Atnaujinanti pirtis

Tikriausiai daugelis mėgsta gerai pasikaitinti pirtyje, pasiplakti su vanta. Ši terminė procedūra turi ne tik valomąjį, bet ir gydomąjį poveikį žmogaus organizmui. Yra dviejų tipų pirtys:

▫ Pirmoji – karšto oro, kai naudojama aukšta temperatūra ir žema oro drėgmė, dar vadinama suomiška pirtimi. Sausas oras neturi stipraus deginimo poveikio odai.

▫ Antroji – rusiška garinė, tokioje, dėl pilamo vandens ant karštų akmenų, oro drėgmė didelė.

?? Pirtyje mūsų organizmas labai įkaista, išsiplečia paviršinės kraujagyslės, pradeda intensyviai cirkuliuoti kraujas, sumažėja kraujo užsistovėjimas vidaus organuose, pagreitėja medžiagų apykaita, audinių atsistatymas. Po kurio laiko oda pradeda raudonuoti, po to atsiveria poros, prakaituojama, todėl organizmas atiduoda dalį šilumos ir pašalina pieno rūgštį, šlapalą ir įvairius toksinus. Vyksta natūralus organizmo valymosi procesas, palengvinantis inkstų veiklą.

?? Be to karštame ir drėgname ore, gerklė ir bronchai atsipalaiduoja ir sušyla, o tai ypač naudinga žmonėms, linkusiems į dažnas peršalimo ligas, lėtinį bronchitą ir plaučių uždegimą. Pirtis naudinga sergant radikulitu ir sąnarių ligomis, nes sušildo raumenis, sausgysles ir raiščius. Lankymasis garinėje kartu teisingai maitinantis padeda išlaikyti svorį normos ribose.

?? Jei kaitinsimės pirtyje pakaitomis su vėsiu dušu, treniruosime kraujagysles. Jos susiaurėja, tai pasireiškia dilgčiojimo pojūčiu, o vėliau plečiasi, suteikdamos malonaus šilumos antplūdžio jausmą. Tokie kontrastai grūdina kūną, bei padeda žmonėms, kuriems nuolat šąla rankos ir kojos. Garinės pirties šiluma, pakaitomis su šaltu apsipylimu, normalizuoja nervų sistemos veiklą, veikia raminančiai ir didina gyvybingumą. Žmogus jaučia malonų atsipalaidavimą, tuo tarpu protas tampa aiškesnis, pagerėja nuotaika.

? Deja, pirtis ne visada naudinga. Yra kontraindikacijų:

– Ūminės ligos su padidėjusia kūno temperatūra,

– Lėtinių ligų paūmėjimas,

– Aukštas kraujospūdis,

– Širdies ligos,

– Sunki aterosklerozė,

– Tuberkuliozė,

– Navikinės ligos,

– Polinkis kraujuoti ir kt.

– Pirtyje nereikėtų lankytis ir vyresniems nei 70 metų.

Prieš pirmą kartą apsilankant garinėje, geriau pasitarti su gydytoju.

❗Prisiminkite apie temperatūros režimą pirtyje. Temperatūra garinėje paprastai – 80-90 °C, saunoje – 130 °C, santykinė oro drėgmė prie 90 °C neturi viršyti 10%, o esant 110 °C – 5%. Norint gerai išprakaituoti žemesnėje temperatūroje, pavyzdžiui, 70 ° C, drėgmę reikia padidinti iki 30–35%. Norėdami tai padaryti, karštus akmenis užpilkite vandeniu.

✔ Galbūt jūs jau lankotės pirtyje, o kažkam ji netinka. Tačiau yra ir dvasinė pirtis, kurioje turi apsilankyti kiekvienas. Tai atgimdanti ir atnaujinanti Šventosios Dvasios “pirtis”, kuri apvalo širdį ir protą. Jos veikimas naudingas visam organizmui. Kad patirtumėte šį atnaujinimą, nebijokite pasitikėti Dievu. Jis gali nuvesti jus į ypatingą vietą arba leisti jums patirti neįprastas aplinkybes, tačiau Viešpats neleis, kad išbandymas būtų sunkesnis, nei jūs galite atlaikyti. Eidami per Šventosios Dvasios atgimdančią ir atnaujinančią pirtį, apsivalysime nuo dvasinių toksinų ir būsime pasirengę amžinajam gyvenimui su Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

?„Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo.“ (Titui 3:5)

☀️ Būkite sveiki!

Šaltinis: Aleksej Chacinskij „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Kaip vonia gali padėti mūsų sveikatai

Gulėjimas vonioje – tai paprastas ir daugeliui prieinamas gydymo būdas. Priklausomai nuo vandens temperatūros, vonia gali daryti skirtingą poveikį.

?? Bendra ŠALTA VONIA didina širdies ir kraujagyslių sistemos tonusą, gerina medžiagų apykaitą, gerina venų, kraujo ir limfos apytaką, didina raumenų tonusą. Rekomenduojama kaip tonizuojanti priemonė esant hipotenzijai (žemam kraujospūdžiui), depresijai, lėtiniam nuovargiui, apetito praradimui, limfostazei (limfos apytakos sutrikimui).

✔ Vandens temperatūra gali svyruoti nuo 30 iki 20 °C. Prieš pasineriant reikia sušildyti kūną. Negalima gultis į šaltą vonią, jei rankos ar kojos šaltos. Pradėkite nuo 30 sekundžių ir ilginkite iki 3-5 minučių. Po šaltos vonios ištrinkite odą rankšluosčiu, kol atsiras paraudimas ir šilumos pojūtis.

❗ Kontraindikacijos maudytis šaltoje vonioje gali būti:

– Chroniškos uždegiminės dubens organų ligos,

– Inkstų ligos,

– II ar III laipsnio hipertenzinė liga,

– Išeminė širdies liga,

– Senyvas amžius.

?? ŠILTA VONIA turi raminantį poveikį. Rekomenduojama prieš miegą nuo nemigos, depresijos, nervinės įtampos ir nuovargio mažinimui.

✔ Vandens temperatūra turi būti 37-38 °C, procedūros trukmė 20-30 min. Šilta vonia paprastai gerai toleruojama. Vyresnio amžiaus žmonėms vonioje geriau sėdėti arba pusiau sėdėti, pilnai neįmerkus krūtinės į vandenį.

?? KARŠTA VONIA iš pradžių turi atpalaiduojantį, o vėliau stimuliuojantį poveikį. Kraujas intensyviai priplūsta į periferines kraujagysles, sumažėja kraujo sąstingis vidaus organuose, pagreitėja medžiagų apykaita ir inkstų funkcija. Organizmui įšilus stimuliuojamas imuninės sistemos aktyvumas, kova su peršalimo ir virusinėmis ligomis. Po tokios vonios vyksta intensyvus prakaitavimas ir greitas organizmo apsivalymas.

Karšta vonia rekomenduojama:

– Pradinėje peršalimo infekcijos stadijoje, kai kūno temperatūra ne aukštesnė kaip 37,5 °C;

– Sergant sąnarių ligomis (artritu ir artroze), bet ne ūminiu periodu;

– Stuburo osteochondrozei ir su tuo susijusiam raumenų skausmui gydyti;

– Sergant lėtinėmis uždegiminėmis dubens organų ligomis (cistitu, prostatitu, adneksitu – kiaušidžių ir kiaušintakių uždegimu);

– Esant inkstų diegliams.

✔ Vandens temperatūra gali svyruoti nuo 39 iki 44 °C, procedūros trukmė 10-20 minučių. Nereikėtų pasinerti į jau karštą vonią. Iš pradžių vandens temperatūra turi būti 38 °C, o vėliau į vonią papildomas karštas vanduo, palaipsniui didinant temperatūrą iki 40-44 °C. Tokiu būdu kraujagyslės plečiasi ir širdies apkrova didėja palaipsniui. Gulint karštoje vonioje, kad neperkaistumėte, galvą vėsinkite šaltu, drėgnu rankšluosčiu ar gelio paketu.

