Žyma: Emocijos

Paskelbta

Stebėkitės!

Nuostaba, susižavėjimas, švelnumas, žavesys – visos šios emocijos praturtina mūsų gyvenimą.

Kartą ėjau su pažįstama per vieną istorinę miesto aikštę. Mane, nors ten buvau jau ne pirmą kartą, vis tiek žavėjo viskas: senoji grindinio danga, aikštės didybė, pati mintis, kad esu vietoje, kur alsuoja istorija. Tačiau, pažvelgusi į savo bičiulę, kuri neturėjo nė menkiausios šypsenos, pagalvojau: kaip turbūt nuobodu gyventi, kai į viską žiūri abejingai.
Vėliau sužinojau, kad gebėjimas stebėtis ne tik suteikia ryškesnių spalvų kasdienybei – jis yra gyvybiškai svarbus mūsų smegenų jaunystei.

Mūsų smegenys taip sukurtos, kad vienodumas, monotoniškas režimas ir staigus protinės veiklos sumažėjimas joms kenkia. Tyrimai rodo, kad žmonės, išėję į pensiją ir nerandantys naujų, įdomių užsiėmimų, dažniau praranda gyvenimo džiaugsmą ir protinį aktyvumą. O tie, kurie išlieka smalsūs ir įsitraukia į veiklas, ilgiau išsaugo aiškų protą ir vidinį jaunatviškumą.

Mokslininkai taip pat mano, kad senatvinės demencijos priežastis gali būti ta, jog smegenys tiesiog pamažu tampa mažiau aktyvios, jei nebesimokai nieko naujo ir nepatiri įspūdžių. Kam stengtis, jei, rodos, viską jau žinai ir viską moki? Kam būti budriam, jei viskas atrodo gerai? Todėl protinis aktyvumas ir mokymasis visą gyvenimą padeda ilgiau išlaikyti aiškų mąstymą.

Kai stebimės, smegenys suaktyvėja ypatingu būdu – formuojasi nauji neuronų ryšiai. Mes tampame dėmesingesni, imlesni, pasirengę mokytis.

Psichologai sako, kad gebėjimas žavėtis tiesiogiai susijęs su mūsų gerove. Žmonės, išlaikę šį gebėjimą, atsparesni stresui, depresijai ir perdegimui. Jie tiesiog mato daugiau džiaugsmo galimybių kasdienybėje.

Gal pastebėjote, kad smegenims reikia įvairovės? Kai pirmą kartą apsilankome gražioje ar įdomioje vietoje, jaučiame stiprias emocijas. Bet sugrįžę antrą kartą to paties efekto nepatiriame. Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas pasakoja apie šį reiškinį savo pavyzdžiu. Atostogaudamas su žmona mažame viešbutyje prie Didžiojo Barjerinio rifo (Australijoje), jis netikėtai sutiko kolegą. Po dviejų savaičių, būdamas Londono teatre, šalia jų vėl sėdėjo tas pats kolega! Keista, bet antroji pažintis jų jau taip nebestebino, nors tikimybė sutikti tą žmogų Londone buvo dar mažesnė. Mūsų smegenys jau buvo „priskyrusios“ šį kolegą kategorijai „tas, kurį sutinkame užsienyje“, todėl netikėtumas sumažėjo.

Iš to galima padaryti dvi išvadas:

1. Kiek įmanoma keiskite aplinką.
Kada paskutinį kartą lankėtės naujoje vietoje – gal bent kitame miesto rajone? Jei turite atostogas, būtinai išvažiuokite kur nors, net jei tik trumpam (įprasta sodyba, kurioje lankotės nuolat, nesiskaito). O kada paskutinį kartą pakeitėte ką nors namuose? Nebūtina daryti remonto – užtenka šiek tiek perstatyti baldus ar pridėti naujų dekoro detalių. Kai daiktai atsiduria neįprastoje vietoje, smegenims reikia kurti naujus ryšius.

2. Išmokite stebėtis įprastais dalykais.
Ar esate pastebėję, kokių įmantrių formų būna balos? Kada paskutinį kartą jums buvo įdomu pamatuoti jų gylį? Ar žinote, per kiek laiko jos išdžiūsta jūsų kieme?

