Penki atradimai apie gyvenimą
Prieš mirtį žmonės nesigaili nei dėl pramogų stokos, nei dėl neišsipildžiusios svajonės apie šuolį su “tarzanke”. Paliatyvios pagalbos slaugytoja Bronnie Ware, slaugiusi nepagydomai sergančius žmones paskutinėmis jų gyvenimo dienomis, pasakė, ko žmonės dažniausiai gailisi mirties patale.
Bronnie Ware parašė knygą “5 dažniausios apgailestavimų priežastys mirštant”. Ji rašo apie fenomenalų supratimo aiškumą, kurį patiria žmonės savo gyvenimo pabaigoje ir pataria mums įsiklausyti į jų liudijimus, ir pasimokyti iš jų.
▫️1. GAILA, kad neturėjau drąsos išlikti SAVIMI, o ne gyventi, kaip kiti iš manęs to tikėjosi.
Dėl to žmonės gailisi dažniausiai. Suvokę, kad jų gyvenimas tuoj tuoj baigsis, ir, pažvelgę atgal, jie mato, kiek daug sumanymų ir svajonių liko neįgyvendinta. Dauguma žmonių savo gyvenime negalėjo įgyvendinti net pusės savo planų, ir tik mirties patale jie suprato, kad tai jų pačių pasirinkimo rezultatas.
▫️2. GAILA, kad per daug DIRBAU.
Tai girdėjau praktiškai iš visų vyrų, kuriuos slaugiau. Jie apgailestavo, kad praleido savo vaikų jaunystę ir praleido per mažai laiko su savo žmonomis. Moterys taip pat ne retai prisipažino, kad gailisi dėl to, ir nors dauguma iš jų priklausė vyresnei kartai, didžiajai mano pacienčių daliai nereikėjo imtis šeimoje pagrindinio maitintojo pareigų. Visi vyrai, kuriais rūpinausi, nuoširdžiai gailėjosi, kad didžiąją gyvenimo dalį praleido dirbdami.
▫️3. GAILA, kad neturėjau drąsos atvirai reikšti savo JAUSMUS.
Daugelis žmonių slopino savo jausmus, kad išlaikytų taiką santykiuose su aplinkiniais. Dėl to jie pragyveno kaip vidutinybės ir netapo tuo, kuo galėjo tapti. Daugeliui išsivystė ligos, kurių priežastimis tapo jų patiriamas kartėlis ir nepasitenkinimas.
▫️4. GAILA, kad taip mažai bendravau su DRAUGAIS.
Dažnai žmonės nesuvokė tikrosios senų draugų vertės tol, kol neatsidūrė mirties patale arba kai draugų nebebuvo įmanoma surasti. Daugelis buvo taip susirūpinę savo gyvenimo smulkmenomis ir problemomis, kad tam tikru momentu nustojo palaikyti santykius su savo geriausiais draugais. Mirštantys žmonės labai dažnai patyrė gilų gailestį dėl to, kad neskyrė draugystei tokio dėmesio, kurio ji nusipelnė. Mirties patale visi patiria draugų ilgesį.
▫️5. GAILA, kad neleidau sau būti LAIMINGU.
Nuostabu, bet mirštantieji gana dažnai dėl to gailisi. Daugelis iš jų iki pat pabaigos nesuprato, kad laimė – pasirinkimo reikalas. Jie visą gyvenimą laikėsi senų nuostatų ir įpročių. Jų gyvenimus užpildė taip vadinamas komfortas. Permainų baimė vertė juos apsimetinėti prieš kitus žmones ir prieš save, kad jie patenkinti savo gyvenimu, nors giliai širdyje labai norėjosi nusijuokti ir grąžinti į savo gyvenimą nuoširdumą.
✅Apibendrinus visus šiuos punktus, lieka viena mintis: „Gaila, kad negyvenau savo gyvenimo“.
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/pyat-otkrovenij-o-zhizni/
Kokia avalynė „užmuša” kojas
Civilizacija, padovanojusi mums lygius kelius ir avalynės įvairovę, taip pat „apdovanojo“ daugybe sąnarių ligų, pėdų deformacijų. Apie tai, kokią avalynę verta avėti atsargiai arba visai neavėti, papasakojo gydytojas traumatologas – ortopedas.
▫️AUKŠTAKULNĖ avalynė
Aukšti kulniukai sukelia ne tik didelį įvairių traumų pavojų, įskaitant lūžius. Kai kojos kulno pakilimas yra didesnis nei 7 cm, svorio centras pasislenka į priekinę kojos pėdos dalį ir įspraudžia pirštus į avalynę. Tai prisideda prie skersinės plokščiapėdystės išsivystymo, kai pėdos lanko raiščiai tempiami, o kojų pirštai „išsiskečia“ tarsi vėduoklė. Laikui bėgant, tai sukelia pėdos Hallux valgus deformaciją su pirmojo piršto nukrypimu, kuris liaudiškai vadinamas „kauliuku“. Šią patologiją galima ištaisyti tik atliekant sudėtingą operaciją su ilga reabilitacija.
