Praėjusią savaitę kalbėjome, kad gydymas ir sveikimas – tai ne pasyvus laukimas, kol mus kas nors pagydys. Tai bendradarbiavimas su savo kūnu.
Kartais žmogus stengiasi gyventi sveikiau, laikosi įvairių patarimų, tačiau vis tiek jaučia, kad tikro pagerėjimo nėra.
Vis dėlto kartais atrodo, kad darome viską teisingai, bet tikro pagerėjimo vis tiek nejaučiame. Kodėl taip nutinka?
Kūnas gyja tik tada, kai nėra nuolatinės grėsmės
Įsivaizduokite organizmą kaip miestą. Jei mieste kasdien kyla gaisrai, ar galima pradėti rimtą atstatymą?
Lygiai taip pat ir mūsų kūnas.
Jei kasdien patiriame:
- stiprų stresą,
- vidinę įtampą,
- neišspręstus konfliktus,
- pervargimą,
organizmas veikia išgyvenimo režimu, o ne atsinaujinimo režimu.
Kartais verta paklausti savęs:
Ar mano gyvenime yra laiko sustoti ir nurimti?
Sustojimo svarba
Ramybė ne visada ateina savaime, ypač kai pasaulyje tiek įtampos, neramumų ir konfliktų.
Kartais norime nurimti, bet mums nepavyksta – ir tai visiškai suprantama.
Tačiau be trumpo sustojimo, be sąmoningo atsitraukimo nuo nuolatinio informacijos srauto, organizmas lieka nuolatinės įtampos būsenoje.
Kartais gali padėti labai paprasti dalykai:
- sumažinti informacijos srautą,
- išeiti pasivaikščioti į gamtą,
- išmokti kvėpuoti lėčiau,
- vakare anksčiau išjungti telefoną ar televizorių.
Tokie paprasti žingsniai tikrai gali padėti.
Tačiau kartais net ir to nepakanka.
Giliausias nerimo šaltinis
Kartais žmogus nerimauja ne todėl, kad pavargęs, o todėl, kad viduje jaučiasi nesaugus.
Nesaugumas gali kilti dėl įvairių priežasčių:
- dėl ateities,
- dėl santykių,
- dėl kaltės jausmo,
- dėl neišspręstų klausimų su Dievu.
Ir čia nei kvėpavimo pratimai, nei pasivaikščiojimas negali padaryti to, ką gali padaryti susitaikymas su Kūrėju.
Tikras saugumas prasideda tada, kai žmogus supranta:
- aš nesu atsitiktinumas,
- mano kaltė gali būti atleista,
- mano gyvenimas yra Dievo rankose.
Vidinė ramybė ir kūno sveikimas
Biblijoje sakoma:
„VIEŠPATS mano šviesa ir išgelbėjimas,
tad ko turėčiau bijotis?
VIEŠPATS mano gyvenimo tvirtovė,
tad prieš ką turėčiau drebėti?“
(Psalmė 27, 1)
Kai žmogus pagaliau pajunta vidinį saugumą, organizmas gali persijungti iš nuolatinės kovos būsenos į atstatymo būseną.
Tuomet:
- lėtėja širdies ritmas,
- gilėja kvėpavimas,
- nurimsta nervų sistema.
Kūnas pradeda daryti tai, kam buvo sukurtas – atsinaujinti ir gyti.
Galbūt esate pastebėję: kai viduje atsiranda ramybė, kūnas pradeda sveikti lengviau.
0
20
20
