Žiūrėdami mes keičiamės…

„Dievas laiko mus atsakingus už aplinkos, kurioje tarpsta mūsų vaikų sielos, sukūrimą… Kiek kartų mes atsisakome kartu su vaikais praleisti laiką vardan ‘svarbesnių’ dalykų? Ar nerodo mūsų visuotinio apsileidimo tai, kad mes jau retai kada bepasakome: ‘Aš negaliu tau skirti savo vaiko laiko!’…

Vaikų auklėjimas susijęs su tuo, ką tėvas daro, – kaip apkabina, ką kalba už stalo, kaip elgiasi su žmona, kaip tvarko reikalus, kaip sugeba atleisti ir mylėti, kaip auklėja, žaidžia, kaip kalba ir taip toliau. Pagal tai, ką tėvas daro sūnaus ar dukters akivaizdoje, vaikai susikuria tėvo vaizdą. Vaikas netampa toks, kaip liepia tėvas; jis tampa toks, koks yra tėvas… Pats tikriausias mokymas yra mūsų elgesys kiekvieną su vaikais gyvenimo akimirką. Metodas yra priemonė. Mes esame mokymas“.

Džonas ir Polė Sandfordai

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Raktas į sveikus santykius su vaikais

Šie patarimai padės pagerinti santykius su jūsų vaikais, sukurti pasitikėjimo ir meilės atmosferą.

Tie, prie kurių vaikas prisirišęs, guodžia ir suteikia jam jėgų vien tuo, kad yra šalia. Svarbu išlikti vaiko tėvais, o tėvai tai tie, kurie rūpinasi.

– Ar norite, kad jūsų vaikas susitvarkytų su gyvenimo iššūkiais? Tuomet visą vaikystę guoskite jį, apkabinkite, priimkite jo jausmus. Nesakykite „Neverk!“, nesistenkite iš karto atitraukti jo dėmesį ir pralinksminti. Padėkite jam išgyventi stresą, išlikti gyvam ir išeiti iš jo, nepraryti nemalonių jausmų ir „neužšalti“.

– Mums atrodo, kad tas, kuris nuo vaikystės užgrūdintas negandų, vėliau gyvenime geriau su jomis susidoros. Tai netiesa. Tyrimai rodo, kad geriau su sunkumais susidoroja tie, kurie turėjo laimingą vaikystę ir draugišką šeimą. Jų psichika turi rezervą, patiriant stresą ji išlaiko gebėjimą būti lanksti ir išradinga, jie ieško pagalbos ir sugeba save paguosti.

– Ar norite, kad jūsų vaikas mokėtų prašyti atleidimo? Atsiprašykite patys. Parodykite pavyzdį, kaip įveikti kivirčą ir pripažinti klaidas. Jei išliks prieraišumas – vaikas ims mėgdžioti ir mokysis pats, be moralizavimo.

– Įprotis emociškai išsikrauti per vaiką yra savotiška priklausomybė. Jam reikia priešintis taip pat, kaip ir kitiems blogiems įpročiams: ne „kovoti“, o „mokytis“, palaipsniui bandant ir stiprinant kitus elgesio modelius.

Todėl skirkite sau laiko, darykite nedideles pertraukėles savo veikloje nelaukdami, kol pajausite nepakeliamą nuovargį.

– Jei mokome vaikus nemeluoti, bet patys meluojame, reikalaujame nerūkyti, bet patys rūkome, liepiame neskriausti mažesnių ir silpnų, o patys mušame vaiką, neturėkite iliuzijų dėl rezultato.

– Kažkodėl daugelis suaugusiųjų mano, kad jei vaikas iš karto nemeta visko, kuo buvo užsiėmęs, ir nebėga vykdyti paliepimo – tai yra nepagarbos ženklas. Iš tikrųjų nepagarba – tai kreipimasis į žmogų ne prašymu, o su įsakymu, nesidomėjimas jo planais ir norais (išskyrus kritines situacijas, susijusias su saugumu).

– Svarbiausia auklėjant vaikus – pačių tėvų būklė. Psichologai mėgsta cituoti punktą iš skrydžių saugos instrukcijų: „Išsihermetinus lėktuvo salonui, deguonies kaukę pirmiausia užsidėkite sau, paskui vaikui“. Nes jei jūs negalėsite normaliai kvėpuoti, vaikui tikrai niekas nepadės.

– Neaukokite bendravimo laiko su vaiku vardan to, kad „suteiktumėte jam viską, kas geriausia“. Vaiko pasitikėjimo ir ramybės negalima nusipirkti už jokius pinigus.

– Svarbu, kad vaikas, bendraudamas su jumis, gautų įvairių tipų atsakomąją reakciją. Kartais jam nusileiskite, o kartais ne, kartais situaciją paverskite žaidimu, o kartais susitarkite arba elkitės kaip nors kitaip. Tokiu būdu vaikas supras, kad yra įvairių būdų išsisukti iš gyvenimiškų situacijų.

