Kategorija: Mityba

Paskelbta

Lęšiai – maži grūdeliai, didelė nauda

Lęšiai – vieni seniausiai žmonių auginamų ankštinių augalų. Jie buvo vertinami jau prieš tūkstančius metų, o Biblijoje net pasakojama, kaip Ezavas už lęšių valgį atidavė savo pirmagimystės teisę broliui Jokūbui (Pradžios 25, 29–34).

Šiandien lęšiai kartais lieka kitų produktų šešėlyje, nors yra nebrangūs, maistingi ir lengvai pritaikomi įvairiems patiekalams. Kuo šios mažos sėklos tokios vertingos mūsų sveikatai?

Mažos sėklos – daug vertingų medžiagų

Lęšiuose gausu augalinių baltymų, skaidulinių medžiagų, geležies ir folatų (vitamino B₉). Juose taip pat yra kalio, magnio, cinko ir kitų organizmui reikalingų mineralų.

Vienoje 250 ml stiklinėje telpa apie 200 g virtų lęšių. Tokiame kiekyje yra maždaug 18 g baltymų, 16 g skaidulinių medžiagų, 6,7 mg geležies ir 360 µg folatų.

1. Vertingas augalinių baltymų šaltinis

Baltymai reikalingi ne tik raumenims. Jie dalyvauja audinių atsinaujinimo procesuose, fermentų, hormonų ir kitų organizmui svarbių medžiagų gamyboje.

Lęšiai yra geras baltymų šaltinis žmonėms, kurie renkasi augalinę mitybą arba nori valgyti mažiau mėsos.

2. Kraujodara – kodėl lęšiai vadinami maistu kraujui?

Geležis būtina hemoglobino – raudonuosiuose kraujo kūneliuose esančio baltymo, pernešančio deguonį po organizmą, – gamybai. Geležies trūkumas gali sukelti mažakraujystę, dėl kurios žmogus jaučia nuovargį, silpnumą, sumažėja jo fizinis pajėgumas.

Lęšiuose gausu ne tik geležies, bet ir folatų, kurie būtini normaliam ląstelių dalijimuisi bei raudonųjų kraujo kūnelių susidarymui.

Tačiau svarbu žinoti, kad augaliniuose produktuose esanti geležis yra neheminė. Jos įsisavinimas priklauso nuo įvairių veiksnių, įskaitant kitų kartu valgomų produktų sudėtį.

Kaip pagerinti geležies įsisavinimą?

Vienas paprasčiausių būdų – lęšius valgyti kartu su vitamino C turinčiomis daržovėmis.

Pavyzdžiui, prie lęšių troškinio galima patiekti šviežių paprikų, brokolių ar kopūstų, o į paruoštą patiekalą įspausti šiek tiek citrinos sulčių.

Vitaminas C padeda organizmui geriau įsisavinti neheminę geležį.

Taip pat verta žinoti, kad kavoje, juodojoje ir žaliojoje arbatoje esantys polifenoliai gali mažinti augalinės kilmės geležies įsisavinimą. Todėl žmonėms, kuriems trūksta geležies, šiuos gėrimus geriau vartoti ne valgant ar iškart po valgio, o tarp valgymų.

3. Žarnyno sveikata – kuo naudingos lęšių skaidulos?

Lęšiai yra puikus skaidulinių medžiagų šaltinis. Jos padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą, didina išmatų tūrį ir gali padėti išvengti vidurių užkietėjimo.

Dalis lęšiuose esančių angliavandenių ir skaidulinių medžiagų pasiekia storąją žarną, kur juos fermentuoja žarnyno bakterijos. Šio proceso metu susidaro trumposios grandinės riebalų rūgštys, tarp jų – butiratas, kuris yra svarbus storosios žarnos ląstelių energijos šaltinis.

Tačiau kodėl lęšiai kartais sukelia pilvo pūtimą?

