Stresą dažnai lydi stiprios emocijos, ypač kai susiduriame su konfliktu ar netikėtomis gyvenimo aplinkybėmis. Galime pajusti pyktį, įniršį, nusivylimą, liūdesį ar nuoskaudą. Kartais šios emocijos būna tokios stiprios, kad paskatina mus pasielgti neapgalvotai ir dar labiau pabloginti susidariusią situaciją.
Apimti stiprių emocijų žmonės kartais padaro tai, dėl ko vėliau gailisi. Darbuotojas supykęs parašo prašymą išeiti iš darbo, sutuoktiniai konflikto metu prabyla apie skyrybas, sudaužomas brangus daiktas, o išsprūdę skaudūs žodžiai ilgam įskaudina artimą žmogų.
Todėl stiprios emocinės reakcijos metu verta neskubėti priimti svarbių sprendimų ar veikti vedamam pirmojo impulso. Kartais geriausia, ką tuo metu galime padaryti, – duoti sau šiek tiek laiko nusiraminti.
Kai įtampa veržiasi per kraštus
Stipraus streso metu organizmas pasiruošia veikti: padažnėja širdies plakimas ir kvėpavimas, gali pakilti kraujospūdis, įsitempia raumenys. Todėl galime jausti stiprią vidinę įtampą ir susijaudinimą – kartais atrodo, kad tiesiog sunku ramiai nusėdėti vietoje.
Tokiu metu, jei aplinkybės leidžia, gali padėti fizinis aktyvumas. Galima sparčiau pasivaikščioti, lengvai pabėgioti, padirbėti sode ar pasirinkti kitą mėgstamą fizinę veiklą. Judėjimas gali padėti sumažinti jaučiamą įtampą ir lengviau nusiraminti.
Po to galima nusiprausti po šiltu dušu ar išsimaudyti šiltoje vonioje, ramiai pasėdėti su puodeliu mėgstamos žolelių arbatos.
Svarbiausia – neskubėti veikti pačiame emocijų įkarštyje. Kai emocijos ir įtampa šiek tiek atlėgsta, dažnai tampa lengviau įvertinti situaciją ir nuspręsti, kaip iš tiesų norime pasielgti.
O jeigu jau pasielgėme neapgalvotai?
Ne visada pavyksta suvaldyti pirmąją reakciją. Kartais žodis jau pasakytas, balsas pakeltas ar poelgis padarytas. Tačiau net ir tada dar galime pasirinkti, ką darysime toliau.
Jeigu suprantame, kad pasielgėme netinkamai, svarbu nebijoti to pripažinti ir atsiprašyti. Kartais vienas nuoširdžiai pasakytas žodis „atleisk“ gali sustabdyti besitęsiantį konfliktą ir padėti atkurti tarpusavio ryšį.
Šią mintį gerai iliustruoja viena paprasta istorija.
Netoliese gyveno dvi šeimos. Vienuose namuose dažnai kildavo barniai ir abipusiai kaltinimai. Kituose vyravo kur kas daugiau ramybės ir tarpusavio supratimo.
Po dar vieno konflikto pirmosios šeimos vyras nusprendė išsiaiškinti, kokia kaimynų santarvės paslaptis. Vakare jis nuėjo prie jų namų ir pro langą stebėjo, kas vyksta.
Moteris virtuvėje paruošė vakarienę ir ant stalo krašto pastatė vazą su gėlėmis. Netrukus grįžo jos vyras. Eidamas pro stalą jis netyčia užkliudė vazą. Ši nukrito ant grindų ir sudužo.
Stebėjęs kaimynas pagalvojo:
„Dabar tai prasidės!“
Tačiau moteris atsiprašė vyro:
– Atleisk, neatsargiai pastačiau vazą ant stalo krašto.
Vyras atsakė:
– Ne, tu man atleisk. Aš turėjau būti atsargesnis ir ją pastebėti.
Jie abu vienas kito atsiprašė ir ramiai sėdo vakarieniauti.
Kai vyras grįžo namo, žmona nekantriai paklausė:
– Na, ar sužinojai, kokia jų paslaptis?
Jis atsakė:
– Sužinojau. Mūsų šeimoje visi teisūs, o jų – visi kalti.
Ši istorija, žinoma, nėra santykių formulė, kuri išspręs kiekvieną konfliktą. Tačiau ji gerai parodo vieną svarbų principą: konfliktas gali vystytis visai kitaip, kai stengiamės ne pirmiausia įrodyti kito žmogaus kaltę, bet esame pasirengę pamatyti ir pripažinti savo pačių klaidą.
Tam reikia ir nuolankumo. O jo galime mokytis žvelgdami į Kristų. Skirdami laiko bendrystei su Juo, skaitydami Dievo Žodį ir apmąstydami Jo auką dėl mūsų, mokomės kitaip žvelgti ir į save, ir į šalia esantį žmogų.
Suvokdami savo pačių silpnumą ir tai, kiek daug mums patiems reikia Dievo atleidimo bei malonės, galime būti supratingesni ir kito žmogaus silpnumui. Tada gali būti lengviau ne tik pamatyti ir pripažinti savo kaltę, bet ir atleisti kitam.
Stiprių emocijų negalime tiesiog išjungti. Tačiau jų stiprumui gali turėti įtakos ir tai, kaip vertiname susidariusią situaciją ir kokios mintys tuo metu sukasi mūsų galvoje.
Galime mokytis neleisti emocijoms nuspręsti už mus, ką pasakysime ar padarysime. Kartais pirmiausia reikia duoti sau šiek tiek laiko nusiraminti. O jeigu suklydome – drąsos tai pripažinti ir pasakyti: „Atleisk.“