Žyma: Emocijos

Paskelbta

Trys Biblijos patarimai, kaip įveikti įsižeidimą

Kas yra įsižeidimas?

Įžeidimas gali būti suprantamas dvejopai.

Pirma, tai įvykis ar kito žmogaus elgesys, kuris mus žeidžia.

Antra, tai mūsų vidinė reakcija į tą įvykį – kartėlis, nuoskauda ar nusivylimas.

✔️ Dažniausiai įsižeidimą lemia ne vien pats įvykis, bet ir tai, kaip jį suprantame bei interpretuojame.

Gyvenime dažnai matome, kad šie du dalykai ne visada sutampa. Vienas žmogus gali būti įžeistas, bet neįsižeisti, o kitas – stipriai įsižeisti, nors kitas asmuo net neturėjo tikslo jo įžeisti.

Kodėl verta saugotis nuoskaudos?

Neigiamos emocijos, tarp jų ir ilgai nešiojama nuoskauda, kenkia ne tik santykiams ar emocinei savijautai. Jos gali turėti įtakos ir fizinei sveikatai.

Saliamonas rašo:

„Žmogaus gerumas teikia gera jam pačiam, o negailestingas žmogus kenkia sau.“ (Patarlių 11, 17)

„Ramus protas teikia kūnui gyvastį, o pavydas pūdo kaulus.“ (Patarlių 14, 30)

Taip pat:

„Linksmas žvilgsnis pradžiugina širdį, o gera žinia suteikia stiprumo kaulams.“ (Patarlių 15, 30)

„Linksma širdis – geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus.“ (Patarlių 17, 22)

Šiose eilutėse vartojama vaizdinga kalba pabrėžia, kad žmogaus vidinė būsena gali turėti didelę reikšmę jo gyvenimo kokybei ir sveikatai.

Šią mintį iš dalies patvirtina ir šiuolaikiniai moksliniai tyrimai. Psichologinis stresas, ilgalaikis pyktis ar nuolatinė įtampa siejami su padidėjusiu streso hormonų kiekiu, blogesne miego kokybe, aukštesniu kraujospūdžiu bei didesne kai kurių ligų rizika. Tačiau tai nereiškia, kad ligas sukelia vien neigiamos emocijos – jų atsiradimą paprastai lemia daugelio veiksnių visuma.

✔️ Todėl nuolat puoselėti nuoskaudą reiškia kenkti pirmiausia pačiam sau.

KOKĮ SPRENDIMĄ SIŪLO BIBLIJA?

1. Formuokite brandų požiūrį į žmones

Šventasis Raštas primena:

„Iš tikrųjų žemėje nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų.“ (Mokytojo 7, 20)

„Nėra teisaus, nėra nė vieno… Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno.“ (Romiečiams 3, 10.12)

Kadangi visi žmonės yra nusidėjėliai, nereikėtų iš jų tikėtis tobulo elgesio. Kai tikimės to, ko žmonės negali duoti, neišvengiamai nusiviliame.

Todėl neverta tikėtis, kad visada būsime suprasti, teisingai įvertinti ar kad niekada nepatirsime neteisybės.

Kaip taikliai pasakyta:

„Nenusivilia tas, kuris neidealizuoja.“

2. Pasikalbėkite su jus įskaudinusiu žmogumi.

Dievo Žodis moko:

„Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės.“ (Kunigų 19, 17)

„Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį…“ (Luko 17, 3)

Užuot ilgai nešioję nuoskaudą širdyje, pabandykite ramiai pasikalbėti. Galbūt žmogus net nesuprato, kad jus įskaudino. Gal įvyko paprasčiausias nesusipratimas. Gal jis atsiprašys. O gal tiesiog geriau suprasite vienas kitą. Net jei nuomonės ir nesutaps, atviras pokalbis dažnai padeda atsikratyti bent dalies vidinės įtampos.

3. Atleiskite

Jėzus mokė:

„Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus.“ (Morkaus 11, 25)

Šie žodžiai rodo, kad tikinčiojo širdyje nuoskauda neturėtų būti puoselėjama. Jėzus kviečia atleisti ne tik tada, kai žmogus paprašo atleidimo, bet ir tada, kai mes patys ateiname melstis. 

Graikiškas veiksmažodis afiemi, verčiamas „atleisti“, taip pat reiškia „paleisti“, „leisti išeiti“, „atsisakyti laikyti“. Tai labai vaizdingas palyginimas. Nuoskauda panaši į sunkų nešulį. Galime jį nešti metų metus arba nuspręsti padėti.

Atleidimas nereiškia, kad blogis tampa gėriu ar kad neteisybė buvo teisinga. Jis reiškia, kad atsisakome leisti tam įvykiui ir toliau valdyti mūsų širdį. 

Nepriklausomai nuo to, ar žmogus supranta savo kaltę, ar prašo atleidimo, sprendimą atleisti priimate jūs.

Padarykite šią dovaną pirmiausia patys sau. Melsdamiesi galite sąmoningai įvardyti žmogų ir pavesti jį Dievui.

Būkite palaiminti!

Autorius: Vitalij Olijnik

Iš užrašinės

„Įsižeisti dėl blogų žodžių – reiškia sutikti su jais.“
Erian Šulc

„Įsižeidimas – tai visada tavo, o ne jo biografijos faktas.“
Abšalom Podvodnyj

„Jei esi įžeistas, priešui pasisekė.“
Konstantin Kušner

„Pats saldžiausias kerštas – atleidimas.“
Rabinas Izraelis iš Ružino

Paskelbta

Kas iš tikrųjų sukelia mūsų emocijas?

Kartais atrodo, kad mūsų emocijas sukelia tai, kas vyksta aplink mus.
Kažkas pasakė nemalonų žodį – ir mes supykome.
Kažkas nuvylė – ir mes nusiminėme.

Atrodo labai paprasta: įvykis → emocija.

Tačiau ar tikrai taip yra?

Tai, ko dažnai nepastebime

Iš tikrųjų tarp įvykio ir emocijos visada yra dar vienas svarbus žingsnis – mūsų mintys.

Kitaip tariant:

  • ne įvykis tiesiogiai sukelia emociją,
  • o tai, kaip mes tą įvykį suprantame.

Schema atrodo taip:

Įvykis → mintis → emocija

Tai gali pasirodyti nedidelė detalė, bet iš tikrųjų ji labai svarbi.

Paprastas pavyzdys

Įsivaizduokime situaciją: žmogus jums neatsakė į žinutę.

Vienas pagalvos:
„Matyt užsiėmęs“ → ramu, nejaučiu jokio nerimo.

Kitas pagalvos:
„Jam aš nerūpiu“ → liūdna, jaučiu nusivylimą.

Įvykis tas pats.
Bet emocija – visiškai skirtinga.

Kodėl?
Nes skirtingos mintys.

Iš kur atsiranda mūsų mintys?

Daugelis mūsų minčių nėra atsitiktinės.
Jos formuojasi per gyvenimą – ypač vaikystėje.

Kartais tai būna žalojantys vidiniai įsitikinimai:

  • „Aš nesu pakankamai geras“
  • „Niekam nerūpiu“
  • „Negaliu pasitikėti žmonėmis“
  • „Aš visada viską sugadinu“

Ir nors šių minčių dažnai net nepastebime, jos tyliai daro didelę įtaką mūsų emocijoms, sprendimams ir net sveikatai.

Kodėl tai svarbu sveikatai?

Tyrimai rodo, kad mūsų emocinė būsena yra glaudžiai susijusi su fizine sveikata.

Pavyzdžiui, viename ilgalaikiame Harvardo universiteto tyrime buvo pastebėta, kad žmonės, kurie jautė silpną emocinį ryšį su tėvais, žymiai dažniau sirgo lėtinėmis ligomis vėliau gyvenime.

Tai nereiškia, kad viską lemia praeitis.
Tačiau tai parodo, kokią didelę įtaką turi mūsų vidinis pasaulis.

Pirmas praktinis žingsnis – labai paprastas, bet labai svarbus:

Sustok ir paklausk savęs:

  • Kokią emociją jaučiu?
  • Kokia mintis ją sukėlė?

Dažnai mes pastebime tik emociją, bet nepastebime minties, kuri ją sukėlė. 

Ir kartais nėra lengva tai tiksliai įvardinti – reikia sąžiningumo. Tačiau būtent šiame atpažinime ir įvardinime slypi pokyčio pradžia.

Ar galima pakeisti mintis?