Vaikas iki trejų metų vystosi neįtikėtinai greitai. Mažyliai, pažindami pasaulį, nuolat stebisi, žavisi, viską nori paliesti, paragauti, pauostyti, apie viską klausinėja. Bet sulaukęs 6–7 metų, vaikas prie daug ko pripranta – pasaulis jam jau nebe toks nuostabus. Todėl vystymasis sulėtėja. O paauglys nuo 12 metų jau sako: „Manęs niekuo nebenustebinsi!“

Imkite pavyzdį iš mažų vaikų – mokykitės iš jų! Mes, suaugusieji, pernelyg retai pastebime, koks nuostabus gali būti balos atspindys ar vikšro judesys. Jei šalia jūsų yra smalsių mažylių – bent kartais pasmalsaukite kartu su jais.

Patarimai, kaip iš naujo išmokti stebėtis:

  • Atkreipkite dėmesį į smulkmenas.
  • Rašykite „stebėjimosi dienoraštį“.
  • Užduokite klausimus.
  • Būkite atviri naujovėms, išbandykite.
  • Bendraukite su įdomiais žmonėmis.

Tikiuosi, šis tekstas jus bent truputį nustebino!

„Šlovinu Tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs – aš tai gerai žinau.“ (Biblija, Psalmių 139, 14)

Parengė: Anna Gluchova, sveikos gyvensenos instruktorė

Šaltinis: 8doktorov.ru

Paskelbta

Kodėl mes sprendžiame konfliktus skirtingai?

Konfliktai – neišvengiama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Tačiau pastebėjote, kaip skirtingai žmonės juos sprendžia? Vieni rėkia ir reikalauja, kiti – tyliai atsitraukia, treti nori viską išspręsti „per meilę“. Kodėl taip yra?

Pasak lektorės psichologės Lidijos Neikurs, kiekvienas žmogus turi savo valdymo modelį – būdą, kaip jis sprendžia konfliktus ir bendrauja su kitais. Šie modeliai dažniausiai yra perimti iš tėvų, dažnai nesąmoningai, stebint jų elgesį.

Kas formuoja mūsų konfliktų sprendimo stilių?

Du pagrindiniai veiksniai:

  • Palaikymas – meilė, rūpestis, supratimas
  • Drausmė – taisyklės, ribos, reikalavimai

Atsižvelgiant į tai, kiek kiekvieno iš jų turime, susiformuoja keturi pagrindiniai bendravimo modeliai, kurie matomi tiek šeimoje, tiek darbe, tiek santykiuose.

1. Autoritarinis modelis: „Aš pasakiau – tu padaryk!“

Daug drausmės, mažai meilės

  • Vaikams – baimės atmosfera: nuomonė nesvarbi, už klaidas baudžiama
  • Ugdomas melas, gudravimas, emocinis atsiribojimas
  • Konfliktai sprendžiami jėga arba nutylėjimu
  • Dievas matomas kaip piktas ir baudžiantis
  • Vaikai suaugę arba tampa tokie pat valdingi, arba labai bailūs

Pavyzdys: „Valgysi, ką padėjau, nesakyk man ‘nenoriu’.“

2. Abejingumo modelis („demokratiškai nesikišantis“): „Daryk kaip nori…“

Mažai meilės, mažai drausmės

  • Vaikai auga be ribų, bet ir be palaikymo
  • Niekas nesikiša – kiekvienas sau
  • Konfliktai ignoruojami: „gal savaime praeis…“
  • Dievas atrodo tolimas, neįsitraukiantis
  • Išauga žmonės, kuriems stinga motyvacijos ir emocinio artumo

Pavyzdys: Vaikas žaidžia iki vidurnakčio – niekas nieko nesako, nes „tegul daro ką nori“.

