MEILĖS JĖGA
Beviltiškai sergančių palatoje buvo du žmonės: moteris 45 metų ir 4-5 metų mergaitė. Mergaitei buvo IV stadijos smegenų auglys. Ji buvo našlaitė. Mergaitei likus gyventi apie savaitę, į jos palatą paguldė moterį, sergančią plaučių vėžiu su progresuojančiomis metastazėmis į kaulus ir kitus organus. Ši moteris taip pat neturėjo nė vieno iš artimųjų ar draugų.
Šios moters motina mirė, ji nebuvo mačiusi savo tėvo. Buvęs sužadėtinis, sužinojęs, kad ji pastojo, reikalavo atlikti abortą, po kurio ji liko nevaisinga. Taip ir gyveno nuo to laiko – vieniša ir sužeista siela, pamažu ėmė visų nekęsti. Ir štai ji, beviltiškai serganti, “mirštančiųjų” klinikoje. Netrukus jos gyvenimas baigsis. Tačiau kodėl ją reikėjo paguldyti į palatą su dejuojančiu, rėkiančiu, be perstojo kviečiančiu savo mamą, vaiku, moteris nesuprato. Mergaitė ją erzino.
Antrą jų bendro gyvenimo dieną mergaitės dejonės moteriai tapo nebepakenčiamos.
– Ne, daugiau to nebegaliu kęsti, – sukandus dantis, murmėjo moteris, – kada gi mirs ši nekenčiama mergiotė. Man nuo savo skausmų ir priepuolių koktu. Nebegaliu taip daugiau, nebegaliu. – Girdi, Viešpatie, užtenka iš manęs tyčiotis! Tu neduodi man net ramiai numirti. Bet aš Tau parodysiu, aš parodysiu! Su manimi tokie pokštai nepraeis! – košė pro dantis moteris. Tada prasidėjo priepuolis ir ji neteko sąmonės.
Sugrįžus sąmonei, moteris nusprendė atjungti prietaisą, palaikantį mergaitės gyvybę, ir taip išgelbėti save ir tą nelaimingąją nuo kančių. Moteris nuėjo prie mergaitė lovos. Ji tyliai aimanavo. Norėdama išjungti prietaisą, moteris turėjo pasilenkti virš mergaitės ir prie pat jos kaklo ištraukti vožtuvą. Kai ji pasilenkė ir pirštais paėmė reikalingą vožtuvą, mergaitė pirmą kartą per tas dienas nurimo, tada džiaugsmingai atmerkė akis ir pasakė: „Mama. Mama, tu pagaliau atėjai!“ Apsikabino drebančią moterį ir tyliai užmigo.
Moteris sustingo vietoje vis dar laikydama vožtuvą. Kojos ir rankos nutirpo, bet ji stovėjo ir, kad nepažadintų mergaitės, tyliai verkė. Po kurio laiko moteris rado galimybę atsargiai atsigulti šalia vaiko. Paskui ir ji užmigo. Moteris pabudo nuo neįprasto, dėmesio jai, jausmo. Iš tiesų, – ant lovos sėdėjo mergaitė, visa su vamzdeliais, su juokingai susišiaušusiais plaukiukais ir įdėmiai žiūrėjo į moterį. Kai ši pabudo, mergaitė rimtai paklausė:
– Mama, kur tu taip ilgai buvai? Aš tavęs čia taip ilgai laukiau!
Ką daryti, reikia kažkaip atsakyti. Ir moteris pasakė:
– Dukryte, tavo mama daug dirba. Aš tik vakar grįžau iš komandiruotės. Gal nustosi man priekaištauti ir apkabinsi?
Tuoj pat mergaitės rimtumas dingo be pėdsako, ji nusišypsojo ir metėsi mamai ant kaklo.
– Aš žinojau, kad tu ateisi pas mane! Visi sakė, kad aš neturiu mamos, kad tavęs nėra, įsivaizduoji? Bet aš jais netikėjau. Ir jie taip pat sako, kad aš greitai mirsiu! Taip pat netiesa. Jie ką, neturi daugiau ką veikti, kaip tik žmones gąsdinti? – taip mergaitė šnibždėjo moteriai prie krūtinės ir tiesiog negalėjo sustoti.
Kol mergaitė šnibždėjo žodžius ir spaudėsi prie motinos krūtinės, pastaroji prisiminė, kad liga šalia ir laukia savo valandos, tik trumpą akimirką mergaitei leido pasijusti laiminga, surasti motiną, nors ir ne tikrą, ir tokią pat beviltiškai sergančią ir iškankintą.
– Dieve, kokį gi naują triuką Tu sugalvojai man atsisveikinimui? – pagalvojo moteris.
Minutei mergaitė nutilo – prasidėjo galvos skausmo priepuolis. Piktas ir kankinantis. Mažutė neparodė, kad jai kažkas skauda, bet moteris tai žinojo. Ji pasakė mergaitei:
– Dukrele, tu tyliai atsigulk šalia manęs, aš tave apkabinsiu, ir mes gulėsime kartu, gerai? Pailsėkim!
Mažutė atsigulė ant šono taip, kad visą laiką galėtų matyti mamą, žiūrėjo, bandė rečiau mirksėti ir šypsojosi, bandydama neparodyti, kad jai skauda galvą. Taip ir užmigo, visą laiką besišypsodama. Naktį prasidėjo krizė. Atėjo gydytojai, mostelėjo rankomis, pasakė, kad pabaiga arti.
Mergaitė kliedėjo, neatgaudama sąmonės. Moteris visą laiką sėdėjo šalia. Ji nebejautė savo pačios skausmo priepuolių. Jos gyvenimas dabar priklausė mergaitei.
Moteris vėl kalbėjosi su Dievu.
– Dieve, aš daug kartų Tau sakiau blogus, įžeidžiančius žodžius. Jei gali, atleisk. Aš nekenčiau savęs ir gyvenimo, atleisk. Aš nemokėjau ir nenorėjau mylėti, atleisk. Nieko neprašau sau, širdyje nėra gailesčio sau. Noriu tik pasakyti: ką tik benuspręstumei, tebūna taip, kaip Tau reikia. Jei galima, nuimk mano dukrelės skausmą ir leisk man prisiimti jos skausmą. Ačiū, Dieve, kad išklausei, aš tai žinau.
Kitą rytą mergaitė visai nutilo. Moteris suprato, kad vaikas mirė. Ji ramiai žiūrėjo į mergaitės veidą ir šypsojosi.
Mergaitė atsimerkė ir pasakė:
– Mama, ar gali man rasti piešimo sąsiuvinį ir spalvotus pieštukus? Man skubiai reikia kai ką padaryti. – Ji atrodė labai rimta, antakiai suraukti, akyse – susimąstymas.
„Gyva mano mergaitė!“ – pagalvojo moteris. Džiaugsmas, plūstelėjęs į širdį, atrodė toks stiprus ir galingas, kad atrodė sudraskys vietoje iš laimės.
– Saulute, kaip tu jautiesi? – neįprastai švelniai paklausė ji.
– Mamyte, dabar kai tu grįžai iš komandiruotės…aš jaučiuosi gerai. Bet vakar aš sapnavau: atskrido du juodi drakonai ir norėjo sudeginti mano lovytę. Aš pasakiau vienam iš jų, kad aš turiu mamą, ir parodžiau kumštį. Tas drakonas, kuris kvėpavo į mane ugnimi, pasakė, kad jis čia nebeturi ką veikti.
„Čia apsigyveno džiaugsmas, meilė ir stiprybė, – pasakė jis, – čia nėra maisto. Mes neturime čia kuo pasigardžiuoti“.
Pakartotinos rentgeno nuotraukos parodė neįmanomą: navikų ir metastazių nėra – visiška remisija. Šioms keistoms pacientėms buvo atlikti tyrimai, ir jos buvo išleistos iš ligoninės, nes šios palatos reikėjo kitiems beviltiškai sergantiems žmonėms.
Draugai, visos jūsų ligos yra bejėgės prieš Visagalį Dievą. Gyvenimo prasmė nėra išsigydyti, bet rasti tą, Kuris yra Gyvenimo Šaltinis! Tada gyvenimas vėl įgauna prasmę: bus kam dovanoti savo šilumą ir švelnumą – kitam žmogui, savo šeimai, žmonėms. Ir dovanoti meilę nesavanaudiškai, iš visos širdies.
Būkit laimingi!
