Išgijimo šaltinis

Išgelbėtojas savo stebuklais atskleidė galią, kuri nuolat veikia žmogaus naudai, kad palaikytų jį ir išgydytų. Diena iš dienos, valanda po valandos, akimirka po akimirkos Dievas veikia per gamtą, kad palaikytų mus gyvus, atkurtų ir atnaujintų. Kai kuri nors kūno dalis sužalojama, tuoj pat prasideda gijimo procesas; natūralūs faktoriai ima veikti, kad atkurtų sveikatą. Tačiau per šiuos faktorius veikia Dievo galia. Visos gyvybę teikiančios jėgos yra iš Jo. Kai žmogus pasveiksta, vadinas, jį išgydė Dievas.

Ligos, kančios ir mirtis yra priešiškos jėgos darbas. Šėtonas yra naikintojas. Dievas – Atkūrėjas.

Žodžiai, pasakyti Izraeliui, galioja ir šiandien tiems, kurie atgauna kūno ir sielos sveikatą. „Esu jus gydantis Viešpats.“ (Išėjimo 15, 26)

Dievo noras kiekvienai žmogiškajai būtybei yra išreikštas žodžiais: „Mielasis, linkiu, kad viskas tau taip gerai sektųsi ir būtum sveikas, kaip sekasi tavo sielai.“ (3 Jono 2)

Jis yra Tas, kuris „atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas. Jis atperka tavo gyvastį iš kapo ir apgaubia tave meile ir gailestingumu“ (Psalmė 103, 3–4).

Kai Kristus išgydė ligas, Jis daugelį kenčiančiųjų įspėjo: „Daugiau nuodėmių nebedaryk, kad neatsitiktų kas blogesnio.“ (Jono 5, 14) Jis mokė, kad jie susirgo nesilaikydami Dievo Įstatymo ir kad sveikata gali būti išsaugota tik jam paklūstant.

Gydytojai turėtų mokyti savo pacientus, kad pastarieji bendradarbiautų su Dievu atkūrimo darbe. Gydytojas vis labiau ir labiau įsitikina, kad liga yra nuodėmės pasekmė. Jis žino, kad gamtos dėsniai yra tikslūs, kaip ir Dekalogo priesakai yra dieviški, tad tik jiems paklūstant gali būti atkurta arba išsaugota sveikata. Jis mato daug kančių kaip žalingų įpročių pasekmę, o sveikata galėtų būti sugrąžinta, jeigu ligoniai patys darytų ką gali savo pačių atkūrimo labui. Jie turėtų būti mokomi, kad kiekvienas įprotis, kuris ardo fizines, protines ir dvasines jėgas, yra nuodėmė, ir kad sveikatą galima išsaugoti vykdant įstatymus, kuriuos Dievas nustatė visos žmonijos gerovei.

Kai gydytojas mato pacientą, kuris kenčia negalią dėl netinkamos mitybos ir alkoholio vartojimo ar dėl kitokių žalingų įpročių, tačiau vengia jam apie tai kalbėti, jis daro šiam asmeniui skriaudą. Alkoholikai, psichikos ligoniai, tie, kurie yra pasidavę iškrypimui, kreipiasi į gydytoją, laukdami aiškaus ir konkretaus patvirtinimo, kad jų kančios yra nuodėmės vaisius. Tie, kurie supranta gyvenimo principus, turi būti uolūs, siekdami įveikti negalios priežastį. Kaip gali gydytojas, dirbantis, kad palengvintų kančias, būti ramus, matydamas tebevykstančią kovą su skausmu? Ar jis yra geranoriškas ir gailestingas, jeigu nemoko griežtos savitvardos kaip vaisto nuo negalios?

(E. Vait „Gydymo tarnystė”, 68-70 psl.)

Poilsio svarba išgijimui ir regeneracijai

(Serijos „Sveikas stuburas” 14 paskaitos apibendrinimas)

👉🏻Kaip poilsis susijęs su regeneracija ir išgijimu?

👉🏻Kaip visa tai susiję su Dievo palaima?

👉🏻Kaip jūs asmeniškai suprantate Dievo palaimą?

Dievo palaima įrašyta mūsų esybėje, mūsų prigimtyje. Patyrinėkime tai.