3. Viskas leidžiama: „Svarbiausia – kad jis būtų laimingas“

Daug meilės, mažai drausmės

  • Vaikai – šeimos „karaliai“
  • Konfliktai sprendžiami tenkinant reikalavimus, kad tik nebūtų ašarų
  • Vaikai išmoksta manipuliuoti – verkimu, šantažu, isterijomis
  • Vėliau konfliktus sprendžia emociniu spaudimu
  • Dievas atrodo kaip „amžinai skolingas“, nes „jei meldžiuosi – turi duoti“

Pavyzdys: „Nenori į mokyklą? Gerai, pasilik namie – tik neverk.“

4. Autoritetinis modelis: „Myliu tave, bet ir ribos svarbios“

Subalansuota meilė ir drausmė

  • Konfliktai sprendžiami per dialogą, pagarbą ir aiškias ribas
  • Tėvai – ne valdovai, bet vadovai: kantrūs, nuoseklūs
  • Vaikai mato Dievą kaip teisingą, mylintį ir patikimą
  • Ugdomi: pagarba, savitvarda, empatija, vidinė motyvacija

Pavyzdys: „Suprantu, kad nori dar pažaisti, bet dabar – laikas miegui. Gal nupasakok man trumpai, ką šiandien veikei?“

Kurį modelį atpažįsti savyje?

Dažnai naudojame ne vieną modelį, o jų mišinį – priklausomai nuo situacijos. Tačiau mūsų vaikystės patirtys palieka stiprų įspaudą.

  • Koks buvo tavo tėtis ar mama?
  • Ar nebandai kompensuoti jų stiliaus – pats nuslysdama(s) į priešingą kraštutinumą?
  • Ar tavo konfliktų sprendimo būdas padeda kurti artumą – ar tik kontroliuoti?

Galime rinktis

Gera žinia: modelis nėra lemtis. Jį galima keisti – sąmoningai, mokantis naujo bendravimo.
Autoritetinis modelis – tai ne silpnumas, o išmintis: meilė be naivumo ir drausmė be baimės. Tai kelias į brandžius, pagarbius santykius – tiek su vaikais, tiek su suaugusiais.

Kitą kartą – kaip praktiškai taikyti autoritetinį valdymo būdą:
Kaip išlaikyti ramų toną, parodyti pagarbą, pateikti pasirinkimą ir padėti priimti sprendimus – tiek su mažais vaikais, tiek su paaugliais ar net suaugusiais.
Net jei iki šiol taikei kitą modelį – viską galima pakeisti.

Apmąstymui

„Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti.“ (Jokūbo 1, 19)

„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga.“ (1 Korintiečiams 13, 4–5)

„Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.“ (Kolosiečiams 3, 14)

Paruošta pagal paskaitą „Модели управления“.

Paskelbta

Bloga mintis – kaip paukštė virš galvos

Kaip išmokti atpažinti ir nuginkluoti blogas mintis (ir kodėl be Dievo to padaryti neįmanoma)

1. Kodėl mintys tokios svarbios?

Mūsų mintys formuoja ne tik nuotaiką ar sprendimus, bet ir visą gyvenimą. Biblijoje sakoma: „Nes kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra“ (Patarlių 23, 7). Mintys veikia mūsų kūną, emocijas, dvasinę sveikatą, o kartais net fizinę ligą. Neigiamos mintys gali sukelti nerimą, depresiją, net susilpninti imuninę sistemą.

Taigi, mokymasis kontroliuoti mintis yra dvasinė disciplina, emocinė apsauga ir sveikatos palaikymo dalis.

2. Mintys turi valdžią – bet kieno?

Mūsų protas yra kovos laukas trims kovojančioms jėgoms:

  • Dievo, kuris gerbia laisvą valią ir veikia tik, jei jam leidžiame.
  • Šėtono, kuris per įvairias pagundas ir psichologinius manipuliavimus bando gauti prieigą prie mūsų minčių.
  • Mūsų pačių, kurie renkamės, ką priimti ar atmesti.

Svarbiausias dvasinis principas: jei neleidi Dievui kontroliuoti tavo proto, jį norės kontroliuoti kitas – šėtonas.

