Kaip vonia gali padėti mūsų sveikatai

Gulėjimas vonioje – tai paprastas ir daugeliui prieinamas gydymo būdas. Priklausomai nuo vandens temperatūros, vonia gali daryti skirtingą poveikį.

?? Bendra ŠALTA VONIA didina širdies ir kraujagyslių sistemos tonusą, gerina medžiagų apykaitą, gerina venų, kraujo ir limfos apytaką, didina raumenų tonusą. Rekomenduojama kaip tonizuojanti priemonė esant hipotenzijai (žemam kraujospūdžiui), depresijai, lėtiniam nuovargiui, apetito praradimui, limfostazei (limfos apytakos sutrikimui).

✔ Vandens temperatūra gali svyruoti nuo 30 iki 20 °C. Prieš pasineriant reikia sušildyti kūną. Negalima gultis į šaltą vonią, jei rankos ar kojos šaltos. Pradėkite nuo 30 sekundžių ir ilginkite iki 3-5 minučių. Po šaltos vonios ištrinkite odą rankšluosčiu, kol atsiras paraudimas ir šilumos pojūtis.

❗ Kontraindikacijos maudytis šaltoje vonioje gali būti:

– Chroniškos uždegiminės dubens organų ligos,

– Inkstų ligos,

– II ar III laipsnio hipertenzinė liga,

– Išeminė širdies liga,

– Senyvas amžius.

?? ŠILTA VONIA turi raminantį poveikį. Rekomenduojama prieš miegą nuo nemigos, depresijos, nervinės įtampos ir nuovargio mažinimui.

✔ Vandens temperatūra turi būti 37-38 °C, procedūros trukmė 20-30 min. Šilta vonia paprastai gerai toleruojama. Vyresnio amžiaus žmonėms vonioje geriau sėdėti arba pusiau sėdėti, pilnai neįmerkus krūtinės į vandenį.

?? KARŠTA VONIA iš pradžių turi atpalaiduojantį, o vėliau stimuliuojantį poveikį. Kraujas intensyviai priplūsta į periferines kraujagysles, sumažėja kraujo sąstingis vidaus organuose, pagreitėja medžiagų apykaita ir inkstų funkcija. Organizmui įšilus stimuliuojamas imuninės sistemos aktyvumas, kova su peršalimo ir virusinėmis ligomis. Po tokios vonios vyksta intensyvus prakaitavimas ir greitas organizmo apsivalymas.

Karšta vonia rekomenduojama:

– Pradinėje peršalimo infekcijos stadijoje, kai kūno temperatūra ne aukštesnė kaip 37,5 °C;

– Sergant sąnarių ligomis (artritu ir artroze), bet ne ūminiu periodu;

– Stuburo osteochondrozei ir su tuo susijusiam raumenų skausmui gydyti;

– Sergant lėtinėmis uždegiminėmis dubens organų ligomis (cistitu, prostatitu, adneksitu – kiaušidžių ir kiaušintakių uždegimu);

– Esant inkstų diegliams.

✔ Vandens temperatūra gali svyruoti nuo 39 iki 44 °C, procedūros trukmė 10-20 minučių. Nereikėtų pasinerti į jau karštą vonią. Iš pradžių vandens temperatūra turi būti 38 °C, o vėliau į vonią papildomas karštas vanduo, palaipsniui didinant temperatūrą iki 40-44 °C. Tokiu būdu kraujagyslės plečiasi ir širdies apkrova didėja palaipsniui. Gulint karštoje vonioje, kad neperkaistumėte, galvą vėsinkite šaltu, drėgnu rankšluosčiu ar gelio paketu.

❗Kontraindikacijos karštoms vonioms:

– Navikinės ligos,

– II ir III laipsnio hipertenzija,

– Išeminė širdies liga,

– Žaizdos ir trofinės opos odoje,

– Cukrinis diabetas,

– Būklė po insulto,

– Epilepsija,

– Senyvas amžius,

– Kepenų cirozė,

– Aktyvi tuberkuliozės stadija,

– Individualus šilumos netoleravimas (dažniau žmonėms su antsvoriu).

? Ne kiekvienas turi galimybę išsimaudyti šiltoje, malonioje vonioje, bet kiekvienas gali „pasinerti“ į Dievo meilę, apie kurią kalba Šventasis Raštas. Kiekvieną rytą ir vakarą pasinerkime į Biblijos skaitymą, tada pajusime mus apglėbiančią Kristaus meilę.

“Kristaus meilė valdo mus…” (2 Korintiečiams 5:14)

☀️ Būkite sveiki!

Šaltinis: Aleksej Chacinskij „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Vanduo – Dievo duota gydymo priemonė

▫ Nuo seniausių laikų vanduo buvo naudojamas ne tik higienos reikmėms. Literatūroje yra nuorodų, kad asirai, babiloniečiai ir žydai naudojo jį medicininiais tikslais. Graikijoje gydymą vandeniu praktikavo Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.). Roma taip pat garsėjo viešosiomis maudyklomis, kuriose buvo daug kambarių prausimuisi karštu vandeniu, maudynėms šaltame vandenyje ir poilsiui. Šios maudyklos buvo vadinamos „balneum“, iš ko kilo terminas „balneoterapija“.

?? Viduramžiais hidroterapijos, kaip ir kitų antikinio pasaulio pasiekimų, raida sustojo. Hidroterapija Europos šalyse atgimė XVIII amžiuje. Jos pradininku laikomas neturtingo vokiečių valstiečio sūnus Vincent Priessnitz (1799-1851). Priessnitz atkreipė dėmesį į vandens savybę atstatyti organizmą. Jis pastebėjo, kad ūkininkai sergantiems arkliams uždėdavo šlapius kompresus ir apklodavo sausomis antklodėmis, kad išprakaituotų. Šie stebėjimai paskatino jį išbandyti šį metodą sau, kai dėl nelaimingo įvykio buvo sunkiai sužalotas. Vincent dėjo šaltus kompresus ant sumušimų, ir per trumpą laiką pasveiko. Tokia sėkmė paskatino jaunuolį išbandyti naują gydymo metodą kaimynams ir tolimų apylinkių gyventojams. Netrukus jis išgarsėjo kaip „vandens gydytojas“, naudojantis vandenį ne tik sumušimams, bet ir vidaus ligoms, tokioms kaip reumatas, artritas, kepenų ir skrandžio ligos, paralyžius, depresija gydyti. Vėliau Priessnitz papildomai taikė ir tinkamą mitybą, šaltinio vandens gėrimą, taip pat rekomendavo sukelti prakaitavimą, įvyniojant kūną į drėgną audinį ir maudantis vonioje. Vincent sulaukė vis didesnės sėkmės, nepaisant to, kad jo praktika kėlė profesionalių gydytojų pavydą ir nesąžiningus kaltinimus. Jo šalininkų ratas vis didėjo, vis daugiau pacientų kreipdavosi į jį pagalbos. 1831 m. Priessnitz gavo oficialų leidimą atidaryti balneologinę gydomąją maudyklą. Nors šioje įstaigoje nebuvo specialios įrangos ir patogių sąlygų, ten buvo sėkmingai gydomi aukštųjų visuomenės sluoksnių žmonės.

?? Vėliau, kaip „vandens gydytojas” išgarsėjo kunigas Sebastian Kneipp. Būdamas dar labai jaunas susirgo tuo metu pasaulyje gana plačiai paplitusia liga – tuberkulioze. Praradęs viltį, jog daktarai jį gali išgydyti, matydamas, kad tradicinė medicina yra bejėgė, ėmė ieškoti kitų būtų ir priemonių, kurios jam padėtų atgauti gyvybinę energiją ir įveikti tą negailestingą ligą. Jis susidomėjo vandens terapija, pradėjo praktikuoti maudynes šaltame vandenyje – iš pradžių buvo nemalonu, tačiau po procedūros pastebėjo, jog jausdavosi daug žvaliau. Galiausiai po metų buvo pasiektas tikslas – liga buvo įveikta. 

Sebastian Kneipp pirmoji knyga „Mano gydymas vandeniu”, išleista 1886 m., sukėlė sensaciją. Ši knyga buvo išversta į 14 kalbų ir išplatinta milijoniniais tiražais. Sebastian Kneipp buvo išsilavinęs kunigas, turėjo parapiją Verishofene (Vokietija), o laisvalaikiu užsiėmė vandens terapija. Jis rėmėsi Priessnitz metodais ir patirtimi bei juos plėtojo. Kneipp pasiekė didelę sėkmę gydant moterų ligas. Be to, jis skirdavo masažus ir šaltus apipylimus, po kurio sekė įvyniojimas. Norint sureguliuoti kraujotaką, Kneipp patarė pėdas laikyti šiltai, rekomendavo „braidymą“ šaltame vandenyje ir kontrastines karšto – šalto vandens vonias. Šiandien Kneipp metodika tai šiuolaikinės vandens fizioterapijos pagrindas.

?? Įdomu tai, kad ir Šventajame Rašte pateikiami gydymo vandeniu pavyzdžiai. Vienas iš jų užšytas 2-osios Karalių knygos penktame skyriuje. Jame pasakojama apie Naamaną, Sirijos kariuomenės vadą, kuris atėjo pas pranašą Eliziejų su viltimi pasveikti nuo raupsų. „Tad Naamanas atvyko su savo žirgais bei vežimais ir sustojo prie Eliziejaus namų durų. Eliziejus nusiuntė pasiuntinį jam pasakyti: „Eik ir nusimaudyk Jordano upėje septynis kartus; tavo kūnas išgis, ir tu būsi švarus“. “ (2 Karalių 5:9, 10) Nukeliavęs ilgą kelią ir sužinojęs, kad jam reikia įbristi į Jordano upę, Naamanas labai supyko. Bet jo tarnai patarė jam paklausyti Eliziejaus žodžių, dėl ko vėliau jis nesigailėjo. Naamanas įėjo į Jordano vandenis ir pasinėrė vieną, du, tris kartus… Kiekvieną kartą, išnėręs, jis jautė kaip dingsta nuovargis, pyktis, susierzinimas, sugrįžta jėgos ir žvalumas. Ir kai išnėrė septintą kartą, nustebo, kad oda, padengta raupsais ir randais, tapo kaip kūdikio: švari ir švelni. „Tad jis nukeliavo ir pasinėrė septynis kartus Jordano upėje pagal Dievo vyro žodį; jo kūnas tapo kaip mažo berniuko, ir jis pasidarė švarus.“ (2 Karalių 5:14) Nepaisant metodo paprastumo, Naamanas atgavo sveikatą. Žinoma, tai Dievas gydė jį, bet tam naudojo paprastą vandenį.

? Viešpats nori ir mums padėti mūsų negalavimuose. Pasistenkime daugiau sužinoti apie hidroterapiją ir pritaikyti ją savo gyvenime. Tegul neatbaido šio metodo paprastumas, būkime atkaklūs ir nuoseklūs, kad pasiektume sėkmę.

☀️ Būkite sveiki!

Šaltinis: Aleksej Chacinskij „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Vanduo padės atsikratyti blogo įpročio

?? Vanduo – svarbiausias sąjungininkas, padedantis išlaisvinti organizmą nuo nikotino, o vandens procedūros padeda stiprinti valią.

Be kasdienio vandens gėrimo (ne mažiau kaip 2 litrų per dieną), naudokite ir hidroterapijos procedūras:

✔ Vandens srovė ant nugaros. Procedūra tonizuoja nervų sistemą ir stiprina valią.

✔ Šiltos arba šiek tiek vėsios vonios ramina, atpalaiduoja, mažina norą rūkyti.

✔ Rytinis apsitrynimas šaltu vandeniu suaktyvina kraujotaką, stimuliuoja nervų sistemą ir pakeičia rytinės kavos puodelį, kuris labai didina norą rūkyti.

Paruošta pagal: 8doktorov.ru

Mano šeimą sužavėjęs eksperimentas

Ar mėgstate eksperimentuoti virtuvėje? Kartais tuo užsiimu, norėdama surasti naujų būdų, kaip skaniai paruošti vertingus produktus, kurių nelabai mėgstu. Vienas iš tokių – moliūgas! Sriuboje kartu su kitomis daržovėmis – puiku, bet desertuose – ne.

Turėjau sviestinį moliūgą ir pernokusius bananus. Visa tai reikėjo kuo greičiau sudoroti. Sukau galvą, ką iš jų skanaus pagaminus. Ir mano nuostabai, pavyko labai skaniai. Net mažiausias šeimos narys gerai įvertino.

Iš garuose apvirto moliūgo, bananų ir šiek tiek kokosų riešutų kremo gavau labai skanią tyrę, iš kurios pagaminau 2 skanius gaminius:

▫ Batonėlį,

▫ Saldžią užtepėlę.

Ir visa tai – be papildomo cukraus ar saldiklių. Moliūgas, bananas ir kokosas – tobulai dera tarpusavyje ir burnoje „suskamba” nuostabus skonių akordas.

Dar kartą įsitikinau, kad neverta nusivilti, o vis bandyti ir suteikti dar vieną galimybę. Moliūgas – gavo dar vieną šansą mano desertų kolekcijoje.

Pasidalinkite komentaruose:

?? Ar mėgstate eksperimentuoti?

?? Ką skanaus ir neįprasto iš moliūgo gaminate?

Linkiu jums skanių eksperimentų virtuvėje ?.

RSS
Follow by Email
YouTube
INSTAGRAM