Autorius nežinomas
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/sila-lyubvi/
MESTI RŪKYTI – REALU!
✅ Vyrai, kurie anksčiau buvo priklausomi nuo rūkymo, pasakoja, kaip jiems pvyko išsivaduoti iš šio įpročio.
? Sergei, 42 metai
Rūkyti pradėjau, būdamas 14 metų. Vyresni už mane draugai pasiūlė tai išbandyti. Nepastebėjau, kaip įsitraukiau.
Suaugęs pradėjau galvoti apie savo sveikatą. Mano tėvas daug rūkė ir, kai mirė nuo plaučių vėžio, susimąsčiau apie savo gyvenimo būdą. Pradėjau skaityti knygas apie sveikatą.
Daug kartų bandžiau mesti rūkyti, bet nesėkmingai. Pats ilgiausias laikotarpis be cigarečių buvo apie mėnesį. Bet rūkančių draugų kompanijoje vėl pradėdavau rūkyti. Supratau, kad vargu ar pavyks mesti rūkyti, jei bendrausiu su rūkančiais draugais. Pradėjau mažiau laiko praleisti su jais ir rimtai užsiėmiau savo sveikata: lankiau baseiną, susidariau sau fizinių pratimų kompleksą. Stengiausi reguliariai treniruotis. Tai padėjo kovoti su noru rūkyti. Dabar suprantu, kad šiame procese dalyvavo ir Dievas, nes mano žmona meldėsi, kad aš išsiskirčiau su šiuo blogu įpročiu.
Dabar nerūkau jau 7 metus ir iš to gaunu vien pliusus: pradėjau jaustis daug geriau, galiu lengvai atlikti visus fizinius pratimus. Ir šeimos biudžetas taupomas.
Linkiu tiems, kurie niekaip negali mesti rūkyti: nenusiminkite ir nenuleiskite rankų po eilinio pralaimėjimo. Bandykite vėl ir vėl atsisakyti šio blogo įpročio. Taip pat peržiūrėkite savo bendravimo ratą, venkite kompanijų ir vietų, kur rūkoma.
? Viktoras, 58 metai
Rūkyti pradėjau dar mokykloje, vyresnėse klasėse. Tuo metu daugelis mano draugų bandė ir pamažu įsitraukė, tuo pačiu ir aš.
Prieš 11 metų mečiau rūkyti ir naudoti alkoholinius gėrimus. Tai įvyko po krikšto. Supratau, kad davęs Dievui pažadą gyventi pagal Jo įstatymą, negaliu toliau rūkyti ir gerti, naikindamas organizmą. Iki to momento aš jau bandžiau mesti rūkyti, bet išgyvenau stresą ir vėl pradėjau. Kiti bandymai nedavė teigiamų rezultatų.
Po krikšto daugiau neberūkiau. Išmečiau likusias cigaretes. Tai buvo apgalvotas sprendimas. Norėjau būti ištikimas Dievui ir Jis sustiprino mano valią. Net kai vyrai darbe organizuodavo rūkymo pertraukėlę, man noras rūkyti ar išgerti kildavo retai. Dievas visiškai išlaisvino iš šios priklausomybės.
Mes su žmona iš karto pajutome rūkymo metimo naudą: burna ir plaukai nustojo smirdėti cigarečių dūmais, pagerėjo uoslė, laikui bėgant dingo kosulys, atsirado daugiau jėgų ir energijos, be to, buvo sutaupyta šeimos biudžetui. Ir, svarbiausia, kaip nerūkantis žmogus, tapau geru pavyzdžiu sūnui.
Norintiems mesti rūkyti, bet patiriantiems sunkumų, patariu tvirtai apsispręsti ir prašyti Dievo pagalbos. Gaukite artimųjų palaikymą. Jei tarp jų yra tikinčiųjų, paprašykite jų melstis už jus.
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/brosit-kurit-realno/
STEBUKLINGAS IŠGYDYMAS NUO INSULTO PASEKMIŲ
Sveikatingumo centro „Naš Dom” gydytojo, Aleksej Chacinskij, pasakojimas:
Ši šeima pas mus atvyko iš Donecko srities – Pavel Arkadjevič ir Valentina Sergejevna. Jų vizito tikslas buvo šeimos galvos sveikatos atstatymas po išeminio insulto.
