Šis straipsnis iš ciklo, skirto Dievo meilei, galinčiai atkurti žmogų: jo dvasią, sielą ir kūną. Straipsnio autorius apmąsto niurzgėjimą ir nepasitenkinimą. Ar jums pažįstamas toks įprotis ir ar yra būdas jo atsikratyti?
Viena iš labiausiai paplitusių išdidumo formų, į kurią mažiausiai kreipiama dėmesio, yra niurzgėjimas. Jis, kaip ir vėžinis navikas, prasideda nuo mažų priekabių, išreiškiant teisingą nepasitenkinimą, ir atima iš žmogaus imunitetą priešintis blogio įtakai.
Jei nesuprantu viso niurzgėjimo pavojaus ir įsileidžiu jį į savo širdį, tai manyje išvystoma „ypatinga dovana“: pamatyti ir pastebėti artimųjų klaidas ir trūkumus, o taip pat ypatinga „išmintis“ – išreikšti tai garsiai. Tai prilimpa prie manęs taip, kad nebekreipiu dėmesio į pasipriešinimą, kurį sukelia mano išpuoliai, ir mano širdyje išvystomas ypatingas teisumo ir reikšmingumo jausmas, savo atžvilgiu. Aš suprantu, kad geriausiai gaudausi gyvenime ir turiu išmintingų patarimų visiems gyvenimo atvejams. Man patinka mokyti žmones, ypač praeities įvykiuose, ir duoti jiems vertingų patarimų apie praėjusias situacijas. Taip gera jaustis teisiu visame kame ir turėti savo požiūrį ir, be to, teisingiausią visais klausimais. Turiu draugų su kuriais aptariame visus įvykius nuo šeimos iki Amerikos ir mes kartu su jais tampame visų pasaulio klausimų žinovais. O jei man pavyks sukurti savo „YuoTube“ kanalą, tai ten galėsiu realizuoti visus savo talentus ir įgyti šimtus prenumeratorių.
Tuo pačiu metu vyksta keisti dalykai. Mano šeimos nariai ima manęs vengti, nemėgsta su manimi leisti laiko, dažnai jie ima su manimi elgtis šiurkščiai, kurstydami mano savigynos jausmą. Mano draugai nebekviečia manęs į svečius ir retai ateina pas mane. Jie net nesupranta, ką jie praranda mano asmenyje. Įvyksta baisiausia, kas netelpa į mano sąmonę. Mano šeima griūva. Lieku vienas.
Kai taip atsitinka, nėra nugalėtojų, nėra džiaugsmo, laimėjus mūšius. Kai subyra santykiai su vaikais ir žmonėmis, su kuriais tavo jausmai ir prisirišimai yra labai glaudžiai susiję, tada nėra laimės, kad jie tave paliko.
Išdidi širdis nepavargsta rasti pateisinimą savo ambicijoms ir savo teisumui. Tačiau „Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę“ (1 Petro 5, 5). Būti Dievo priešininku, reiškia būti velnio pusėje. Labai niūri perspektyva. Jokios vilties. Tačiau norėdamas kažkaip praskaidrinti šį jausmą ir užgniaužti sąžinės balsą, imu daugiau skaityti Bibliją ir melstis, lankyti dvasinius susirinkimus ir daryti gerus darbus. Ir tai man labai padeda, juk visų šių gerų darbų fone mano pasiteisinimai neatrodo tokie jau blogi, nes visas esu pasinėręs į “religijos” pasaulį.
Bet yra dalykų, kurių aš nesuprantu. Jei mano šeimos nariai man viskuo pataikauja ir parodo absoliučią pagarbą bei paklusnumą, tai aš vis tiek randu krūvą jų elgesio ir požiūrio į gyvenimą trūkumų, ir mane tai erzina. Bandau su tuo kovoti, bet negaliu, įvyksta emocijų sprogimas, po kurio prasideda trumpas susitaikymas. Užsidedu „rožinius akinius“ ir nieko nepastebiu, bet tada visi „sėdasi man ant galvos“, ramiai daro mano namuose viską, ką nori. Ir vėl turiu paimti vadžias į savo rankas, ir nukreipti žmones į jų vietą gyvenime. Ir niekas negali manęs suprasti, tačiau neginčytina, kad aš šias problemas suprantu geriau nei kiti, ir man labai patinka ši pozicija, ir nenoriu jos atiduoti.
Meilė nesididžiuoja. Ji gerbia kito žmogaus nuomonę, net jei jo akyse ji šiurkšti ir neteisinga. Ji moka kukliai deklaruoti apie save ir savo privalumus. Ir tuo pačiu palieka žmogui teisę priimti savarankiškus spendimus ir pasirinkimo laisvę.
Meilė neniurna, ji nemato prasmės taip išreikšti savo nesutikimą su artimojo nuomone, tačiau visada randa pateisinimą bet kokiems poelgiams, išskyrus nuodėmę, atsižvelgiant į dvasinį ir fizinį žmogaus vystymąsi.
Kai pas Jėzų buvo atvesta paleistuvė, jis nepateisindamas nuodėmės, nuteisė visus kaltus ir nepatenkintus, aiškiai nurodydamas, kad net tokioje situacijoje yra galimybė atgailauti ir palikti nuodėmę. Nusidėjėlei Kristus pasakė: „Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk“ (Jono 8, 11). Kokia meilė klystantiems, kaltiems ir nuodėmingiems žmonėms! Būtent taip daro meilė. Ji duoda galimybę geresniam poelgiui, o paskui atsitraukia ir laukia. Kartais tenka laukti labai ilgai. O būna, kad meilė taip ir nesulaukia kažkokių pokyčių ir išmintingų sprendimų, ir su skausmu širdyje palydi į paskutinę kelionę mirusius draugus, giliai sielvartaujant dėl praleistų galimybių.
Meilė siūlo gyvenimą. Ji visada traukia žmones į gėrį, nes ji pati yra kiekvieno gero poelgio šaltinis. Ji prisiliečia prie užkietėjusių širdžių, leisdama joms pajusti besąlygiškos meilės saldumą, o paskui atsitraukia laukdama, kad ją pastebės, priims.
Meilė neišdidi, o niurzgėjimas svetimas jos prigimčiai. Ji kitaip reaguoja į gyvenimo išbandymus ir Šventajame Rašte randa patarimų, padedančių išstovėti ir nugalėti bet kokias pagundas.
Meilė gali viską – Jėzuje Kristuje, kuris mane stiprina. Dievas išvaduoja apgautą sielą iš niurzgėjimo ir nepasitenkinimo pinklių. Jo malonės pakanka šiai nuodėmei išrauti. Tai skausminga ir kainuoja daug kančių, tačiau pergalė prieš šią nuodėmę yra labai vertinga ir duoda gerą vaisių – nuolankumo ir romumo dvasią. „Palaiminti romieji; jie paveldės žemę“ (Mato 5, 5). Ir meilė su džiaugsmu to mane išmokys.
Autorius: Аndrеj Каrpеkin
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/lyubov-ne-vorchit/