Taip. Psichologijoje tai vadinama mąstymo pakeitimu – kai neteisingą ar žalojančią mintį pakeičiame teisingesne.

Pavyzdžiui:

  • „Aš viską sugadinau“ → „Padariau klaidą, bet galiu mokytis“
  • „Manimi niekas nesirūpina“ → „Galbūt dabar taip atrodo, bet tikrai yra žmonių, kuriems rūpiu“

Kaip kalbame su savimi?

Labai svarbus klausimas – mūsų vidinis dialogas. Dažnai jis būna labai griežtas:

  • „aš kvailas“
  • „aš visada viską sugadinu“

Bet pagalvokime – ar taip kalbėtume su draugu? Jei ne, kodėl taip kalbame su savimi?

Paklausk savęs:

  • ką pasakyčiau draugui tokioje situacijoje?

Ir tuos pačius žodžius pasakyk sau.

Kas padeda „sutvarkyti“ mintis?

Yra keli paprasti, bet veiksmingi dalykai:

  • dėkingumo praktika
  • sąmoningas neigiamų minčių ribojimas
  • trumpas pasivaikščiojimas
  • mokymasis pažvelgti į situaciją kitaip

Šie dalykai padeda sustoti ir nepasiduoti pirmoms kilusioms mintims.
Jie leidžia pažvelgti į situaciją ramiau ir aiškiau.

Tačiau kartais vien to neužtenka.

Giliausias pokytis

Ne visos mintys kyla tik iš situacijų ar įpročių. Kartais jos kyla iš to, kuo mes iš tikrųjų tikime. Todėl neužtenka vien tik bandyti pakeisti mintis. Svarbu, į ką jas pakeičiame.

Nes jei žmogus lieka vienas su savo mintimis, jis dažnai ir vėl grįžta prie tų pačių išgyvenimų. Tikras pokytis prasideda tada, kai mūsų mąstymas atsiremia ne tik į mus pačius, bet į tai, kas yra tvirčiau už mus.

Man asmeniškai didžiausią pokytį atnešė tai, kad pradėjau remtis ne tik savo mintimis, bet ir Dievo pažadais, užrašytais Biblijoje.

Kai kyla mintis:
„man nepavyks, nesugebėsiu pasikeisti“ – ją galiu keisti Dievo pažadu: 

„Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“ (2 Korintiečiams 5, 17)

Kai kyla baimė:

„Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią.“ (2 Timotiejui 1, 7)

Kai kyla kaltė ar neviltis:

„Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.“ (1 Jono 1, 9)

Tai nėra tik gražūs žodžiai ar savęs raminimas. Tai yra pagrindas, į kurį galima atsiremti. 

Dievo Žodis keičia mūsų pasaulėžiūrą, vertybes. Ir kai pradeda Juo remtis, keičiasi ne tik mintys – keičiasi vidinė būsena.

Atsiranda daugiau ramybės.
Daugiau stabilumo.
Mažiau baimės.

Ir būtent tokioje būsenoje žmogus pradeda iš tikrųjų keistis. Keičiasi mintys, keičiasi emocijos, keičiasi mūsų charakteris ir galiausiai gyvenimas.

Pabaigai

Kai suprantame, kad emocijas sukelia ne tik įvykiai, bet ir mūsų mintys, atsiranda viltis.

Nes įvykių mes dažnai negalime pakeisti.
Bet galime išmokti kitaip į juos žiūrėti.

Dar daugiau keičiasi tada, kai mūsų mąstymas ima remtis tvirtu pagrindu – Dievo Žodžiu. 

Būtent tada prasideda tikras pokytis – ne tik mintyse, bet ir mūsų vidinėje būsenoje.

Paskelbta

Susitvardysi pykčio akimirką…

Stiprias emocijas sunku suvaldyti, kai jos jau įsiplieskusios. Tačiau pradžioje dar galime pastebėti savo mintis ir kylantį susierzinimą. Keisdami minčių kryptį galime sustabdyti augantį pyktį. Būtent tada atsiranda galimybė pasirinkti savitvardą vietoj impulsyvios reakcijos.

Paskelbta

Kodėl saulė svarbi ir žiemą – net kai vitaminas D nesigamina?

Kartais gali kilti mintis:
„Saulė žiemą beveik nenaudinga – juk vitaminas D nesigamina.“

Iš tiesų mūsų platumose nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario UVB spindulių nepakanka vitamino D sintezei odoje. Tačiau tai nereiškia, kad žiemos saulė organizmui nereikalinga.

Vitaminas D – tik viena iš daugelio saulės funkcijų.
Saulės šviesa veikia žmogaus organizmą daug plačiau ir giliau.

Saulė ir vidinis biologinis laikrodis

Saulės šviesa – stipriausias mūsų vidinio biologinio laikrodžio reguliatorius.

Kai ryte į akis patenka natūrali dienos šviesa (net ir žiemą, net jei dangus debesuotas), smegenys gauna signalą: „Prasidėjo diena.“

Tai:

  • stabilizuoja hormonų veiklą,
  • padeda reguliuoti kortizolio išsiskyrimą,
  • vakare skatina tinkamą melatonino gamybą,
  • gerina miego kokybę.

Net jei vitaminas D tuo metu nesigamina, rytinė šviesa per akis padeda mūsų biologiniam laikrodžiui išlikti suderintam su paros ritmu.

Saulė ir nuotaika

Mažesnis buvimas šviesoje siejamas su sumažėjusia serotonino gamyba.
Serotoninas – neuromediatorius, susijęs su:

  • emocine pusiausvyra,
  • motyvacija,
  • energija,
  • atsparumu stresui.

Neatsitiktinai žiemą dažniau pasireiškia sezoninis nuotaikos pablogėjimas.
Net trumpas buvimas dienos šviesoje gali padėti sušvelninti šiuos pokyčius.

Saulė ir imuninė sistema

Imuninė sistema reaguoja į šviesą ne tik per vitamino D mechanizmus.
Žiemą šis poveikis silpnesnis, tačiau šviesa vis tiek:

• padeda reguliuoti hormonų ritmą,
• veikia uždegiminių procesų pusiausvyrą,
• prisideda prie bendro organizmo atsparumo.

Todėl net ir žiemą trumpas buvimas dienos šviesoje turi fiziologinę reikšmę.

Išvada

Žiemą Lietuvoje:

  • vitamino D sintezė beveik nevyksta,
  • kūno apnuoginti neįmanoma,
  • saulė pakyla žemai.

Tačiau vis tiek verta:

✔ kasdien bent 20–30 minučių pabūti lauke dienos metu
✔ ryte leisti natūraliai šviesai patekti į akis
✔ pasivaikščioti net debesuotą dieną

Net ir apsiniaukusią dieną lauko šviesa yra gerokai stipresnė už įprastą patalpų apšvietimą.

Pabaigai

Šventajame Rašte sakoma:
„Smagi dienos šviesa, malonu akims matyti saulę.“ (Mokytojo 11, 7)

Ši eilutė skamba paprastai, bet joje slypi gili išmintis.
Saulė nėra tik šviesos šaltinis – ji yra gyvybės ir pusiausvyros dalis.

Todėl net ir žiemą verta kasdien išeiti į lauką.

Paskelbta

Stebėkitės!

Nuostaba, susižavėjimas, švelnumas, žavesys – visos šios emocijos praturtina mūsų gyvenimą.

Kartą ėjau su pažįstama per vieną istorinę miesto aikštę. Mane, nors ten buvau jau ne pirmą kartą, vis tiek žavėjo viskas: senoji grindinio danga, aikštės didybė, pati mintis, kad esu vietoje, kur alsuoja istorija. Tačiau, pažvelgusi į savo bičiulę, kuri neturėjo nė menkiausios šypsenos, pagalvojau: kaip turbūt nuobodu gyventi, kai į viską žiūri abejingai.
Vėliau sužinojau, kad gebėjimas stebėtis ne tik suteikia ryškesnių spalvų kasdienybei – jis yra gyvybiškai svarbus mūsų smegenų jaunystei.

Mūsų smegenys taip sukurtos, kad vienodumas, monotoniškas režimas ir staigus protinės veiklos sumažėjimas joms kenkia. Tyrimai rodo, kad žmonės, išėję į pensiją ir nerandantys naujų, įdomių užsiėmimų, dažniau praranda gyvenimo džiaugsmą ir protinį aktyvumą. O tie, kurie išlieka smalsūs ir įsitraukia į veiklas, ilgiau išsaugo aiškų protą ir vidinį jaunatviškumą.

Mokslininkai taip pat mano, kad senatvinės demencijos priežastis gali būti ta, jog smegenys tiesiog pamažu tampa mažiau aktyvios, jei nebesimokai nieko naujo ir nepatiri įspūdžių. Kam stengtis, jei, rodos, viską jau žinai ir viską moki? Kam būti budriam, jei viskas atrodo gerai? Todėl protinis aktyvumas ir mokymasis visą gyvenimą padeda ilgiau išlaikyti aiškų mąstymą.

Kai stebimės, smegenys suaktyvėja ypatingu būdu – formuojasi nauji neuronų ryšiai. Mes tampame dėmesingesni, imlesni, pasirengę mokytis.

Psichologai sako, kad gebėjimas žavėtis tiesiogiai susijęs su mūsų gerove. Žmonės, išlaikę šį gebėjimą, atsparesni stresui, depresijai ir perdegimui. Jie tiesiog mato daugiau džiaugsmo galimybių kasdienybėje.

Gal pastebėjote, kad smegenims reikia įvairovės? Kai pirmą kartą apsilankome gražioje ar įdomioje vietoje, jaučiame stiprias emocijas. Bet sugrįžę antrą kartą to paties efekto nepatiriame. Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas pasakoja apie šį reiškinį savo pavyzdžiu. Atostogaudamas su žmona mažame viešbutyje prie Didžiojo Barjerinio rifo (Australijoje), jis netikėtai sutiko kolegą. Po dviejų savaičių, būdamas Londono teatre, šalia jų vėl sėdėjo tas pats kolega! Keista, bet antroji pažintis jų jau taip nebestebino, nors tikimybė sutikti tą žmogų Londone buvo dar mažesnė. Mūsų smegenys jau buvo „priskyrusios“ šį kolegą kategorijai „tas, kurį sutinkame užsienyje“, todėl netikėtumas sumažėjo.

Iš to galima padaryti dvi išvadas:

1. Kiek įmanoma keiskite aplinką.
Kada paskutinį kartą lankėtės naujoje vietoje – gal bent kitame miesto rajone? Jei turite atostogas, būtinai išvažiuokite kur nors, net jei tik trumpam (įprasta sodyba, kurioje lankotės nuolat, nesiskaito). O kada paskutinį kartą pakeitėte ką nors namuose? Nebūtina daryti remonto – užtenka šiek tiek perstatyti baldus ar pridėti naujų dekoro detalių. Kai daiktai atsiduria neįprastoje vietoje, smegenims reikia kurti naujus ryšius.

2. Išmokite stebėtis įprastais dalykais.
Ar esate pastebėję, kokių įmantrių formų būna balos? Kada paskutinį kartą jums buvo įdomu pamatuoti jų gylį? Ar žinote, per kiek laiko jos išdžiūsta jūsų kieme?

Vaikas iki trejų metų vystosi neįtikėtinai greitai. Mažyliai, pažindami pasaulį, nuolat stebisi, žavisi, viską nori paliesti, paragauti, pauostyti, apie viską klausinėja. Bet sulaukęs 6–7 metų, vaikas prie daug ko pripranta – pasaulis jam jau nebe toks nuostabus. Todėl vystymasis sulėtėja. O paauglys nuo 12 metų jau sako: „Manęs niekuo nebenustebinsi!“

Imkite pavyzdį iš mažų vaikų – mokykitės iš jų! Mes, suaugusieji, pernelyg retai pastebime, koks nuostabus gali būti balos atspindys ar vikšro judesys. Jei šalia jūsų yra smalsių mažylių – bent kartais pasmalsaukite kartu su jais.

Patarimai, kaip iš naujo išmokti stebėtis:

  • Atkreipkite dėmesį į smulkmenas.
  • Rašykite „stebėjimosi dienoraštį“.
  • Užduokite klausimus.
  • Būkite atviri naujovėms, išbandykite.
  • Bendraukite su įdomiais žmonėmis.

Tikiuosi, šis tekstas jus bent truputį nustebino!

„Šlovinu Tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs – aš tai gerai žinau.“ (Biblija, Psalmių 139, 14)

Parengė: Anna Gluchova, sveikos gyvensenos instruktorė

Šaltinis: 8doktorov.ru