„Nebūna tokio ryto, kad Viešpats nubustų su bloga nuotaika, nes Jis visuomet pasiruošęs tarnauti…“ (Danielius Dūda)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Gyventi prasmę randame tada…
Geri darbai – yra dviguba palaima…
Kai protas laisvas ir laimingas dėl gerai atliktos pareigos jausmo ir dėl pasitenkinimo, suteikus laimės kitiems, tuomet džiugus, pakilus pojūtis įlieja naujos gyvybės į visą esybę.
Užuot nuolat reikalavę sau užuojautos, ligoniai tesiekia užjausti kitus. Tegul jūsų silpnumo ir kančių bei skausmo našta būna atiduota gailestingajam Išgelbėtojui. Atverkite savo širdis Jo meilei, ir tegul ji liejasi ant kitų. Atminkite, kad visus ištinka sunkūs išbandymai, didelės pagundos, todėl jūs galite padaryti kažką, kad palengvintumėte tas naštas. Išreikškite padėką už turimas palaimas; parodykite, jog vertinate jums rodomą dėmesį. Pripildykite savo širdis brangiais Dievo pažadais, kad galėtumėte pasinaudoti šio lobyno žodžiais, guosdami ir stiprindami kitus. Tada jus apgaubs gelbėjanti ir pakylėjanti atmosfera. Tegul jūsų tikslas būna laiminti aplinkinius, ir jūs rasite būdus, kaip būti naudingiems ir jūsų pačių šeimos nariams, ir kitiems.
Jeigu kenčiantieji negalią užmirštų save ir domėtųsi kitais; jeigu jie laikytųsi Viešpaties įsako tarnauti tiems, kurie labiau už juos vargsta, tuomet jie suprastų pranašiško pažado tikrumą: „Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta.“
Ištrauka iš E. Vait knygos „Gydymo tarnystė“, 185 p.
Meilės židinys…
„Kas yra krikščioniška šeima? Ji yra šiltos žmogiškos meilės židinys, kur Dievas augina savo netobulus vaikus. Mes esame pašaukti mylėti, melstis su savo vaikais, lankyti su jais bažnyčią, auklėti ir būti jiems pavyzdžiu, bet visa kita daro Dievas. Kad ir kur mums nesisektų, Dievas mums padeda. Krikščioniška šeima išsiskiria tuo, kad sugeba išlaikyti ramybę visuose sunkumuose. Taip pat ji pasižymi džiaugsmu ir linksmumu, nes tiki Kristumi… Mums ramu, nes žinome, kad visą sumaištį Dievas laiko savo rankose“. (Džonas ir Polė Sandfordai)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Išmokime atleisti…
IŠMOKIME ATLEISTI
Išmokime atleisti, skriaudas rašyti tik ant smėlio,
kad laiko vėjas užpustytų,
o dovanas iškalti sielos akmenėly, –
težadins dėkingumą vakarą ir rytą.
Išmokime atleisti – skubiai numesti sunkią naštą
nuo sielos, prislėgtų pečių.
Atleidus tirps užsigavimų vaškas,
o susitaikymas nebus tiktai svečiu.
Išmokime atleisti, kaip Kristus viską mums atleido,
neatsižvelgęs į kemsynus, dilgėles širdies.
Branginkim atleidimo kilnią gaidą
ir šito jausmo neuždusinkim išties...
(2007 09 08)
Romualda Adomaitytė-Chabarina
„O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“. (Biblija, arba Šventasis Raštas, Mato 6, 15)
„Jeigu skaičiuoji, kiek kartų esi atleidęs tave įskaudinusiajam, vadinas, iš širdies nebuvai atleidęs nė karto“. (Deividas Vanagas)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
Nusivylimas žmonėmis
Sunkūs laikai dažnai sukelia nusivylimą – savimi, žmonėmis, pasaulio tvarka. Tik nedaugelis išvengia šio likimo. Sunkūs laikai – tai stiprybės išbandymas.
Nusivylimas – tai neigiamai nuspalvintas jausmas, kurį sukelia neišsipildę lūkesčiai, viltys ar svajonės, nepasitenkinimo jausmas dėl to, kas nepasiteisino, nepavyko. Nusivylimą galima laikyti tam tikra frustracijos forma, kai žmogus nustoja kovoti dėl to, ko siekia.
Nusivilti yra bIogai, nes:
1. Prarandamas tikėjimas
Susvyruoja arba griūva mūsų tikėjimas Dievu, savimi ir žmonėmis. Prarandame orientaciją, tampame užsisklendę arba agresyvūs.
2. Mes nebepasitikime
Mums sunku pasitikėti kitais, nes jie nepatikimi. Krizės metu kiti mūsų nepalaikė ir nesielgė taip, kaip norėtume.
Nusivilti yra gerai, nes:
1. Išsivaduojame iš iliuzijų:
Iliuzijų, kad kitas žmogus turi būti tobulas ir neklystantis.
Iliuzijų apie mūsų padėties stabilumą.
Pamatome tikrovę, kuriai vis dar galima daryti įtaką.
2. Galime rasti teisingą kryptį
Jei esu nusivylęs, vadinasi, atsakomybę už savo gyvenimą buvau atidavęs kitam žmogui. Tikėjausi, kad jis sugebės geriau pasirinkti ir priimti teisingus sprendimus. Tačiau mūsų gyvenimas yra mūsų atsakomybė.
3. “Viskas atsistoja į savo vietas“
Sunkūs laikai atskleidžia, kur esu, ar noriu išlikti žmogumi, kuris pasitiki kitais labiau nei savimi ir Dievu.
Žinoma, mes esame gyvi žmonės ir mums reikia meilės, rūpesčio ir palaikymo. Gyventi visiškai nepasikliaujant kitais yra neįmanoma. Tačiau nusivylimas ateina tada, kai mane „sužavi“ koks nors žmogus, kai jis tampa mano pasitikėjimo, ramybės ir stiprybės garantu. Kai savo pasirinkimuose, sprendimuose ir viltyse pasikliauju kitu žmogumi. Kai mano paties orientyrai neaiškūs arba jų visai nėra.
Sunkūs laikai atskleidžia silpnąsias mūsų asmenybės puses. Jie mums užduoda klausimus: „Kas negerai?“, „Ką ketini su tuo daryti?
Biblijoje yra Dievo žodžiai apie iliuzinius “dievus”: „Kai šauksiesi pagalbos, tepadeda tau pulkas tavo stabų! Visus juos išnešios vėjas, vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs. Kas pasitiki Manimi, tas valdys kraštą ir paveldės mano šventąjį kalną.“ (Izaijo 57, 13)
– Man šie žodžiai yra padrąsinimas. Kai sudedate viltis į žmones, nusivilsite ir jėgos paliks jus. Kai tikite Tuo, Kuris nesikeičia, Kuris yra ištikimas visada ir visur, esate padrąsintas.
Kiekvienas turi savo svarbią vietą. Supainioti prioritetai veda į nusivylimą. Teisingai nustatyti prioritetai lemia pergales!
Autorius: Tatjana Sacharova, psichologė
Šaltinis: 8doktorov.ru
Mokytojams…
„Kad mokytojas, prabilęs meilės balsu mokslo metų pradžioje, nepavargtų taip kalbėti ištisus metus, mokiniai turėtų rodyti jam pagarbą.“ (Matas Lukošiūnas)
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
