PENKI TYLOS PLIUSAI
Mes gyvename labai triukšmingame pasaulyje. Žmonės įprato kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną savo gyvenimo minutę pripildyti triukšmu, nesvarbu, ar tai būtų pokalbiai, muzika, foninė televizija, gatvės šurmulys ir t.t. Priklausomybė nuo triukšmo tapo grėsmingai destruktyvi žmonijai. Todėl atkreipiame jūsų dėmesį į tylos naudą.
Eksperimentui, norėdami sukurti žmonėms visišką tylą, mokslininkai padarė specialias kameras, į kurias visiškai nepatenka išorinis garsas ir net garsai patalpos viduje slopinami garso gaudyklėmis. Mažai kas iš savanorių galėjo kameroje likti ilgiau kaip 30 minučių. Žmonės pradėjo panikuoti, tiesiog eiti iš proto. Jie klausėsi savo širdies plakimo, kraujo tekėjimo kraujagyslėse, jų mintys buvo labai greitos, sukeldamos panikos triukšmo pojūtį galvoje, kompensuodamos netikėtą tylą.
Mokslininkai įrodė, kad TYLA SVARBESNĖ, nei mes manome.
1. Tyla skatina SMEGENŲ ląstelių regeneraciją. Remiantis 2013 metais atliktu skirtingo triukšmo lygio poveikio pelėms tyrimu – dvi valandos tylos per dieną padeda susidaryti naujoms ląstelėms hipokampe. Ši galvos smegenų sritis atsakinga už mokymąsi, atmintį ir emocijas.
2. Tyla ugdo KŪRYBIŠKUMĄ. Net kai mes ilsimės, smegenys yra aktyvios. Poilsio metu jos apdoroja ir įsisavina gautą informaciją. Jei šis procesas praeina sėkmingai, be triukšmo ir kitų trikdžių, įsijungia režimas, susijęs su emocijų ir prisiminimų integracija, žadinančiu fantaziją, vaizduotę ir sugebėjimų atskleidimą. Dėl to tyloje tampame kūrybiškesni ir atviresni pasauliui.
3. Tyla pašalina STRESĄ ir ĮTAMPĄ. Nustatyta, kad nuolatinis triukšmas padidina streso hormonų lygį, kas neigiamai veikia smegenis. Tyla turi priešingą efektą. Garso stimuliatorių nebuvimas mažina stresą. Remdamiesi kraujospūdžio ir smegenų kraujotakos rodiklių pokyčiais, mokslininkai padarė išvadą, kad dvi minutės tylos efektyvesnės poilsiui, nei atpalaiduojančios muzikos klausymasis.
4. Tyla papildo PROTINIUS išteklius. Triukšmas trukdo kokybiškai atlikti užduotis darbe ir mokantis. Tyrimai parodė, kad vaikai, gyvenantys ar besimokantys prie automobilių kelių ar geležikelių, gauna žemesnius pažymius už skaitymą ar kalbų mokymąsi, nei tie, kurie gyvena tyliuose rajonuose. Yra dar vienas malonus faktas: smegenys gali atkurti tai, kas buvo pažeista dėl per didelio triukšmo poveikio. Esminė sąlyga – tyla.
5. Tyloje galim IŠGIRSTI DIEVĄ. Jei kalbame apie dvasinį gyvenimą, tai kaip žmogus šiandien, mūsų triukšmingame pasaulyje gali išgirsti Dievo balsą? Šai kaip Viešpats kreipėsi į pranašą Eliją: „Išeik laukan, – pašaukė jis, – ir stovėk ant kalno prieš VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATS praeis“. Pūtė didelis vėjas ir buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš VIEŠPATĮ, bet VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet VIEŠPATIES nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet VIEŠPATIES nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnus tylus dvelksmas. (1 Karalių 19:11, 12)
Reikia išmokti išgirsti tylų Dievo balsą, kuris ir pranašui Elijui kažkada, pasaulinės krizės viduryje, nurodė kur eiti, o kur neiti, ką daryti ir ko nedaryti, ką sakyti ir ką nutylėti… Mums, brangieji, reikia pasimokyti tylos iš Dievo. Jis su džiaugsmu mus pamokins. Tik paprašykit ir nuoširdžiai Jam apie tai pasakykite, kad neišvengiamame pasauliniame triukšme Jis pripildytų jus tyla ir ramybe.
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/pyat-plyusov-tishiny/
MEILĖ NEMURMA
Šis straipsnis iš ciklo, skirto Dievo meilei, galinčiai atkurti žmogų: jo dvasią, sielą ir kūną. Straipsnio autorius apmąsto niurzgėjimą ir nepasitenkinimą. Ar jums pažįstamas toks įprotis ir ar yra būdas jo atsikratyti?
Viena iš labiausiai paplitusių išdidumo formų, į kurią mažiausiai kreipiama dėmesio, yra niurzgėjimas. Jis, kaip ir vėžinis navikas, prasideda nuo mažų priekabių, išreiškiant teisingą nepasitenkinimą, ir atima iš žmogaus imunitetą priešintis blogio įtakai.
Jei nesuprantu viso niurzgėjimo pavojaus ir įsileidžiu jį į savo širdį, tai manyje išvystoma „ypatinga dovana“: pamatyti ir pastebėti artimųjų klaidas ir trūkumus, o taip pat ypatinga „išmintis“ – išreikšti tai garsiai. Tai prilimpa prie manęs taip, kad nebekreipiu dėmesio į pasipriešinimą, kurį sukelia mano išpuoliai, ir mano širdyje išvystomas ypatingas teisumo ir reikšmingumo jausmas, savo atžvilgiu. Aš suprantu, kad geriausiai gaudausi gyvenime ir turiu išmintingų patarimų visiems gyvenimo atvejams. Man patinka mokyti žmones, ypač praeities įvykiuose, ir duoti jiems vertingų patarimų apie praėjusias situacijas. Taip gera jaustis teisiu visame kame ir turėti savo požiūrį ir, be to, teisingiausią visais klausimais. Turiu draugų su kuriais aptariame visus įvykius nuo šeimos iki Amerikos ir mes kartu su jais tampame visų pasaulio klausimų žinovais. O jei man pavyks sukurti savo „YuoTube“ kanalą, tai ten galėsiu realizuoti visus savo talentus ir įgyti šimtus prenumeratorių.
Tuo pačiu metu vyksta keisti dalykai. Mano šeimos nariai ima manęs vengti, nemėgsta su manimi leisti laiko, dažnai jie ima su manimi elgtis šiurkščiai, kurstydami mano savigynos jausmą. Mano draugai nebekviečia manęs į svečius ir retai ateina pas mane. Jie net nesupranta, ką jie praranda mano asmenyje. Įvyksta baisiausia, kas netelpa į mano sąmonę. Mano šeima griūva. Lieku vienas.
Kai taip atsitinka, nėra nugalėtojų, nėra džiaugsmo, laimėjus mūšius. Kai subyra santykiai su vaikais ir žmonėmis, su kuriais tavo jausmai ir prisirišimai yra labai glaudžiai susiję, tada nėra laimės, kad jie tave paliko.
Išdidi širdis nepavargsta rasti pateisinimą savo ambicijoms ir savo teisumui. Tačiau „Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę“ (1 Petro 5, 5). Būti Dievo priešininku, reiškia būti velnio pusėje. Labai niūri perspektyva. Jokios vilties. Tačiau norėdamas kažkaip praskaidrinti šį jausmą ir užgniaužti sąžinės balsą, imu daugiau skaityti Bibliją ir melstis, lankyti dvasinius susirinkimus ir daryti gerus darbus. Ir tai man labai padeda, juk visų šių gerų darbų fone mano pasiteisinimai neatrodo tokie jau blogi, nes visas esu pasinėręs į “religijos” pasaulį.
Bet yra dalykų, kurių aš nesuprantu. Jei mano šeimos nariai man viskuo pataikauja ir parodo absoliučią pagarbą bei paklusnumą, tai aš vis tiek randu krūvą jų elgesio ir požiūrio į gyvenimą trūkumų, ir mane tai erzina. Bandau su tuo kovoti, bet negaliu, įvyksta emocijų sprogimas, po kurio prasideda trumpas susitaikymas. Užsidedu „rožinius akinius“ ir nieko nepastebiu, bet tada visi „sėdasi man ant galvos“, ramiai daro mano namuose viską, ką nori. Ir vėl turiu paimti vadžias į savo rankas, ir nukreipti žmones į jų vietą gyvenime. Ir niekas negali manęs suprasti, tačiau neginčytina, kad aš šias problemas suprantu geriau nei kiti, ir man labai patinka ši pozicija, ir nenoriu jos atiduoti.
Meilė nesididžiuoja. Ji gerbia kito žmogaus nuomonę, net jei jo akyse ji šiurkšti ir neteisinga. Ji moka kukliai deklaruoti apie save ir savo privalumus. Ir tuo pačiu palieka žmogui teisę priimti savarankiškus spendimus ir pasirinkimo laisvę.
Meilė neniurna, ji nemato prasmės taip išreikšti savo nesutikimą su artimojo nuomone, tačiau visada randa pateisinimą bet kokiems poelgiams, išskyrus nuodėmę, atsižvelgiant į dvasinį ir fizinį žmogaus vystymąsi.
Kai pas Jėzų buvo atvesta paleistuvė, jis nepateisindamas nuodėmės, nuteisė visus kaltus ir nepatenkintus, aiškiai nurodydamas, kad net tokioje situacijoje yra galimybė atgailauti ir palikti nuodėmę. Nusidėjėlei Kristus pasakė: „Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk“ (Jono 8, 11). Kokia meilė klystantiems, kaltiems ir nuodėmingiems žmonėms! Būtent taip daro meilė. Ji duoda galimybę geresniam poelgiui, o paskui atsitraukia ir laukia. Kartais tenka laukti labai ilgai. O būna, kad meilė taip ir nesulaukia kažkokių pokyčių ir išmintingų sprendimų, ir su skausmu širdyje palydi į paskutinę kelionę mirusius draugus, giliai sielvartaujant dėl praleistų galimybių.
Meilė siūlo gyvenimą. Ji visada traukia žmones į gėrį, nes ji pati yra kiekvieno gero poelgio šaltinis. Ji prisiliečia prie užkietėjusių širdžių, leisdama joms pajusti besąlygiškos meilės saldumą, o paskui atsitraukia laukdama, kad ją pastebės, priims.
Meilė neišdidi, o niurzgėjimas svetimas jos prigimčiai. Ji kitaip reaguoja į gyvenimo išbandymus ir Šventajame Rašte randa patarimų, padedančių išstovėti ir nugalėti bet kokias pagundas.
Meilė gali viską – Jėzuje Kristuje, kuris mane stiprina. Dievas išvaduoja apgautą sielą iš niurzgėjimo ir nepasitenkinimo pinklių. Jo malonės pakanka šiai nuodėmei išrauti. Tai skausminga ir kainuoja daug kančių, tačiau pergalė prieš šią nuodėmę yra labai vertinga ir duoda gerą vaisių – nuolankumo ir romumo dvasią. „Palaiminti romieji; jie paveldės žemę“ (Mato 5, 5). Ir meilė su džiaugsmu to mane išmokys.
Autorius: Аndrеj Каrpеkin
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/lyubov-ne-vorchit/
KAIP IŠGYVENTI SIELVARTĄ
Šis staipsnis iš ciklo “Kaip neišprotėti?”, skirto psichosomatinių problemų sprendimų mechanizmų, atskleistų Šventajame Rašte, paieškom, nes jų naudojimas skatina proto ir kūno sveikatą.
Remiantis psichiatro Elizabeth Kiubler-Ross tyrimais, daugumas žmonių išgyvena 5 pagrindines sielvarto stadijas:
1. ŠOKAS IR NEIGIMAS. Tipiškos apraiškos: atsisakymas tikėti informacija, daug kartų pakartotinai klausiama…
2. PYKTIS, AGRESIJA. Tipiškos apraiškos: aplinkinių kaltinimas, artimųjų, medicinos darbuotojų, policijos, valstybės, Dievo…
3. KALTĖS JAUSMAS. Tipiškos apraiškos: “kodėl aš to nepadariau…”, ieškojimas įvykio priežasčių savyje, pažadas pasikeisti – sau/ kitiems/ Dievui…
4. DEPRESIJA/ PRISLĖGTUMAS. Tipiškos apraiškos: atsiskyrimas vienatvei, gilus liūdesys, susidomėjimo gyvenimo džiaugsmais praradimas, miego ir apetito sutrikimai, silpnumas (jėgų trūkumas)…
5. PRIĖMIMAS. Tipiškos apraiškos: susitaikymas su tuo, kas įvyko; suvokimas, kad praradimas tai gyvenimo dalis; teigiami prisiminimai…
KAIP PADĖTI sielvartui? Siekiant išsaugoti sveikatą ir ramybę krizės metu, svarbu prisiminti 3 VEIKSNIUS:
1. Sielvarto etapams pereiti REIKIA LAIKO. Tiek atskirų etapų, tiek viso proceso trukmė skirtingiems žmonėms gali skirtis, tačiau laikas yra pats svarbiausas veiksnys, padedantis įveikti sielvartą. Biblijoje ne kartą aprašytas ir, kai kuriais atvejais, nustatytas ypatingas gedulo laikotarpis, kai netekusiems artimo žmogaus, skiriamas ypatingas laikas sielvartui išgyventi. Pavyzdžiui, Juozapas daugelį dienų ruošėsi savo tėvo Izraelio laidotuvėms: “Gydytojams, buvusiems jo tarnyboje, Juozapas įsakė balzamuoti jo tėvą, ir gydytojai balzamavo Izraelį. Tam jie praleido keturiasdešimt dienų, nes tiek laiko reikia balzamavimui. Ir egiptiečiai jo gedėjo septyniasdešimt dienų.” (Pradžios 50:2-3)
2. Reikalinga LAISVĖ, išreikšti SAVO JAUSMAMS. Žemiau pateikiami pavyzdžiai iš Biblijos, kaip žmonės (ir net pats Jėzus Kristus) ašaromis išreiškė liūdesį dėl artimo žmogaus netekties: “Visi sūnūs ir dukterys stengėsi jį paguosti, bet jis atsisakė būti paguostas ir sakė: “Ne! Aš liūdėdamas žengsiu į šeolą pas savo sūnų“. Taip tėvas jį apraudojo.“ (Pradžios 37:35).
Taip kalba Viešpats: „Pasigirdo aimanos šauksmas Ramoje, raudojimas ir graudus verksmas! Rachelė rauda savo vaikų; ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra.“ (Jeremijo 31:15)
Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“. Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ (Jono 11:33-36).
3. Labai SVARBI MALDA. Viską galima išreikšti Dievui, bet kuriame sielvarto etape. Jeigu jūs ar jūsų artimieji liūdite, skaitykite ir visa širdimi pasitikėkite Šventojo Rašto vilties žodžiais. Melskitės Dievui ir Jis būtinai jus palaikys, ir paguos.
“Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Krisuje Jėzuje” (Filipiečiams 4:6-7).
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/kak-perezhit-gore/