– Geriausia, ką galime padaryti vaiko vystymuisi, tai netrukdyti jam žaisti. Kartais dalyvaukite žaidimuose, kartais namų ruošos darbus ar pasivaikščiojimus paverskite žaidimu, kartais tiesiog netrukdykite jam, jei jis įsitraukęs.

Autorius: psichologė Liudmila Petranovskaja

Šaltinis: 8doktorov.ru

Meilės židinys…

„Kas yra krikščioniška šeima? Ji yra šiltos žmogiškos meilės židinys, kur Dievas augina savo netobulus vaikus. Mes esame pašaukti mylėti, melstis su savo vaikais, lankyti su jais bažnyčią, auklėti ir būti jiems pavyzdžiu, bet visa kita daro Dievas. Kad ir kur mums nesisektų, Dievas mums padeda. Krikščioniška šeima išsiskiria tuo, kad sugeba išlaikyti ramybę visuose sunkumuose. Taip pat ji pasižymi džiaugsmu ir linksmumu, nes tiki Kristumi… Mums ramu, nes žinome, kad visą sumaištį Dievas laiko savo rankose“. (Džonas ir Polė Sandfordai)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Nusivylimas žmonėmis

Sunkūs laikai dažnai sukelia nusivylimą – savimi, žmonėmis, pasaulio tvarka. Tik nedaugelis išvengia šio likimo. Sunkūs laikai – tai stiprybės išbandymas.

Nusivylimas – tai neigiamai nuspalvintas jausmas, kurį sukelia neišsipildę lūkesčiai, viltys ar svajonės, nepasitenkinimo jausmas dėl to, kas nepasiteisino, nepavyko. Nusivylimą galima laikyti tam tikra frustracijos forma, kai žmogus nustoja kovoti dėl to, ko siekia.

Nusivilti yra bIogai, nes:

1. Prarandamas tikėjimas

Susvyruoja arba griūva mūsų tikėjimas Dievu, savimi ir žmonėmis. Prarandame orientaciją, tampame užsisklendę arba agresyvūs.

2. Mes nebepasitikime

Mums sunku pasitikėti kitais, nes jie nepatikimi. Krizės metu kiti mūsų nepalaikė ir nesielgė taip, kaip norėtume.

Nusivilti yra gerai, nes:

1. Išsivaduojame iš iliuzijų:

Iliuzijų, kad kitas žmogus turi būti tobulas ir neklystantis.

Iliuzijų apie mūsų padėties stabilumą.

Pamatome tikrovę, kuriai vis dar galima daryti įtaką.

2. Galime rasti teisingą kryptį

Jei esu nusivylęs, vadinasi, atsakomybę už savo gyvenimą buvau atidavęs kitam žmogui. Tikėjausi, kad jis sugebės geriau pasirinkti ir priimti teisingus sprendimus. Tačiau mūsų gyvenimas yra mūsų atsakomybė.

3. “Viskas atsistoja į savo vietas“

Sunkūs laikai atskleidžia, kur esu, ar noriu išlikti žmogumi, kuris pasitiki kitais labiau nei savimi ir Dievu.

Žinoma, mes esame gyvi žmonės ir mums reikia meilės, rūpesčio ir palaikymo. Gyventi visiškai nepasikliaujant kitais yra neįmanoma. Tačiau nusivylimas ateina tada, kai mane „sužavi“ koks nors žmogus, kai jis tampa mano pasitikėjimo, ramybės ir stiprybės garantu. Kai savo pasirinkimuose, sprendimuose ir viltyse pasikliauju kitu žmogumi. Kai mano paties orientyrai neaiškūs arba jų visai nėra.

Sunkūs laikai atskleidžia silpnąsias mūsų asmenybės puses. Jie mums užduoda klausimus: „Kas negerai?“, „Ką ketini su tuo daryti?

Biblijoje yra Dievo žodžiai apie iliuzinius “dievus”: „Kai šauksiesi pagalbos, tepadeda tau pulkas tavo stabų! Visus juos išnešios vėjas, vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs. Kas pasitiki Manimi, tas valdys kraštą ir paveldės mano šventąjį kalną.“ (Izaijo 57, 13)

– Man šie žodžiai yra padrąsinimas. Kai sudedate viltis į žmones, nusivilsite ir jėgos paliks jus. Kai tikite Tuo, Kuris nesikeičia, Kuris yra ištikimas visada ir visur, esate padrąsintas.

Kiekvienas turi savo svarbią vietą. Supainioti prioritetai veda į nusivylimą. Teisingai nustatyti prioritetai lemia pergales!

Autorius: Tatjana Sacharova, psichologė

Šaltinis: 8doktorov.ru

Mokytojams…

„Kad mokytojas, prabilęs meilės balsu mokslo metų pradžioje, nepavargtų taip kalbėti ištisus metus, mokiniai turėtų rodyti jam pagarbą.“ (Matas Lukošiūnas)

Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“

Kodėl žmona man svarbesnė už vaikus

Kaip išsaugoti meilę ir ištikimybę santuokoje ir šias vertybes perduoti vaikams?

Dviem savo paauglėms dukroms 20.30 val. primenu, o 21 val. sakau tiesiai: „Jums laikas eiti į savo kambarį“.

Sakau tai beveik kiekvieną vakarą. Ir kiekvieną kartą jos ginčijasi: „Bet kodėl turime eiti miegoti 21 val.? Mes jau nebe mažos!“

„Jūs neprivalote eiti miegoti, galite kuo nors užsiimti savo kambaryje, bet aš prašau jūsų išeiti iš svetainės. Mes su mama nesimatėme visą dieną, pasiilgome vienas kito, dabar mūsų laikas, norime pabendrauti.”

Mergaitės dažniausiai varto akis ir purkštauja.

Tiesą sakant, ši taisyklė mūsų namuose galioja nuo neatmenamų laikų. Jau 15 metų esame tėvai ir niekada nebuvo taip, kad vaikai atimtų visą mūsų laiką. Žinoma, su savo vaikais praleidžiame daug laiko, bet ne 24 valandas per parą. Mylime savo vaikus, jie mums labai svarbūs, visada juos palaikysime ir padėsime jiems.

Tačiau esame ir „mes“, mūsų santykiai. Ir mes vis dar turime skirti laiko ir dėmesio vienas kitam, kad mūsų santykiai išliktų tvirti, artimi ir sveiki. Štai kodėl tai taip svarbu.

– Sveika santuoka yra kertinis šeimos akmuo. Jūsų šeimos kertinis akmuo nėra jūsų vaikai. Jie yra pamato dalis ir didelė viso kito dalis, tačiau jie nėra tie, kurie palaiko visą šią struktūrą. Svarbiausia – Jūs ir Jūsų sutuoktinis. Jūsų vaikai žiūri į jus, mokosi pagal jūsų pavyzdį ir, remdamiesi jūsų patirtimi, pasirenka savo kryptį.

– Kol nebuvo vaikų, buvome „mes“ – aš ir žmona. Iš pradžių įsimylėjome vienas kitą, praleidome daug laiko kartu, iki ryto kalbėjomės telefonu (jis tuomet dar kabėjo ant sienos ir turėjo ilgą laidą), o galiausiai nusprendėme likti kartu amžinai. Pradžioje buvome MES. Ir mes pradėjome šios šeimos istoriją. Ir tik po to pasirodė mūsų gražūs vaikai. Mes tuo džiaugiamės ir esame dėkingi, nes jie suteikia mums daug šviesos ir džiaugsmo. Bet mūsų sąjunga yra šventa. Ir mes turime saugoti šį šventumą iš visų jėgų.

Niekas netrunka amžinai. Mūsų vaikai greitai užaugs ir išskris iš lizdo. Nežinau kaip jūs, bet aš asmeniškai nesiruošiu auklėti savo 30–mečių vaikų ir išskirti jiems dar vieną kambarį – tegul gyvena savarankiškai. Taigi, kai jie mus paliks, sukurs savo šeimas ir augins savo vaikus, norėčiau, kad mano santykiai su žmona išliktų tokie pat stiprūs ir artimi, kaip ir pačioje pradžioje. Siekdami užtikrinti tokią ateitį, turime kurti savo santykius dabar. Štai kodėl mūsų santykiai, o ne mūsų vaikai, turėtų būti prioritetas.

Savo vaikams turime rodyti gerą pavyzdį. Būtent iš mūsų jie mokosi, kaip kurti ir palaikyti santykius. Dažnai sakau: „Ugdyti reikia suaugusiuosius, o ne vaikus“. Nežinau, kaip jūs, bet aš norėčiau, kad mano vaikai augtų turėdami normalų sveiką požiūrį į pasimatymus, įsimylėjimą ir šeimą. Todėl sveiki santykiai su žmona man yra prioritetas – juk vaikai mokosi stebėdami mus. Taigi žmona man yra pirmoje vietoje, o vaikai – antroje. Labai arti pirmos, bet vis tik antroje.

Dienos pabaigoje visi esame pavargę ir įsitempę. O jūsų vaikams reikia jūsų. Jie svarbesni – ne draugai, ne kolegos, ne pomėgių bičiuliai. Vaikai ir žmona. Ir jūs privalote rūpintis vaikais, bet pirmiausia pasirūpinkite gerų santykių palaikymu savo poroje. Kai vaikai mato, kaip tėtis myli mamą, o mama – tėtį, jie įgyja pasitikėjimo, kad ir jie yra mylimi, svarbūs ir vertingi, taip pat įgyja pasitikėjimo juos supančiu pasauliu.

Gyvename pagal beprotišką grafiką. Darbai–darbai–darbai. Ir nuolat vaikai – vaikams skiriame daug dėmesio. Štai kodėl kiekvieną dieną lygiai 21 val. prašau savo vaikų eiti į savo kambarį. Be to mudu su žmona porą kartų per mėnesį būtinai suplanuojame pasimatymą ir kartu kur nors išeiname. Nes tai svarbu. Nes pradžioje buvome „mes“.

– Biblijoje, arba Šventajame Rašte parašyta: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu.“ (Pradžios knyga 2, 24)

Maikas Beris

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM