Tęsinys – straipsnio “Kopriklausomybės pavojus”. Jeigu žmogus kenčia nuo priklausomybės, kenčia ir jo artimieji. Pavyzdžiui, moters laimė ir ramybė priklauso nuo to, koks šiandien grįš namo jos vyras/alkoholikas, – girtas ar ne. Bet mūsų svečias gydytojas narkologas Jurij Bondarenko tvirtina, kad net ir su priklausomu žmogumi galima gyventi laimingai. Kaip? Apie tai mūsų šiandieninis pokalbis.
– Sunku patikėti, kad galima ramiai ir laimingai gyventi po vienu stogu su alkoholiku ar narkomanu…
– Įmanoma, nors ir nelengva. Turite žinoti keletą taisyklių ir pagal jas kurti savo gyvenimą. Svarbu nustatyti, apibrėžti, kas tau yra laimė.
– Pavyzdžiui, kas jums yra laimė?
– Man laimė tai mano emocinė būsena, emocinis fonas. Tai, kaip aš jaučiuosi kasdien. Kai gydytojas aprašo paciento psichinę būseną, jis rašo: žmogus emociškai stabilus. Jis gali atrodyti emociškai stabilus, tačiau uždavus žmogui keletą klausimų, kurie palies gilias sielos stygas, galima padaryti išvadą apie jo būklę apskritai. Ir paaiškės, kokia yra bazinė emocinė žmogaus būsena. Ir jei apskritai ši būsena teigiama, galime pavadinti tai laime. Kiekvienas žmogus turi skirtingas situacijas dienos bėgyje, juodas ir baltas juostas. Jeigu juoda juosta mums nelaimė, o balta – laimė, tada tampame priklausomi nuo emocijų. O tai labai klastingas kelias.
– Norisi apie tai sužinoti detaliau.
Tiesa ta, kad galime nepriklausyti nuo emocijų ir džiaugtis, net jei gyvenime yra juoda juosta. Laimę reikia palaikyti kaip ugnį. Kaip? Reikia išsikelti tikslus. Tarkime, mūsų šeimoje yra priklausomas nuo alkoholio. Ir jis laimingas, kai išgeria. Ką mums daryti? Kai ligonis blaivus, mus apima nerimas, kad tik nepratrūktų. Kai priklausomas išgėrė, mes nelaimingi, todėl, kad jis girtas.
– Ir ką gi daryti?
– Užsirašykite, ko jums reikia, kad būtumėte laimingi. Pavyzdžiui, nuosavas butas, blaivus vyras, sveiki vaikai ir panašiai. Į sąrašą galite įtraukti bet kokius norus: nusipirkti kailinius, nusipirkti suknelę, išvažiuoti atostogauti, pasitikrinti savo sveikatą. Taip pamatome tikslus, kurie atneš mums laimę. Tačiau svarbu išsiaiškinti ir tai, kas man yra gyvenimo prasmė.
– O, dėl šio klausimo žmonės laužo galvas jau labai ilgai!
– Štai būtent. Turiu matyti savo tikslus, ir suprasti, ar esu laimingas juos pasiekęs. Ar tai buvo mano gyvenimo prasmė? Savo pacientams užduodu klausimą: kokia jūsų gyvenimo prasmė? Paprastai žmonės atsako: pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų. Tačiau tai ribotos sąvokos. Ar yra dar kažkas? Pavyzdžiui, tikslas pasiektas: vaikai užaugo, turi savo gyvenimus. Gyvenate santuokoje 25 metus. Jei visą gyvenimą gyvenote tik dėl vaikų, atsiranda tuštuma. Prarandama prasmė. Ir žmogus pradeda gerti. Išsivysto priklausomybė, o vėliau ir kopriklausomybė.
Rūpinantis kitais, nereikėtų pamiršti ir savo gyvenimo. Nepriekaištaukite savo vyrui: „Nepamenu, kada nusipirkau ką nors sau!“ Tiesiog darykite tai, kas jums būtina! Pagalvokite: ką aš padarysiu per artimiausius metus, artimiausią mėnesį. Net jei jūsų artimas geria. Ir judėkite šių tikslų įgyvendinimo link. Problema, kad kai šeimoje yra priklausomybė, nekontroliuojamas tampa ne tik jūsų artimo žmogaus gyvenimas. Visi šeimos nariai taip pat praranda savo gyvenimo kontrolę.
– Labai sunku apibrėžti tikslus, kai esi įklimpęs į problemas…
– Kristus pasakė: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, Aš jus atgaivinsiu…“ (Evangelija pagal Matą 11:28). Žmogus prislėgtas problemų, sunku galvoti apie prasmę. Reikia kreiptis į Dievą, prašyti pagalbos. Rasti ramybę. Ir tą ramybę būtina palaikyti. Mokėti laiku pasakyti „ne“, rasti laiko sau, savo tobulėjimui, skaityti knygas, skaityti Šventąjį Raštą. Tada turėsite jėgų ištverti išbandymus.
Dar vienas patarimas: jei negalite išspręsti problemos ir turite galimybę bent trumpam palikti šeimą, pavyzdžiui, mėnesiui, padarykite tai. Nieko baisaus nenutiks. Jūs paliekate ne vieną mažą vaiką, o suaugusį žmogų, kuris pats atsako už save. Biblijoje yra palyginimas apie sūnų palaidūną. Daugelis jį žino. Nelaimingas sūnus nusprendė paimti dalį savo palikimo ir palikti namus. Tai buvo labai grubus poelgis tėvo atžvilgiu. Bet tėvas jį paleidžia, nesiveja. Mylintis tėvas suteikia laisvę, nors ir su apgailestavimu. Jūs girdite? Būtent taip daro mylintys žmonės! Tai pagrindinis principas – paleisti. Dievas gali leisti artimam žmogui sunkiai susirgti, patekti į kalėjimą, tačiau tai vis tik to žmogaus pasirinkimo pasekmės. Pats Kristus padarė viską, kad išgelbėtų žmones, bet ne visi atsiliepia į Jo kvietimą. Dievas neparodo Savo naikinančios galios ir mes neturėtume. Dievas nekontroliuoja mūsų valios, jis suteikia mums teisę rinktis. Tuo labiau mes neturime teisės kontroliuoti kitus žmones. Galime tik patarti, parodyti kelią. Raskite, pavyzdžiui, reabilitacijos centro adresą. Ten dirba specialistai, jie padės. Toks problemos sprendimo būdas. O mes – kopriklausomi, mes negalime padėti.
– Galiausiai kas atsitiko sūnui palaidūnui?
– Jis grįžo pas tėvą, jis pats priėmė tokį sprendimą. Praėjo taip vadinamą reabiltacijos programą. Svarbu melstis už savo giminaitį. Tik Dievas padės jam pasikeisti. Mes suteikiame žmogui pasirinkimą, sprendimą jis priima pats.
– Ačiū, Jurijau. Tema nepaprasta. Norisi, kad šie patarimai padėtų kopriklausomiems žmonėms.
1 dalį „Kopriklausomybės pavojus” rasite ČIA.
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/zhizn-s-zavisimyim-chelovekom/
0
20
20
