Sirgti kategoriškai nenoriu

Siūlau paskaityti ištrauką iš Nikolajaus Amosovo knygos „Mintys apie sveikatą“.

Nikolajus Michailovičius Amosovas – žinomas kardiologas ir mokslininkas, akademikas. Be pasiekimų kardiologijoje, jis garsėja savo teorija apie sveiką ir aktyvų gyvenimo būdą, siekiant ilgaamžiškumo. Savo knygoje Nikolajus Amosovas pasakojo apie savo požiūrį į kūno kultūrą ir savo sveikatą:

▫️Užaugau šiauriniame kaime pusiau valstiečių šeimoje. Negalėjau pakęsti kūno kultūros nuo pirmų mokyklos pamokų: buvau nerangus ir labai bijojau atrodyti juokingas. Todėl iš pamokų pabėgdavau. Bet gyvenimas davė savo tonusą: vasarą, nors ir nedidelis, bet – ūkis; žiemą gyvenau mokytojos bute ir buvau atsakingas už vandens nešimą, malkų skaldymą, šaligatvio valymą. Čerepovece nebuvo miesto transporto, mokykla toli. Buvau liesas ir stiprus, nors ir ne sportiškas. Nežaidžiau jokių žaidimų.

▫️Ligomis nesirgau, bet kiekvieną pavasarį prasidėdavo lengva avitaminozė (kaip aš dabar įsivaizduoju): kraujavo dantenos, skaudėjo akis. Vasarą atsigaudavau nuo daržovių ir uogų. Nesimankštinau, bet teko daug vaikščioti. Ir apskritai nepamenu, kad tada studentai būtų sirgę.

▫️Baigęs abu institutus, dar metus praleidau aspirantūroje, paskui pabėgau į Čerepovecą ir iki karo pradžios dirbau ligoninėje. Jokių ligų. Taip ir karas praėjo, kur buvau lauko ligoninės vedantysis chirurgas.

▫️Iškart po 30-ties pradėjo skaudėti nugarą: įtarė radikulitą. Nepamenu, kad dėl to būčiau neoperavęs, bet kartais pasitrauki nuo stalo – nei atsisėsti, nei pasilenkti. Po 1946 (tūkstantis devyni šimtai ketiriasdešimt šeštų) metų demobilizacijos Maskvoje buvo bado periodas. Nuo 1947 pavasario iki 1952 rudens dirbau Briansko regioninėje ligoninėje. Ten buvo turgus, pagaliau su žmona atsivalgėme. Net pilvukas pradėjo augti. Svoris išaugo iki 66 kg, o studentavimo dienomis būdavo iki 55 kg. Ūgis 168 centimetrai. Radikulitas progresavo, prasidėjo aritmija, širdies permušimai. Padarė elektrokardiogramą – nieko ypatingo. Tada prisidėjo skrandžio skausmai, peršvietė – irgi nieko. Brianske buvo daug darbo, masė sunkiausių operacijų, kelionės, skubūs iškvietimai. Disertacijos: kandidato, daktaro. Apskritai, kai persikėlėme į Kijevą, aš vis dar vadinausi sveikas, bet, kaip „priklauso“, sulaukus keturiasdešimties, jau atsirado „silpnų grandžių“: širdies aritmija, radikulitas ir stiprūs skrandžio spazmai. Padarė stuburo rentgeno nuotrauką ir rado didelių pakitimų. Ortopedas, senas profesorius Jeleckis pažvelgė į mane, jauną profesorių, ir pasakė: „Pražūsi, kentėsi visą gyvenimą ir bus vis blogiau“. Jis man patarė vykti į Teberdą.

▫️Taip sulaukęs 40-ties sulaukiau sveikatos problemų. Reikėjo arba ką nors sugalvoti, arba eiti įprastu ligų pramintu keliu. Į Teberdą nevažiavau (ir apskritai sanatorijose lankiausi tik du kartus: 1948 ir 1968 m., bet pasidariau sau stuburo lavinimo kursą. Pradėjau nuo 100-to judesių, bet tai nepadėjo, kartojosi recidyvai (atkryčiai). Tada prisidėjo kiti judesiai, nustojau vairuoti automobilį, pradėjau vaikščioti visur pėsčiomis.

▫️Pirmiausia dingo širdies permušimai, o kai pasiekiau 1000 – tį judesių (10 pratimų po 100 kartų), nustojo skaudėti nugarą. Kauliniai „ūsai“ (ataugos) tarp slankstelių vis dėlto neišnyko, bet per 25 metus nei kiek nepadidėjo. Kartais truputį skauda, bet su buvusiais skausmais negalima lyginti. Retu rūpesčiu tapo ir skrandžio spazmai, tik po sunkių operacijų ir kitų nemalonumų pertekliaus. Svoris sumažėjo iki 56 kg. Anksčiau kraujospūdžio nematavau, bet pastaraisiais metais buvo 120/75. Pulsas 50. „Viskas kaip priklauso“, kaip sakydavo trisdešimtaisiais. Visiška savikontrolė.

▫️Labai jau giriuosi, bet dar apie bėgimą. Sveikatai pakako tūkstančio judesių geru tempu, o bėgti gatve neketinau: vargina, o ir žmonės juoksis.
Bet štai dukra užaugo, žmonai bendravimo trūko. Sako: „Nusipirksiu šunį“. Mes su Katia atsisakėme jį prižiūrėti, bet žmona vis tiek nusipirko dobermaną pinčerį. Kiekvieną dieną vaikščiojo su juo po 3 valandas. Šuo pasirodė toks švelnus, net neįsivaizdavau, kiek malonumo jis gali suteikti.

▫️Žmona dirba, pati tvarko buitį, jai ir taip sunku, o čia dar šuo. Sako: „Turėsiu grąžinti, jėgų neapskaičiavau, nesuspėju“. Ji, žinoma, nebūtų atidavusi, bet mane pastūmėjo. Apskritai, greitai visi rytiniai pasivaikščiojimai atiteko man ir taip pat vakariniai išeiginėmis dienomis. Kad negaištume laiko ryte, mes su Čiari pradėjome bėgioti. Į pajuokas nekreipėme dėmesio, tegul žmonės laiko tai tradicinėmis „profesoriaus keistenybėmis“. Bėgiojome 20 minučių ir ten pat, skvere, aš dariau mankštą. Rengiausi visai lengvai. Įsitikinau: bėgimas – puikus dalykas. Jei ne šuo, taip ir nebūčiau išbandęs. Čiari taip pat krūvis būtinas – pasižiūrėkite į šiuos vargšus miesto grynaveislius šunis: jie kaip ir jų šeimininkai nutukę ir netreniruoti. Mes su Čiari jau penkerius metus bėgiojame be pertraukų ir palaikome formą.
Apie maistą aš jau kalbėjau. Jokio specialaus mitybos režimo nėra. Svorį sunku išlaikyti. Ne alkanas, bet niekada neatsisakyčiau dar (užvalgyti). Sveriuosi kiekvieną dieną. Namuose juokiasi: „kvaištelėjęs“, pagalbininkai, tikriausiai, tą patį kalba tarpusavyje. Ką padarysi? Nesu linkęs atsipalaiduoti, mano gyvenimas nelabai saldus su mano chirurgija, bet sirgti kategoriškai nenoriu. Įsitraukiau į šitą „apribojimų ir apkrovų režimą“, atrodo, taip ir turi būti. Štai tokie mano santykiai su sveikata.”

Ir dar keleta Nikolajaus Amosovo CITATŲ apie sveikatą:

??Kad būtum sveikas, reikalingos asmeninės nuolatinės ir ryžtingos pastangos. Niekas negali jų pakeisti. Žmogus yra toks tobulas, kad sugrąžinti sveikatą galima beveik iš bet kurio jos nuosmukio taško. Tik pastangų su amžiumi ir gilėjant ligoms reikia vis daugiau.

??Gamta gailestinga: užtenka 20-30 minučių mankštos per dieną, bet tokios, kad uždustum, suprakaituotum ir kad pulsas padvigubėtų. Jei šis laikas padvigubinamas, tai apskritai bus puiku.

??Sveikatai vienodai būtinos keturios sąlygos: fizinis AKTYVUMAS, mitybos APRIBOJIMAS, GRŪDINIMASIS, mokymasis ILSĖTIS ir skyrimas tam laiko. Ir dar penkta – LAIMINGAS gyvenimas! Gaila, be pirmųjų sąlygų, laimė sveikatos nesuteikia. Bet jei gyvenime nėra laimės, tai kur rasti paskatų stengtis pasitempti ir pasninkauti? Deja!”

✅“GYDYTOJAI GYDO LIGAS, O SVEIKATĄ REIKIA LAIMĖTI – UŽSIDIRBTI PAČIAM”. (N. Amosovas)

Straipsnis parengtas pagal N. Amosovo knygą „Mintys apie sveikatą“

Paruošta pagal: https://8doktorov.ru/nikolaj-amosov-bolet-kategoricheski-n…/