▫️ Šventame Rašte Pradžios knygos 1 skyriuje parašyta, kad sukūręs pirmąjį vyrą ir moterį, “Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“.

Kaip Dievas palaimino pirmuosius žmones? Dievo palaiminimas – tai paliepimas daugintis ir pripildyti žemę. Jo žodis turi kuriančiąją galią. Pasakęs “būkite vaisingi ir dauginkitės”, Dievas sukūrė ląstelių dalijimosi mechanizmą, kuriuo grindžiama gyvybės egzistavimo ir pratęsimo galimybė.

▫️ Kad ląstelė pasidalintų, joje turi padvigubėti DNR, turi atsirasti dvi tikslios DNR kopijos. Bet kokia klaida – tai mutacija, kažkokios funkcijos pažeidimas, liga.

Kai prasideda ląstelės dalinimosi procesas, specialūs fermentai аtskiria dvi DNR spiralės gijas kaip užtrauktuką. Kiti fermentai užpildo аntrą pusę. Tokiu būdu gaunamos dvi absoliučiai identiškos kopijos. Biblija pabrėžia, kad gyvybė neatsiranda pati savaime, tai Dievo dovana.

🧡„Juk Tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose“ rašo psalmių autorius. Kiekvieną kartą naujos gyvybės gimimas, tai Dievo kūryba.

▫️ Mūsų organizmo ląstelės atlieka savo funkcijas, pamažu sensta ir miršta. Organizmo audiniai ir organai atsinaujina iš kamieninių ląstelių. Šis procesas – visų organizmo audinių, organų regeneracijos pagrindas. Oda, kraujo kūneliai, sąnariai ir stuburo tarpslanksteliniai diskai, ir visa kita atsinaujina dėka ląstelių dalijimosi.

Kai Dievas kūrė DNR dvigubėjimo mechanizmą, įdėjo į jį specialų fermentą, kuris praeina ir patikrina naujas kopijas. Jei pastebi ten klaidas, iš karto jas ištaiso. Sukūręs ląstelės dalijimąsi, Dievas jame numatė galimybę atsistatyti DNR, kad vyktų išgijimas, net įsivėlus klaidai. Ta pati jėga, kuri dalina DNR, mus ir gydo. Dievo palaima, tai ne paprasti gražūs žodžiai, tai Dievo sukurtas mechanizmas, kuris ne tik leidžia ląstelei dalintis, bet ir gydo mus!

▫️ Mūsų organizmo ląstelės dirba tam tikru ritmu. Joms reikia ir krūvio, ir poilsio. Nustatyta, kad po 21 val. besiilsinčio žmogaus organizme gaminasi specialūs hormonai ir medžiagos, kurios atstato visus per dieną sukauptus ląstelių ir DNR pažeidimus. Šiam darbui vadovauja hormonas melatoninas ir “poilsio” genas p53❗️

👉🏻Melatoninas gaminamas mažytėje kankorėžinėje liaukoje, kuri yra smegenų centre. Melatoninas – galingas antistresinis hormonas; galingas antioksidantas, ginantis nuo laisvųjų radikalų; padedantis greičiau užmigti; saugoti širdį ir kraujagysles, kaulus ir ilginti gyvenimo trukmę. Melatoninas gina mus nuo lėtinio streso, padidina organizmo gebėjimą pakelti nuotaiką ir giliau patirti malonumą.

👉🏻P53 geno funkcija – stabdyti ląstelę poilsiui, kad įsijungtų regeneracijos programa. Šis genas užsiima visų pažeidimų ir sutrikimų, padarytų mūsų genams per dieną, remontu. Jis įjungiamas naktinio poilsio metu kiekvienoje ląstelėje.

Kai žmogus eina miegoti, jo genai atrodo kaip nešukuoti plaukai, bet kai jie sutaisomi, jų išvaizda pasikeičia kaip moters, kuri pasidarė šukuoseną. Tai nuostabu!

▫️ Svarbiausia ląstelių dalijimosi procese – genetinę medžiagą perkelti į naujas ląsteles be menkiausio iškraipymo ar klaidos. Todėl pačioje pradžioje, ląstelei ruošiantis dalytis, joje paleidžiamas DNR pažeidimo, atsiradusio dėl netinkamo žmogaus gyvenimo būdo ar nuo jo nepriklausančių veiksnių, atpažinimo mechanizmas.

🧡 Pasirodo, Dievas mus sukūrė gyventi ritmingai – „atėjo vakaras ir išaušo rytas“ – visa tai yra mumyse! Šis genas sužadinamas vakare, ir pradeda veikti nusileidus saulei, o saulei patekėjus, jis baigia savo darbą. Be to, brangiausios poilsio valandos – iki vidurnakčio.

Todėl žmonės, kurie nepaiso poilsio, atima iš savo ląstelių taip reikalingą atsistatymą. Bėgant metams tai sukelia daugybę ligų.

▫️ Mokslininkai nustatė, kad žmogaus organizmui esant lėtinio/ilgalaikio streso būsenoje, sustoja visi augimo ir vystymosi procesai, sustoja organizmo regeneracija, pradeda kauptis DNR pažeidimai, nes hormonas kortizolis neleidžia įsijungti regeneracijos procesams.

Bet jeigu į žmogaus širdį ateina ramybė, ateina meilė, jeigu žmogus sutvarko savo gyvenimą pagal fiziologijos įstatymus, išsiskiria endorfinas. Jis perjungia organizmą į augimo ir dauginimosi režimą, ir įjungia regeneracijos procesą. Štai kodėl Biblija sako, kad Dievo palaima – tai Jo gydanti jėga.

🧡 Kad Dievas galėtų jus išgydyti, Jis nori duoti jums savo ramybę, savo poilsį. Jis nori išspręsti jūsų problemas. Jis sako: „Nustok jaudintis, ateik pas Mane. Ateik pas Mane, pasitikėk Manimi. Galiu išspręsti bet kokias tavo problemas“. Kad galėtume gauti šį išgydymą, turime pasitikėti ir priimti šį Dievo rūpinimąsi mumis. Dievas mus gydo, jeigu tam yra sąlygos.

▫️ Įdomų eksperimentą atliko žinomi Kalifornijos mokslininkai, kurie įrodė, kad būtinas ne tik nakties poilsis, bet ir kassavaitinis poilsis septintą dieną.

„Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną Jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų“.

Prisimenate, Dievo žodis turi kuriančią galią. Mūsų genuose Dievas sukūrė mechanizmus, valdančius laiko ritmus. Mūsų organizmui kiekvieną septintą dieną reikia poilsio.

🧡 Kviečiu pažinti ir patirti Dievo meilę ir rūpestį, pasinaudoti Jo įstatymų apsauga, leisti Viešpačiui dirbti jūsų gyvenime, padovanoti jums tai, ką tik Jis gali jums padaryti. Jei priimsite šį sprendimą, tai Dievo galybei ir jėgai nebus ribų atlikti stebuklus, kuriuos Jis trokšta padaryti jūsų gyvenime.

Būkite sveiki!

(Lektorius, gydytojas chirurgas, sveikos gyvensenos specialistas Aleksej Jagello linki jums geros sveikatos, naudokitės gauta informacija savo labui 🙂.

Pilną vaizdinę informaciją rasite video paskaitoje 👉🏻 ČIA.

Kitos paskaitos iš serijos Sveikas STUBURAS:

13 paskaitą „Siaubas kauluose” rasite 👉🏻 ČIA.

12 paskaitą „Genetinis faktorius” rasite 👉🏻 ČIA.

11 paskaitą „Osteoporozei NE” rasite 👉🏻 ČIA.

10 paskaitą „Jūsų arterijų išvalymas – 2 dalis ” rasite 👉🏻 ČIA.

9 paskaitą „Jūsų arterijų išvalymas – 1 dalis“ rasite 👉🏻 ČIA.

8 paskaitą „Mirtis su saldžiu prieskoniu“ rasite 👉🏻 ČIA.

7 paskaitą „Gaisras kraujagyslėse“ rasite 👉🏻 ČIA

6 paskaitą „Kaip gi gyvybės šaltinis“ rasite 👉🏻 ČIA

5 paskaitą „Stuburo atstatymo programa“ rasite👉🏻  ČIA

4 paskaitą „Surakino nugarą“ rasite 👉🏻 ČIA.

3 paskaitą „Kam žmogui raumenys“ rasite 👉🏻 ČIA.

2 paskaitą „Karališka laikysena“ rasite 👉🏻 ČIA.

1 paskaitą „Gyvybės ašis – stuburo sandara“ rasite 👉🏻 ČIA.

Grupė fariziejų ir Rašto aiškintojų atėjo pas Jį, vilkdami siaubo apimtą moterį, kurią jie rūsčiai, nekantriais nuožmiais balsais kaltino septintojo įsakymo pažeidimu. Stumdami ją Jėzaus link, jie, demonstruodami veidmainišką pagarbą Jam, tarė: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O Tu ką pasakysi?“ (Jono 8, 4–5)

Jų apsimestinė pagarba slėpė kruopščiai apgalvotą ir užmaskuotą suokalbį sužlugdyti Jėzų. Jeigu Jis išteisins moterį, bus apkaltintas Mozės Įstatymo paniekinimu. Jeigu Jis ją pasmerks mirčiai, Jis galės būti apskųstas romėnams, kaip pasisavinęs tik jiems priklausančią valdžią.

Jėzus pažvelgė į iš gėdos drebančią auką ir kietaširdžių dvasininkų, neturinčių jokio žmogiško gailesčio, veidus. Nuo tokio reginio Jo tyra dvasia suvirpėjo. Neparodydamas, kad išgirdo jų klausimus, Jis pasilenkė ir, žiūrėdamas į žemę, ėmė kažką rašyti smėlyje.

Nerimdami, kad Jis delsia ir, atrodo, yra abejingas, kaltintojai priėjo arčiau, skatindami Jėzų atkreipti dėmesį į šį reikalą. Tačiau kai jų akys nuo Jėzaus veido nukrypo į grindinį prie Jo kojų, jie nutilo. Ten prieš jų akis buvo užrašytos slaptos jų gyvenimo nuodėmės.

Atsitiesęs Jėzus įbedė akis į susimokiusius vyresniuosius ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ (Jono 8, 7) Ir pasilenkęs vėl rašė.

Jis nepažeidė Mozės Įstatymo ir nesikėsino į Romos valdžios autoritetą. Kaltintojai pralaimėjo. Dabar jų menamo šventumo drabužiai buvo nuplėšti; beribio tyrumo akivaizdoje jie stovėjo kalti ir pasmerkti. Bijodami, kad jų slaptosios nuodėmės gali būti atskleistos daugumai, nukorę galvas ir nuleidę akis jie spruko šalin, savo auką palikę gailestingajam Išgelbėtojui.

Jėzus atsitiesė ir, žvelgdamas į moterį, paklausė: „‘Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?’ Ji atsiliepė: ‘Niekas, Viešpatie.’ Jėzus jai tarė: ‘Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.’“ (Jono 8, 10–11)

Moteris stovėjo prieš Jėzų drebėdama iš baimės. Jo žodžiai „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ nuskambėjo jai kaip mirties nuosprendis. Ji nedrįso pakelti akių į Išgelbėtoją, bet tyliai laukė savo lemties. Savo nuostabai ji matė, kaip jos kaltintojai – praradę žadą ir suglumę – skirstėsi; po to jos ausis pasiekė vilties žodžiai: „Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“ Jos širdis susigraudino ir, puolusi Jėzui prie kojų, ji iškūkčiojo savo nuoširdžiausią dėkingumą ir su karčiomis ašaromis išpažino nuodėmes.

Tai buvo jos naujo gyvenimo, tyro ir ramaus, pašvęsto Dievui gyvenimo pradžia. Pakeldamas šią puolusią sielą, Jėzus padarė didesnį stebuklą negu išgydydamas sunkiausią fizinę negalią; Jis išgydė dvasinę ligą, kuri atneša amžiną mirtį. Ši atgailaujanti moteris tapo viena Jo ištikimų sekėjų. Su pasiaukojančia meile ir ištikimybe ji parodė savo dėkingumą už Jo atlaidžią meilę. Šią paklydusią moterį pasaulis tik niekino ir išjuokė, tačiau Nenuodėmingasis pasigailėjo jos silpnumo ir ištiesė jai pagalbos ranką. Nepaisant, kad veidmainiški fariziejai įskundė, Jėzus jai liepė „eiti ir daugiau nuodėmių nebedaryti“.

Jėzus žino kiekvienos sielos aplinkybes. Juo didesnės nusidėjėlių kaltės, tuo labiau jiems reikia Išgelbėtojo. Jo dieviškos meilės ir užuojautos širdis labiausiai krypsta į tą, kuris beviltiškai įpainiotas į priešo žabangus. Savo paties krauju Jis yra pasirašęs žmonijos išlaisvinimo dokumentą.

Jėzus nenori, kad tokia brangia kaina atpirktieji taptų priešo pagundų žaislu. Jis nenori, kad būtume nugalėti ir pražūtume. Tas, kuris sutramdė liūtus duobėje ir vaikščiojo su ištikimaisiais karštose liepsnose, yra pasirengęs darbuotis dėl mūsų, kad sutramdytų bet kokį mūsų prigimties blogį. Šiandien Jis stovi prieš Dievą prie gailestingumo aukuro, pristatydamas maldas tų, kurie trokšta Jo pagalbos. Jis neatstumia verkiančių ir atgailaujančių. Jis atleidžia visiems, ateinantiems pas Jį atleidimo ir išgijimo. Jis nepasakoja visko, ką galėtų apreikšti, tačiau liepia kiekvienai virpančiai sielai būti drąsiai. Kas tik panorės, gali įsitverti į Dievo stiprybę ir susitaikyti su Juo, ir Jis priims.

(E. Vait „Gydymo tarnystė”, 52-53 psl.)

Įpročių keitimo paslaptis

Gyventi sveikai – tai atsisakyti žalingų įpročių ir pakeisti juos gerais. Kodėl kartais sunku tai padaryti? Pažvelkime į įpročio fiziologiją, žinoma, supaprastintai.

Žmogaus smegenys susideda iš 10 milijardų nervinių ląstelių, vadinamų neuronais. Kiekvienas neuronas jungiasi su tūkstančiais kitų. Jų sąlyčio taškas vadinamas sinapse. Vienoje neurono pusėje yra ataugos, vadinamos dendritais. Jie priima impulsą. Kitoje pusėje – aksonas, per kurį impulsas išeina.

Norėdami perduoti impulsą iš neurono į neuroną, vienas neuronas išskiria cheminę medžiagą – neuromediatorių acetilcholiną (vieną iš labiausiai paplitusių). Dažnai kartojant tą patį veiksmą aksono galas neuromediatorių išsiskyrimo vietoje padidėja, kad padidėtų plotas ir taip paspartėtų impulso perdavimas.

Kuo labiau aksono galas didėja, tuo įprotis tampa stabilesnis. Jei aksono galas nenaudojamas, jis sumažėja, bet neišnyksta.

Įpročio formavimosi pradžioje impulsas eina kaip senas garvežys, juda lėtai, sustoja kiekvienoje stotyje. Stotis – tai nervinė ląstelė, kuri svarsto, perduoti impulsą, ar ne. O kai įprotis jau susiformavęs ir naudojamas nesąmoningai, impulsas tarsi greitasis “ekspres” traukinys, sustojantis tik galutinėje stotyje. Mes negalvojame, veikiame automatiškai.

Apžvelgėme nervų sistemos funkciją, kuri vadinama sužadinimu ir užtvirtina įprotį.

O dabar – apie priešingą nervų sistemos funkciją, kuri gali sustabdyti pirmosios veikimą. Ši funkcija vadinama stabdymu. Šiuo atveju nervų sistema naudoja gama-aminosviesto rūgštį, kaip inervuotos ląstelės sužadinimo inhibitorių (slopintoją). Ir kai stabdymas viršija sužadinimą bent 10 milivoltų, sužadinimas arba sustoja, arba pasikeičia. Tokiu būdu žmogus sugeba kontroliuoti savo veiksmus.

Todėl norint nugalėti žalingus įpročius, būtina stiprinti stabdžių sistemą ir ugdyti gerus įpročius.

Šiuo atžvilgiu įdomu panagrinėti apaštalo Pauliaus liudijimą apie išgyvenimus dėl blogo įpročio jo gyvenime – nuodėmės. Šis pavyzdys parodo smegenų sužadinimo ir stabdymo funkcijų veikimą. “Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.” (Romiečiams 7:15). Savo apmąstymų pabaigoje Paulius, suvokdamas savo nuodėmingą prigimtį, sušunka: “Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!” (24 eilutė).

O 25 eilutėje matome geros stabdymo sistemos rezultatą: “Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!”

Dievo duoti sveikos gyvensenos dėsniai prisideda prie stabdžių sistemos vystymosi ir suteikia reikiamos energijos savikontrolei.

Tačiau reikia žinoti, kad seni sinapsiniai keliai vis dar egzistuoja. Net jei vietoj seno blogo įpročio suformavote daug naudingų, smegenyse susiformavę sustorėję aksonų galai visada pasiruošę atnaujinti savo veiklą. Pagunda grįžti prie ankstesnių veiksmų gali užklupti bet kada. Tokiomis aplinkybėmis atrodo, kad niekas nepasikeitė, ir galite prarasti norą kovoti. Tačiau atminkite: pagunda – tai dar ne nuodėmė. “Ir nė vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas“. Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo. Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o subrandinta nuodėmė gimdo mirtį.” (Jokūbo laiškas 1:13-15).

❗Bijokite ne pagundos, o pagundos troškimo. Noras būti sugundytu gali akimirksniu palaužti žmogų.

Biblijoje taip pat sakoma: “Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti.” (1 Korintiečiams 10:13). Dar kartą mums parodoma, kad pagunda nėra nuodėmė, ji kyla iš žmogaus širdies. Tačiau jei pasirinksime Dievo pusę, pergalė visada bus mūsų.

🧡 Niekada nenusivilkite dėl savo nesėkmių. Žingsnis po žingsnio nuolat silpninkite blogus įpročius ir formuokite gerus. Darykite tai prašydami Dievo paramos ir būkite nugalėtojai!

Šaltinis: 8doktorov.ru

Mokinkitės būti laimingu

Kiekvienas nori jaustis laimingu. Bet kaip to pasiekti?

Kartą skaičiau apie „kvatojančių nuotraukų“ metodą. Iš savo „kvatojančių“ nuotraukų vienas psichologas išrinko vieną tiesiog „KVATOJANČIĄ“, padidino ją ir pakabino namuose pačioje matomiausioje vietoje. Nuo to laiko kiekvieną kartą, kai pamatydavo nuotrauką, jis susidomėjęs žiūrėjo į ją ir, negalėdamas sutramdyti šypsenos, galvodavo: “Ech, koks gi aš vis tik džiaugsmingas!” Netrukus išnyko dirglumas ir sumažėjo nerimo lygis, po trijų mėnesių, pagerėjus bendrai sveikatos būklei, išnyko paveldimos hipertenzijos simptomai.

Viena motina, kuri naudojo šį metodą, papasakojo, kad prie „kvatojančio“ savo išdykusio sūnaus portreto pridėjo prierašą: „Štai koks tu iš tikro!” Dabar, aptardama mokytojų skundus, ji atveda jį prie portreto ir primena, koks jis iš tikrųjų geras. Mama tvirtina, kad sūnus pamažu taisosi, lengviau sisitvardo, labiau pasitiki savimi.

Mes šeimoje nusprendėme naudoti šį metodą ir padarėme nuotrauką „linksmasis kubas“. Kubas primins patarimus, kaip tapti laimingu.

Įsivaizduokime laimę kaip kubą, kurio kiekviena briauna – tai koks nors malonus įvykis, nutikęs jūsų gyvenime. Šiandieninio skubančio gyvenimo bėgime pasigendame svarbiausio dalyko – gebėjimo įžvelgti laimę ir grožį paprastuose dalykuose.

▫UGDYKITE GEBĖJIMĄ MATYTI LAIMĘ

Laimė – tai laimingos akimirkos, kai rami širdis kažkam nusišypso. Tačiau šios akimirkos greitai pasimiršta. Todėl būtina lavinti širdies atmintį: štai aš ir sugalvojau „įsivaizduojamą laimingų akimirkų kubą“. Pažymiu akimirką, kad vėliau galėčiau ją išgyventi vėl ir vėl, įdedu ją į „laimės kubą“.

Jeigu įsivaizduosime, kad žmogaus laimė matuojama skalėje nuo 0 iki 100%, tai pinigai duos tik 10%. Realybė tokia, kad jei nežinai, kaip būti laimingu, jokie materialiniai turtai tam nepadės. Didžiausia vertybė – tai santykiai, kuriuos turime. O svarbiausia žmogaus užduotis, – užmegzti harmoningus santykius su savimi, su aplinkiniais ir su Dievu.

▫HARMONINGI SANTYKIAI

Žmogus buvo sukurtas santykiams. Santykiuose patiriame emocines traumas, santykiuose ir pasveikstame.

Trumpam grįžkime į vaikystę ir prisiminkime animacinį filmuką apie Mikę Pūkuotuką, būtent tuos kadrus, kur liūdnas asiliukas tyrinėja savo atspindį upelyje ir graudžiai konstatuoja: „Apgailėtinas vaizdas. Širdį veriantis vaizdas“. Į linksmo draugo pasisveikinimą amžinai liūdnas, nieko gero iš gyvenimo nesitikintis, pagyvenęs pilkas asiliukas atsako: „Labas rytas, Paršeli, kuo aš asmeniškai labai abejoju“. Čia matosi tiesioginis ryšys tarp „širdį veriančio“ portreto ir savęs suvokimo.

Savęs suvokimas labai svarbus žmogaus laimei. Jei žmogus nori, kad jį pamiltų, pirmiausia jis pats turi pamilti save! Teisingas savęs suvokimas – tai pagrįstas savo stipriųjų ir silpnųjų pusių įvertinimas, kompetentingas savęs pristatymas visuomenei ir, žinoma, meilė sau.

Santykiai su kitais kuriami remiantis atleidimo, gailestingumo, meilės principais.

Santykiai su Dievu – susitaikymas, atgaila ir Viešpaties, kaip savo asmeninio Gelbėtojo, priėmimas.

Dabar, jei man bus liūdna, peržiūrėsiu savo laimingų akimirkų lobyną. Paliesiu, ir ši akimirka nušvis. Ir mano širdis prisipildys dėkingumo.

▫MOKINTIS DĖKOTI

Žmogaus smegenys lanksčios ir greitai prisitaiko prie naujos gerovės. Dėkingumo esmė – pastebėti visa gera ką turim. Galimybė vaikščioti, girdėti, matyti – ir tai taip daug..! Pabandykite aktyviai gyventi valandą užmerktomis akimis, ir įvertinsite savo gebėjimą matyti pasaulio grožį. Įpraskite kasdien dėkoti Viešpačiui už visas palaimas, ir pamatysite, koks pripildytas taps jūsų gyvenimas.

▫KURKITE SAU ŠVENTĘ

Gyvenimas vyksta dabar. Viešpats padovanojo šį nuostabų pasaulį laimei. Todėl nustokite laukti „geresnės galimybės“, kad pasipuošti, pamerkti namuose gėles, uždegti žvakes, surengti staigmeną-vakarėlį savo mylimiems žmonėms, padaryti kažką gero. Hemingvėjus parašė knygą „Šventi, kuri visada su tavimi“. Jūsų gyvenimas ir yra ta šventė. Todėl išmokite švęsti kiekvieną dieną. Su artimaisiais ar vienas – nesvarbu. Tegul jūsų galvoje apsigyvena mintis, kad kiekviena diena – dovana.

Būti laimingu – nereiškia visada linksmintis, nenusivilti, nepykti, neverkti ir pan. NE! Būti laimingam – tai mokėti išgyventi visas emocijas, įgyti patirtį, įsiklausyti į savo norus, kurti ir padėti kitiems.

‼ Svarbu suprasti, kad universalaus recepto kaip būti laimingu nėra, todėl džiaugtis gyvenimu, būti harmonijoje su savimi, aplinkiniais ir Dievu – pati brangiausia laimė, kurios reikia čia ir dabar. Būti laimingam – tai pasirinkimas. Galite tai padaryti šiandien.

👉🏻Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (Filipiečiams 4:4)

👉🏻Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. (1 Tesalonikiečiams 5:18)

👉🏻„Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina“. (Psalmynas 107:1)

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM