmonės gailisi dažniausiai. Suvokę, kad jų gyvenimas tuoj tuoj baigsis, ir, pažvelgę atgal, jie mato, kiek daug sumanymų ir svajonių liko neįgyvendinta. Dauguma žmonių savo gyvenime negalėjo įgyvendinti net pusės savo planų, ir tik mirties patale jie suprato, kad tai jų pačių pasirinkimo rezultatas.
▫️2. GAILA, kad per daug DIRBAU.
Tai girdėjau praktiškai iš visų vyrų, kuriuos slaugiau. Jie apgailestavo, kad praleido savo vaikų jaunystę ir praleido per mažai laiko su savo žmonomis. Moterys taip pat ne retai prisipažino, kad gailisi dėl to, ir nors dauguma iš jų priklausė vyresnei kartai, didžiajai mano pacienčių daliai nereikėjo imtis šeimoje pagrindinio maitintojo pareigų. Visi vyrai, kuriais rūpinausi, nuoširdžiai gailėjosi, kad didžiąją gyvenimo dalį praleido dirbdami.
▫️3. GAILA, kad neturėjau drąsos atvirai reikšti savo JAUSMUS.
Daugelis žmonių slopino savo jausmus, kad išlaikytų taiką santykiuose su aplinkiniais. Dėl to jie pragyveno kaip vidutinybės ir netapo tuo, kuo galėjo tapti. Daugeliui išsivystė ligos, kurių priežastimis tapo jų patiriamas kartėlis ir nepasitenkinimas.
▫️4. GAILA, kad taip mažai bendravau su DRAUGAIS.
Dažnai žmonės nesuvokė tikrosios senų draugų vertės tol, kol neatsidūrė mirties patale arba kai draugų nebebuvo įmanoma surasti. Daugelis buvo taip susirūpinę savo gyvenimo smulkmenomis ir problemomis, kad tam tikru momentu nustojo palaikyti santykius su savo geriausiais draugais. Mirštantys žmonės labai dažnai patyrė gilų gailestį dėl to, kad neskyrė draugystei tokio dėmesio, kurio ji nusipelnė. Mirties patale visi patiria draugų ilgesį.
▫️5. GAILA, kad neleidau sau būti LAIMINGU.
Nuostabu, bet mirštantieji gana dažnai dėl to gailisi. Daugelis iš jų iki pat pabaigos nesuprato, kad laimė – pasirinkimo reikalas. Jie visą gyvenimą laikėsi senų nuostatų ir įpročių. Jų gyvenimus užpildė taip vadinamas komfortas. Permainų baimė vertė juos apsimetinėti prieš kitus žmones ir prieš save, kad jie patenkinti savo gyvenimu, nors giliai širdyje labai norėjosi nusijuokti ir grąžinti į savo gyvenimą nuoširdumą.
✅Apibendrinus visus šiuos punktus, lieka viena mintis: „Gaila, kad negyvenau savo gyvenimo“.
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/pyat-otkrovenij-o-zhizni/
„Pati turtingiausia vieta pasaulyje yra ne Manhetenas, ne naftos telkiniai Vidurio Vakaruose, ne aukso kasyklos Pietų Afrikoje. Turtingiausia pasaulio vieta yra kapinės. Nes čia palaidoti visi neparašyti romanai, neįgyvendinti verslo projektai, nesukurti santykiai ir daugybė kitų dalykų, apie kuriuos žmonės galvoja:
„Padarysiu tai rytoj“. O tada „rytoj“ atsargos vieną dieną baigiasi.“ (Todd Henry “Die empty”)
Todėl prašau tavęs, neatidėk rytojui to, kas iš tikro SVARBU: santykių, laiko su brangiais žmonėmis, rimtų sprendimų, ryžtingų žingsnių, o SVARBIAUSIA – santykių su DIEVU, mūsų Kūrėju ir Gelbėtoju, atstatymo.
„Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.”(Mato 6:19-21)
„Mat kiekvienas kūnas – tartum žolynas,ir visa jo garbė – tarsi žolyno žiedas.Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra;tik Viešpaties žodis išlieka per amžius.”(1 Petro 1:24-25)
„Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip elgiatės: kad nebūtumėte kaip kvailiai, bet kaip išmintingi, branginantys laiką, nes dienos yra piktos.”(Efeziečiams 5:15-16)
„Žmogaus dienos panašios į žolę,jis žydi kaip laukų gėlė:vos paliečia ją vėjas, jos jau nebėra,ji išnyksta, nepalikdama žymės.”(Psalmynas 103:15-16)
„Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ – arba: ‘Ką gersime?’ – arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.”(Mato 6:30-33)
Jei norite plačiau ir giliau sužinoti, ką Šventasis Raštas (Biblija) kalba apie Dievo Meilę, apie mums padovanotą amžinybės VILTĮ – kreipkitės: https://www.facebook.com/BiblijaVisiems
Įveikiant stresą
▫️“Ar galėsite priimti mane gydymui?- telefone išgirdau silpną moterišką balsą. Neseniai patyriau stresinę situaciją ir negaliu įveikti jaudulio. Išsiaiškinę detales, nusprendėme priimti šią moterį, vardu Svetlana.
▫️Liūdnas Svetlanos veidas bylojo apie stiprų psichinį skausmą. Pastaruosius kelis mėnesius ji patyrė vyro neištikimybę. Ši žinia sukrėtė ir sukėlė jai didelį skausmą. Ji jautėsi prislėgta ir sugniuždyta. Svetlanos vyras, regis, gailėjosi dėl savo poelgio ir prašė atleidimo, bet taip ir nenustojo bendrauti su kita moterimi. Šeima kartu pragyveno apie 20 metų, tad santykių nutraukimas buvo labai skausmingas.
▫️Patirdama stresą, Svetlana prarado apetitą, atsirado rijimo problemos. Net mažo maisto gabalėlio ji negalėjo nuryti dėl stipraus stemplės spazmo. Truputis vandens su medumi ar sultys – tai buvo visas jos maistas. Netrukus atsirado silpnumas ir galvos svaigimas. Moteris greitai silpnėjo. Svetlanos giminaičiai ir draugai nukreipė ją į mūsų sanatoriją.
▫️Kartais suprantame, kad gyvenimas neteisingas, bet susidariusių aplinkybių pakeisti negalime. Būtent taip ir buvo. Mes stengėmės padėti savo svečiui. Maistas jai buvo plakamas smulkintuvu, ruošėme šviežias sultis. Instruktorius Svetlanai atliko paprastas procedūras: masažus, šildančius kompresus, bendrą vonią ir kt.
▫️Pirmomis dienomis moters būklė buvo tikrai sunki, ji sunkiai galėjo nueiti 10-15 metrų. Tai, kas įvyko po to, yra tikras stebuklas. Po kelių dienų Svetlana pajuto, kad gali šiek tiek nuryti. Tai buvo didelė pažanga.
▫️Po savaitės moteris vaikščiojo savarankiškai, nors ir šiek tiek svyruodama. Jos dvasinė būsena keitėsi į gerąją pusę. Aplinkos pakeitimas padarė teigiamą poveikį jos savijautai. Mes daug meldėmės už ją ir matėme, kaip Dievas atsako į mūsų maldas.
▫️Kartą Svetlana ėjo iš valgyklos, esančios pagrindiniame pastate, į savo kambarį. Lauke pradėjo lyti. Stebėjau pro langą, kaip ji pagreitino žingsnį, o paskui pradėjo bėgti, kad nesušlaptų ir greitai lipo laiptais į pastatą. Prisiminiau, kad atvykimo dieną, ji beveik negalėjo vaikščioti ir mano akys pritvinko ašarų.
▫️Po kurio laiko Svetlana valgė įprastą maistą ir jautėsi žvalesnė. Jos psichinė žaizda šiek tiek užgijo, ji dažniau šypsojosi ir įgavo pasitikėjimo. Nors Svetlana suprato, kad praeis dar daug laiko, kol praeities prisiminimai nebeskaudins jos, bet ji jautė, kaip Dievas ja švelniai rūpinasi.
✅ Jei šiandien jūsų gyvenime vyksta kažkas panašaus ir jūs patiriate daug streso, nenusiminkite. Pakeiskite aplinką, bendraukite su gamta ir žmonėmis, kurie jus palaikys. Bet svarbiausia – artinkitės prie Dievo, tada rasite palaiminimą ir išgydymą sielai. “Koks laimingas žmogus, kuris randa užuovėją Tavyje, kurio širdis pakeliui į Siono kalną. Jie eina per ašarų slėnį, ir slėnis jiems tampa šaltinių vieta, tartum ankstyvieji lietūs būtų pripildę jį palaimos. Eidami jie stiprėja…” (84 Psalmė 6-8).
Aleksej Chacinskij, pensiono “Naš dom” gydytojas
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/preodolevaya-stress/
Apkabink mane stipriau
„Apkabink mane stipriau“- prašiau aš vyro, kai mes “mokėmės” apsikabinti, perskaitę psichoterapeutės Virginijos Satir („šeimos terapijos motinos“) patarimą apie apsikabinimą: „Kad išgyventume, reikia apsikabinti 4 kartus per dieną, 8 – kad palaikytume normalią būseną ir 12 – kad augtume“.
Toks paprastas dalykas, kaip apkabinimas, ne tik vienija mus su kitais žmonėmis, bet daro įtaką ir mūsų fizinei bei emocinei sveikatai. 20 sekundžių apkabinimas (arba 10 minučių laikymas už rankų) sumažina žalingą fizinį streso poveikį, kraujospūdį ir širdies susitraukimų dažnį.
Reaguodamos į fizinį prisilietimą, smegenys gamina oksitociną, kuris turi galingų gydomųjų savybių. Jis didina saugumo, ramybės, pasitenkinimo gyvenimu jausmą, mažina nerimą.
Kai apkabini žmogų, jam tarsi grąžini jo paties ribų pajautimą: fizinių ribų, jo kūno ribų. Kai žmogus jaučia savo ribas, jis labiau pasitiki savimi, pajunta pagrindą po kojomis.
Ne paslaptis, kad sėkmingam vystymuisi žmogui reikia meilės ir dėmesio. Mokslininkai įrodė, kad daugelio ligų priežastis yra rūpestingos meilės trūkumas. Žmonės daug greičiau pasveiksta, jei juos supa meilė ir rūpestis. Net naminiai gyvūnai gali tam tikru mastu patenkinti šį poreikį.
Apkabindamas kitą žmogų, gauni naudos ir pats, nes tavo kūnas paklūsta toms pačioms taisyklėms.
Tiesiogine prasme mus sieja „mumyse įmontuotas“ emocinio kontakto ir mums svarbių žmonių atsako poreikis. Daugybė liudijimų rodo, kad saugaus prisirišimo poreikis niekada neišnyksta, o suaugusiems išsivysto į patikimo emocinio ryšio su partneriu poreikį.
Tėvams ir vaikams apkabinimai yra būdas parodyti meilę, prisirišimą ir rūpestį. Vaikas, mamos ar kito jam svarbaus suaugusio apkabintas, atsipalaiduoja, nusiramina, sušyla, jaučiasi saugus, t. y. patenkina svarbius poreikius. Suaugusiam, apkabinančiam vaiką, pagerėja nuotaika, padidėja endorfino gamyba. Jis parodo savo atsakomybę ir rūpestį kitu žmogumi, patvirtina savo reikalingumą ir reikšmingumą, o tai taip pat labai svarbu normaliai savijautai.
