84 metų moteris, turinti dvylika rimtų diagnozių, atvyko į sveikatos centrą kaip į paskutinę viltį.
Noriu papasakoti jos istoriją.
Peržvelgiau nedidelę grupę laukiamajame. Žema, apkūni moteris bandė atsistoti iš kėdės. Pagyvenusi, silpna, pasirėmusi lazdele…
Padėdama jai nueiti į kabinetą, galvojau apie jos lūkesčius.
Moteris atsisėdo, įdėmiai pažvelgė į mane ir pradėjo pasakoti savo istoriją. Pabaigdama pridūrė:
– Ši vieta – mano paskutinė viltis… mano nevilties stotis.
Štai tokia pradžia.
Žiūrėjau į ją ir svarsčiau, ką daryti toliau. Nuspėjusi mano klausimą, ji ištiesė lapą su savo diagnozėmis – dvylika ligų. Ir visos labai rimtos.
Jos eisena buvo netvirta, tačiau būdama 84-erių ji turėjo aiškų protą.
Užsirašiau diagnozes ir supažindinau ją su programa, kurios ji turės laikytis.
Po keturių savaičių, išrašymo metu, ji vėl mane nustebino.
Ji pateikė savo būklės pokyčius:
- Nebebuvo hipoglikemijos epizodų
- Sumažėjo kraujospūdis
- Svoris sumažėjo 4,5 kg
- Dingo kojų tinimai
- Nebebuvo sąnarių skausmų
- Susitvarkė virškinimas
- Naktį keldavosi tik vieną kartą
- Galėjo nueiti apie 800 metrų nesustodama
- Pagerėjo miegas
- Nebebuvo kosulio ir gleivių kvėpavimo takuose
- Dingo skausmai kojose
- Nebebuvo depresijos
Ji nusišypsojo ir pasakė:
„Dešimt metų kentėjau ir išleidau 50 tūkstančių dolerių gydymui, bet niekada nesijaučiau taip gerai kaip dabar – vos po kelių savaičių čia.
Dėkoju Dievui. Aš vėl galiu eiti į bažnyčią.
Išvykstu ieškoti naujų namų.“
Skaitant šią istoriją natūraliai kyla klausimas:
Kas iš tikrųjų jai padėjo?
Šaltinis: Aileen Ludington, Hans Diehl, „Take Charge of Your Health“
0
20
20
