LYG TAKU...
Gyvenimu – lyg miško kvepiančio taku.
Prošal praeina medžiai – mūsų metai –
tie ąžuolai, klevai ir drebulės. Sunku
tikėt, kad tiek pavasarių ir vasarų jau matėm...
Kažkur gelsvi lapeliai suvirpės. Kas tai?
Ruduo? Tai – auksas išgyvenimų...
Malonės saulė šypso iš aukštai,
ir Angelo sparnai lyg debesėliai plunksniniai
apgaubs nuo nerimo.
Gyvenimu – lyg miško vinguliuojančiu taku,
prošal praeina medžiai – mūsų metai.
Vieni – lyg ąžuolai, kiti – lyg drebulės. Sunku
tikėt, kad tiek jau rudenio aušrų ir tiek žiemų jau matėm...
2004 08 11
Romualda Adomaitytė-Chabarina
„Kokie ilgi mūs šešėliai
Saulolaidoj grįžtant iš šienapjūtės,
Šešėliai ilgi, o mes tokie trumpučiai…“
Jaanas Kaplinkis
Šaltinis: Romualdos Adomaitytės-Chabarinos knyga „Nesipykit, keliaujantys paukščiai“
