„Dar vieną minutę“ – tikra istorija

Didžiulis noras atsisakyti cigarečių ir viltis, kad Dievas padės, padėjo įveikti priklausomybę.

– Viskas, aš daugiau taip nebegaliu!

Michailas karštligiškai pirštais vartė popieriaus lapus ant stalo. Palikęs šį beprasmį užsiėmimą, jis ėmė dideliais sunkiais žingsniais žingsniuoti po kambarį. Mintys dūzgė jo galvoje kaip susierzinusių bičių spiečius.

„Ne, kaip tu gali taip elgtis?! Rankos dreba, pulsas galvoje daužosi kaip pašėlęs, net akis pradėjo trūkčioti. Ir visa tai tik todėl, kad man reikia nikotino porcijos! O mano žmona… Aš ją taip įskaudinau… Ir kodėl? Ji tiesiog sustabdė mane prie durų, kad atsisveikindama pabučiuotų. Bet aš jau buvau nervų kamuolys, norėjau greičiau užsitraukti. Prakeiktos cigaretės! Viskas, metu rūkyti!“

Michailas net nusišypsojo savo svajonei. Bet šypsena tuoj pat jį paliko. Jis prisiminė du ankstesnius savo bandymus atsisakyti nepakenčiamo įpročio, ir jo išblyškusiame veide vėl pasirodė nevilties ir ilgesio grimasa.

– Juk turi būti koks nors sprendimas! Turi būti bent kažkokia išeitis! – jis beveik šaukė į savo kabineto tylą.

– Michailai, ar ko nors norėjote? – susijaudinusi sekretorė nedrąsiai žvilgtelėjo iš priimamojo.

– Ne, viskas gerai, ačiū.

Durys užsidarė, o problema, tamsi ir nenugalima, tarsi audros debesis, liko kaboti virš jo galvos.

– Dieve, ką man daryti? – nejučiom ištrūko iš jo lūpų.

Staiga netikėtai vyras prisiminė savo vaikystę. Jis bėga basomis per drėgną nuo rasos žolę, bandydamas pasivyti savo ištikimą šunį Bulką.

– Bulka… , – Michailas vėl nusišypsojo.

Būtent močiutė jo greitai augančiam ir visada alkanam šuniukui davė tokią pravardę, kai šis nuo stalo nugvelbė paskutinę aguonų bandelę (rusiškai – bulką).

– Močiute, brangioji! Kaip tada man sakydavai? Ak, teisingai: ‘Be Dievo niekada neik per duris!’

– Be Dievo, be Dievo… – jis susimąstęs kartojo tuos pačius žodžius, sėdėdamas patogiame fotelyje.

– Galbūt Dievas padės mesti rūkyti? Ne, tai juk mitas, pasaka…

Tačiau ši mintis neišėjo iš galvos, neduodama ramybės iki pat ilgos, sunkios dienos pabaigos.

O vakare, kai žmona, jam atleidusi, jaukiai susirangė miegoti, Michailas išropojo iš lovos ir atsiklaupė ant kelių. Iš jo akių riedėjo kukli vyriška ašara, o iš pačios širdies tekėjo tylūs žodžiai:

– Dieve, aš čia. Kur tu? Ar Tu čia? Ar Tu su manimi? Jeigu esi ir girdi mane, padėk! Aš tapau vergu! Negaliu gyventi nė dienos be cigarečių. Visas mano gyvenimas tiesiogine prasme priklauso nuo šios bjaurasties. Aš nebenoriu, nebegaliu taip gyventi!

Jis griebė nuo naktinės spintelės cigarečių pakelį ir piktai sugniaužė jį kumštyje.

– Padėk man, arba aš pražūsiu…

Rytas neatnešė nieko naujo, tik tą patį degantį norą užsitraukti cigaretę. Kaip vėlai jis suprato, kad tai tapo jo nenugalimu poreikiu.

– Taip, stebuklų nebūna, – niūriai tarė Michailas ir jau ketino eiti naujo pakelio nuodų, kai išgirdo galvoje aiškius žodžius: „Palauk vieną minutę“.

Vyras ilgesingai pažvelgė į laikrodį 6:32.