❗Kontraindikacijos karštoms vonioms:

– Navikinės ligos,

– II ir III laipsnio hipertenzija,

– Išeminė širdies liga,

– Žaizdos ir trofinės opos odoje,

– Cukrinis diabetas,

– Būklė po insulto,

– Epilepsija,

– Senyvas amžius,

– Kepenų cirozė,

– Aktyvi tuberkuliozės stadija,

– Individualus šilumos netoleravimas (dažniau žmonėms su antsvoriu).

? Ne kiekvienas turi galimybę išsimaudyti šiltoje, malonioje vonioje, bet kiekvienas gali „pasinerti“ į Dievo meilę, apie kurią kalba Šventasis Raštas. Kiekvieną rytą ir vakarą pasinerkime į Biblijos skaitymą, tada pajusime mus apglėbiančią Kristaus meilę.

“Kristaus meilė valdo mus…” (2 Korintiečiams 5:14)

☀️ Būkite sveiki!

Šaltinis: Aleksej Chacinskij „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Vanduo – Dievo duota gydymo priemonė

▫ Nuo seniausių laikų vanduo buvo naudojamas ne tik higienos reikmėms. Literatūroje yra nuorodų, kad asirai, babiloniečiai ir žydai naudojo jį medicininiais tikslais. Graikijoje gydymą vandeniu praktikavo Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.). Roma taip pat garsėjo viešosiomis maudyklomis, kuriose buvo daug kambarių prausimuisi karštu vandeniu, maudynėms šaltame vandenyje ir poilsiui. Šios maudyklos buvo vadinamos „balneum“, iš ko kilo terminas „balneoterapija“.

?? Viduramžiais hidroterapijos, kaip ir kitų antikinio pasaulio pasiekimų, raida sustojo. Hidroterapija Europos šalyse atgimė XVIII amžiuje. Jos pradininku laikomas neturtingo vokiečių valstiečio sūnus Vincent Priessnitz (1799-1851). Priessnitz atkreipė dėmesį į vandens savybę atstatyti organizmą. Jis pastebėjo, kad ūkininkai sergantiems arkliams uždėdavo šlapius kompresus ir apklodavo sausomis antklodėmis, kad išprakaituotų. Šie stebėjimai paskatino jį išbandyti šį metodą sau, kai dėl nelaimingo įvykio buvo sunkiai sužalotas. Vincent dėjo šaltus kompresus ant sumušimų, ir per trumpą laiką pasveiko. Tokia sėkmė paskatino jaunuolį išbandyti naują gydymo metodą kaimynams ir tolimų apylinkių gyventojams. Netrukus jis išgarsėjo kaip „vandens gydytojas“, naudojantis vandenį ne tik sumušimams, bet ir vidaus ligoms, tokioms kaip reumatas, artritas, kepenų ir skrandžio ligos, paralyžius, depresija gydyti. Vėliau Priessnitz papildomai taikė ir tinkamą mitybą, šaltinio vandens gėrimą, taip pat rekomendavo sukelti prakaitavimą, įvyniojant kūną į drėgną audinį ir maudantis vonioje. Vincent sulaukė vis didesnės sėkmės, nepaisant to, kad jo praktika kėlė profesionalių gydytojų pavydą ir nesąžiningus kaltinimus. Jo šalininkų ratas vis didėjo, vis daugiau pacientų kreipdavosi į jį pagalbos. 1831 m. Priessnitz gavo oficialų leidimą atidaryti balneologinę gydomąją maudyklą. Nors šioje įstaigoje nebuvo specialios įrangos ir patogių sąlygų, ten buvo sėkmingai gydomi aukštųjų visuomenės sluoksnių žmonės.

?? Vėliau, kaip „vandens gydytojas” išgarsėjo kunigas Sebastian Kneipp. Būdamas dar labai jaunas susirgo tuo metu pasaulyje gana plačiai paplitusia liga – tuberkulioze. Praradęs viltį, jog daktarai jį gali išgydyti, matydamas, kad tradicinė medicina yra bejėgė, ėmė ieškoti kitų būtų ir priemonių, kurios jam padėtų atgauti gyvybinę energiją ir įveikti tą negailestingą ligą. Jis susidomėjo vandens terapija, pradėjo praktikuoti maudynes šaltame vandenyje – iš pradžių buvo nemalonu, tačiau po procedūros pastebėjo, jog jausdavosi daug žvaliau. Galiausiai po metų buvo pasiektas tikslas – liga buvo įveikta. 

Sebastian Kneipp pirmoji knyga „Mano gydymas vandeniu”, išleista 1886 m., sukėlė sensaciją. Ši knyga buvo išversta į 14 kalbų ir išplatinta milijoniniais tiražais. Sebastian Kneipp buvo išsilavinęs kunigas, turėjo parapiją Verishofene (Vokietija), o laisvalaikiu užsiėmė vandens terapija. Jis rėmėsi Priessnitz metodais ir patirtimi bei juos plėtojo. Kneipp pasiekė didelę sėkmę gydant moterų ligas. Be to, jis skirdavo masažus ir šaltus apipylimus, po kurio sekė įvyniojimas. Norint sureguliuoti kraujotaką, Kneipp patarė pėdas laikyti šiltai, rekomendavo „braidymą“ šaltame vandenyje ir kontrastines karšto – šalto vandens vonias. Šiandien Kneipp metodika tai šiuolaikinės vandens fizioterapijos pagrindas.

?? Įdomu tai, kad ir Šventajame Rašte pateikiami gydymo vandeniu pavyzdžiai. Vienas iš jų užšytas 2-osios Karalių knygos penktame skyriuje. Jame pasakojama apie Naamaną, Sirijos kariuomenės vadą, kuris atėjo pas pranašą Eliziejų su viltimi pasveikti nuo raupsų. „Tad Naamanas atvyko su savo žirgais bei vežimais ir sustojo prie Eliziejaus namų durų. Eliziejus nusiuntė pasiuntinį jam pasakyti: „Eik ir nusimaudyk Jordano upėje septynis kartus; tavo kūnas išgis, ir tu būsi švarus“. “ (2 Karalių 5:9, 10) Nukeliavęs ilgą kelią ir sužinojęs, kad jam reikia įbristi į Jordano upę, Naamanas labai supyko. Bet jo tarnai patarė jam paklausyti Eliziejaus žodžių, dėl ko vėliau jis nesigailėjo. Naamanas įėjo į Jordano vandenis ir pasinėrė vieną, du, tris kartus… Kiekvieną kartą, išnėręs, jis jautė kaip dingsta nuovargis, pyktis, susierzinimas, sugrįžta jėgos ir žvalumas. Ir kai išnėrė septintą kartą, nustebo, kad oda, padengta raupsais ir randais, tapo kaip kūdikio: švari ir švelni. „Tad jis nukeliavo ir pasinėrė septynis kartus Jordano upėje pagal Dievo vyro žodį; jo kūnas tapo kaip mažo berniuko, ir jis pasidarė švarus.“ (2 Karalių 5:14) Nepaisant metodo paprastumo, Naamanas atgavo sveikatą. Žinoma, tai Dievas gydė jį, bet tam naudojo paprastą vandenį.

? Viešpats nori ir mums padėti mūsų negalavimuose. Pasistenkime daugiau sužinoti apie hidroterapiją ir pritaikyti ją savo gyvenime. Tegul neatbaido šio metodo paprastumas, būkime atkaklūs ir nuoseklūs, kad pasiektume sėkmę.

☀️ Būkite sveiki!

Šaltinis: Aleksej Chacinskij „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Kaip išvengti tulžies užsistovėjimo

▫ Tulžies pūslė kaip mažas elastingas maišelis, kuriame telpa 50-80 ml tirštos tulžies. Per parą mūsų kepenys gali išskirti 500-1200 ml tulžies, kurios funkcija – skaidyti riebalus. Kai vyksta maisto virškinimo procesas, tulžies pūslė susitraukia, išskirdama tulžies koncentratą, o tada pačios kepenys toliau išskiria ją reikiamu kiekiu. Į tulžies sudėtį įeina vanduo, tulžies rūgštys, lecitinas, cholesterolis, gleivės, bilirubinas ir kitos medžiagos. Kiekybinis šių medžiagų santykis turi įtakos tulžies klampumui ir sekrecijai, taip pat tulžies akmenų susidarymo rizikai. Pavyzdžiui, esant pertekliniam kūno svoriui, kepenyse susidaro daugiau cholesterolio ir padidėja jo išsiskyrimas su tulžimi (vienas papildomas kilogramas padidina išsiskyrimą 20 mg/per parą). Todėl, esant nutukimui, tulžis nuolat persotinama cholesteroliu, palaipsniui sutirštėja, užsistovi ir susidaro dribsniai.

▫ Užsistovėjimas ir tulžies sekrecijos sutrikimas dažnai prasideda vaikystėje ar jaunystėje. Ši būklė vadinama tulžies latakų diskinezija. Ilgalaikė diskinezija gali sukelti cholecistitą ir akmenų susidarymą. To priežastys yra neteisinga mityba: nekokybiško ar riebaus maisto vartojimas, nereguliarus valgymas, persivalgymas, valgymas prieš miegą. Liga dažniausiai pasireiškia žmonėms, turintiems lengvai sužadinamą, nestabilią nervų sistemą, o taip pat tiems, kurių gyvenimo būdas nejudrus. Dažnai diskinezija atsiranda kitų ligų fone: gastroduodenitas, pepsinė opa, lambliozė (giardiazė), helmintozė, hepatitas, disbakteriozė, neurozė, saulės rezginio pažeidimas ir kitos būsenos.

▫ Žmonės, kenčiantys nuo diskinezijos, jaučia didesnį nuovargį, dirglumą, galvos skausmą, padidėjusį širdies plakimą ir prakaitavimą. Tačiau pagrindinis nusiskundimas – skausmas dešinėje po šonkauliais. Sergant hipertenzine diskinezija, kai padidėja tulžies pūslės tonusas ir spazmuojasi sfinkteriai, reguliuojantys tulžies sekreciją, atsiranda priepuolinis ūmus, ilgai netrunkantis skausmas. Dažniau toks skausmas atsiranda po emocinio ar fizinio nuovargio, suvalgius riebaus ar aštraus maisto. Sergant hipotonine diskinezija, skausmas yra bukas, maudžiantis, su plėšiančiu jausmu dešinėje po šonkauliais; skausmas nuolatinis, dažnai lydimas pykinimo, apetito praradimo ir raugėjimo.

?? Norint išvengti tulžies latakų diskinezijos išsivystymo, būtina laikytis darbo ir poilsio grafiko, tinkamai ir reguliariai maitintis, sistemingai sportuoti, kontroliuoti stresines situacijas. Ne mažiau svarbus yra pilvinis (diafragminis) kvėpavimas. Įkvėpiant svarbu išpūsti pilvą, o ne krūtinę. Tokiu atveju diafragma efektyviau judės žemyn. Diafragmos judesiai ištuština pilvo ertmės veninę sistemą ir stumia kraują link krūtinės. Taip suaktyvėja kepenų ir kitų organų kraujotaka, normalizuojasi spaudimas pilvo ertmėje, geriau išsiskiria tulžis, atliekamas žarnyno masažas ir savalaikis išsituštinimas. Aptempti drabužiai aplink juosmenį arba diržas gali trukdyti šiam procesui.

?? Įsiklausę į šiuos paprastus patarimus, galime išvengti tulžies užsistovėjimo ir rimtesnių sveikatos problemų išsivystymo. Lygiai taip pat svarbu vengti sąstingio dvasiniame gyvenime, tai dar pavojingiau. „Krikščionio gyvenimas – tai kova ir karo žygis. Šioje kovoje negali būti jokio atsipalaidavimo. Pastangos turi būti pastovios ir atkaklios. Tik nepaliaujamas siekis gali padėti mums iškovoti pergalę prieš šėtono pagundas. Krikščioniško dorumo reikia siekti su nepailstama energija ir palaikyti jį ryžtingu kryptingumu. Niekas nebus pakeltas aukštyn be atkaklių pastangų savo labui. (E. Vait “Gydymo tarnystė” 453 psl. orig.)

? “Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.” (Filipiečiams 3:13-14)

☀️ Būkite sveiki!

Šaltinis: Aleksej Chacinskij „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Artišokai padeda kepenims ir valo kraują

Artišokų žiedynų galvutės ir jauni lapai naudojami vaistiniam užpilui ruošti. Farmaciniai artišokų preparatai yra saugūs.

▫ Gydomąjį augalo poveikį lemia kompleksas biologiškai aktyvių medžiagų, tokių kaip askorbo rūgštis, chlorogeno rūgštis, karotinas, cinarinas, inulinas, B grupės vitaminai. Pagrindinė artišokų veiklioji medžiaga yra cinarinas. Jis aktyvina kepenų veiklą, skatina tulžies susidarymą ir sekreciją. Karotinas, askorbo rūgštis, inulinas ir B grupės vitaminai gerina medžiagų apykaitos procesus kepenų audiniuose ir kituose organuose. Artišokų preparatai skatina kepenų ląstelių atsinaujinimą ir pašalina pūtimo ar pilnumo jausmą skrandyje.

▫ Viena iš vertingų artišokų savybių yra baltymų skilimo produktų kreatinino ir karbamido, taip pat toksinių medžiagų, alkaloidų, nitrojunginių, sunkiųjų metalų druskų šalinimas iš organizmo. Artišokų preparatai mažina cholesterolio kiekį kraujyje, turi šlapimą varantį poveikį.

Mokslininkai tirdami artišokų vaistinių preparatų poveikį asmenims, sergantiems įvairiomis hepatito formomis, pastebėjo pagerėjimą.

❗Artišokų preparatų negali vartoti jų netoleruojantys, turintys tulžies latakų nepraeinamumą, tulžies akmenligę, ūminį hepatitą, sunkų kepenų nepakankamą, taip pat jaunesni nei 12 metų asmenys.

✔ VARTOJIMAS:

?? Lapų arba žiedynų galvučių užpilą (1 a. š. + 200 ml verdančio vandens) gerti po 1/3 stiklinės tris kartus per dieną 15-30 minučių prieš valgį.

??Artišokų ekstraktas kapsulėse geriamas po 1-2 kapsules tris kartus per dieną 15-30 minučių prieš valgį.

▫ Gydymo trukmė yra nuo 2 iki 4 savaičių, tada daroma 1-2 mėnesių pertrauka, po kurios gydymą galima kartoti.

▫ Nepaisant gero artišokų preparatų toleravimo ir saugumo, prieš vartojant rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

? Artišokai pasižymi ypatingomis savybėmis išvalyti kraują nuo toksinų ir atkurti kepenis. Tačiau apsivalyti reikia ne tik mūsų kūnui, bet ir sielai. Biblijoje sakoma: „kraujas Kristaus… nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui.” (Hebrajams 9:14) Jei jaučiate poreikį apvalyti savo sąžinę, atsigręžkite į Dievą, ir jis jums suteiks ne tik atleidimą, bet ir pergalę prieš nuodėmę.

“… tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui.” (Hebrajams 9:14)

☀️ Būkite sveiki!

Šaltinis: Aleksej Chacinskij „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Kepenys mėgsta žoleles

?? KIAULPIENIŲ ŠAKNYS – vienas geriausių vaistų nuo kepenų ligų. Vertingiausios yra rudenį iškastos šaknys. Jas reikia kasti po pirmųjų šalnų, kai nušąla antžeminė augalo dalis. Jose gausu inulino, gleivių, riebalų, fermentų, flavonoidų, vertingas mikroelementų rinkinys ir daug kitų naudingų medžiagų. Šaknų užpilas turi lengvą tulžį varantį poveikį, reguliuoja kasos veiklą, gerina kepenų detoksikacijos funkciją ir turi priešuždegiminių savybių. Avicena šią priemonę apibūdino kaip veiksmingą sergant ciroze, ji skiriama nuo hepatito, suriebėjusių kepenų ir tulžies užsistovėjimo.

✔ Vartojimo instrukcija: 2 a. š. išdžiovintų kiaulpienės šaknų užpilkite 1 stikline verdančio vandens, palikite pastovėti karštoje vandens vonelėje 1 valandai, gerkite 20-30 minučių prieš valgį vieną mėnesį.

?? Liaudies medicinoje CIKORIJOS ŠAKNIS laikoma „balzamu“ kepenims ir kasai. Geriau naudoti šaknis, iškastas rudenį. Cikorijos šaknyse yra daug vertingų organinių medžiagų ir mikroelementų. Augalas nekaupia stroncio ir cinko, net jei auga nepalankiomis aplinkos sąlygomis. Eksperimentiniu būdu gyvūnams sukelto hepatito atveju jos parodė priešuždegiminį, tulžį varantį, kepenis apsaugantį poveikį, taip pat normalizavo kepenų funkciją ir atkurė jų struktūrą. Cikorijos šaknų nuoviras turi ryškių antidiabetinių savybių. Ilgai vartojant, pastebimos antisklerozinės savybės, pagerėja atmintis, pagerėja galūnių aprūpinimas krauju, dingsta arba sumažėja tirpimo jausmas.

✔ Vartojimo instrukcija: 1 v. š. cikorijos šaknų užpilkite 0,5 l verdančio vandens ir palikite 40-60 minučių termose arba kaitinkite ant ugnies neužvirindami. Gerkite 20-30 minučių prieš valgį vieną mėnesį.

?? MARGAINIO SĖKLOS. Tik 1968 m. Miuncheno farmacijos mokslų institute buvo iššifruota tikrojo margainio biocheminė sudėtis. Pagrindinis šio vaistinio augalo komponentas yra reta biologiškai aktyvi medžiaga silimarinas. Be to, aptikta tokių mikroelementų kaip cinkas, varis, selenas, visa riebaluose tirpių vitaminų grupė, kvercetinas, polinesočiosios riebalų rūgštys – iš viso apie 200 biocheminių komponentų. Iš margainių sėklų gaminami vaistiniai preparatai. Pagrindinis šių vaistų komponentas yra silimarinas, kuris yra vertingų flavonoidų mišinys.

✔ Vartojimo instrukcija:

1. Po 1 a. š. susmulkintų margainio sėklų 3 kartus per dieną 20-30 minučių prieš valgį (esant skrandžio problemoms – su maistu). Geriau vartokite sėklas, sumaltas į miltelius, o ne sėklų išspaudas, nes jose nėra aliejaus.

2. Po 0,5 – 1 arb. š. per dieną margainių sėklų aliejaus su maistu.

3. Po 1 – 2 arb. š. per dieną daigintų nesmulkintų sėklų (su 2-3 mm ilgio daigeliais).

Gydymo kursas bet kuriuo iš išvardintų metodų – vienas mėnuo. Vandeniniame margainių sėklų antpile yra mažai silimarino, todėl jo naudojimas neveiksmingas.

❗KONTRAINDIKACIJOS:

Jei sergate tokiom ligom kaip skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos paūmėjimas, padidėjusi skrandžio sulčių sekrecija, ūmus pankreatitas, dideli akmenys tulžies pūslėje, esate nėščia ar žindote, būkite atsargūs, prieš vartodami pasitarkite su gydytoju. Netinka ir vaikams iki 5 metų.

? Biblija sako, kad Kristus gydė visas ligas ir negalias tarp žmonių. Jam nesudėtinga paliesti sergančias kepenis, kad jas atstatytų. Bet Jis davė mums vaistinius augalus, kad atkurtume sveikatą. Be to, gydydamas, Jėzus skelbė Gerąją Naujieną – Evangeliją. Tai džiugi žinia apie tai, kad Dievas priima kiekvieną žmogų, kuris išpažįsta, kad jam reikia malonės. Viešpats atleidžia visas nuodėmes ir per tikėjimą Juo dovanoja išlaisvinimą iš nuodėmės ir amžinąjį gyvenimą. Atsiliepkite Jo kvietimui, priimkite Kristų kaip savo Gelbėtoją ir pasveiksite visa siela.

„Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negalias.“ (Mato 4:23)

☀️ Būkite sveiki!

Šaltinis: Aleksej Chacinskij „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM