Visceraliniai riebalai – tai mūsų kūno rezervinis maistas, energijos atsargos riebalinio audinio pavidalu. Skirtingai nuo poodinių riebalų, kurie kaupiasi klubuose, pilve ar juosmenyje, visceraliniai riebalai yra daug giliau, supa visus gyvybiškai svarbius organus.
Visceralinių riebalų kaupimosi priežastis – nesubalansuota mityba, fizinio aktyvumo stoka, žalingi įpročiai ir kiti veiksniai. Daugelis mano, kad visceralinių riebalų koncentracijos padidėjimas – su amžiumi susijęs pokytis. Tačiau amžius ne pagrindinė priežastis.
?? Visceralinių riebalų PAVOJUS:
▫ Didėjant krūviui kojoms atsiranda venų varikozė.
▫ Spaudžia širdį, o tai sukelia miokardo infarktą, aterosklerozę ir daugelį kitų širdies ir kraujagyslių sistemos ligų.
▫ Sudaro palankias sąlygas vėžio atsiradimui.
▫ Gresia hormoniniu disbalansu ir įvairiais medžiagų apykaitos sutrikimais.
??KAIP atsikratyti visceralinių riebalų?
Visceraliniai riebalai nyksta kartu su poodiniais riebalais, vienintelė išimtis gali būti endokrininės sistemos ligos. Todėl, norint išspręsti problemą, būtina:
▫ Gerti pakankamai vandens. Tai padės pagreitinti riebalų pertekliaus, įskaitant visceralinių riebalų, deginimo procesą. Per dieną reikia išgerti ne mažiau kaip 30 ml vandens 1 kilogramui kūno svorio.
▫ Padidinkite vitamino C koncentraciją.
▫ Apribokite greitų angliavandenių ir riebalų suvartojimą.
▫ Venkite ilgalaikio streso ir raminamųjų preparatų.
▫️ Senovėje žmonės nė neįtarė, kad egzistuoja kraujotakos sistema. Tačiau jie manė, kad žmogui naudingas kraujo įpylimas net į skrandį. Hipokratas tikėjo, kad kraujas gali pakeisti psichines paciento savybes, ir todėl rekomendavo jį gerti žmonėms, kenčiantiems nuo psichikos sutrikimų. 1498 metais jau senam ir sergančiam popiežiui Inocentui buvo atliktas kraujo „perpylimas“. Gydytojas paėmė trijų dešimties metų berniukų (kurie netrukus mirė) kraują, iš šio kraujo cheminiu būdu paruošė vaistus ir davė juos pontifikui. Popiežiaus gydymas baigėsi visiška nesėkme, jis netrukus mirė. Viduramžiais kraujo nuleidimas buvo plačiai naudojamas Europoje. Buvo tikima, kad kartu su krauju išeina ir ligos dvasia. Ši gydymo filosofija kainavo daugybę gyvybių. Jo aukomis tapo genialus italų menininkas Rafaelis Santi ir pirmasis Amerikos prezidentas Džordžas Vašingtonas.
▫️ Po to, kai William Harvey atrado ir ištyrė kraujotakos sistemą, buvo pradėti eksperimentai su kraujo perpylimu gyvūnams. Pirmąjį kraujo perpylimą žmogui atliko Jean Baptiste Denis. 1667 m. birželio 15 d. jis karščiuojančiam ligoniui į rankos veną įpylė 9 uncijas (1 uncija = 31,1 g) ėriuko kraujo (iš miego arterijos). Iš pradžių eksperimentas buvo sėkmingas, bet po kurio laiko pacientas mirė. Kraujo perpylimas žmonėms buvo beveik šimtmečiui nutrauktas. Gyvūnų kraujo perpylimo nesėkmės paskatino mintį, kad galima naudoti tik žmonių kraują. 1819 m. anglų akušeris J. Blundell atliko pirmąjį kraujo perpylimą iš žmogaus žmogui. Tačiau tuo metu dar nebuvo įtariama apie kraujo grupių egzistavimą. Ir, nors kraujo perpylimo bandymai, siekiant išgelbėti gyvybes, tęsėsi, jie dažnai baigdavosi paciento mirtimi. 19 amžiuje gydytojai sužinojo apie imuniteto egzistavimą. Tuo metu medikai sužinojo apie keturių kraujo grupių ir rezus faktoriaus egzistavimą. Amerikiečių chirurgas George Crile 1907 metais pirmasis pritaikė informaciją apie kraujo grupes ir atliko 61 suderinamo kraujo perpylimą. Šiuolaikinė medicina jau žino apie 50 kraujo grupių, nors praktinę reikšmę vis tik turi keturios pagrindinės.
?? Kai kuriuos žmones neramina klausimas: „Ar galima perpilti kraują, jei Dievas draudžia jį naudoti maistui“? Iš tiesų, žmogaus gyvybė yra kraujyje. Biblija sako: „Kūno gyvybė yra kraujyje“ (Kunigų 17:11). Kraujas suteikia gyvybę, tiekdamas deguonį ir visas reikalingas medžiagas į audinius. Kai išliejamas kraujas, gyvybė užgęsta. Tačiau Kristus pasakė: „Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda.“ (Jono 15:13) Tas, kuris dėl savo artimo atiduoda savo gyvybę, parodo didžiausią meilę. Atiduodami dalį savo kraujo perpylimui ir artimo gyvybės išgelbėjimui, atiduodame dalį savęs ir vykdome Viešpaties įsakymą apie meilę. Tačiau duodami ar priimdami kraują iš kito žmogaus galime tik pratęsti gyvenimą. Kristus, praliejęs kraują ant kryžiaus, dovanoja mums amžinąjį gyvenimą. Priimdami Kristų kaip savo Gelbėtoją, mes apvalome savo širdis nuo nuodėmės. „Kraujas atlieka permaldavimą“ (Kunigų 17:11). Į šią didžiulę auką nurodė praeityje aukotos gyvūnų aukos. Gyvūnų kraujas buvo Kristaus mirties simbolis. Būkime dėkingi Viešpačiui už tai, kad Jis parodė aukščiausią meilę, praliedamas Savo kraują už mus, kad galėtume gyventi amžinai.
„Nes gyvūno gyvybė yra kraujyje. Daviau jums kraują, kad ant aukuro atliktumėte permaldavimą už savo gyvybę; kraujas atlieka permaldavimą, nes jis yra gyvybė.“ (Kunigų 17:11)
Šaltinis: Aleksej Chacinskij „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”
▫ Dabar mūsų laivas patenka į šlaunies arteriją, tada į blauzdos arteriją, ir galiausiai į daug mažesnę pėdos arteriją. Ten, prie kraujagyslės sienelės, pastebime ilgas eiles trombocitų. Šios ląstelės vadinamos kraujo plokštelėmis, jos pačios mažiausios, bet labai reikalingos. Pagrindinė jų funkcija – dalyvauti kraujo krešėjime. Jei pažeidžiama kraujagyslė, šioje vietoje esantys trombocitai greitai sulimpa ir suyra, o juose esantys fermentai patenka į kraują. Veikiant išskirtiems fermentams, kalcio druskoms ir vitaminui K, tirpus kraujo baltymas fibrinogenas paverčiamas netirpiu fibrino baltymu. Susidariusiuose fibrino siūluose, kaip ir tinkluose, užstringa įvairios kraujo ląstelės, tuomet susidaro kraujo krešulys, uždengiantis pažeistą vietą. Trombocitai atidžiai stebi, ar nepažeistos kraujagyslės, kad galėtų greitai susigrupuoti ir jas užsandarinti. Kiek toliau nuo mūsų matosi nedidelis trombas, kurį pamažu tirpdo specialūs fermentai. Netrukus ši vieta bus visiškai sutvarkyta, liks tik nedidelis randelis ant kraujagyslės sienelės.
▫ Be paminėtų ląstelių grupių, kraujo sudėtyje yra įvairių baltymų (albuminų ir globulinų). Jų vaidmuo – transportuoti įvairias medžiagas, hormonus, vaistus, taip pat sulaikyti vandenį ir palaikyti tam tikrą kraujo tirštumą. Dalis baltymų tarnauja imuninei sistemai, jų kiekis smarkiai didėja vystantis uždegiminiam procesui.
▫ Judėdami toliau matome, kaip nuo mūsų kraujagyslės atsišakoja daug mažų atšakų, nukreipiančių kraują į tolimiausius pėdos kampelius. Visi mūsų kūno audiniai maitinasi krauju, išskyrus akies rageną ir sąnarių kremzles. Dabar turime pasirinkti vieną iš mažų kraujagyslių ir tęsti kelionę ja. Štai mes jau kapiliare. Kapiliaras – tai smulkiausia kraujagyslė, kurios skersmuo mažesnis už eritrocito apimtį. Raudonieji kraujo kūneliai turi susispausti, kad prasiskverbtų per šias smulkiausias kraujagysles. Tačiau dėka to jie „išspaudžia“ iš savęs deguonį, kurį iškart sugeria audinių ląstelės. Atidavę deguonį, eritrocitai pasiima anglies dvideginį ir pakeičia savo spalvą iš skaisčiai raudonos į tamsiai raudoną. Labai gerai, kad nėra sulipusių eritrocitų kekių. Jos nuolat formuojasi kraujyje tų, kurie mėgsta riebų, saldų maistą ir vartoja alkoholį. Tada kapiliarai tiesiog užsikemša, ir kraują tenka nukreipti aplinkiniu keliu – šuntais. Jei taip nutinka dažnai, audinių ląstelės badauja, negauna pakankamai deguonies ir maistinių medžiagų. Tam ypač jautrūs smegenų neuronai. Jie nustoja efektyviai gaminti elektros srovę, todėl kartas nuo karto žmogus jaučia silpnumą, mieguistumą, pablogėja atmintis ir dėmesio koncentracija.
▫ Štai įsispraudėme į kapiliarą. Jo sienelėje yra nedidelės poros, pro kurias skystoji kraujo dalis (plazma) prasiskverbia į tarpląstelinę erdvę, susimaišydama su tarpląsteliniu skysčiu. Matosi, kaip tarpląstelinis skystis prasiskverbia į kapiliarus. Būtent taip vyksta medžiagų apykaita. Gliukozė, riebalų rūgštys ir aminorūgštys iš žarnyne suvirškinto maisto patenka į tarpląstelinį skystį, o vėliau jas pasisavina ląstelės. О visos „medžiagų apykaitos šiukšlės“ šlapimo rūgšties, šlapalo, kreatinino ir kitų medžiagų pavidalu patenka atgal į kraujagysles, tada šios atliekos filtruojamos inkstuose ir neutralizuojamos kepenyse. Į tarpląstelinį skystį neplauksime, antraip mus gali įtraukti į limfagyslę. Jei mes ir prasibrausime per ilgą limfmazgių eilę, tai pateksime į limfinį lataką, o iš jo vėl grįšime į širdį.
▫ Netrukus atplauksime į starto vietą. Priekyje prieš kapiliarą matosi venulė – pati smulkiausia veninė kraujagyslė. Toliau matosi kitos venulės, iš kurių susidaro maža veninė kraujagyslė, tada stambesnė – ir štai mus vėl kelia aukštyn… Galų gale kelionė baigėsi. Prireikė mažiau nei minutės, kad įveiktume šį kelią mažuoju ir didžiuoju kraujotakos ratu.
▫ Kaip nuostabiai ir nesuvokiamai tobulai sukurta mūsų kraujotakos sistema ir ja cirkuliuojantis kraujas! Mes tik iš dalies galėjome pamatyti, kas vyksta mūsų viduje. O jei pabandytume atskleisti regėjimo paslaptį, sužinoję, kaip smegenyse atsiranda vaizdas, arba suvokti nenutrūkstamą širdies, kurioje savaime generuojamas nervinis impulsas, darbą… Tačiau net ir to, ką pamatėme, pakanka, kad sušuktume, kaip Dovydas: „Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – aš tai gerai žinau.“ (Psalmių 139:14) ?
Šaltinis: Aleksej Chacinskij „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”
