Kai kuriems gyvenimo prasmės klausimas – kaip lengvas debesėlis giedrame danguje: pasirodė ir dingo. Kitiems šis klausimas – pagrindinis, be kurio negalima gyventi. Kodėl dažnai atsitinka taip, kad nepavyksta rasti atsakymo ir žmonės išgyvena krizės būseną, dvasinį sukrėtimą?
Sovietų rašytojas ir dramaturgas Leonid Zorin kartą pasakė, kad gyvenimo prasmę stengiamės suprasti tik dėl vienos priežasties: nes esame mirtingi. Iš tikrųjų taip ir yra. Tikriausiai, jei mūsų žemėje nebūtų kančių ir mirties, tai gyvenimo prasmės klausimas nebūtų toks aštrus. Juk iš pradžių, kuriant pasaulį, Dievas įdėjo nemirtingumą į žmonių giminę. Žemė, po sukūrimo, buvo skirta begaliniam egzistavimui ir džiaugsmui. O gyvenimo prasmė tada būtų paprasta: tiesiog gyvenk ir mėgaukis pačiu gyvenimu.
„Taip kalba Viešpats, kuris sukūrė dangų, Jis, Dievas, kuris paruošė ir padarė žemę, davė jai pradžią, Jis, kuris nesukūrė jos dykos, bet padarė gyvenamą […]“ (Biblija, Izaijo 45:18)
Deja, darbas ir rūpestis, ligos ir pati mirtis užtemdo žmogaus egzistenciją. Mes beviltiškai bandome suprasti, kodėl esame čia, kokia mūsų gyvenimo vertė. Pasirodo, turtai nėra pagrindinė laimės priežastis. Kai kurių idealų, kurie žmogui būtų aukštesni ir vertingesni nei jo paties poreikiai, egzistavimas yra būtina sąlyga ir ta dvasinė šviesa, kuri daro mus reikšmingais ir dvasiškai pilnaverčiais. Kiekvieno žmogaus sieloje turėtų būti toks žibintuvėlis, kuris nušviestų gyvenimo tuštybę ir įprasmintų gyvenimą.
Ar kada susimąstei, koks trumpalaikis gyvenimas? Mes pripratome juoktis iš vienadienio drugelio, kuris gimsta per pietus ir miršta saulei leidžiantis. Bet jei pažiūrėsime nešališkai, ar mes, žmonės, labai jau skiriamės? Mumyse nėra amžinos jaunystės ir mes visi mirštame.
Mūsų tolimi protėviai kažkada žiūrėjo į tą pačią raudoną saulę, skęstančią audros debesyse, žavėjosi bangų ošimu, pasinerdavo į svajones po žvaigždėtu dangumi, gulėdami pievoje. Nei vieno iš jų nebėra. Milijardai žmonių aplankė šį gyvenimą ir išėjo, tyliai uždarydami duris. Gyveno, jautė, mylėjo – kaip ir mes dabar. Jie dingo, visi iki vieno.
„Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso, kuriuo jis triūsia po saule? Viena karta nueina, kita ateina, bet žemė amžinai lieka ta pati“ (Biblija, Mokytojo knyga 1:3-4)
Kalnai ir saulėlydžiai, vandenynai ir žvaigždės išlieka savo vietoje, kaip amžinieji sargybiniai, sekantys dalykų tvarką. Jei kiekvienas planetos žmogus tai suprastų, ar liktų laiko nesąmonėms, nemėgiamam darbui, neapykantai, pavydui, ilgesiui ar netikėjimui, nuoboduliui ir silpnumui, cinizmui ar paniekai? Ar kankintumės baimėmis – ką apie mus galvoja minia? Ar gailėtume savęs? Ar bėgtume paskui pinigus, kaip raupsuotieji? Ar nertumės iš kailio dėl savo kostiumo ar automobilio? Ne.
Atmetus nereikalinga, lieka praregėjimas. Tai vidinė laisvė, sąmoningas gebėjimas įvertinti mūsų trumpą gyvenimą. Vertinkite viską, kas vyksta su jumis dabartiniu gyvenimo momentu. Galvokite apie aukštybes, svajokite apie geriausia. Palikite po savęs gerus prisiminimus. Būkite geriausia mama savo vaikams. Tapkite geriausiu savo darbo specialistu. Mylėkite nuoširdžiai, draugaukite ištikimai. Mokykitės naujos profesijos, įgykite naujų žinių. Iššaukite tėvams pasididžiavimo šypseną. Statykite namą, prižiūrėkite sodą. Visa tai – gyvenimo šokis.
ESI UNIKALUS visoje Visatoje ir ji kuria tau ritmą vandenyno mūša, perkūnijos blyksniais, metų laikų pokyčiais.
„Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi.Yra laikas gimti ir mirti […] laikas verkti ir juoktis […] laikas mylėti ir nekęsti […] Aš supratau, kad žmonėms nėra nieko geresnio, kaip linksmintis ir daryti gera savo gyvenime. Tai yra Dievo dovana, kad žmogus valgo, geria ir džiaugiasi savo darbo gėrybėmis.” (Biblija, Mokytojo knyga 3:1, 2, 4, 8, 12, 13)
Svarbu pasišvęsti mėgstamam darbui, svarbu ką nors mylėti ir kažkuo rūpintis. Labai svarbu – susitikimo su Dievu laukimas. Tikinčiam žmogui tas laukimas suteikia viltį, paguodą ir ramybę. Tada visi mūsų kasdieniai reikalai, mūsų praradimai ar pasiekimai įgyja prasmę Dievo susitikimo su mumis šviesoje. Mes tikimės pasaulio, kuriame nebebus ligų ir sielvartų, neteisybės ir mirties.
“Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Biblija, Apreiškimo knyga 21:4).
Visada atminkite, kad esate Dievui daug brangesnis, nei galite įsivaizduoti. Jūsų vertę lemia ne jūsų pasiekimai, o Jo požiūris į jus. Jūsų asmenybės vertė ir gyvenimo reikšmingumas grindžiamas Dievo meile. Akivaizdu, kad mūsų širdyje yra tuštuma ir ilgesys, kurie gali būti užpildyti tik Dievu.
Įsiklausykite į krikščionės rašytojos Elenos Vait žodžius: „Atverkite Dievui savo reikmes, džiaugsmus ir liūdesį, savo rūpesčius ir būgštavimus! Jūs tuo nenuvarginsite ir neapsunkinsite Jo… Jo mylinčią širdį paliečia mūsų sielvartai. Jis pergyvena kartu su mumis, kai mes Jam juos išsakome. Ateikite pas Jį su viskuo, kas jus trikdo ir neramina. Jokia našta nebus Jam per sunki: juk Jis laiko pasaulius ir valdo Visatą“.
Paruošta pagal: https://sokrsokr.net/gde-iskat-smysl-zhizni/
Mūsų imuniteto T ląstelių (limfocitų) pagrindinė užduotis – atpažinti mūsų organizmo priešus ir informuoti apie tai kitas imuniteto ląsteles.
Štai vienas iš tokių atvejų 
Brangusis, jei Dievas tave ragina, atsiliepk, neatidėliok, ieškok Jo visa širdimi!!! 