– Na, jei tik minutę, gerai…

Ir jis nuėjo į dušą, paskubomis papusryčiavo ir vėl suprato, kaip labai nori parūkyti.

– Tuoj, tik išeisiu į lauką…

Šaltis degino jo plaučius. Pasirausęs kišenėse ieškodamas išsvajoto pakelio, Michailas vėl aiškiai išgirdo galvoje: „Dar minutę!“

Atsidusęs jis paspartino žingsnį. „Dėl nikotino bado mano galvoje tikriausiai yra nesklandumų. Įdomus žaidimas…“

– Gerai, tada pažaiskime, – garsiai ištarė ir atidarė savo automobilio dureles.

Diena praėjo prastai. Jam taip skaudėjo galvą, kad buvo sunku susikaupti darbui. Bet… sparnuoti žodžiai „dar vieną minutėlę“, kuriuos dabar kartojo sau, regis, tarsi išplėšė jį iš atkaklių nikotino priklausomybės gniaužtų ir padėjo ištverti visą dieną. O paskui dar vieną, ir dar vieną, savaitę, mėnesį… Ir tada Michailas suprato, kad jį apleido ne tik noras, bet ir poreikis rūkyti. Dabar vyro nuotaika buvo nuostabi, kūnas – žvalus, energingas, o pasaulis aplink jį – spalvotas ir labai patrauklus.

Tačiau svarbiausias jo atradimas šiame kelyje buvo tai, kad Dievas egzistuoja, ir Jis yra šalia!

Dievas yra Tas, kuris visada išties ranką. Netiki manimi?! Patikrink!

Autorius: Svetlana Krutova

Šaltinis: 8doktorov.ru

Kai sunku kvėpuoti – tikra istorija

Saulės spinduliais užlietoje aikštelėje priešais įėjimą į sanatoriją stovėjo tvirto kūno sudėjimo 70 metų vyras. Pro tankią žilų plaukų sruogą nukritusią ant jo aukštos kaktos, didelėse mėlynose akyse matėsi nerimas ir nepasitikėjimas. Pamatęs jį pasisveikinau, ir mudu susipažinome.

Svečio vardas – Jurijus, atvažiavo iš Vakarų Ukrainos paragintas artimųjų. Pastaruoju metu dėl lėtinės plaučių ligos jį kankino stiprus dusulys, kuris atsirasdavo fizinio krūvio metu. Kada pasilenkdavo užsirišant batų raištelius ar kasant žemę, jis tiesiog dusdavo. Nuo vaikystės įpratęs dirbti žemę, vyras negalėjo susitaikyti su mintimi, kad turės atsisakyti darbo darže. Jurijus nerūkė, bet jautėsi vis blogiau ir blogiau.

– Ar galėsite man kuo nors padėti? – paklausė jis manęs po apžiūros.

– Negalime jums to pažadėti, – atsakiau, – bet mes tikime, kad Dievui nėra nieko neįmanomo.

Pirmosiomis dienomis Jurijui buvo sunku eiti pasivaikščioti, atrodė, kad jis nuolat buvo kažkuo nepatenkintas. Ypač nervinosi, kai tekdavo užsirišti batų raištelius. Patariau jam padėti koją ant taburetės ar laiptelio, o tada apsiauti batus. Į tai jis irzliai atkirto, kad geriau padėtume jam pasveikti, o ne patarinėtume, kaip prisitaikyti prie gyvenimo. Neįsižeidžiau, man buvo gaila šio žmogaus.

Tačiau Jurijus pasitikėjo mano rekomendacijomis. Svečias vykdė visus nurodymus ir, nors namuose mėgo gerti karvės pieną, čia jis klusniai gėrė sojų pieną. Atėjęs į procedūrą vyras pabrėžtai iškilmingai atsiguldavo ant masažo stalo. Instruktorius šildydavo jo krūtinę kompresu, o paskui padarydavo kontrastą su šalčiu. Paciento kūnas parausdavo ir skleisdavo šilumą. Gerai prisimenu krienų kompresą ant krūtinės. Net turiu nuotrauką, kurioje mūsų svečias nustebusiomis akimis guli ant sofos su šiuo neįprastu vaistu. Krienus susmulkindavome ir sumaišydavome su žaliomis bulvėmis santykiu 1:4. Krūtinės odą pradžioje patepdavome aliejumi, po to per marlę užtepdavome paruoštą mišinį.

Praėjus pirmajai savaitei tapo akivaizdu, kad Jurijus tapo žvalesnis. Sumažėjo dusulys, jis galėjo užsirišti batų raištelius nepatirdamas dusulio. Tačiau pagrindinis vyro noras buvo grįžti namo ir pradėti sodinti daržoves darže. Buvo ankstyvas pavasaris ir žemė laukė savo šeimininko. Tada nusprendėme savo sanatorijos teritorijoje pasodinti vyšnias. Jurijus nuėjo išbandyti savo jėgas. Jis paėmė kastuvą ir su savo kambario kaimynu pradėjo kasti duobes medeliams. Matydamas, kaip jis dirba, nustebau. Vyriškis darbavosi greitai: pasilenkia, išsitiesia, sviedžia žemę į šalį. Po kurio laiko visos duobės buvo iškastos. Į jas vėliau pasodinome mažus sodinukus. Prisiminimui nufotografavome abu vyrus, stovinčius šalia jų pasodintų medelių eilės. Sunku buvo patikėti, kad vienas iš jų prieš dešimt dienų net pasilenkti negalėjo, o dabar išdidžiai stovi laikydamas ranką ant į žemę įsmeigto kastuvo.

Nors su amžiumi mūsų kvėpavimas silpsta ir dienos blėsta, Dievas turi galios atnaujinti mūsų jėgas net ir senatvėje. Tegul ši patirtis mus palaiko ir padeda patikėti, kad Viešpats ir šiandien daro stebuklus. „Juk Tu didis ir darai nuostabius darbus; Tu vienas esi Dievas.“ (Psalmė 86, 10)

Linkiu Jums sveikatos ir Dievo ramybės ??.

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Viešpats mane sugrąžino į gyvenimą

✔ Gyvenimo būdo medicina padėjo Irinai įveikti sveikatos problemas, o Dievas pakeitė jos mąstymą.

▫ Gimiau medikų šeimoje – mama pediatrė. Nuo vaikystės namuose kalbėdavosi apie mediciną, todėl be jokios abejonės įstojau į valstybinės medicinos akademijos medicinos fakultetą. Vėliau įgijau dermatologijos specializaciją.

Baigusi medicinos akademiją, 8 metus dirbau vietine terapeute. Pirmaisiais metais buvo didžiulis noras išgydyti visus, bet pamačiau, kad lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams ilgalaikis vaistų vartojimas tik pagerina būklę, bet neišgydo. O bėgant metams atsirandančios komplikacijas, papildo vartojamų vaistų sąrašą. Todėl pradėjau ieškoti kitokios medicinos ir gydymo būdų. Praėjau alternatyviąją mediciną: homeopatiją, bioenergetiką, jogą, šlapimo terapiją, suderintą mitybą. Vėl pamačiau, kad visi šie metodai tik laikinai „pagerina“ būklę, bet negydo.

▫ 2001 metais susipažinau su programa “Nauja pradžia”, paremta aštuoniais sveikatos principais. Nustebino programos paprastumas ir efektyvumas, norėjau išbandyti pati asmeniškai. Pirmas dalykas, kurį padariau, atsisakiau arbatos, kavos ir pradėjau gerti vandenį. Studijuodama medicinos akademijoje nežinojau, kad vanduo yra be galo svarbus sveikatos veiksnys! Pradėjau keisti mitybą. Rezultatas buvo fenomenalus!

Nekėliau sau tikslo atsikratyti sveikatos problemų, o tiesiog mokinausi gyventi pagal šią programą. O problemų turėjau: svoris 105 kg ir šešiasdešimtas drabužių dydis, todėl dažnos hipertenzinės krizės. Dažnai jausdavau ūmų nugaros skausmą ir kelias dienas negalėdavau atsitiesti. Tačiau pagrindinė problema – lėtinis sinusitas. Dariau ir punkcijas, ir antibiotikus gėriau, bet tai atimdavo dar daugiau jėgų. Nežinojau ką daryti.