Lęšiuose yra tam tikrų angliavandenių, vadinamų oligosacharidais, kurių žmogaus virškinimo fermentai negali suskaidyti. Todėl jie patenka į storąją žarną, kur juos skaido žarnyno bakterijos. Vykstant šiam procesui susidaro dujos, todėl kai kuriems žmonėms gali pūsti pilvą.

Kaip sumažinti pilvo pūtimą?

Jeigu ankštinius valgote retai, pradėkite nuo nedidelių porcijų ir palaipsniui jas didinkite. Lęšius gerai išvirkite, taip pat prieš virimą galite pamirkyti ir mirkymo vandenį nupilti.

Kai kuriems žmonėms lengviau virškinami raudonieji skaldyti lęšiai, nes jie dažniausiai būna be luobelės.

4. Cukraus kiekio kraujyje kontrolė

Lęšiai paprastai pasižymi mažu glikeminiu indeksu. Jų skaidulinės medžiagos, baltymai ir krakmolo struktūra prisideda prie lėtesnio angliavandenių virškinimo bei gliukozės pasisavinimo.

Todėl suvalgius lęšių gliukozės kiekis kraujyje dažnai didėja lėčiau negu suvalgius panašų angliavandenių kiekį iš rafinuotų grūdinių produktų.

Tai ypač aktualu žmonėms, sergantiems 2 tipo diabetu arba siekiantiems geresnės gliukozės kiekio kraujyje kontrolės.

Vis dėlto svarbu ir porcijos dydis, bendras patiekalo angliavandenių kiekis bei individuali organizmo reakcija.

5. Širdies ir kraujagyslių sveikata

Reguliarus ankštinių, įskaitant lęšius, vartojimas gali prisidėti prie širdžiai palankios mitybos.

Tyrimai rodo, kad ankštiniai gali padėti šiek tiek sumažinti mažo tankio lipoproteinų (MTL), dažnai vadinamų bloguoju cholesteroliu, kiekį kraujyje. Prie šio poveikio gali prisidėti skaidulinės medžiagos ir kitos ankštinių savybės, taip pat tai, kokius maisto produktus jais pakeičiame.

Lęšiuose taip pat mažai sočiųjų riebalų, o juose esantis kalis svarbus normaliam kraujospūdžiui palaikyti.

Tačiau nereikėtų tikėtis, kad vien lęšių vartojimas reikšmingai sumažins cholesterolio kiekį. Didžiausią naudą jie gali suteikti kaip įvairios, skaidulinių medžiagų turtingos mitybos dalis, ypač kai pakeičia daugiau sočiųjų riebalų turinčius produktus.

Kaip tinkamai paruošti lęšius?

Skirtingų rūšių lęšiai skiriasi spalva, dydžiu, tekstūra ir virimo laiku.

Žalieji ir rudieji lęšiai paprastai geriau išlaiko formą, todėl tinka salotoms, troškiniams ir garnyrams.

Raudonieji lęšiai dažniausiai parduodami skaldyti ir be luobelės. Jie greitai išverda, suminkštėja ir puikiai tinka tirštoms sriuboms, tyrėms bei padažams.

Juodieji (beluga) lęšiai yra smulkūs, verdami gana gerai išlaiko formą, todėl tinka salotoms ir garnyrams.

Ar lęšius būtina mirkyti?

Priešingai nei daugelį kitų ankštinių, lęšius galima virti ir nemirkytus.

Tačiau mirkymas gali sutrumpinti virimo laiką, sumažinti dalį vandenyje tirpių oligosacharidų ir kai kurių antimaistinių junginių kiekį.

Jeigu lęšius mirkote, prieš virimą vandenį nupilkite ir juos perplaukite.

Svarbiausia – lęšius gerai išvirti. Nevirtuose ankštiniuose esantys lektinai ir kai kurie kiti junginiai gali trukdyti virškinimui, o tinkamas terminis apdorojimas sumažina jų aktyvumą.

Lęšiai kasdienėje virtuvėje

Lęšiai gali būti ne tik sriubos ar troškinio pagrindas. Juos galima dėti į daržovių salotas, gaminti užtepėles, augalinius paplotėlius, įdarus ar tirštus padažus.

Net nedidelis virtų lęšių kiekis gali papildyti įprastą daržovių patiekalą baltymais ir skaidulinėmis medžiagomis.

Galbūt jau šią savaitę verta išbandyti naują patiekalą su lęšiais? Kartais sveikatai palankūs pokyčiai prasideda nuo visai paprastų pasirinkimų mūsų virtuvėje.

Straipsnis parengtas remiantis dr. Jorge D. Pamplona Roger knyga „Gydantis maistas“.

Paskelbta

Japonų valgymo įprotis, siejamas su ilgaamžiškumu

Pastaraisiais metais šiuolaikinis mokslas vis dažniau patvirtina seniai žinomus išminties principus, ypač mitybos ir gyvensenos srityse. Pavyzdžiui, daugelis mitybos specialistų ir sveikatos organizacijų pripažįsta augalinės mitybos naudą žmogaus sveikatai. Tokia mityba atitinka ir Biblijoje Pradžios knygos 1, 29 aprašytą mitybos principą. Šiuolaikinių mokslo atradimų ir tradicinės išminties sąsajų galima pastebėti ir kitose kultūrose. Vienas tokių pavyzdžių – japonų principas „Hara Hachi Bu“.

Kas yra „Hara Hachi Bu“?

„Hara Hachi Bu“ – tradicinis Okinavos gyventojų mitybos principas, skatinantis valgyti tik tol, kol pasiekiamas maždaug 80 proc. sotumo jausmas. Šis japonų kultūroje giliai įsišaknijęs saikingo valgymo principas ragina nustoti valgyti dar prieš visiškai pasisotinant. Okinavos tarme posakis „Hara Hachi Bu“ apytikriai reiškia „valgyk, kol būsi 80 proc. sotus“.

Šis principas grindžiamas supratimu, kad tarp valgymo ir sotumo pajutimo yra natūralus laiko tarpas. Paprastai teigiama, kad smegenims prireikia maždaug 20 minučių, kol jos užfiksuoja iš skrandžio siunčiamus sotumo signalus. Nustodami valgyti pasiekę maždaug 80 proc. sotumo, šio principo besilaikantys žmonės suteikia organizmui laiko suvokti, kad maisto jau pakanka, ir taip išvengia persivalgymo.

„Hara Hachi Bu“ nauda

Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai vis labiau patvirtina „Hara Hachi Bu“ principo išmintį. Tyrimai rodo, kad toks valgymo būdas gali būti naudingas sveikatai įvairiais aspektais:

  • Svorio kontrolė. Natūraliai sumažindamas suvartojamų kalorijų kiekį, „Hara Hachi Bu“ gali padėti palaikyti sveiką kūno svorį.
  • Geresnis virškinimas. Valgant mažiau, virškinimo sistemai tenka mažesnis krūvis, todėl gali sumažėti tokie negalavimai kaip rūgšties refliuksas ir pilvo pūtimas.
  • Ilgesnė gyvenimo trukmė. Okinavos gyventojai garsėja ilgaamžiškumu ir tradiciškai laikosi „Hara Hachi Bu“ principo. Tyrimai leidžia manyti, kad saikingas kalorijų ribojimas gali prisidėti prie ilgesnės gyvenimo trukmės.
  • Sveikesnis santykis su maistu. „Hara Hachi Bu“ skatina sąmoningą valgymą, padeda geriau įsiklausyti į organizmo poreikius ir ugdyti sveikesnį požiūrį į maistą.
  • Geresnis maistinių medžiagų įsisavinimas. Kai nepersivalgome, organizmas gali daugiau energijos skirti tinkamam maisto virškinimui ir maistinių medžiagų įsisavinimui.

Kaip pritaikyti „Hara Hachi Bu“ kasdieniame gyvenime?