„Ar galiu tave apkabinti?“ – klausiu savo artimųjų, vyro, dukros, draugo ir tų žmonių, kuriuos noriu palaikyti, nudžiuginti ar įkvėpti pasitikėjimo. Aš klausiu, nes tokia yra tinkamo apsikabinimo taisyklė.
Naudinga žinoti:
1. Mamos pagal galimybes turėtų palaikyti šiltus artimus santykius su naujagimiais, ypatingai pirmąsias savaites po gimimo.
2. Cezario pjūvio pagalba savo mažylius gimdžiusios mamos, turėtų daugiau dėmesio skirti bendravimui su mažyliu, nes operacijos metu joms neišsiskyrė oksitocinas. Glaudus kūno kontaktas gali užkirsti kelią pogimdyminei depresijai.
3. Apkabinkite savo vaikus kuo dažniau jų augimo laikotarpiu, įskaitant ir berniukus. Viena iš labiausiai paplitusių klaidingų nuomonių berniukų auklėjime: nereikėtų jų per dažnai apkabinti, bučiuoti, girti, glostyti, nes kitaip jie neužaugs tikrais vyrais, o visą gyvenimą bus „mamos sūneliais“. Tai netiesa. Vaikai pirmaisiais trejais gyvenimo metais neturi rimtų psichologinių skirtumų, susijusių su auklėjimu pagal lytį. Paprasčiau tariant, mamos apkabinimai, meilė, apsauga ir palaikymas vienodai reikalingi tiek berniukams, tiek mergaitėms. Jiems svarbu, kad juos imtų į glėbį, sodintų ant kelių, palaikytų už rankytės.
Maždaug nuo 4 metų mama gali išgirsti „atstok!“, bandant apkabinti ar pabučiuoti savo paaugusį mažylį. Tai signalas, kad kontaktinį bendravimą reikia keisti, bet jokiu būdu jo negalima nutraukti. Atėjo laikas įvairiems „pamaigymo“ žaidimams, kutenimui, žaismingoms imtynėms, “pavijau-sugavau”.
Neužkirskite kelio norui apsikabinti žodžiais: „Ko tu kaip mažas? Tu jau didelis“. Apkabinkite savo didelį mažylį taip pat švelniai ir stipriai, kaip vienmetį, dalinkitės su juo savo šiluma, leiskite jaustis saugiai. Jam užtenks vos poros minučių, kad pasikrautų naujiems žaidimams ir išdaigoms.
Ir dar vienas svarbus momentas: berniukai kurie iki 7 metų negavo tiek meilės, kiek jiems reikia, apkabinimų ir kitų „kūno švelnumų“, užauga vyrais, kurie ieškos progos patenkinti šį vaikišką poreikį. Kuo tai gali baigtis? Traumuojančiais santykiais su moterimis, priklausomybe ir per dideliu prisirišimu prie mamos, visokiais psichologiniais ir seksualiniais nukrypimais. Kaip matote, poveikis bus priešingas.
4. Poroms, kurios išreiškia kasdienį tarpusavio bendravimą – laikymusi už rankų, apsikabinimais, sėdėjimu šalia vienas kito – dėl didesnio oksitocino kiekio lengviau išlaikyti prisirišimą ir šiltus tarpusavio santykius.
Žmogus neapkabintas
Vis neš sunkius vargus,
Gyvenimo pamintas
Depresinis žmogus.
Nereik tau jo suprasti,
Klausyti, kalbint daug,
Tu tyliai prisiartink
Ir apkabink, nelauk.
(Irina Markova)
Meilės žodžiai, draugystė, švelnus prisilietimas – visa tai turi gydomųjų savybių. Kodėl? Nes mes buvome Dievo sukurti priimti ir duoti meilę. Apsikabinkite dažniau ir stipriau!
Paruošta pagal: https://sokrsokr.net/obnimi-menia-pokrepche/
