Dar kartą siūlau pažvelgti į tobulą ir neįtikėtinai sudėtingą mūsų kūno sandarą.
– Mūsų organizmas turi nuostabią savybę – gebėjimą palaikyti vidinės terpės pastovumą kintančių sąlygų metu. Ji vadinasi – homeostazė. Daugelio fiziologinių ir biocheminių parametrų (kūno temperatūros, kraujospūdžio, gliukozės kiekio, druskų, rūgštingumo ir t. t.) vertės palaikomos labai siaurose ribose. Nuo organizmo vidinės pusiausvyros priklauso mūsų sveikata! Kaip tai pasiekiama?
Pirmiausia receptorinių nervinių ląstelių, kurios aptinka šiuos pokyčius, signalai siunčiami į smegenis, iš kurių duodama komanda, paleidžianti sudėtingus mechanizmus, kuriais siekiama išlyginti pokyčius. Jei šių mechanizmų grandžių nutrūkimas ar pašalinimas sutrikdo homeostazę, o kartu ir normalų organizmo funkcionavimą, kaip galėjo kiekvienas iš mechanizmų evoliucionuoti palaipsniui papildant grandis? Evoliucija paprasčiausiai sustotų ties pirmuoju žingsniu.
O kaip dėl venų vožtuvų?
– Kraujo grįžimui venomis į širdį, įveikiant gravitacijos jėgas, yra keli mechanizmai. Tačiau stulbina tai, kad daugumoje apatinės kūno dalies venų kas 1–1,5 cm yra vožtuvai, kurie leidžia kraujui tekėti link širdies ir neleidžia grįžti atgal. Tuo tarpu viršutinės liemens dalies venos neturi vožtuvų. Akivaizdus Aukščiausios Išminties kūrybos įrodymas, ar ne? Ar galime rimtai teigti, kad evoliucija atsitiktinai sukūrė netinkamos formos, netinkamo dydžio, netinkamoje vietoje, nepakankamą skaičių ir t. t. venų vožtuvų, tačiau organizmas ir toliau funkcionavo „labiau prisitaikydamas“, kol vožtuvų struktūra pasiekė tobulumą?
Gera, kad nesame atsitiktinumo rezultatas. Argi tai nenuostabu!?
„Šlovinu Tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – aš tai gerai žinau.“ (Biblija, Psalmynas 139, 14)
Šaltinis: 8doktorov.ru