Nors pats principas paprastas, jį įgyvendinti ne visada lengva. Štai keletas praktinių būdų, kaip šią išmintį pritaikyti kasdienybėje.

  1. Valgykite lėtai. Dėkite į burną mažesnius kąsnius ir kruopščiai juos sukramtykite. Taip lengviau pastebėsite, kada artėjate prie maždaug 80 proc. sotumo. Šis skaičius nėra tiksliai išmatuojamas dydis – tai priminimas nustoti valgyti, kai alkis jau beveik numalšintas, tačiau dar šiek tiek norėtųsi valgyti.
  2. Naudokite mažesnes lėkštes. Šis paprastas būdas gali padėti natūraliai sumažinti porcijas ir palengvinti saikingą valgymą.
  3. Valgykite sąmoningai. Atkreipkite dėmesį į maisto skonį, tekstūrą ir aromatą. Valgydami be pašalinių trikdžių, tokių kaip televizorius ar telefonas, galėsite geriau atpažinti organizmo siunčiamus sotumo signalus.
  4. Įsiklausykite į savo organizmą. Išmokite atskirti malonų pasisotinimo jausmą nuo pilno skrandžio pojūčio. Stenkitės nustoti valgyti tada, kai jaučiate, kad maisto pakanka.
  5. Rinkitės maistingus produktus. Pirmenybę teikite augalinei mitybai, kurioje gausu vaisių, daržovių, viso grūdo produktų ir ankštinių augalų. Šie produktai natūraliai suteikia sotumo ir padeda palaikyti gerą sveikatą.
  6. Išreikškite dėkingumą. Prieš valgį skirkite akimirką padėkoti Dievui už maistą. Šis įprotis gali paskatinti sąmoningiau valgyti ir labiau vertinti kiekvieną kąsnį.
  7. Būkite kantrūs sau. Įsisenėjusiems valgymo įpročiams pakeisti reikia laiko. Mokydamiesi taikyti šį naują požiūrį, būkite sau supratingi.

Įdomu tai, kad tiek Japonijos Okinava, kurioje laikomasi „Hara Hachi Bu“ principo, tiek Loma Linda Kalifornijoje, kur gyvena didelė Septintosios dienos Adventistų bendruomenė, yra priskiriamos vadinamosioms „mėlynosioms zonoms“ – vietovėms, kurių gyventojai pasižymi išskirtiniu ilgaamžiškumu ir gera sveikata.

Nepaisant kultūrinių skirtumų, abiem bendruomenėms būdingi panašūs principai: sąmoningas valgymas, augalinė mityba ir saikingumas. Šis nepaprastas panašumas rodo, kad šie principai svarbūs nepaisant kultūrinių skirtumų ir dera su Biblijoje pateikiamomis sveikatos gairėmis.

Siekdami visapusiškos – fizinės, protinės ir dvasinės – sveikatos, galime semtis įkvėpimo iš šių skirtingų, tačiau viena kitą papildančių tradicijų. Mokydamiesi valgyti sąmoningai, vertinti maistą ir įsiklausyti į savo organizmo poreikius, sujungiame senovės išmintį su šiuolaikiniu moksliniu supratimu.

Sąmoningas gyvenimas ir valgymas su dėkingumu iš tiesų maitina ne tik mūsų kūną, bet ir protą bei dvasią. Toks visapusiškas požiūris į sveikatą, pagrįstas Šventojo Rašto principais ir pastebimas ilgaamžių žmonių bendruomenėse visame pasaulyje, padeda mums atsakingiau rūpintis Dievo patikėtu kūnu.

Šaltinis: CREATION Life, „Ancient Wisdom, Modern Health“. Versta ir redaguota pagal originalų straipsnį.

Paskelbta

Kaip padėti sau geriau susidoroti su stresu?

„O, kad turėčiau balandžio sparnus, – sakau, – skrisčiau toli ir rasčiau ramybę! Iš tikrųjų toli toli nulėkčiau; apsigyvenau tyruose.“
(Psalmyno 55, 7–8)

Ar galime pasiruošti stresui dar prieš jam mus užklumpant?

Visų stresą keliančių situacijų išvengti negalime. Tačiau tam, kaip jas išgyvensime, gali turėti įtakos ir tai, ar esame pailsėję, ar jau pavargę ir išsekę.

Įsivaizduokime du žmones, susiduriančius su panašia sudėtinga situacija. Vienas jau kurį laiką neišsimiega, yra pervargęs ir beveik neturi laiko pailsėti. Kitas gerai išsimiega, pakankamai ilsisi ir jaučiasi kupinas jėgų. Nors negalime iš anksto pasakyti, kaip kiekvienas iš jų sureaguos, į sudėtingą laikotarpį jie ateina turėdami nevienodus fizinius ir emocinius išteklius.

Todėl rūpintis savo atsparumu stresui verta ne tik tada, kai jau jaučiamės išsekę. Pakankamas miegas, reguliarus fizinis aktyvumas, visavertė mityba ir poilsis padeda palaikyti fizinę bei psichologinę sveikatą ir geriau susidoroti su kasdieniais sunkumais.

Tai, kaip gyvename šiandien, gali turėti reikšmės tam, su kokiomis jėgomis pasitiksime rytojaus sunkumus.

Ne visada reikia stengtis ištverti dar daugiau

Kai patiriame daug įtampos, kartais pirmiausia verta savęs paklausti: ar galiu pakeisti tai, kas šią įtampą kelia?

Galbūt dalies darbų galima atsisakyti ar juos atidėti. Galima išspręsti užsitęsusį konfliktą, paprašyti pagalbos ar aiškiau nustatyti savo galimybių ribas. Ne kiekvieną stresą keliančią aplinkybę galime pakeisti, tačiau kai tai įmanoma, prasminga spręsti ne tik streso pasekmes, bet ir jo priežastį.

O jeigu pačios situacijos pakeisti negalime, gali būti naudinga bent trumpam nuo jos atsitraukti ir suteikti sau laiko pailsėti.

Tai nėra problemų ignoravimas ar bėgimas nuo jų. Poilsis neišsprendžia pačios problemos, tačiau padeda atgauti jėgas, kurių reikia jai spręsti.

Kartais padeda tiesiog pakeisti aplinką

Jeigu darbas įtemptas, nebūtina laukti atostogų. Kartais galima pradėti nuo paprasto dalyko – per pietų pertrauką atsikelti nuo darbo stalo ir išeiti pasivaikščioti į parką ar ramia gatve.

Savaitgalį skirkite laiko veiklai, kuri leidžia bent trumpam atsitraukti nuo kasdienės įtampos: pasivaikščiokite miške, pabūkite prie vandens telkinio, padirbėkite sode ar susitikite su artimais žmonėmis.

Reguliarus fizinis aktyvumas yra viena iš rekomenduojamų streso valdymo priemonių, o bendravimas su žmonėmis, kuriais pasitikime, gali suteikti emocinę ir praktinę paramą sunkiu metu.

Buvimas gamtoje taip pat gali padėti sumažinti įtampą ir pagerinti emocinę savijautą.

Jeigu žinote, kad laukia sunkus laikotarpis – pasiruoškite

Ne visos stresinės situacijos mus užklumpa netikėtai. Kartais iš anksto žinome, kad laukia sunkus pokalbis, egzaminas, svarbus pasisakymas, įtempta darbo savaitė, kelionė ar kitas daug jėgų pareikalausiantis įvykis.

Tokiu atveju, užuot nerimavus dėl to, kas laukia, verta pagalvoti: ką galiu padaryti jau dabar?

Galima iš anksto apgalvoti veiksmų planą, pasiruošti tam, ką įmanoma numatyti, prieš sunkesnę dieną neplanuoti daugybės papildomų darbų, pasirūpinti miegu ir poilsiu.

Pasiruošimas negarantuoja, kad streso nepatirsime. Tačiau iš anksto apgalvoję, ką galime padaryti, galime jaustis užtikrinčiau ir būti geriau pasirengę sudėtingai situacijai.

Kai norėtųsi nuo visko pabėgti

Ne visada lengva išlikti ramiam, kai susiduriame su pavojumi, sunkumais ar ilgai trunkančia įtampa. Biblijoje skaitome apie Izraelio karalių Dovydą, kuris pats patyrė daug sunkių išgyvenimų, baimės ir nerimo. Vienu tokiu metu jis rašė:

„O, kad turėčiau balandžio sparnus, – sakau, – skrisčiau toli ir rasčiau ramybę!“
(Psalmyno 55, 7–8)

Žvelgdamas į dangaus paukščius Dovydas troško nuskristi toli nuo jį supančių sunkumų. Tikriausiai daugeliui pažįstamas toks jausmas – kai rūpesčių ir įtampos pasidaro tiek daug, kad norėtųsi bent trumpam nuo visko pasitraukti.

Tačiau ne nuo visų gyvenimo sunkumų galime pabėgti. Negalime tiesiog „nuskristi“ nuo sergančio artimojo, šeimos problemų, finansinių sunkumų ar kitų aplinkybių, kurias tenka išgyventi.

Tačiau galime kuriam laikui sustoti ir skirti laiko bendrystei su Kristumi. Maldoje galime Jam išsakyti tai, kas mus slegia, patikėti savo rūpesčius ir prašyti išminties bei stiprybės. Bendraudami su Išgelbėtoju galime įgyti tvirtumo, atgauti prarastas jėgas, o mūsų širdis gali prisipildyti vilties ir ramybės.

E. Vait knygoje „Gydymo tarnystė“ rašo:

„Dievas neliepia mums nugalėti savo jėgomis. Jis kviečia mus prieiti prie Jo arčiau.“

Toliau tame pačiame skyriuje ji priduria:

„Pradėję bendrauti su Atpirkėju, mes patenkame į taikos ir ramybės kraštą.“
„Gydymo tarnystė“, 178 p.

Šaltinis: Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys”

Paskelbta

Viso grūdo kvietinė–ruginė duona su raugu

Ši duona kepama su natūraliu raugu. Ji pasižymi sodriu skoniu, minkštu minkštimu ir traškia plutele.

Ingredientai

  • 500 ml šilto vandens;
  • 6 valg. š. aktyvaus raugo;
  • 400 g viso grūdo kvietinių miltų;
  • 200 g viso grūdo ruginių miltų;
  • 150 g baltų kvietinių miltų;
  • 1 valg. š. druskos;
  • kmynų pagal skonį.

Gaminimas

  1. Į šiltą vandenį sudėkite raugą, druską ir kmynus. Gerai išmaišykite.
  2. Pamažu suberkite miltus ir užminkykite vientisą tešlą.
  3. Dubenį su tešla uždenkite maistine plėvele arba drėgnu rankšluosčiu.
  4. Kas 30 minučių tešlą perminkykite arba perlenkite. Tai pakartokite 5 kartus.
  5. Tešlą sudėkite į kepimo formą, uždenkite maistine plėvele ir palikite šiltoje vietoje kilti 4–5 valandas, kol ji pastebimai padidės.
  6. Kepkite iki 200 °C įkaitintoje orkaitėje 30 minučių.
  7. Tuomet orkaitės temperatūrą sumažinkite iki 180 °C ir kepkite dar 45 minutes.
  8. Iškepusią duoną išimkite iš formos ir palikite atvėsti ant grotelių.
Paskelbta

Vertingi patarimai vėžio prevencijai

Per pastaruosius straipsnius aptarėme įvairius veiksnius, kurie gali didinti vėžio riziką. Tačiau ką galime daryti kasdien, kad šią riziką sumažintume?

Daugelis mokslinių tyrimų rodo, kad nemaža dalis vėžio rizikos veiksnių yra susiję su mūsų gyvenimo būdu. Žmonės, kurių mityboje gausu vaisių, daržovių ir kitų augalinių produktų, o labai perdirbto maisto vartojama mažiau, rečiau serga kai kuriomis lėtinėmis ligomis, įskaitant tam tikras vėžio formas. Nors nėra vieno stebuklingo produkto, galinčio apsaugoti nuo vėžio, kasdieniai pasirinkimai gali turėti didelę reikšmę.

Ko verta vengti?

Mokslininkai nustatė keletą veiksnių, kurie didina vėžio riziką:

▪ rūkymas;

▪ alkoholio vartojimas;

▪dažnas raudonos ir perdirbtos mėsos vartojimas;

▪rūkytų produktų perteklius;

▪stipriai apkepintas ar pridegęs maistas;

▪antsvoris ir nutukimas;

▪fizinio aktyvumo stoka.

Taip pat rekomenduojama riboti labai perdirbtus maisto produktus ir rinktis kuo natūralesnį maistą. Vertėtų riboti ir daug pridėtinio cukraus turinčius produktus bei saldžius gėrimus. Nors cukrus nėra laikomas tiesioginiu vėžio sukėlėju, jo perteklius gali skatinti antsvorį ir nutukimą, kurie yra pripažinti kai kurių vėžio formų rizikos veiksniai.

Ką verta valgyti dažniau?

Augalinis maistas aprūpina organizmą svarbiais antioksidantais, tarp jų vitaminais A, C ir E. Šių vitaminų gausu įvairiose daržovėse, vaisiuose, uogose, žalialapėse daržovėse, riešutuose ir sėklose.

Vitaminas C organizme nekaupiamas, todėl jo turinčių produktų verta vartoti kasdien. Žalialapės daržovės ir žalumynai yra vertingi natūralių antioksidantų šaltiniai.

Daržovės, vaisiai, ankštiniai augalai ir pilno grūdo produktai yra pagrindiniai ląstelienos šaltiniai. Pakankamas ląstelienos kiekis padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą ir siejamas su mažesne storosios žarnos vėžio rizika.

Be to, augalinės kilmės produktai aprūpina organizmą ne tik vitaminais ir mineralais. Juose yra tūkstančiai natūralių medžiagų, vadinamų fitocheminiais junginiais.

Mokslininkai aktyviai tyrinėja įvairius fitocheminius junginius, tarp jų sulforafaną, kvercetiną, likopeną ir flavonoidus.

Šios medžiagos randamos daržovėse, vaisiuose, uogose, ankštiniuose augaluose, žalumynuose, riešutuose ir sėklose.

Ypač naudinga reguliariai vartoti:

▪ įvairias daržoves;

▪ žalialapes daržoves ir žalumynus;

▪ kopūstines daržoves (brokolius, žiedinius kopūstus, briuselinius kopūstus, kopūstus);

▪ vaisius ir uogas;

▪ ankštinius augalus;

▪ pilno grūdo produktus;

▪ linų sėmenis ir kitas sėklas.

Kodėl nepakanka vien vitaminų papildų?

Kartais manoma, kad sveikatai užtenka išgerti vitaminų ar maisto papildų. Tačiau papildai negali pakeisti visaverčio maisto.

Augaluose esančios naudingos medžiagos veikia kartu, todėl jų poveikis yra daug sudėtingesnis nei pavienių vitaminų ar antioksidantų.

Dėl šios priežasties dauguma specialistų rekomenduoja pirmiausia rūpintis kasdiene mityba, o ne ieškoti apsaugos kapsulėse ar tabletėse.

Maži sprendimai – didelė nauda

Dažnai žmonės ieško sudėtingų sprendimų, tačiau svarbiausi principai išlieka paprasti:

▪ daugiau daržovių ir vaisių;

▪ daugiau visaverčio augalinio maisto;

▪ mažiau perdirbtų produktų;

▪ nerūkyti;

▪ nevartoti alkoholio;

▪ būti fiziškai aktyviems;

▪ palaikyti sveiką kūno svorį.

Nepamirškite profilaktinių patikrinimų

Sveika gyvensena gali sumažinti daugelio ligų riziką, tačiau ji negarantuoja visiškos apsaugos. Todėl svarbu ne tik rūpintis mityba ir gyvenimo būdu, bet ir dalyvauti profilaktinėse sveikatos patikrose.

Anksti nustačius ligą, gydymas dažnai būna sėkmingesnis, todėl verta pasinaudoti gydytojų rekomenduojamomis prevencinėmis programomis ir reguliariai stebėti savo sveikatą.

Nė vienas iš šiame straipsnyje aptartų profilaktikos veiksnių negarantuoja, kad žmogus niekada nesusirgs vėžiu. Tačiau jie gali reikšmingai sumažinti riziką ir pagerinti bendrą sveikatą.

Rūpinimasis savo sveikata reikalauja išmintingų kasdienių pasirinkimų. Biblija taip pat ragina gyventi apgalvotai ir atsakingai:

„Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi.“ (Efeziečiams 5, 15)

Linkiu jums išmintingų pasirinkimų ir geros sveikatos!

Parengta remiantis Aleksejaus Chacinskio knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys“

Paskelbta

Ar mėsa gali didinti vėžio riziką?

Daugelis žmonių mėsą laiko svarbiu baltymų ir geležies šaltiniu. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad dažnas raudonos ir ypač perdirbtos mėsos vartojimas gali didinti kai kurių vėžio rūšių riziką.

Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra (IARC) perdirbtą mėsą (pvz., dešras, dešreles, kumpį, šoninę) priskiria veiksniams, didinantiems vėžio riziką. Taip pat yra gana stiprių mokslinių duomenų, kad dažnas raudonos mėsos (jautienos, kiaulienos, avienos) vartojimas gali didinti vėžio riziką.

Mėsos terminio apdorojimo metu, ypač kepant aukštoje temperatūroje ar rūkant, gali susidaryti heterocikliniai aminai ir policikliniai aromatiniai angliavandeniliai – medžiagos, galinčios pažeisti DNR (ląstelėse esančią genetinę medžiagą). Panašios kancerogeninės medžiagos susidaro ne tik ruošiant mėsą, bet ir rūkant žuvį ar kitus maisto produktus.

Gaminant dešras, dešreles ir kitus perdirbtus mėsos gaminius dažnai naudojami nitritai ir nitratai. Jie padeda ilgiau išlaikyti produktą ir suteikia jam būdingą rausvą spalvą. Tačiau organizme šios medžiagos gali virsti nitrozaminais – junginiais, siejamais su padidėjusia vėžio rizika.

Raudonoje mėsoje esanti hemo geležis taip pat gali skatinti oksidacinius procesus ir didinti storosios žarnos gleivinės pažeidimo riziką.

Tyrimai rodo, kad dažnesnis raudonos ir perdirbtos mėsos vartojimas siejamas su didesne storosios žarnos, taip pat kai kurių kitų vėžio rūšių rizika.

Tai nereiškia, kad vienkartinis mėsos valgymas būtinai sukels ligą. Tačiau kuo dažniau tokie produktai vartojami, tuo didesnė gali būti ilgalaikė rizika.

Augalinis maistas – ankštiniai, pilno grūdo produktai, daržovės, vaisiai, riešutai ir sėklos – gali suteikti pakankamai baltymų ir kitų svarbių maistinių medžiagų be šių papildomų rizikos veiksnių.

Linkiu rinktis maistą, kuris stiprina sveikatą ir mažina ligų riziką.

Mūsų kasdieniai pasirinkimai daro didelę įtaką ilgalaikei sveikatai.

„Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona, ir atiduodate uždarbį už tai, kas nepasotina?“ (Izaijo 55, 2)

Šaltiniai:
– Aleksej Chacinskij knyga „Sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptys“
– PSO Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra (IARC): https://www.iarc.who.int/wp-content/uploads/2018/07/pr240_E.pdf