Ilgaamžiškumo taisyklė

??Ilgas gyvenimas – natūralus žmogaus troškimas. Kas dar be sveikos gyvensenos svarbu, kad gyventumėme ilgai? Penktasis Dievo Įstatymo įsakymas nurodo gerbti tuos, kurie mus pagimdė – mūsų tėvus. Tai įstatymas su ilgo gyvenimo pažadu.

Gerbti tuos, kurie davė tau gyvybę, reikalavimas, manau, visiškai pagrįstas. Kas gali būti vertingiau už gyvybę? Žmogus, kuris nejaučia dėkingumo tiems, kurie davė jam gyvybę ir jais nesirūpina, degraduoja morališkai. Jis iškelia save aukščiau už savo tėvus, o galiausiai – aukščiau už Dievą, Kuris sukūrė visus, palaiko gyvybę ir ragina gerbti tuos, kurių dėka mūsų gyvenimas prasidėjo.

▫️ Jums gali atrodyti, kad tėvai neverti jūsų. Pagalvokite, kas būtų nutikę, jeigu tėvai taip būtų pagalvoję apie jus, kai buvote bejėgis, pažeidžiamas ir jums reikėjo suaugusiųjų pagalbos bei išminties. Pažvelkite į Jėzaus Kristaus pavyzdį. Būdamas Dievo Sūnus, Jis galėjo nepaisyti Savo žemiškųjų tėvų. Bet prieš jam pradedant aktyvią veiklą žemėje, prieš pamokslaujant ir gydant ar renkant mokinius, Jėzus pirmiausia buvo sūnus, tiesiog klusnus sūnus. Biblijoje yra tik kelios eilutės, apibūdinančios Jo vaikystę: „Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.“ (Luko 2, 51). Būdamas čia, žemėje, Kristus gyveno paprasto darbininko šeimoje, išmoko dailidės amato ir sunkiai dirbo, prisidėdamas prie šeimos išlaikymo.

▫️ Žinoma, reikia pripažinti, kad nepagarba tėvams šiuolaikinėje visuomenėje yra pasekmė to, kad patys tėvai nemoko savo vaikų Dievo įsakymų. To nemokoma nei mokyklose, nei universitetuose. Švietimo institucijos labiau suinteresuotos dėstyti mokslą nei auklėti. Šeima turi būti mokykla, kurioje vaikai ruošiami gyvenimui pagal teisingus principus.

▫️ Tačiau šiais laikais ne visada būna taip, kaip turėtų būti. Tikriausiai pažįstate tėvus, kurie nėra tinkami būti jais. Vieni grubūs, priekabūs, valdingi, kiti – nerūpestingi. O kartais, kai visa aplinka tarsi provokuoja nepagarbą, taip sunku gerbti juos. Tačiau turime atsiminti, kad Dievo moralė nepriklauso nuo aplinkybių. Dievas gyvybės davėjas, ir viskas, ką Jis įsako, turi tvirtą pagrindą. Be šių Dieviškų standartų žmogaus moralė klaidinga ir nieko verta. Tačiau tie, kurie tvirtai apsisprendžia gyvenime vadovautis Dievo principais, sulauks ypatingos Dievo pagalbos. Visada turime atsiminti, kad Dangiškasis Tėvas žino apie visas mūsų problemas ir poreikius. Pranašas Izaijas rašo: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, Aš tavęs niekada neužmiršiu.“ (Izaijo 49:15). Jei jums sunku gerbti savo tėvus dėl jų pačių, darykite tai dėl Dievo, Kuris jus myli ir pasirengęs jums padėti.

??Dievo Žodis įspėja, kad kiekvienas atsakingas už savo veiksmus. Net vaikai neatleidžiami nuo atsakomybės laikytis Dievo įsakymų. Apaštalas Paulius ragina vaikus paklusti savo tėvams: „Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje.“ (Efeziečiams 6:1–3). Tas, kuris tikrai myli Dievą ir laikosi Jo įsakymų, bus apdovanotas ilgais gyvenimo metais ?.

Linkiu jums geros sveikatos, ilgaamžiškumo, santarvės su Dievu ir su artimaisiais. Būkite išties laimingi!

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

Dievas, kuris išlaisvino mane

Kaip padėti rūkaliui, kuris nori mesti rūkyti, ar bet kuriam, nesusitvarkančiam su priklausomybe, negalinčiam įveikti blogą įprotį.

▫ Man buvo 28 metai, ir man viskas buvo gerai. Jei kada nors sutikote žmonių, kurie sako: „Nereikia man tavo Jėzaus“, galiu pasakyti, kad tokia ir buvau. Iki vieno apsilankymo pas gydytoją, kai man pasakė: „Ei, mažute, viskas blogai. Turi pradėti gyventi sveikai“. „Visų pirma, turi tuoj pat mesti rūkyti, tiesiog šiandien, o tada imsies viso kito “, – pasakė man griežtas vyras baltu chalatu. Buvau šiek tiek nusivylusi. Jei reikia mesti, tai mesiu.

Tik užbaigsiu bloką. Blokas baigėsi. Pakelis, nupirktas „paskutinį kartą“, taip pat baigėsi. Bet juk darbe įtampa. Dar vienas. Po to dar. Tada keli iš karto. Tai panašu į tai, kaip žmonės, prieš pradėdami laikytis dietos, prisivalgo tiek, kiek iki tol dar niekada nebuvo valgę. Taip ir aš, rūkiau tiek, kiek nebuvau rūkiusi per 8 savo „nikotino patirties“ metus.

Nusprendžiau, kad pirmiausia pereisiu prie avižinių dribsnių ir garuose troškintų daržovių, išvis nebevartosiu alkoholio, o tik tada galiausiai mesiu rūkyti. Gydytojas šį planą greit “užtrumpino”. Rodikliai nepasikeitė, jis tik galva lingavo: „Juk apie savo problemas žinojai nuo vaikystės. Kodėl reikėjo pradėti?”

Negalėjau mesti rūkyti. Aš tiesiog negalėjau. Tai siaubinga našta, kuri griaužė mane iš vidaus. Kiekvienas, kuris kada nors turėjo priklausomybę, gali mane suprasti. Tai baisus jausmas, kai tu, suaugęs, protingas žmogus, negali savęs kontroliuoti, kai užklumpa valios paralyžius, ir nedarai to, ką turėtum. Kiekviena cigaretė sukelia sąžinės graužatį, tačiau tuo pačiu neįmanoma atsisakyti. Lyg būtum pririštas. Mano priklausomybė nebuvo cheminė. Ji buvo tik galvoje. Ir nuo to buvo tik sunkiau. Žinojau, kiek žmonių metė rūkyti valios pastangomis, ir nuo to man darėsi tik sunkiau.

Vieną dieną kalbėjomės su drauge. Pasakiau: „Aš daugiau nebegaliu“. Ji atsakė: „Žinau, Kas gali padėti“. Ji kalbėjo ne apie narkologą ar bobutes. Ji kalbėjo apie Dievą, į Kurį pasiūlė kreiptis.

Neturėjau ko prarasti. Buvau palūžusi. Žlugo visi mano „aš galiu bet ką“ ir „aš pati“, o kartu su jais ir mano įsitikinimai, kad man nereikia pagalbos iš aukščiau. Man jos reikėjo. Mano pakelyje buvo likusi paskutinė cigaretė. „Jei ir tai nepadės, nueisiu į parduotuvę rytoj ryte“, – pasakiau ir atsiklaupiau. Aš pravirkau. Pirmą kartą gyvenime meldžiausi Dievui. Anksčiau maniau, kad tai daro tik tie, kuriems gresia mirtis. Bet dabar suprantau, kad būna daug kasdieniškesnių situacijų, kuriose žmogus, anksčiau buvęs stiprus ir nepriklausomas, gali jaustis tarsi surakintas grandinėmis. Prašiau Dievo padėti. Pasakiau: „Tai mano gyvybės klausimas“. Prašiau atleidimo už visus „Man nereikia Jėzaus“, kuriuos buvau sakiusi savo draugei. Pripažinau, kad man reikia Jėzaus. Ir sekančią dieną mečiau rūkyti.

Tai įvyko tarsi nepastebimai. Atrodė, kad bus „Bach!“, ir aš bėgsiu šaukdama visai apylinkei, kad nebesu nuo nieko priklausoma. Bet pabudau su mintimi, kad nieko nepavyko. Nuėjau praustis, paskui pasivaikščiojau su mamos šunimi. Galvoje sukosi mintis: „Reikia nueiti cigarečių“. Bet skubėjau į darbą, kur buvo svarbus susitikimas. O po jo buvo pietūs, po to vizitas pas gydytoją. Kai prie įėjimo į polikliniką rausiausi savo rankinėje ieškodama paso, pamačiau pakelį su viena cigarete. Man lyg per galvą trenkė. Jau 3 valanda dienos. Aš nerūkiau visą dieną! Vaikščiojau su mintimi, kad neturiu cigarečių, todėl visą dieną galėjau išsiversti be jų. Būtent tada aš vos ne apsipyliau ašaromis tiesiog ligoninės koridoriuje. Būtent tada aš pergalingai pasakiau gydytojui: „Aš mečiau“. Būtent tada aš patikėjau Dievu.

?? Noriu kreiptis į tuos, kurie priklausomi. Nesvarbu nuo ko. Žinau tą jausmą, kai rankos surištos. Aš žinau, kas yra valios paralyžius. Prisimenu, kas tai, kai jautiesi lyg riedi žemyn. Tada atrodo, kad niekas nepadės, kad taip ir numirsi – nelaimingas, silpnavalis ir sergantis. Mielieji, žinau, Kas gali jums padėti. Dievas, net jei visą gyvenimą Jį atstumdavote, gali išvaduoti jus iš priklausomybės. Tam reikės pasitikėjimo ir stiprybės, bet pančius nuo jūsų nuima būtent Dievas.

Pabandykite. Palikite savo „aš pats(-i)“, nes tai neveikia. Pasitikėkit. Ir labai greitai pajusite, kaip nuostabu būti laisvam ?.

??”Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi.” (Jono 8:36)

Paruošta pagal: 8doktorov.ru