Pasitikėjimas Dievu – Puslapis 55

2021-10-11

Istorija – PRIKLAUSOMYBĖ nuo narkotikų ir roko

Aleksejus Ovsianikovas kažkada buvo priklausomas nuo narkotikų, roko muzikos, vėliau tapo skustagalviu, o po to satanistu. Tačiau šiandien jis laisvas nuo visų priklausomybių. Gal būt tiems, kurie nori atsikratyti bet kokio blogo įpročio ir nemato išeities, padės jo patirtis.

Aleksejus augo be tėvo. Jis buvo vienintelis vaikas šeimoje ir motina atidavė jam visą savo meilę. Ji sudomino jį teatru, sporto treniruotėmis, bet neturėjo daug galimybių ir laiko užsiimti jo auklėjimu.

Tuo metu Sankt Peterburge roko kultūra buvo labai išvystyta, o berniukas mėgo muziką. Jis nusprendė tapti roko muzikantu. Ir jo gyvenimas labai pasikeitė. Rokas labai glaudžiai susijęs su narkomanija, ir Aleksejus taip pat pradėjo juos vartoti. Jam atrodė, kad tai jį išlaisvina. Jaunuolis sukūrė savo roko grupę ir siekė sėkmės.

Būdamas 15 metų, jis metė mokyklą. Reikėjo rinktis – dirbti ar mokytis. Jis nuėjo dirbti į gamyklą. Laikydamas save suaugusiu, jis elgėsi, kaip norėjo, nepaisydamas motinos prašymų nebevartoti narkotikų. Aleksejus ramino ją tuo, kad gyvenime reikia viską išbandyti, ir ji tikėjosi, kad viskas pasikeis į gerąją pusę. Bet viskas tik blogėjo. Jis leido laiką koncertuose, klubuose, kur narkotikai liejosi kaip upė.

Neužilgo Aleksejus tapo skustagalvių grupės nariu (Skinheads), tapo grubus su žmonėmis. Pagrindiniai dalykai jam buvo muzika ir idėjos, kuriomis jis tikėjo. Bet palaipsniui narkotikai užpildė viską. Kadangi riboti save jam buvo nepriimtina, palikęs skustagalvių judėjimą, tapo satanistu. Jis grojo sunkų roką, dalyvavo magiškuose ritualuose, gyveno be jokių apribojimų ir laikė save laisvu. Tai tęsėsi daugiau nei tris metus.

Galų gale dingo domėjimasis viskuo. Narkotikai išstūmė absoliučiai viską iš Aleksejaus gyvenimo. Norėdamas juos nusipirkti, jis nešė daiktus iš namų, plėšė žmones. Mama nakvojo pas pažįstamus. Aleksejus suprato, kad turi siaubingą problemą. Jis bandė mesti narkotikus ir paprašė mamos pagalbos. Ji sumokėjo gydytojams, kad šie padėtų jam išsivaduoti iš priklausomybės. Tačiau išėjęs iš ligoninės, jis toliau vartojo nes nebemokėjo gyventi be narkotikų. Jo būklė buvo siaubinga.

Širdies gilumoje atsirado jausmas, kad tik Dievas gali jam padėti. Jis nuėjo į bažnyčią, atgailavo už savo nuodėmes. Norėdamas pakeisti savo gyvenimą, jis įsidarbino, bandė sukurti šeimą, bet narkotikai nugalėjo. Pragyvenusi su juo 5 metus jo mergina pabėgo. Aleksejų užvaldė nuoskauda ir vienatvė. Jis nedirbo, vagiliavo. Suprasdamas, kad taip gyventi neįmanoma, jis verkė naktimis ir prašė Dievą pakeisti jo gyvenimą.

Aleksejus vėl atėjo pas mamą prašyti pagalbos ir ji vėl sutiko padėti. Tik su viena sąlyga: po gydymo jis vyks į reabilitacijos centrą, esantį toli nuo Sankt Peterburgo. Sąlyga buvo priimta. Atvykęs į reabilitacijos centrą, Aleksejus suprato, kad pateko į reikiamą vietą. Ten jis pradėjo dirbti ir pažinti Dievą. Iš pradžių jis nesuprato Biblijos ir meldėsi, kad Viešpats jam atskleistų tiesą. Dievas atsakė į jo maldą.

Aleksejus patikėjo, kad Dievas gali atleisti jo piktus darbus. Ji suprato, kad gimė iš naujo ir yra laisvas nuo nuodėmės, kurioje buvo daugelį metų. Visi blogi dalykai liko praeityje. Po kurio laiko jis parašė pirmąjį laišką mamai: „Mama, atleisk. Atleisk viską, ką aš padariau“. Atėjus laikui, jis susitiko su ja ir jie kartu praleido ištisas dienas. Sūnus išsipasakojo mamai viską ir jų šeima buvo atkurta. Jam buvo labai svarbu matyti laimingas mamos akis, nes pastaruoju metu jis matė jose tik ašaras.

Viešpats viską pakeitė Aleksejaus gyvenime, įdėjo į jo širdį meilę, kuria jis gali dalintis. „Aš noriu padėti tokiems žmonėms kaip aš, gelbėti juos“,- sako Aleksejus. Dabar jis turi vieną tikslą gyvenime – tarnauti Dievui.

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/narkotiki-i-rok/

2021-09-30

Be PRIKLAUSOMYBIŲ – girtuoklis

Ne vienas gali paliudyti, kaip žmonės, atėję pas Dievą, atsikratė daugybės rimtų negalavimų ir priklausomybių. Pažindami Viešpatį, jie tapo blaivūs, dvasiškai sveiki žmonės, besidžiaugiantys savo atnaujintu gyvenimu.

Štai vienas iš tokių atvejų

Vasaros vakarą grupė žmonių susirinko pas ūkininką paskaityti Bibliją. Patalpa, kurioje vyko susirinkimas buvo pirmame aukšte, durys į gatvę paliktos atviros, kad praeiviai galėtų išgirsti, apie ką čia kalbama.

Tą vakarą pro šalį ėjo girtuoklis, gerai žinomas visoje apylinkėje. Jis sutojo priešais namą ir išgirdo iš kambario skindančius žodžius: “Girtuokliai nepaveldės Dievo karalystės”. Jis supyko ir ėjo toliau, sakydamas sau: “Jeigu taip, tai eisiu ir išgersiu dar vieną didelį bokalą alaus, tada pažiūrėsim!”. Tačiau jis neapsiribojo vienu bokalu. Grįžo namo visiškai girtas, nuėjo miegoti, bet negalėjo užmigti. Ausyse skambėjo žodžiai: „Girtuokliai nepaveldės Dievo karalystės“. Šie žodžiai nedavė jam ramybės! Taip, jis taip pat nepaveldės Dievo karalystės!

Kitą rytą jis susiruošė ir nuėjo į namus, kur išgirdo jį taip palietusius žodžius. Ūkininko namuose jam buvo parodytas kelias pas Jėzų Kristų, Išvaduotoją iš nuodėmės ir kaltės, Kuris gali išlaisvinti žmogų iš alkoholizmo.

Vyras nuoširdžiai atgailavo. Jo gyvenimas pasisuko į gerąją pusę, nes jis rado ramybę Viešpatyje. Taip prasidėjo naujas gyvenimas, laisvas nuo girtavimo. Kadaise buvęs girtuoklystės ir „linksmybių“ vergas, dabar norėjo gyventi tik pagal Viešpaties valią. „Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu, pokyliavimu, išgėrimais ir neleistinomis stabmeldystėmis“. (1 Petro 4:3)

“Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių […]” (Hebrajams 3:7, 8)

Brangusis, jei Dievas tave ragina, atsiliepk, neatidėliok, ieškok Jo visa širdimi!!!

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/pyanitsa/

2021-09-29

2021-09-272021-09-30

PENKI TYLOS PLIUSAI

Mes gyvename labai triukšmingame pasaulyje. Žmonės įprato kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną savo gyvenimo minutę pripildyti triukšmu, nesvarbu, ar tai būtų pokalbiai, muzika, foninė televizija, gatvės šurmulys ir t.t. Priklausomybė nuo triukšmo tapo grėsmingai destruktyvi žmonijai. Todėl atkreipiame jūsų dėmesį į tylos naudą.

Eksperimentui, norėdami sukurti žmonėms visišką tylą, mokslininkai padarė specialias kameras, į kurias visiškai nepatenka išorinis garsas ir net garsai patalpos viduje slopinami garso gaudyklėmis. Mažai kas iš savanorių galėjo kameroje likti ilgiau kaip 30 minučių. Žmonės pradėjo panikuoti, tiesiog eiti iš proto. Jie klausėsi savo širdies plakimo, kraujo tekėjimo kraujagyslėse, jų mintys buvo labai greitos, sukeldamos panikos triukšmo pojūtį galvoje, kompensuodamos netikėtą tylą.

Mokslininkai įrodė, kad TYLA SVARBESNĖ, nei mes manome.

1. Tyla skatina SMEGENŲ ląstelių regeneraciją. Remiantis 2013 metais atliktu skirtingo triukšmo lygio poveikio pelėms tyrimu – dvi valandos tylos per dieną padeda susidaryti naujoms ląstelėms hipokampe. Ši galvos smegenų sritis atsakinga už mokymąsi, atmintį ir emocijas.

2. Tyla ugdo KŪRYBIŠKUMĄ. Net kai mes ilsimės, smegenys yra aktyvios. Poilsio metu jos apdoroja ir įsisavina gautą informaciją. Jei šis procesas praeina sėkmingai, be triukšmo ir kitų trikdžių, įsijungia režimas, susijęs su emocijų ir prisiminimų integracija, žadinančiu fantaziją, vaizduotę ir sugebėjimų atskleidimą. Dėl to tyloje tampame kūrybiškesni ir atviresni pasauliui.

3. Tyla pašalina STRESĄ ir ĮTAMPĄ. Nustatyta, kad nuolatinis triukšmas padidina streso hormonų lygį, kas neigiamai veikia smegenis. Tyla turi priešingą efektą. Garso stimuliatorių nebuvimas mažina stresą. Remdamiesi kraujospūdžio ir smegenų kraujotakos rodiklių pokyčiais, mokslininkai padarė išvadą, kad dvi minutės tylos efektyvesnės poilsiui, nei atpalaiduojančios muzikos klausymasis.

4. Tyla papildo PROTINIUS išteklius. Triukšmas trukdo kokybiškai atlikti užduotis darbe ir mokantis. Tyrimai parodė, kad vaikai, gyvenantys ar besimokantys prie automobilių kelių ar geležikelių, gauna žemesnius pažymius už skaitymą ar kalbų mokymąsi, nei tie, kurie gyvena tyliuose rajonuose. Yra dar vienas malonus faktas: smegenys gali atkurti tai, kas buvo pažeista dėl per didelio triukšmo poveikio. Esminė sąlyga – tyla.

5. Tyloje galim IŠGIRSTI DIEVĄ. Jei kalbame apie dvasinį gyvenimą, tai kaip žmogus šiandien, mūsų triukšmingame pasaulyje gali išgirsti Dievo balsą? Šai kaip Viešpats kreipėsi į pranašą Eliją: „Išeik laukan, – pašaukė jis, – ir stovėk ant kalno prieš VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATS praeis“. Pūtė didelis vėjas ir buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš VIEŠPATĮ, bet VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet VIEŠPATIES nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet VIEŠPATIES nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnus tylus dvelksmas. (1 Karalių 19:11, 12)

Reikia išmokti išgirsti tylų Dievo balsą, kuris ir pranašui Elijui kažkada, pasaulinės krizės viduryje, nurodė kur eiti, o kur neiti, ką daryti ir ko nedaryti, ką sakyti ir ką nutylėti… Mums, brangieji, reikia pasimokyti tylos iš Dievo. Jis su džiaugsmu mus pamokins. Tik paprašykit ir nuoširdžiai Jam apie tai pasakykite, kad neišvengiamame pasauliniame triukšme Jis pripildytų jus tyla ir ramybe.

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/pyat-plyusov-tishiny/

2021-09-10

2021-09-082024-07-28

MEILĖ NEMURMA

Šis straipsnis – iš Dievo meilei skirto ciklo, meilei, kuri gali atkurti visą žmogų: jo dvasią, sielą ir kūną. Straipsnio autorius apmąsto murmėjimą ir nepasitenkinimą. Ar jums pažįstamas toks įprotis? Ar yra būdas jo atsikratyti?

Viena labiausiai paplitusių išdidumo formų, į kurią mažiausiai kreipiama dėmesio, yra murmėjimas. Jis, kaip ir piktybinis navikas (vėžys), prasideda nuo mažų dalykų – priekabių, reiškiant teisingą nepasitenkinimą, bet mažina žmogaus dvasinį imunitetą priešintis blogio įtakai.

Jei nesuprantu viso murmėjimo pavojaus ir įsileidžiu jį į savo širdį, tada manyje išsiugdo „ypatinga dovana“: matyti ir pastebėti artimųjų klaidas bei trūkumus, taip pat ypatinga „išmintis“ kalbėti apie tai garsiai. Tai prilimpa prie manęs taip, kad nebekreipiu dėmesio į kitų pasipriešinimą, kurį sukelia mano išpuoliai, o mano širdyje išsikeroja ypatingas teisumo jausmas ir susireikšminimas. Tada iškreiptai matau viską: suprantu, kad tik aš geriausiai gaudausi gyvenime ir turiu išmintingų patarimų visiems gyvenimo atvejams; man patinka pamokyti žmones, ypač praeities įvykiuose, ir duoti jiems vertingų patarimų apie buvusias situacijas; gera jaustis teisiam visame kame ir turėti savo požiūrį, be to, teisingiausią visais klausimais. Turiu draugų, su kuriais aptariame visus įvykius nuo šeimos iki Amerikos, ir kartu su jais tampame visų pasaulio klausimų žinovais. O jei man pavyks sukurti savo YouTube kanalą, ten galėsiu realizuoti visus savo talentus ir įgyti šimtus prenumeratorių…

Deja, tuo pat metu vyksta keisti dalykai. Mano šeimos nariai ima manęs vengti, nebemėgsta su manimi leisti laiko, dažnai su manimi elgiasi šiurkščiai, kurstydami mano savigynos jausmą. Draugai nebekviečia manęs į svečius ir retai ateina pas mane. Jie net nesupranta, ką praranda mano asmenyje… Bet įvyksta baisiausia, kas netelpa man galvoje – mano šeima suyra! Lieku vienas..

Tokiais atvejais nėra nugalėtojų, nėra džiaugsmo, laimėjus mūšius. Kai subyra santykiai su vaikais ir žmonėmis, su kuriais tavo jausmai ir prisirišimai labai glaudūs, tada nepatiri laimės, kad jie tave paliko.

Išdidi širdis nepavargsta vis rasti savo ambicijų ir savo teisumo pateisinimus. Tačiau „Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“ (Petro pirmas laiškas 5, 5). Būti Dievo priešininku reiškia būti velnio pusėje. Labai niūri perspektyva. Jokios vilties. Bet norėdamas kažkaip praskaidrinti šį jausmą ir užgniaužti sąžinės balsą, imu daugiau skaityti Bibliją, daugiau melstis, lankyti dvasinius susirinkimus ir daryti gerus darbus. Ir tai man labai padeda, juk visų šių gerų darbų fone mano pasiteisinimai neatrodo tokie jau blogi, nes visas esu pasinėręs į religijos pasaulį.

Bet yra dalykų, kurių aš nesuprantu. Jei mano šeimos nariai man visa kuo pataikauja ir parodo absoliučią pagarbą bei klusnumą, tai aš vis tiek randu begalę jų elgesio ir požiūrio į gyvenimą trūkumų, ir tai mane erzina. Mėginu su tuo kovoti, bet negaliu, galiausiai emocijos sprogsta, nors po to trumpam susitaikome. Užsidedu „rožinius akinius“ ir nieko nepastebiu, bet tada visi „lipa man ant galvos“, mano namuose ramiai daro viską, ką tik nori. Ir vėl turiu paimti vadžias į savo rankas ir parodyti namiškiams jų vietą gyvenime. Niekas negali manęs suprasti, tačiau neginčytina, kad aš šias problemas suprantu geriau nei kiti, man labai patinka ši pozicija, ir nenoriu jos atiduoti.

Meilė nesididžiuoja, ji gerbia kito žmogaus nuomonę, net jeigu jam ji atrodo šiurkšti ir neteisinga. Meilė moka kukliai deklaruoti save ir savo privalumus. Tuo pat metu ji palieka žmogui teisę priimti savarankiškus sprendimus ir pasirinkimo laisvę.

Meilė nemurma, ji nemato prasmės murmėjimu išreikšti savo nesutikimą su artimojo nuomone, tačiau visada randa pateisinimą bet kokiems poelgiams, išskyrus nuodėmę, atsižvelgiant į dvasinį ir fizinį žmogaus vystymąsi.

Kai pas Jėzų buvo atvesta paleistuvė, Jis, nepateisindamas nuodėmės, pasmerkė visus kaltus bei nepatenkintus ir aiškiai nurodė, kad net tokioje situacijoje yra galimybė atgailauti ir palikti nuodėmę. Nusidėjėlei Kristus pasakė: „Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“ (Evangelija pagal Joną 8, 11) Kokia meilė klystantiems, kaltiems ir nuodėmingiems žmonėms! Būtent taip elgiasi meilė. Ji suteikia galimybę geresniam poelgiui, o paskui atsitraukia ir laukia. Kartais tenka laukti labai ilgai. O būna, kad meilė taip ir nesulaukia kažkokių pokyčių ir išmintingų sprendimų, ir su skausmu širdyje palydi į paskutinę kelionę mirusius draugus, giliai sielvartaudama dėl praleistų galimybių.

Meilė siūlo gyvenimą, ji visada traukia žmones į gėrį, nes ji pati yra kiekvieno gero poelgio šaltinis. Ji prisiliečia prie užkietėjusių širdžių, leisdama joms pajusti besąlygiškos meilės saldumą, o paskui atsitraukia laukdama, kad ją pastebės, priims.

Meilė neišdidi, o murmėjimas svetimas jos prigimčiai. Ji kitaip reaguoja į gyvenimo išbandymus ir Šventajame Rašte randa patarimų, padedančių išstovėti ir nugalėti bet kokias pagundas.

Meilė gali viską Jėzuje Kristuje, kuris mus stiprina. Dievas išvaduoja apgautą sielą iš murmėjimo ir nepasitenkinimo pinklių. Jo malonės pakanka šiai nuodėmei išrauti. Tai skausminga ir kainuoja daug kančių, tačiau pergalė prieš šią nuodėmę yra labai vertinga ir duoda gerą vaisių – nuolankią ir romią dvasią. „Palaiminti romieji; jie paveldės žemę.“ (Evangelija pagal Matą 5, 5) Tikiu, meilė su džiaugsmu viso to mane išmokys.

Autorius: Аndrеj Каrpеkin

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/lyubov-ne-vorchit/