ATLEISKITE KALTININKAMS
Pasitikėjimas Dievu ir atleidimas išgydė. Kaip? Skaitykite šioje istorijoje.
Kai dar tik pradėjau skaityti Bibliją, man patiko tekstas iš pranašo Izaijo knygos „Nebijok, nes Aš su tavimi…“ (Izaijo 41:10). Atsispausdinau jį ant gražaus paveiksliuko ir pasikabinau virš lovos. Tuo metu man dažnai kildavo kraujospūdis, ko labai bijojau. Žinojau, kad baimė apsunkina situaciją, ir guodžiausi šiuo Biblijos tekstu. Ši gyvenimo su Dievu patirtis man buvo tikras stebuklas. Pradėjau apsieiti be injekcijų. Vaistus gėriau, bet, svarbiausia, baimė pasitraukdavo, kai skaitydavau šį tekstą. Išmokau pasitikėti Dievu.
Mano gyvenime buvo du žmonės, kuriems negalėjau atleisti. Tai mano patėvis ir vyras. Žodžiai iš maldos „Tėve mūsų“ – „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Evangelija pagal Matą 6:12) – slėgė mane.
Vaikystėje patėvis mane stipriai mušė, tiesiog išliedavo ant manęs savo pyktį. Jaunystėje jis užsiiminėjo boksu, todėl man stipriai kliūdavo. Kai užaugau, skubėjau ištekėti, kad kuo greičiau tapčiau nuo jo nepriklausoma. Vyras buvo geras žmogus, bet iki pirmos taurelės. Kai patėvį paralyžavo, maitinau jį sriubos tyre ir mačiau jį silpną ir nelaimingą. Jis negalėjo kalbėti, gulėjo sutrikęs. Gailėjau jo. Pajutau, kad atleidau ir sieloje tapo lengva. Gailestis patėviui ir užuojauta nugalėjo apmaudą.
Dabar trumpai apie savo vyrą: 15 metų gyvenau su juo kaip ant ugnikalnio. Po to jis rado „didžiąją meilę“. Iš viso jis buvo vedęs 5 kartus, bet daugiau vaikų nebuvo, tik mūsų du. Kai jis išėjo, sūnui buvo 3, o dukrai – 13. Vienas Dievas žino kaip aš išgyvenau. Tik kartą prašiau vyro pagalbos, kai susirgo sūnus, bet jis atsisakė padėti. O galėjo, aš tai žinojau. Vaikus užauginau, turėjau daug sunkumų.
Kai mano buvęs vyras mirė, priėmiau tai ramiai. Ir štai eilinis hipertenzijos priepuolis, o man mintis: „Jei Viešpats mane pasiims, kur aš pateksiu su savo neatleidimu?“
Atsiklaupus prašiau: „ Dieve, žmogus mirė, bet aš negaliu atleisti… Atleisk man ir duok ko prašau, paimk visą mano skausmą! Be tavęs aš negaliu atleisti, duok man atleidimą!“
Visa savo esybe šaukiausi Dievo, o paskui nuėjau į virtuvę išgerti vaistų. Ant palangės pamačiau krikščioniškų giesmių rinkinį ir pagalvojau: „Daugiau nebeverksiu, giedosiu“.
Giedodama staiga pajutau tarsi šilta antklodė būtų uždengusi mane nuo galvos iki kojų. Neįmanoma apibūdinti šio pojūčio. Žinojau, kad tai Dievas padarė! Jis išgirdo mano neviltį ir maldą, Jis pašalino neatleidimo skausmą, daugelį metų gyvenusį manyje, Jis išlaisvino mane!
Noriu visiems paliudyti: Dievas suteikia atleidimą! Jis išgydo giliausias sielos žaizdas, prašykite Jo!
Žaneta Zaiceva
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/proshhajte-obidchikov/
Kas T ląstelėms svarbu?
Mūsų imuniteto T ląstelių (limfocitų) pagrindinė užduotis – atpažinti mūsų organizmo priešus ir informuoti apie tai kitas imuniteto ląsteles.
T ląstelėms būtinas jūsų TEIGIAMAS mąstymas. Jeigu atlikote mėgstamus fizinius pratimus arba sėkmingai atlikote kažkokį darbą, ar skaniai pavalgėte, arba išgirdote iš savo sutuoktinio „Aš tave myliu“ – organizmas gamina endorfinus, t. y. laimės ir džiaugsmo hormonus.
Šie hormonai tai signalas visoms mūsų kūno ląstelėms, kad viskas yra gerai, viskas nuostabu. Tai meilės signalas. Kad gerai veiktų, T ląstelė turi nuolat gauti šį signalą.
Biblijoje 800 tekstų kalba apie džiaugsmą, o 25 – aiškūs nurodymai džiaugtis! Net pačiose blogiausiose situacijose stenkitės rasti priežastį džiaugtis. Negalvokite apie tai, ko neturite ar kad viskas blogai. GALVOKITE APIE TAI, KAD VISKĄ GALIMA PAKEISTI.
„Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Filipiečiams 4, 4)
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/t-kletki-ne-vsegda-rabotayut/
Be PRIKLAUSOMYBIŲ – girtuoklis
Ne vienas gali paliudyti, kaip žmonės, atėję pas Dievą, atsikratė daugybės rimtų negalavimų ir priklausomybių. Pažindami Viešpatį, jie tapo blaivūs, dvasiškai sveiki žmonės, besidžiaugiantys savo atnaujintu gyvenimu.
Štai vienas iš tokių atvejų
Vasaros vakarą grupė žmonių susirinko pas ūkininką paskaityti Bibliją. Patalpa, kurioje vyko susirinkimas buvo pirmame aukšte, durys į gatvę paliktos atviros, kad praeiviai galėtų išgirsti, apie ką čia kalbama.
Tą vakarą pro šalį ėjo girtuoklis, gerai žinomas visoje apylinkėje. Jis sutojo priešais namą ir išgirdo iš kambario skindančius žodžius: “Girtuokliai nepaveldės Dievo karalystės”. Jis supyko ir ėjo toliau, sakydamas sau: “Jeigu taip, tai eisiu ir išgersiu dar vieną didelį bokalą alaus, tada pažiūrėsim!”. Tačiau jis neapsiribojo vienu bokalu. Grįžo namo visiškai girtas, nuėjo miegoti, bet negalėjo užmigti. Ausyse skambėjo žodžiai: „Girtuokliai nepaveldės Dievo karalystės“. Šie žodžiai nedavė jam ramybės! Taip, jis taip pat nepaveldės Dievo karalystės!
Kitą rytą jis susiruošė ir nuėjo į namus, kur išgirdo jį taip palietusius žodžius. Ūkininko namuose jam buvo parodytas kelias pas Jėzų Kristų, Išvaduotoją iš nuodėmės ir kaltės, Kuris gali išlaisvinti žmogų iš alkoholizmo.
Vyras nuoširdžiai atgailavo. Jo gyvenimas pasisuko į gerąją pusę, nes jis rado ramybę Viešpatyje. Taip prasidėjo naujas gyvenimas, laisvas nuo girtavimo. Kadaise buvęs girtuoklystės ir „linksmybių“ vergas, dabar norėjo gyventi tik pagal Viešpaties valią. „Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu, pokyliavimu, išgėrimais ir neleistinomis stabmeldystėmis“. (1 Petro 4:3)
“Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių […]” (Hebrajams 3:7, 8)
Brangusis, jei Dievas tave ragina, atsiliepk, neatidėliok, ieškok Jo visa širdimi!!!
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/pyanitsa/
Kur ieškoti GYVENIMO PRASMĖS
Kai kuriems gyvenimo prasmės klausimas – kaip lengvas debesėlis giedrame danguje: pasirodė ir dingo. Kitiems šis klausimas – pagrindinis, be kurio negalima gyventi. Kodėl dažnai atsitinka taip, kad nepavyksta rasti atsakymo ir žmonės išgyvena krizės būseną, dvasinį sukrėtimą?
Sovietų rašytojas ir dramaturgas Leonid Zorin kartą pasakė, kad gyvenimo prasmę stengiamės suprasti tik dėl vienos priežasties: nes esame mirtingi. Iš tikrųjų taip ir yra. Tikriausiai, jei mūsų žemėje nebūtų kančių ir mirties, tai gyvenimo prasmės klausimas nebūtų toks aštrus. Juk iš pradžių, kuriant pasaulį, Dievas įdėjo nemirtingumą į žmonių giminę. Žemė, po sukūrimo, buvo skirta begaliniam egzistavimui ir džiaugsmui. O gyvenimo prasmė tada būtų paprasta: tiesiog gyvenk ir mėgaukis pačiu gyvenimu.
Deja, darbas ir rūpestis, ligos ir pati mirtis užtemdo žmogaus egzistenciją. Mes beviltiškai bandome suprasti, kodėl esame čia, kokia mūsų gyvenimo vertė. Pasirodo, turtai nėra pagrindinė laimės priežastis. Kai kurių idealų, kurie žmogui būtų aukštesni ir vertingesni nei jo paties poreikiai, egzistavimas yra būtina sąlyga ir ta dvasinė šviesa, kuri daro mus reikšmingais ir dvasiškai pilnaverčiais. Kiekvieno žmogaus sieloje turėtų būti toks žibintuvėlis, kuris nušviestų gyvenimo tuštybę ir įprasmintų gyvenimą.
Ar kada susimąstei, koks trumpalaikis gyvenimas? Mes pripratome juoktis iš vienadienio drugelio, kuris gimsta per pietus ir miršta saulei leidžiantis. Bet jei pažiūrėsime nešališkai, ar mes, žmonės, labai jau skiriamės? Mumyse nėra amžinos jaunystės ir mes visi mirštame.
Mūsų tolimi protėviai kažkada žiūrėjo į tą pačią raudoną saulę, skęstančią audros debesyse, žavėjosi bangų ošimu, pasinerdavo į svajones po žvaigždėtu dangumi, gulėdami pievoje. Nei vieno iš jų nebėra. Milijardai žmonių aplankė šį gyvenimą ir išėjo, tyliai uždarydami duris. Gyveno, jautė, mylėjo – kaip ir mes dabar. Jie dingo, visi iki vieno.
Kalnai ir saulėlydžiai, vandenynai ir žvaigždės išlieka savo vietoje, kaip amžinieji sargybiniai, sekantys dalykų tvarką. Jei kiekvienas planetos žmogus tai suprastų, ar liktų laiko nesąmonėms, nemėgiamam darbui, neapykantai, pavydui, ilgesiui ar netikėjimui, nuoboduliui ir silpnumui, cinizmui ar paniekai? Ar kankintumės baimėmis – ką apie mus galvoja minia? Ar gailėtume savęs? Ar bėgtume paskui pinigus, kaip raupsuotieji? Ar nertumės iš kailio dėl savo kostiumo ar automobilio? Ne.
Atmetus nereikalinga, lieka praregėjimas. Tai vidinė laisvė, sąmoningas gebėjimas įvertinti mūsų trumpą gyvenimą. Vertinkite viską, kas vyksta su jumis dabartiniu gyvenimo momentu. Galvokite apie aukštybes, svajokite apie geriausia. Palikite po savęs gerus prisiminimus. Būkite geriausia mama savo vaikams. Tapkite geriausiu savo darbo specialistu. Mylėkite nuoširdžiai, draugaukite ištikimai. Mokykitės naujos profesijos, įgykite naujų žinių. Iššaukite tėvams pasididžiavimo šypseną. Statykite namą, prižiūrėkite sodą. Visa tai – gyvenimo šokis.
ESI UNIKALUS visoje Visatoje ir ji kuria tau ritmą vandenyno mūša, perkūnijos blyksniais, metų laikų pokyčiais.
Svarbu pasišvęsti mėgstamam darbui, svarbu ką nors mylėti ir kažkuo rūpintis. Labai svarbu – susitikimo su Dievu laukimas. Tikinčiam žmogui tas laukimas suteikia viltį, paguodą ir ramybę. Tada visi mūsų kasdieniai reikalai, mūsų praradimai ar pasiekimai įgyja prasmę Dievo susitikimo su mumis šviesoje. Mes tikimės pasaulio, kuriame nebebus ligų ir sielvartų, neteisybės ir mirties.
Visada atminkite, kad esate Dievui daug brangesnis, nei galite įsivaizduoti. Jūsų vertę lemia ne jūsų pasiekimai, o Jo požiūris į jus. Jūsų asmenybės vertė ir gyvenimo reikšmingumas grindžiamas Dievo meile. Akivaizdu, kad mūsų širdyje yra tuštuma ir ilgesys, kurie gali būti užpildyti tik Dievu.
Įsiklausykite į krikščionės rašytojos Elenos Vait žodžius: „Atverkite Dievui savo reikmes, džiaugsmus ir liūdesį, savo rūpesčius ir būgštavimus! Jūs tuo nenuvarginsite ir neapsunkinsite Jo… Jo mylinčią širdį paliečia mūsų sielvartai. Jis pergyvena kartu su mumis, kai mes Jam juos išsakome. Ateikite pas Jį su viskuo, kas jus trikdo ir neramina. Jokia našta nebus Jam per sunki: juk Jis laiko pasaulius ir valdo Visatą“.
Paruošta pagal: https://sokrsokr.net/gde-iskat-smysl-zhizni/