3. Pavojingiausi proto centrai

Yra du proto centrai, per kuriuos žmogų lengviausia paveikti:

  • Apetito centras
  • Lytinių instinktų centras

Šėtonas dažnai pasiekia žmogų per šiuos centrus. Pirmasis žmogus „krito“ per apetitą (Adomas ir Ieva), kiti Biblijos veikėjai – per lytinį instinktą (pvz., Dovydas, Saliamonas). Šiandieninis pasaulis legalizavo tai, ką Dievas vadina nuodėme: „Jeigu tau patinka – daryk“.

Tačiau Dievas moko: mūsų protas turi būti disciplinuotas, išlavintas, tvirtas, atsparus pagundoms ir nukreiptas į Dangų.

4. Bloga mintis – kaip paukštė virš galvos

Martynas Liuteris sakė:
„Mes negalime uždrausti paukščiams skristi virš mūsų galvos, bet mes neturime leisti jiems nutūpti mums ant galvos ir sukti ten lizdus. Panašiai, mes negalime užkirsti kelio blogoms mintims kartais ateiti į mūsų galvą, bet turime neleisti joms įsikurti/sukti lizdus mūsų prote.“

Minty gali staiga ateiti – bet mes galime nuspręsti, ar:

  • Leisime joms užsibūti.
  • Leisime joms „perėti jausmus“ (t. y. sukelti nerimą, pyktį, pavydą…).
  • Arba – iš karto atpažinsime ir nuginkluosime.

5. Ką daryti, kai kyla bloga mintis? Praktiniai žingsniai

1 žingsnis: Atpažink mintį

Paklausk savęs:

  • Ar tai gera ar bloga mintis?
  • Ar ši mintis atneša ramybę, tikėjimą, meilę – ar baimę, nerimą, pyktį?

2 žingsnis: Suabejok ja

Atmink: ne kiekviena mintis yra teisinga.
– Spontaninės mintys dažnai kyla dėl senų traumų, blogos patirties, nuodėmingų įpročių.
– Mintis gali būti melaginga. Suabejok: „Ar tikrai tai tiesa?“

3 žingsnis: Pradėk vidinį dialogą

Pavyzdžiui, jei galvoji: „Manęs niekas nemyli“, atsakyk sau:

  • „O Dievas mane myli?“ – Taip!
  • „Ar tai tiesa, kad niekas?“ – Ne, turiu bent vieną žmogų.
  • „Ar ši mintis padeda man augti ar žlugdo?“ – Žlugdo.

4 žingsnis: Priversk mintį paklusti

Apaštalas Paulius sako: „Paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui“ (2 Korintiečiams 10, 5).
Tai reiškia – įstatyk savo mintis į rėmus, neleisk joms elgtis kaip nori. Tu esi vadovas, o ne tavo emocijos.

Praktinis pavyzdys: kai mintys užvaldo ir kaip tai sustabdyti

Praktinis pavyzdys: moteris ir vėluojantis vyras

Tarkime, moteris vakare laukia grįžtančio vyro. Jis turėjo būti namuose 18:00, bet jau 21:00, o jo vis dar nėra. Ji negauna žinutės, telefonas – išjungtas. Ir štai:

1. Pirma mintis:

„Jam tikrai kas nors atsitiko. Gal pateko į avariją.“

2. Antra mintis:

„O gal jis su kita moterimi? Gal man neištikimas?“

Šios mintys kaip paukščiai pradeda suktis virš jos galvos, o ji:

  • Įsiaudrina,
  • Pradeda verkti,
  • Gali net sukurti visą „filmą“ mintyse…

Kai vyras galiausiai grįžta (pasirodo, kad tiesiog išsikrovė telefonas ir buvo užstrigęs darbe), jis randa žmoną nerimaujančią arba supykusią, kaltinančią.

Kas įvyko?

  • Ji priėmė pirmą neigiamą mintį kaip tiesą.
  • Leido jai įsitvirtinti – „lizdas ant galvos“.
  • Neuždavė klausimų mintims – ar tai tiesa? ar turiu įrodymų?
  • Neprašė Dievo pagalbos – nepasimeldė, neprašė ramybės.