❗Gyvendama pagal programą „Nauja pradžia“, po dvejų metų savo nuostabai pastebėjau: aplink siautėja epidemijos, o aš nesergu, pamiršau savo širdį, padidėjusį kraujospūdį, nustojau jausti nugarą. Per 2,5 metų numečiau 35 kg, pakeičiau keturis drabužių dydžius, atrodžiau jaunesnė, tapau aktyvesnė.

▫ Užsinorėjau papasakoti savo pacientams apie šią unikalią programą. 2004 metais kreipiausi į Dievą malda, kad Jis suteiktų galimybę dirbti tik gyvenimo būdo medicinoje, tačiau atsakymą gavau tik po 10 metų.

2014 metais pirmą kartą susipažinau su Sveikatos centro „Gyvenimo kelias“ darbu ir praktiškai pamačiau programos efektyvumą. Tada net nemaniau, kad galėčiau ten dirbti. Bet susiklostė taip, kad po medicininio sertifikato patvirtinimo atvykau į Dubkuose esantį sveikatos centrą “Gyvenimo kelias” ir pradėjau ten dirbti gydytoja ir instruktore.

?? Čia prasiplėtė mano supratimas apie gyvenimo būdo mediciną. Pamačiau, kad 70% atvejų sveikatos problemų priežastis yra lėtinis stresas. Todėl baigiau Neilo Nedley emocinės sveikatos atkūrimo programos mokymus. Programa padėjo man suprasti, kaip svarbu save pažinti emociškai ir gebėti valdyti emocijas bei dirbti su savo mąstymu. Tai palengvino ir mano pačios patirtis.

▫ Visos mano sveikatos problemos kilo dėl lėtinio 20 metų streso šeimoje – mano vyro priklausomybės nuo alkoholio. Bandžiau jį perdaryti, išlaisvinti nuo šios problemos. Vedžiojau jį pas įvairius žiniuonius ir gydytojus, apleidau vaikus. Dėl to ir pati įgijau krūvą ligų, vyriausias sūnus – onkologiją, o jauniausias dėl elgesio atsidūrė specialioje klasėje.

?? Tik atėjus pas Dievą mano mąstymas ir situacijos matymas ėmė keistis. Neįmanoma pakeisti žmogaus, jei jis pats to nenori. Bandydama tai padaryti, atsidūriau aklavietėje. Tačiau iš palaužtos asmenybės pavirtau laisva, savo vertę suprantančia moterimi. Dievas davė man būstą, darbą pagal specialybę, o vaikus ištraukė iš duobės, kurioje jie buvo. Esu labai dėkinga Dievui už viską, ką Jis leido man patirti savo gyvenime! Kartu su fizinių problemų išsprendimu aš įgijau visišką pasitikėjimą ir užtikrintumą Jame.

Prie to prisidėjo ir 2007 m. situacija. Spalio mėnesį patyriau nelaimingą atsitikimą – 5 dienos komoje, sunki galvos trauma, klubo lūžis ir raiščių trūkimas. Po traumos turėjo likti pasekmės, bet jau kovo mėnesį išėjau dirbti į polikliniką pilnu etatu. Iš savo pavyzdžio mačiau, kad Dievas netgi iš mirties slėnio gali sugrąžinti tave į gyvenimą. Ir dabar Viešpats teikia man vidinę ramybę, ir stiprybę bet kokioje situacijoje.

Irina Podolina

Šaltinis: 8doktorov.ru

Taika su Dievu išgydė – tikra istorija

Brangūs skaitytojai, noriu pasidalinti žmogaus asmenine patirtimi.

▫ Iš karinės tarnybos sovietinėje armijoje 1981–83 m. grįžau su peties sąnario artritu. Ranka skaudėjo ir maudė, dėl ko kartais negalėjau užmigti. Tabletės ir tepalai mažai padėdavo. Prisiminiau velionį senelį, karo veteraną, kuris pasakojo, kaip, dar prieš Didįjį Tėvynės karą, atkabino krante užkabintą lyną, kad laivas išplauktų. Lynas patraukė jo ranką ir sužalojo. Labai skaudėjo. Senelis, anot jo, sukdavo ranką 1000 kartų į vieną pusę, 1000 kartų į kitą, ir skausmas praėjo. Sekdamas jo pavyzdžiu, aš pradėjau sukti ranką: 500 kartų į vieną pusę, 500 kartų į kitą. Tai užtrukdavo pusvalandį kasdien. Po mėnesio liga išnyko be pėdsakų!

Dažnai patirdavau skausmingą slankstelių poslinkį dėl nepatogaus pasisukimo ar keliant sunkius daiktus (kelti reikia taisyklingai!). Eidavau pas chiropraktiką, kuris man „atstatydavo” nugarą. Atsikračiau šios bėdos, kai supratau, kad mano nugaros raumenys nusilpę. Pradėjau reguliariai daryti pratimus nugaros raumenų tonuso didinimui. Sustiprėjo nugaros raumenys. Tam pakanka reguliariai atlikti paprastus pratimus be svarmenų. Dabar nugaros skausmų praktiškai nebūna.

Prieš porą metų ant krūtinės aptikau nedidelį skausmingą auglį, kuris augo ir pasiekė maždaug 2 cm skersmenį. Ką tokiu atveju dažniausiai daro žmogus? Eina pas gydytoją. Toliau gerai žinoma schema: tyrimai, punkcija, galbūt operacija, galbūt spindulinė ir chemoterapija. Manau, kad visa tai skausminga, žalinga ir mažai veiksminga.

Padariau taip: kreipiausi į „aukščiausią instanciją“ – į Didį Kūrėją, klausdamas: „Kodėl, Viešpatie? Ką turiu daryti?” Tada prisiminiau: mano mama mirė nuo krūties vėžio 1990 m., būdama 49 metų. Iš jos žodžių prisiminiau, kad visą gyvenimą ji nekentė savo tėvo, kuris paliko mamą ir keturias dukteris, išeidamas pas kitą moterį. Atvykusi į gimtinę, iš tolo pamačiusi savo tėvą, slėpdavosi, kad nesusitiktų. Žinojau, kad vėžio priežastis gali būti nuolatinės negatyvios mintys. Neapykanta tai jausmas, griaunantis žmogų iš vidaus. Paklausiau savęs: „Ar aš turiu ką nors panašaus?”

Prašiau Kūrėjo priminti, kuo aš kaltas prieš Jį ir prieš žmones, ar esu neatleidęs.

Biblijoje sakoma: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.“ (Mato 6, 14, 15) Pradėjau prisiminti. Atleidau sau už savo nuodėmes. Prisiminiau, pavyzdžiui, kad mokykloje iš manęs tyčiojosi už mane stipresnis bendraklasis, ir visai rimtai tada nusprendžiau: „Kai užaugsiu, būtinai jį nužudysiu“.

Ne visada lengva kam nors atleisti. Tokiu atveju prašykite Dievo pagalbos, ir tikrai ją gausite. Iš visos širdies atleidau savo skriaudikui ir mintyse palinkėjau sėkmės bei palaiminimų.

Kažkam paskambinau ir paprašiau atleidimo už savo nuodėmes, kažkam parašiau laišką. Jei nebuvo įmanoma su kuo nors užmegzti ryšio, tada kreipdavausi į Kūrėją atleidimo. Tikėjau, kad Dievo Sūnus Jėzus Kristus už mūsų nuodėmes sumokėjo Savo gyvybe.

Atsiprašęs žmogaus, išpažinau savo nuodėmes ir Visagaliui. Paprašiau Jo jėgų atsispirti pagundoms – atsisakiau alkoholio. Per mėnesį perėjau prie vegetariškos mitybos. Gyvūninius baltymus pakeičiau augaliniais – riešutais, žirniais, pupelėmis. Valgiau tik pora kiaušinių per savaitę.

Sužinojau, kad gydo Evangelijos skaitymas garsiai, ir kiekvieną dieną skirdavau laiko skaityti Bibliją ir apmąstyti, melsti išgydymo.

❗Po dviejų tokių didvyriškų pastangų savaičių pastebėjau, kad auglys sumažėjo perpus, sumažėjo skausmas. O dar po dviejų savaičių auglys dingo be pėdsakų. Tuo tarpu, venų varikozė ir kiti skauduliai nepraėjo, liko, kaip ir anksčiau.

? Supratau, kad šio mėnesio dvasinė kova – susitaikymas su Dievu – turi būti kasdienė patirtis.

Olegas Demidovas, Belgorodo miestas

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM