Draugiškas bendravimas smegenų sveikatai

Kad gerai jaustųsi, beveik visi žmonės turi bent kartais pabūti tarp žmonių (pasižmonėti). Tai aktualu net ir užkietėjusiems intravertams – taip, po tokio sukrėtimo reikės papildyti savo „socialinės baterijos“ įkrovą, tačiau be bendravimo neišsiversite.

Vis dėlto šiandien vis daugiau žmonių dėl įvairių priežasčių izoliuojasi nuo visuomenės – kartais savo noru, o kartais priverstinai. Remiantis visu tuo, logiška manyti, kad izoliacija kažkaip veikia smegenų būklę.

Įvairios mokslininkų grupės nuolat tiria ryšį tarp žmogaus socialinio aktyvumo ir jo smegenų būklės. Nustatyta, kad šios sritys glaudžiai susijusios su žmogaus gebėjimu priimti teisingus sprendimus, įsiminti informaciją, išlaikyti motyvaciją, kontroliuoti emocijas ir pan. Tai reiškia, kad reguliarus bendravimas su žmonėmis tiesiogiai veikia pačius įvairiausius mūsų organizmo gebėjimus.

Palyginimai parodė, kad žmonių, kuriems trūksta bendravimo, pažintiniai gebėjimai yra prastesni:

– Jų atmintis ir reakcijos laikas prastesni.

– Taip pat mažiau pilkosios medžiagos daugelyje smegenų dalių.

– Be to, pas socialiai izoliuotus žmones buvo pastebėti procesai, kurie dalyvauja Alzheimerio ligos vystymesi.

Daugeliu atvejų, kai nėra bendravimo, žmonės patiria didelį stresą. Lėtinis stresas smarkiai keičia smegenų ląstelių struktūrą ir funkciją, ir ne į gerąją pusę.

Galbūt nesant bendravimo žmogaus smegenys negauna pakankamo krūvio, kad palaikytų jų tonusą.

Kartą mokslininkai tyrė taksi vairuotojų, kurie turi įsiminti daugybę maršrutų, smegenis. Paaiškėjo, kad jie turi gana didelį hipokampo – smegenų dalies, atliekančios svarbų vaidmenį erdvinėje atmintyje, kuri būtina navigacijai, – tūrį. Vadinasi, kuo dažniau žmogus naudoja skirtingas smegenų sritis, tuo geriau jos išlavintos.

Remdamiesi tuo galime daryti prielaidą, kad bendraujant žmogaus smegenys taip pat gerai dirba ir treniruojasi, tačiau nesant socialinių ryšių ima degraduoti. Mažai tikėtina, kad jauni žmonės dėl to turi rimtų problemų. Tačiau su vyresnio amžiaus žmonėmis reikia kažką daryti – mokslinio darbo autoriai siūlo organizuoti socialiai izoliuotiems žmonėms skirtus renginius, kuriuose jie galėtų bendrauti.

*****

„Tie, kurie užsidarę savyje, kurie nenori per draugišką bendravimą suteikti palaimos kitiems, praranda daug palankių gyvenimo akimirkų. Juk bendraudami žmonės šlifuoja savo charakterį, susipažįsta ir susidraugauja, o tai sukuria širdžių vienybę ir meilės atmosferą, į kurią dangus žiūri palankiai.“ (E. Vait)

„Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis.“ (1 Jono 1, 3)

Žiūrėdami mes keičiamės…

„Dievas laiko mus atsakingus už aplinkos, kurioje tarpsta mūsų vaikų sielos, sukūrimą… Kiek kartų mes atsisakome kartu su vaikais praleisti laiką vardan ‘svarbesnių’ dalykų? Ar nerodo mūsų visuotinio apsileidimo tai, kad mes jau retai kada bepasakome: ‘Aš negaliu tau skirti savo vaiko laiko!’…

Vaikų auklėjimas susijęs su tuo, ką tėvas daro, – kaip apkabina, ką kalba už stalo, kaip elgiasi su žmona, kaip tvarko reikalus, kaip sugeba atleisti ir mylėti, kaip auklėja, žaidžia, kaip kalba ir taip toliau. Pagal tai, ką tėvas daro sūnaus ar dukters akivaizdoje, vaikai susikuria tėvo vaizdą. Vaikas netampa toks, kaip liepia tėvas; jis tampa toks, koks yra tėvas… Pats tikriausias mokymas yra mūsų elgesys kiekvieną su vaikais gyvenimo akimirką. Metodas yra priemonė. Mes esame mokymas“.

Džonas ir Polė Sandfordai

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Raktas į sveikus santykius su vaikais

Šie patarimai padės pagerinti santykius su jūsų vaikais, sukurti pasitikėjimo ir meilės atmosferą.

Tie, prie kurių vaikas prisirišęs, guodžia ir suteikia jam jėgų vien tuo, kad yra šalia. Svarbu išlikti vaiko tėvais, o tėvai tai tie, kurie rūpinasi.

– Ar norite, kad jūsų vaikas susitvarkytų su gyvenimo iššūkiais? Tuomet visą vaikystę guoskite jį, apkabinkite, priimkite jo jausmus. Nesakykite „Neverk!“, nesistenkite iš karto atitraukti jo dėmesį ir pralinksminti. Padėkite jam išgyventi stresą, išlikti gyvam ir išeiti iš jo, nepraryti nemalonių jausmų ir „neužšalti“.

– Mums atrodo, kad tas, kuris nuo vaikystės užgrūdintas negandų, vėliau gyvenime geriau su jomis susidoros. Tai netiesa. Tyrimai rodo, kad geriau su sunkumais susidoroja tie, kurie turėjo laimingą vaikystę ir draugišką šeimą. Jų psichika turi rezervą, patiriant stresą ji išlaiko gebėjimą būti lanksti ir išradinga, jie ieško pagalbos ir sugeba save paguosti.

– Ar norite, kad jūsų vaikas mokėtų prašyti atleidimo? Atsiprašykite patys. Parodykite pavyzdį, kaip įveikti kivirčą ir pripažinti klaidas. Jei išliks prieraišumas – vaikas ims mėgdžioti ir mokysis pats, be moralizavimo.

– Įprotis emociškai išsikrauti per vaiką yra savotiška priklausomybė. Jam reikia priešintis taip pat, kaip ir kitiems blogiems įpročiams: ne „kovoti“, o „mokytis“, palaipsniui bandant ir stiprinant kitus elgesio modelius.

Todėl skirkite sau laiko, darykite nedideles pertraukėles savo veikloje nelaukdami, kol pajausite nepakeliamą nuovargį.

– Jei mokome vaikus nemeluoti, bet patys meluojame, reikalaujame nerūkyti, bet patys rūkome, liepiame neskriausti mažesnių ir silpnų, o patys mušame vaiką, neturėkite iliuzijų dėl rezultato.

– Kažkodėl daugelis suaugusiųjų mano, kad jei vaikas iš karto nemeta visko, kuo buvo užsiėmęs, ir nebėga vykdyti paliepimo – tai yra nepagarbos ženklas. Iš tikrųjų nepagarba – tai kreipimasis į žmogų ne prašymu, o su įsakymu, nesidomėjimas jo planais ir norais (išskyrus kritines situacijas, susijusias su saugumu).

– Svarbiausia auklėjant vaikus – pačių tėvų būklė. Psichologai mėgsta cituoti punktą iš skrydžių saugos instrukcijų: „Išsihermetinus lėktuvo salonui, deguonies kaukę pirmiausia užsidėkite sau, paskui vaikui“. Nes jei jūs negalėsite normaliai kvėpuoti, vaikui tikrai niekas nepadės.

– Neaukokite bendravimo laiko su vaiku vardan to, kad „suteiktumėte jam viską, kas geriausia“. Vaiko pasitikėjimo ir ramybės negalima nusipirkti už jokius pinigus.

– Svarbu, kad vaikas, bendraudamas su jumis, gautų įvairių tipų atsakomąją reakciją. Kartais jam nusileiskite, o kartais ne, kartais situaciją paverskite žaidimu, o kartais susitarkite arba elkitės kaip nors kitaip. Tokiu būdu vaikas supras, kad yra įvairių būdų išsisukti iš gyvenimiškų situacijų.

– Geriausia, ką galime padaryti vaiko vystymuisi, tai netrukdyti jam žaisti. Kartais dalyvaukite žaidimuose, kartais namų ruošos darbus ar pasivaikščiojimus paverskite žaidimu, kartais tiesiog netrukdykite jam, jei jis įsitraukęs.

Autorius: psichologė Liudmila Petranovskaja

Šaltinis: 8doktorov.ru

Meilės židinys…

„Kas yra krikščioniška šeima? Ji yra šiltos žmogiškos meilės židinys, kur Dievas augina savo netobulus vaikus. Mes esame pašaukti mylėti, melstis su savo vaikais, lankyti su jais bažnyčią, auklėti ir būti jiems pavyzdžiu, bet visa kita daro Dievas. Kad ir kur mums nesisektų, Dievas mums padeda. Krikščioniška šeima išsiskiria tuo, kad sugeba išlaikyti ramybę visuose sunkumuose. Taip pat ji pasižymi džiaugsmu ir linksmumu, nes tiki Kristumi… Mums ramu, nes žinome, kad visą sumaištį Dievas laiko savo rankose“. (Džonas ir Polė Sandfordai)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Nusivylimas žmonėmis

Sunkūs laikai dažnai sukelia nusivylimą – savimi, žmonėmis, pasaulio tvarka. Tik nedaugelis išvengia šio likimo. Sunkūs laikai – tai stiprybės išbandymas.

Nusivylimas – tai neigiamai nuspalvintas jausmas, kurį sukelia neišsipildę lūkesčiai, viltys ar svajonės, nepasitenkinimo jausmas dėl to, kas nepasiteisino, nepavyko. Nusivylimą galima laikyti tam tikra frustracijos forma, kai žmogus nustoja kovoti dėl to, ko siekia.

Nusivilti yra bIogai, nes:

1. Prarandamas tikėjimas

Susvyruoja arba griūva mūsų tikėjimas Dievu, savimi ir žmonėmis. Prarandame orientaciją, tampame užsisklendę arba agresyvūs.

2. Mes nebepasitikime

Mums sunku pasitikėti kitais, nes jie nepatikimi. Krizės metu kiti mūsų nepalaikė ir nesielgė taip, kaip norėtume.

Nusivilti yra gerai, nes:

1. Išsivaduojame iš iliuzijų:

Iliuzijų, kad kitas žmogus turi būti tobulas ir neklystantis.

Iliuzijų apie mūsų padėties stabilumą.

Pamatome tikrovę, kuriai vis dar galima daryti įtaką.

2. Galime rasti teisingą kryptį

Jei esu nusivylęs, vadinasi, atsakomybę už savo gyvenimą buvau atidavęs kitam žmogui. Tikėjausi, kad jis sugebės geriau pasirinkti ir priimti teisingus sprendimus. Tačiau mūsų gyvenimas yra mūsų atsakomybė.

3. “Viskas atsistoja į savo vietas“

Sunkūs laikai atskleidžia, kur esu, ar noriu išlikti žmogumi, kuris pasitiki kitais labiau nei savimi ir Dievu.

Žinoma, mes esame gyvi žmonės ir mums reikia meilės, rūpesčio ir palaikymo. Gyventi visiškai nepasikliaujant kitais yra neįmanoma. Tačiau nusivylimas ateina tada, kai mane „sužavi“ koks nors žmogus, kai jis tampa mano pasitikėjimo, ramybės ir stiprybės garantu. Kai savo pasirinkimuose, sprendimuose ir viltyse pasikliauju kitu žmogumi. Kai mano paties orientyrai neaiškūs arba jų visai nėra.

Sunkūs laikai atskleidžia silpnąsias mūsų asmenybės puses. Jie mums užduoda klausimus: „Kas negerai?“, „Ką ketini su tuo daryti?

Biblijoje yra Dievo žodžiai apie iliuzinius “dievus”: „Kai šauksiesi pagalbos, tepadeda tau pulkas tavo stabų! Visus juos išnešios vėjas, vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs. Kas pasitiki Manimi, tas valdys kraštą ir paveldės mano šventąjį kalną.“ (Izaijo 57, 13)

– Man šie žodžiai yra padrąsinimas. Kai sudedate viltis į žmones, nusivilsite ir jėgos paliks jus. Kai tikite Tuo, Kuris nesikeičia, Kuris yra ištikimas visada ir visur, esate padrąsintas.

Kiekvienas turi savo svarbią vietą. Supainioti prioritetai veda į nusivylimą. Teisingai nustatyti prioritetai lemia pergales!

Autorius: Tatjana Sacharova, psichologė

Šaltinis: 8doktorov.ru

Mokytojams…

„Kad mokytojas, prabilęs meilės balsu mokslo metų pradžioje, nepavargtų taip kalbėti ištisus metus, mokiniai turėtų rodyti jam pagarbą.“ (Matas Lukošiūnas)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“