Liga, kaip dažnai nutinka, atsirado netikėtai. Pavel Arkadjevič vakare nuėjo miegoti, o ryte pabudo ir nebegalėjo atsikelti. Jie iškvietė greitąją pagalbą, paskui kelias savaites jis gulėjo ligoninėje ir grįžo namo atsistatymui. Po ligoninės vyras jau galėjo lėtai vaikščioti, tiktai dešinė ranka blogai pakluso ir kalbėti labai sunkiai sekėsi. Taip praėjo beveik du metai. Per šį laiką Pavel Arkadjevič būklė nepasikeitė, išskyrus tai, kad jis buvo depresijoje. Dažnai vyras tiesiog sėdėdavo ant suoliuko medžių pavėsyje ir tylėjo. Jei kas nors iš šeimos kreipdavosi į jį pabendrauti, jis pradėdavo verkti.
Remiantis statistika, maždaug pusė žmonių, patyrusių insultą, kenčia nuo depresinių sutrikimų.
Šeima greitai priprato prie mūsų dienos režimo. Pora visada buvo kartu. Optimistiškai nusiteikusi Valentina Sergejevna, laikė savo mylimą liūdną vyrą už parankės, jie kartu vaikščiojo ar sėdėjo ant suoliuko po medžiais. Prasidėjus procedūroms, Pavelą Arkadjevičių perduodavo į rūpestingas instruktoriaus Genadijaus rankas.
Mes darėme Pavelui Arkadjevičiui kontrastinį dešinės rankos aptrynimą, galvos, apykaklės, rankų ir kojų masažą. Po procedūros vyras kurį laiką ilsėjosi, gulėdamas ant kušetės, o Genadijus dažnai jam grojo gitara ir dainavo. Iš Pavelo Arkadjevičiaus veido buvo matyti, kad jam patiko ši „procedūra“.
Žmonėms, kenčiantiems nuo širdies ir kraujagyslių ligų, be augalinės dietos papildomai skiriame tamsių vynuogių sultis, riešutus, džiovintų vaisių mišinį, česnaką ir maltus linų sėmenis. Žolelių arbata parinkta taip, kad sumažintų cholesterolio kiekį ir skystintų kraują. Kasdienių mūsų medicininių susitikimų metu mes ne tik aptariame svečių sveikatą, bet ir meldžiamės už kiekvieną iš jų, ypač už sunkius ligonius, prašydami išgydyti juos pagal Dievo valią.
Jei atvirai, neturėjau daug vilčių pagerinti Pavelo Arkadjevičiaus sveikatą. Po insulto praėjo daug laiko, ir amžius jau buvo solidus. Tačiau antroje mūsų programos pusėje pastebėjome, kad jis pradėjo šypsotis ir geriau kalbėti. Prieš tai jis galėjo ištarti keletą aiškių žodžių, o dabar atsirado ištisi sakiniai, beveik kaip prieš insultą. Jo žmona buvo be galo laiminga. Be to vyro eisena tapo labiau užtikrinta, pagerėjo dešinės rankos judesiai. Kai taip atsitinka, kartais tiesiog negalite patikėti savo akimis.
Baigiantis programai Pavel Arkadjevič „IŠĖJO” iš DEPRESIJOS ir iš karto pradėjo GERIAU KALBĖTI. Žmona pažadėjo vėl atvažiuoti ir atvežti sanatorijai raudono granito statybai. Taip ir įvyko. Po kurio laiko jie vėl sugrįžo. Vyro sveikata buvo gera. Šie žmonės sudarė sandorą su Dievu, priimdami krikštą, ir tapo krikščionių bažnyčios nariais. Jie tikėjo, kad Dievas, kurį išpažįsta sanatorijos darbuotojai, padėjo jiems pasveikti.
Nors mes neprašome ir nelaukiame jokios svečių padėkos, ši šeima vis tiek atvežė raudono granito, kuris buvo panaudotas tvoros statybai. Iki šiol jis tarnauja kaip savotiškas paminklas, visiems primenantis nuostabų atvejį: Pavelo Arkadjevičiaus sveikatos atstatymą ir DIEVO MEILĖS jėgą.
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/isczelenie-ot-posledstvij-insulta/
Sveikatingumo centrą „Naš Dom” galite rasti:
Facebook – @obihody