Kaip ji galėjo pasielgti kitaip?

  1. Atpažinti mintį:
    „Aš nerimauju – bet ar ši mintis tikra?“
  2. Pasakyti sau:
    „Ši mintis yra neigiama ir neturi jokių įrodymų.“
  3. Užrašyti alternatyvas ant lapo arba mintyse:
    – Gal jo telefonas išsikrovė.
    – Gal užlaikė darbe.
    – Gal padėjo kažkam kelyje.
    – Gal pats jau stresuoja, kad negali susisiekti.
  4. Pasimelsti:
    „Viešpatie, Tu žinai, kur jis yra. Aš pasitikiu Tavimi. Prašau, saugok jį ir duok man ramybę.“

Rezultatas:

– Vietoj įtampos – ramybė.
– Vietoj ginčo – atjauta.
– Vietoj susinaikinančio jausmo – vidinė pergalė.
– O svarbiausia – mokomės pasitikėti Dievu,pavedame Jam savo rūpesčius.

Šis pavyzdys padeda suprasti, kaip per vieną mintį gali prasidėti visa emocinė griūtis – jei laiku jos nesustabdom. Tačiau su Dievo pagalba kiekvieną mintį galima nukreipti į tiesą, ramybę ir meilę.

6. Be Dievo pagalbos – nepavyks

Svarbiausia pamoka: nei žmogaus valia, nei psichologija nepajėgia laimėti proto karo be Dievo pagalbos.

  • Tik Dievo Dvasia gali duoti vidinę ramybę.
  • Tik Dievo Žodis yra tas filtras, kuris parodo, kuri mintis iš Dievo, o kuri – iš priešo.
  • Tik meldžiantis galime sulaukti jėgos blogai minčiai nugalėti.

Dievas veikia tik mūsų pasirinkimu. Jei kviečiame Jį – Jis padeda. Jei neleidžiame – Jis nesikiša. Tačiau šėtonas stengiasi įeiti net be kvietimo. Tad kasdienis sąmoningas pasirinkimas bendrauti su Dievu yra mūsų proto apsauga.

7. Mintys virsta įpročiais. Įpročiai – charakteriu

Minties jėga formuoja:

  • Emocijas,
  • Reakcijas,
  • Fiziologinius pokyčius kūne.

Ilgainiui pasikartojančios mintys tampa įpročiais. Įpročiai tampa charakteriu. O charakteris – amžinosios lemties pagrindu.

Todėl:

„Vienintelė saugumo garantija – išmokti teisingai mąstyti.“
(Remiantis L. Neikurs paskaita ir Šventuoju Raštu)

Išvada

Jei nori laimėti kovą su blogomis mintimis:

  1. Išmok jas atpažinti,
  2. Nepasitikėk jomis aklai,
  3. Diskutuok su jomis ir įveik,
  4. Duok Dievui teisę veikti tavo prote.

Tik kiekvieną dieną atnaujinant protą Dievo Žodžiu ir malda, galime tapti laisvais nuo minties vergijos.

„Nemanykite, kad tai per sunku. Dievas pasiruošęs padėti tiems, kurie Jį kviečia.“

„ Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula. “ (Romiečiams 12, 2)

Paruošta remiantis Lydijos Neikurs paskaita „Minčių ir emocijų kontrolė“

Paskelbta

Kaip išmokti valdyti emocijas: raktas – ne jausmuose, o mintyse

Ar teko kada nors apgailestauti dėl to, ką pasakei ar padarei būdamas emocijų įkarštyje? Tai – pažįstama daugeliui. Tačiau tik nedaugelis žino, kad tikrasis emocijų valdymo raktas slypi ne emocijose, o… mintyse.

Kas iš tikrųjų valdo mūsų emocijas?

Mūsų smegenyse veikia itin svarbi sistema – limbinė sistema, esanti giliau, centrinėje smegenų dalyje. Limbinė sistema labai svarbi emocijų, motyvacijos bei emocinės atminties formavime ir yra susijusi su miego bei apetito reguliacija. Tai tarsi vidinis termometras – jei jis „įkaista“, mes reaguojame impulsyviai, nesusivaldome, pykstame ar verkiame.

Limbinė sistema gali būti suaktyvinta per sensorinius dirgiklius (garsus, kvapus, vaizdus), prisiminimus ar net fiziologinius veiksnius, kaip stresas ar miego trūkumas. Tačiau mūsų mintys atlieka esminį vaidmenį – jos gali sustiprinti arba sušvelninti emocinę reakciją. Kitaip tariant, mintis – tai pirmas domino kauliukas, kuris paleidžia visą emocijų grandinę.

Kodėl emocijos „sprogsta“ ir kaip to išvengti?

Kai patiriame stiprią emociją, mūsų smegenys siunčia signalus kūnui išskirti streso hormonus – adrenaliną, kortizolį ir kitus. Kūnas paruošiamas veiksmui: širdis plaka greičiau, kvėpavimas suintensyvėja, o smegenys pereina į „kovok arba bėk“ režimą. Tuo metu save sustabdyti labai sunku – tarsi bandytum stabdyti traukinį, kuris jau įsibėgėjo.

Stabdyti emociją jos įkarštyje – lyg traukti avarinį stabdį greitkelyje lėkiančiame automobilyje: gali būti per vėlu, o pasekmės – skaudžios.

Taigi, kada sustoti?

Sėkminga emocijų kontrolė prasideda ankstyvame etape – vos tik gimsta pirmoji neigiama mintis. Ne emocija, ne veiksmas, ne žodis, o mintis. Ji pirmoji sužadina visą grandinę. Jeigu tuo momentu įsisąmoniname, ką galvojame, galime sustabdyti neigiamą reakciją dar prieš jai įsisiūbuojant.

Ką daryti praktiškai?

  1. Stebėkite savo mintis. Pastebėkite, kada į galvą ateina mintys, kurios jus žeidžia, pykdo ar liūdina. Jos gali atrodyti nekaltos, bet ilgainiui jos veikia kaip emocijų sprogdikliai.
  2. Stabdykite anksti. Vos tik pagaunate save galvojant „kaip jis drįso“, „ji visada taip daro“, „vėl viskas blogai“ – tai ženklas, kad laikas sustoti. Pasakykite sau: „Aš pasirenku reaguoti kitaip.“
  3. Klausykite, kuo maitinasi jūsų mintys. Jei mintys sukasi apie neteisybę, nuoskaudas, pesimizmą – emocijos seks iš paskos. Sąmoningai nukreipkite dėmesį į tai, kas gera, šviesu, padėka, sprendimai, o ne kaltės ieškojimas.
  4. Neužlaikykite įtampos – bet ir neišsiliekite destruktyviai. Daugelis pataria „išrėkti emocijas“ ar „išsikrauti“, tačiau jei tai tampa įpročiu, protas prisitaiko – ir reaguoti rėkimu tampa norma. Ilgainiui kenčia ir santykiai, ir sveikata. Kur kas tvariau – keisti mąstymą, o ne kovoti su pasekmėmis.

Išvada: tikroji kontrolė – ne jėga, o išmintis

Emocijų valdymas – tai ne apie užgniaužimą ar savęs slopinimą. Tai apie gebėjimą pastebėti, kaip mąstome, ir nuspręsti, kokią kryptį pasirinksime. Tinkama mintis – tai šviesoforas, kuris neleidžia įsibėgėti emociniam traukiniui.

Kai išmokstame keisti mintis dar prieš įsisiūbuojant emocijoms, tampame ne tik ramesni, bet ir stipresni. Ir tai – tikrasis savęs valdymas.

Kaip rašoma Šventajame Rašte:

„Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga.“
(Filipiečiams 4, 8)

Toks mąstymas ne tik saugo mūsų vidinę pusiausvyrą, bet ir keičia aplinką, kurioje gyvename. Nuo minčių – prasideda viskas.

Paruošta pagal psichologės Lidijos Neikurs paskaitas: https://neikurs.com/

RSS
Follow by Email
Facebook
Facebook
fb-share-icon
YouTube
INSTAGRAM