Tai rimta estetinė problema, ligai būdingas nuolatinis skausmas ir kojų nuovargis. Geriau tokios būsenos išvengti.
▫️Avalynė SIAURAIS PIRŠTAIS
Jei avalynės priekinė dalis per siaura, tada pirštai neturi reikiamos laisvės, jie visada yra nepatogioje ir nenatūralioje padėtyje. Laikui bėgant, tai sukelia deformaciją didžiojo piršto pirmame sąnaryje. Rezultatas – vis tas pats „kauliukas“, o taip pat nuolatinis kojų pirštų skausmas.
▫️„Baletkės“, sportbačiai arba bet kokia avalynė PLOKŠČIU PADU
Gal būt pastebėjote, kad su tokia avalyne kojos pavargsta net greičiau nei su smailiakulniais. Kadangi dėl kulno nebuvimo trūksta pakėlimo, svorio centras pasislenka į užpakalinę pėdos dalį, atsiranda didelis krūvis Achilo sausgyslei.
Be to, plokščias padas negali amortizuoti kulno smūgio į asfalto paviršių, o tai silpnina raiščius. Visa tai veda į plokščiapėdystės išsivystymą ar progresavimą ir pėdos sąnarių artrozę.
▫️Kedai su SUFORMUOTU PĖDOS SKLIAUTU
Deja, pati aktualiausia ir visų mėgiama avalynė, su kuria galima “ir į puotą, ir į žmones“, taip pat ne tokia jau saugi, kaip atrodo, ypač vaikams. Esant suformuotam pėdos skliautui, raumenys visą laiką ilsisi ir dėl to pamažu silpsta. Pirmiausia tai aktualu vaikams, kurių raumenų ir kaulų sistema vis dar formuojasi. Todėl kedai vaikui kaip kasdienė avalynė nėra pats geriausias pasirinkimas.
▫️Bet kokia NEPATOGI avalynė
Tai avalynė, kurios priekinė dalis yra per trumpa, netinkamos formos arba per ankšta. Be pėdos deformacijos atsiranda ir daug kitų nemalonių pasekmių, tokių kaip nuospaudos ir odos suragėjimas, kurių suku atsikratyti.
Kasdieniam dėvėjimui rinkitės patogią avalynę su 2-3 cm kulniuku (pakilimu). Namuose nevaikščiokite basomis (ilgai lygiomis grindimis, jei turit riziką). Ant kieto paviršiaus pėda apkraunama neteisingai, o tai lemia plokščiapėdystę, ypač vaikams.
Geriau dėvėti kambarinę avalynę su nedideliu pakilimu. Vaikams pirmenybė teikiama sandalams, nes jie tinkamai paskirsto apkrovą vaiko pėdoms. Dažniau vaikščiokite basomis ant žemės, smėlio ar akmenėlių, tai padeda sustiprinti pėdos raumenis. Plaukiokite su pelekais arba mankštinkitės, kad sustiprintumėte pėdų raumenis.
Gydytojas traumatologas – ortopedas Sevolod Gorochov, Amerikos ortopedų traumatologų asociacijos narys
Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/kakaya-obuv-ubivaet-nogi/
Apkabink mane stipriau
„Apkabink mane stipriau“- prašiau aš vyro, kai mes “mokėmės” apsikabinti, perskaitę psichoterapeutės Virginijos Satir („šeimos terapijos motinos“) patarimą apie apsikabinimą: „Kad išgyventume, reikia apsikabinti 4 kartus per dieną, 8 – kad palaikytume normalią būseną ir 12 – kad augtume“.
Toks paprastas dalykas, kaip apkabinimas, ne tik vienija mus su kitais žmonėmis, bet daro įtaką ir mūsų fizinei bei emocinei sveikatai. 20 sekundžių apkabinimas (arba 10 minučių laikymas už rankų) sumažina žalingą fizinį streso poveikį, kraujospūdį ir širdies susitraukimų dažnį.
Reaguodamos į fizinį prisilietimą, smegenys gamina oksitociną, kuris turi galingų gydomųjų savybių. Jis didina saugumo, ramybės, pasitenkinimo gyvenimu jausmą, mažina nerimą.
Kai apkabini žmogų, jam tarsi grąžini jo paties ribų pajautimą: fizinių ribų, jo kūno ribų. Kai žmogus jaučia savo ribas, jis labiau pasitiki savimi, pajunta pagrindą po kojomis.
Ne paslaptis, kad sėkmingam vystymuisi žmogui reikia meilės ir dėmesio. Mokslininkai įrodė, kad daugelio ligų priežastis yra rūpestingos meilės trūkumas. Žmonės daug greičiau pasveiksta, jei juos supa meilė ir rūpestis. Net naminiai gyvūnai gali tam tikru mastu patenkinti šį poreikį.
Apkabindamas kitą žmogų, gauni naudos ir pats, nes tavo kūnas paklūsta toms pačioms taisyklėms.
Tiesiogine prasme mus sieja „mumyse įmontuotas“ emocinio kontakto ir mums svarbių žmonių atsako poreikis. Daugybė liudijimų rodo, kad saugaus prisirišimo poreikis niekada neišnyksta, o suaugusiems išsivysto į patikimo emocinio ryšio su partneriu poreikį.
Tėvams ir vaikams apkabinimai yra būdas parodyti meilę, prisirišimą ir rūpestį. Vaikas, mamos ar kito jam svarbaus suaugusio apkabintas, atsipalaiduoja, nusiramina, sušyla, jaučiasi saugus, t. y. patenkina svarbius poreikius. Suaugusiam, apkabinančiam vaiką, pagerėja nuotaika, padidėja endorfino gamyba. Jis parodo savo atsakomybę ir rūpestį kitu žmogumi, patvirtina savo reikalingumą ir reikšmingumą, o tai taip pat labai svarbu normaliai savijautai.
„Ar galiu tave apkabinti?“ – klausiu savo artimųjų, vyro, dukros, draugo ir tų žmonių, kuriuos noriu palaikyti, nudžiuginti ar įkvėpti pasitikėjimo. Aš klausiu, nes tokia yra tinkamo apsikabinimo taisyklė.
Naudinga žinoti:
1. Mamos pagal galimybes turėtų palaikyti šiltus artimus santykius su naujagimiais, ypatingai pirmąsias savaites po gimimo.
2. Cezario pjūvio pagalba savo mažylius gimdžiusios mamos, turėtų daugiau dėmesio skirti bendravimui su mažyliu, nes operacijos metu joms neišsiskyrė oksitocinas. Glaudus kūno kontaktas gali užkirsti kelią pogimdyminei depresijai.
3. Apkabinkite savo vaikus kuo dažniau jų augimo laikotarpiu, įskaitant ir berniukus. Viena iš labiausiai paplitusių klaidingų nuomonių berniukų auklėjime: nereikėtų jų per dažnai apkabinti, bučiuoti, girti, glostyti, nes kitaip jie neužaugs tikrais vyrais, o visą gyvenimą bus „mamos sūneliais“. Tai netiesa. Vaikai pirmaisiais trejais gyvenimo metais neturi rimtų psichologinių skirtumų, susijusių su auklėjimu pagal lytį. Paprasčiau tariant, mamos apkabinimai, meilė, apsauga ir palaikymas vienodai reikalingi tiek berniukams, tiek mergaitėms. Jiems svarbu, kad juos imtų į glėbį, sodintų ant kelių, palaikytų už rankytės.
Maždaug nuo 4 metų mama gali išgirsti „atstok!“, bandant apkabinti ar pabučiuoti savo paaugusį mažylį. Tai signalas, kad kontaktinį bendravimą reikia keisti, bet jokiu būdu jo negalima nutraukti. Atėjo laikas įvairiems „pamaigymo“ žaidimams, kutenimui, žaismingoms imtynėms, “pavijau-sugavau”.
Neužkirskite kelio norui apsikabinti žodžiais: „Ko tu kaip mažas? Tu jau didelis“. Apkabinkite savo didelį mažylį taip pat švelniai ir stipriai, kaip vienmetį, dalinkitės su juo savo šiluma, leiskite jaustis saugiai. Jam užtenks vos poros minučių, kad pasikrautų naujiems žaidimams ir išdaigoms.
Ir dar vienas svarbus momentas: berniukai kurie iki 7 metų negavo tiek meilės, kiek jiems reikia, apkabinimų ir kitų „kūno švelnumų“, užauga vyrais, kurie ieškos progos patenkinti šį vaikišką poreikį. Kuo tai gali baigtis? Traumuojančiais santykiais su moterimis, priklausomybe ir per dideliu prisirišimu prie mamos, visokiais psichologiniais ir seksualiniais nukrypimais. Kaip matote, poveikis bus priešingas.
4. Poroms, kurios išreiškia kasdienį tarpusavio bendravimą – laikymusi už rankų, apsikabinimais, sėdėjimu šalia vienas kito – dėl didesnio oksitocino kiekio lengviau išlaikyti prisirišimą ir šiltus tarpusavio santykius.
Žmogus neapkabintas
Vis neš sunkius vargus,
Gyvenimo pamintas
Depresinis žmogus.
Nereik tau jo suprasti,
Klausyti, kalbint daug,
Tu tyliai prisiartink
Ir apkabink, nelauk.
(Irina Markova)
Meilės žodžiai, draugystė, švelnus prisilietimas – visa tai turi gydomųjų savybių. Kodėl? Nes mes buvome Dievo sukurti priimti ir duoti meilę. Apsikabinkite dažniau ir stipriau!
Paruošta pagal: https://sokrsokr.net/obnimi-menia-pokrepche/
